Užmiršti tam, kad prisimintum: aktoriaus ir personažo santykio problema šiuolaikiniame teatre

Abstrakt

Straipsnyje nagrinėjama, kaip pasikeitė vaidmens ir vaidybos suvokimas šiuolaikiniame teatre. Susidurdami su skirtingomis režisūros kryptimis aktoriai labai individualiai adaptuoja, dekonstruoja net ir klasikines XX a. režisūrinio teatro suformuluotas vaidmens kūrimo technikas. Tačiau dažnai ši aktorinė praktika lieka „jausmine“ išraiška, t. y. stokoja aiškios metodologijos ir refleksijos, kuri leistų suvokti šiuolaikinę vaidmens ir vaidybos sampratą. Straipsnyje svarstant apie aktoriaus ir personažo sąveiką pasitelkiama vaidybos ir atminties teorijos perspektyva. Remiantis gerai žinomo lenkų spektaklio „(A)Pollonia“ (rež. Krysztofas Warlikowskis, „Nowy Teatr“, 2009) pavyzdžiu, siekiama atskleisti, kaip aktoriaus ir personažo sąveika tapo nebeatsiejama vaidmens ir paties spektaklio kūrimo strategija. Svarstoma, kaip įkūnydamas personažą aktorius į vaidmenį kaip tam tikrą brechtiškos tradicijos šešėlį „įsileidžia“ ir save, šitaip išplėsdamas personažą iš tradicinio jo vaizdavimo ribų. Taigi vienodai svarbus tampa aktoriaus santykis su savimi, jo savimonė ir savikūra per vaidmens kūrimą.