Pasėlių produktyvumo dėsnis teoriniam-abstrahuotam agrofitocenozės vertinimui vietoj tradicinio empirinio

Anotacija

Žemdirbystės disciplinoje nesant savų dėsnių ir kitokių teorinių pagrindų jos teiginiai grindžiami jutiminiu, empiriniu patyrimu, todėl tarp vadovėlinių postulatų ir praktikos neišvengiama prieštaravimų. Vienas jų  –  nemotyvuotai sureikšminamas netiesiogiai derlių lemiantis dirvožemio purenimas ir kartu nepagrįstai nuvertinamas tiesioginis veiksnys  –  piktžolių žala. Siekiant paversti žemdirbystės discipliną tradiciniu mokslu buvo būtina išrasti objektyvius, abstrakčius dėsnius ir jais remiantis, kurti teorinius žemdirbystės mokslo pagrindus. Straipsnyje aprašomas originalus žemės ūkio augalų pasėlių (agrofitocenozės) produktyvumo dėsnis, kuris turėtų tapti teoriniu žemdirbystės mokslo pagrindu. Jo esmė nusakoma taip: tipingo žemės ūkio augalų pasėlio – kultūrinių augalų ir piktžolių bendrijos (agrofitocenozės) produktyvumas, išreikštas bendra kultūrinių augalų ir piktžolių mase ploto vienete, esant vienodoms augalų augimo sąlygoms, yra reliatyviai pastovus dydis. Mažėjant piktžolių masei pasėlyje  –  dėsningai didėja derlius, o didėjant piktžolių masei pasėlyje derlius mažėja. Bendriausia forma pasėlių produktyvumo dėsnis užrašomas atvirkštinės tiesinės regresijos lygtimi: A = Y + Xb arba Y = A – Xb; čia: A – bendras viso pasėlio bendrijos – agrofitocenozės, kultūrinių augalų ir jame augančių piktžolių masės produktyvumas esamomis sąlygomis; Y  –  kultūrinių augalų derlius esamo piktžolėtumo sąlygomis; X – piktžolių masė; b – derliaus depresijos koeficientas, rodantis, kaip pasikeis derlius pakitus piktžolių masei bendrijoje vienu vienetu. Aprašomo originalaus pasėlių (agrofitocenozių) produktyvumo dėsnio taikymas atveria naujas abstraktaus teorinio pažinimo metodo taikymo galimybes būsimam žemdirbystės mokslui, būtinas kuriant jos naujus mokslinius-teorinius pagrindus bei projektuojant naujas žemdirbystės technologijas ir mechanizmus joms įgyvendinti.