Miško biokuro išteklių potencialo ir gamybos modeliavimas

Abstract

Energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius yra vienas iš Europos Sąjungos (ES) energetikos politikos prioritetų. ES siekia mažinti ekonominę priklausomybę nuo iš trečiųjų šalių importuojamo kuro ir neigiamą energetikos poveikį aplinkai mažinant CO2 emisijas. Vienas atsinaujinančių energijos išteklių yra bioku­ras, kurio naudojimas skatina vietinės ekonomikos augimą ir sukuria darbo vietas. Be to, energijos šaltinių diversifikavimas didina energijos tiekimo patikimumą. Iki šiol nėra sukurta patikimų įrankių – metodikų ir modelių – tiek atsinaujinančių išteklių potencialo vertinimui ir investicijų planavimui biokuro gamybos sąnaudų pagrindu, tiek ir investicijų planavimui šilumos tiekimo sektoriuje, remiantis darnaus planavimo principais ir diegiant pažangias individualaus ir centralizuoto šilumos tiekimo technologijas. Autorių pristatomame tyrime buvo sukurta biokuro gamybos potencialo ir ga­mybos vertinimo metodika bei atitinkamas modelis. Modeliavimas parodė, kad skiedros gamybą būtų galima padidinti 1  mln.  m3/metus ir pagaminti dvigubai daugiau biokuro nei gaminama dabar panaudojant 10 % šiuo metu miške paliekamų kirtimų ir miško tvarkymo atliekų. Straipsnyje parodyta, kad visas potencialas sudarytų apie 4 250 tūkst. m3/metus biokuro. Biokuro gamybos potencialo vertinimo metodika, susiejanti potencialius biomasės išteklius biokuro gamybai konkrečioje savivaldybės teritorijoje su miško kirtimų ir miškotvarkos darbų apimtimis, ir autorių atlikta biokuro gamybos ir transportavimo sąnaudų tyrimo analizė parodė, kad svarbiausi veiksniai, lemiantys biomasės panaudojimą biokuro gamybai, yra biomasės ištrau­kimo iš miškų atstumas, 1 ha plote susidarančių atliekų tūris ir kuro sąnaudos bei biokuro transportavimo į katilines atstumas.