Lietuvos ūkininkų ūkių efektyvumo veiksniai ir šaltiniai

Abstract

Straipsnio tikslas – ištirti Lietuvos ūkininkų ūkių gamybinio efektyvumo šaltinius ir veiksnius neoklasikinės metodologijos požiūriu. Efektyvumo šaltiniai buvo analizuojami taikant daugiakryptės efektyvumo analizės metodą. Šis metodas leidžia įvertinti efektyvumą taikant skirtingas stebėjimų projekcijos į gamybos ribą kryptis. Taip buvo įvertintas atskirų gamybos veiksnių, aprašančių gamybos technologiją, panaudojimo efektyvumas. Efektyvumo veiksnių analizei taikyta dvigubos savirankos metodika, leidžianti įvertinti nepaslinktus efektyvumo rodiklius ir suderintus nupjautos regresijos koeficientus. Pastarieji koeficientai apibūdina efektyvumo veiksnių poveikį. Visuose ūkininkavimo tipuose pastebėtas santykinai žemas turto panaudojimo efektyvumas, kurį lemia perteklinės investicijos. Žemas santykinis žemės panaudojimo efektyvumas augalininkystės ir mišriuose ūkiuose susijęs su išmokų politika ir žemės rinkos iškraipymais. Taikant pastovios masto grąžos modelį žemės naudojimo efektyvumas buvo santykinai aukštesnis, taigi ūkio dydis lemia didesnį kitų gamybos veiksnių panaudojimo neefektyvumą. Analizuojant efektyvumo veiksnius, nupjautos regresijos koeficientai, susiję su laiko, ūkio dydžio ir turto bei darbo jėgos santykio kintamaisiais, parodė, kad pastarieji veiksniai teigiamai veikė gamybinį efektyvumą.