Lietuvių ir latvių literatūros: tarpkultūrinės komunikacijos prielaidos

Anotacija

Straipsnyje siekiama praskleisti lietuvių ir latvių kultūrinių ryšių kontekstą, sistemiškai aptarti XXI a. gausėjančią verstinės grožinės latvių literatūros pasiūlą Lietuvoje, o lietuvių – Latvijoje, vertimų pasirinkimus bei pagrindines temines ir žanrines tendencijas. Analizuojama, kaip prie literatūrų (plačiau – ir kultūrų) komunikacijos bei pažinimo ir bendrabaltiškumo suvokimo gali prisidėti grožinės literatūros vertimas kaip kultūrinė praktika, mažinanti susvetimėjimo ir išankstinių nuostatų barjerus. Svarstomos priežastys, kodėl lietuviams latvių, o latviams lietuvių literatūra yra ar galėtų būti įdomi, kokie kūriniai turi daugiau perspektyvų vertimui: 1) specifiški, kurie papildytų ar užpildytų tai, ko nėra priimančiose literatūrose; 2) universalūs, vaizduojantys visuotinai suprantamas problemas, ar 3) paremti panašiomis patirtimis, su kuriomis kaimyninės šalies skaitytojai galėtų tapatintis. Aptariami konkretūs iš latvių k. versti kūriniai, padarę įtaką literatūros proceso raidai, ir vertėjo, kaip kultūrų tarpininko, instancijos svarba. Pateikiama 1990–2024 m. iš latvių kalbos išverstų grožinių knygų sąrašo nuoroda ir siūlomų skaityti verstinių romanų penketukas.
Pastaruoju metu Lietuvoje ir Latvijoje per grožinės literatūros vertimus intensyvėja kultūrinė apykaita. Vis dėlto Baltijos šalių leidyklos orientuojasi į rentabilumą, leidžia tų pačių autorių vertimus, o vertėjams stinga nuoseklių atrankos kriterijų, todėl neturime kaimynų literatūros panoraminio vaizdo. Aukšta kalbinė ir kultūrinė ekvivalencija lemia artimą tautų savitarpio supratimo tradiciją, todėl daroma išvada, kad istoriškai baltų literatūros abipusiai turi komunikacinio potencialo kaimynų skaitytojams, nes padeda apmąstyti panašią istorinę situaciją, aktualizuoja bendrą socialinę atmintį.