Žemės ūkio paskirties žemės rinkos raida

Anotacija

Viena iš priemonių, galinčių užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės racionalų naudojimą, yra žemės rinkos reguliavimas teisiškai bei ekonomiškai pagrįstomis įstatymų nuostatomis. Žemės reformos metu žemės įsigijimas nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises ir parduodant valstybinę žemę vyko netolygiai. Iš apie 3  800  tūkst.  ha galimos privatizuoti žemės ūkio paskirties žemės 2013  m. sausio 1 d. teisiškai įregistruota 3 269 tūkst. ha. Šiuo metu žemės ūkio veiklos subjektų nuosavos žemės valdos daugiausiai plečiamos įsigyjant žemę iš jos nedirbančių savininkų. Tam tikra dalis privačios žemės perleidžiama ne žemės ūkio veiklos subjektams, o asmenims, įsigyjantiems žemės sklypus pajamoms iš žemės nuomos ar panaudojimo kitai paskirčiai gauti. Tyrimų tikslas ir uždaviniai – nustatyti žemės ūkio paskirties žemės rinkos pokyčius po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, išnagrinėti žemės pardavimo intensyvumą, parengti pasiūlymus įstatymų, reglamentuojančių žemės ūkio paskirties žemės rinką, tobulinimui. Tyrimais nustatyta, jog įstatymai nenustato kriterijų, kuriais vadovaujantis šios žemės negalėtų įsigyti neužsiimantys žemės ūkio veikla ir nepasirengę ūkininkauti asmenys. Tai turi įtakos ūkių ekonomikai, kadangi žemės rinkos kaina ir privačios žemės nuomos mokestis kasmet didėja. Teisiškai reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką turėtų būti siekiama sudaryti sąlygas susiformuoti gyvybingų ūkių žemės valdoms, kuriose didžiąją dalį žemės ploto sudarytų ūkio savininko nuosava žemė. Be to, šios žemės valdos turi būti kompaktiškos, užtikrinančios racionalų žemės naudojimą ir efektyvų žemės ūkio gamybos organizavimą. Atsižvelgiant į tai, įstatymų pataisomis tikslinga tobulinti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo tvarką ir numatyti priemones, skatinančias didinti intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų plotus.