Moterų heraldika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje – XVIII a.

Anotacija

Moterų seniausių herbų ištakos siekia pirmuosius heraldikos atsiradimo ir raidos šimtmečius įvairiose Europos šalyse. Vakaruose moterys plačiai naudojo savo vyro herbą. Ištekėjusi moteris dažniausiai naudodavo tik savo vyro herbą arba kartu su savo tėvo herbu. Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais Vidurio ir Rytų Europos šalyse, tarp jų ir Lenkijos Karalystėje, aiškiai vyravo moterų paprotys naudoti savo tėvo herbą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldinės praktikos, susijusios su moterų herbų naudojimu, nuo Vėlyvųjų viduramžių išsiskiria savo įvairove. Lietuvių ir rusėnų aristokratijos atstovės naudodavo ne tik savo tėvo herbą, bet pagal moteriškąją liniją paveldėdavo heraldinius ženklus iš savo motinos, močiučių ar tolimesnių protėvių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje panašūs moterų herbų naudojimo praktikų dėsningumai išliko ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Išlikę nemažai to laikotarpio moterų heraldikos paminklų leidžia atsekti jos naudojimo dėsningumus įvairiuose socialiniuose sluoksniuose – aristokratų giminių, netituluotų bajorų ir pusiau privilegijuotų grupių atstovių. Labiausiai tarp moterų paplitęs paprotys – tėvo herbo naudojimas. Gana gausūs ir moterų herbų iš savo motinos, močiučių ir promočiučių paveldėjimo pavyzdžiai. Neretai sutuoktinės naudojo ir savo vyro herbą. Ir visiškai išskirtiniai lietuvių ir rusėnų heraldikoje atvejai, kai vyrai naudojo savo motinos ar žmonos herbus. Tokie atvejai buvo itin reti Vakarų Europos heraldikoje, išskyrus Pirėnų pusiasalį, ir buvo visiškai nežinomi Vidurio Europos šalių, įskaitant ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste besiribojančias šalis, heraldikoje.
Reikšminiai žodžiai: herbas, antspaudas, moteriškoji heraldika, titulo suteikimas, paveldėjimas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė