Mitinė herojaus kelionė Sigito Gedos giesmių cikle “26 rudens ir vasaros giesmės“

Anotacija

Straipsnyje analizuojamas Sigito Gedos knygos „26 rudens ir vasaros giesmių“ rudens ciklo „Delčia rudenė deivė“ naratyvinis lygmuo. Rašytojas subjekto judėjimą myriop paverčia mitine herojaus kelione į požemio erdvę. Ši kelionė atitinka mitinio pasakojimo struktūrą: veikėjas susiranda pagalbininką, peržengia slenkstį, skiriantį profaniškąjį ir sakralų pasaulį, pasiekia jo erdvės centrą, kuriame patiria apoteozę, ir sugrįžta į kasdienį gyvenimą. S. Geda mitinę struktūrą papildo siurrealistiniais vaizdiniais.
Rudens giesmių veikėjas yra poetas, kurio kelionės tikslas – atnaujinti žodinę kūrybą. Šį siekį galima įgyvendinti tik grįžus į kultūros priešistorę ir sunaikinus pasenusias raiškos formas. Mitiniame požemio erdvės centre subjektas miršta, kad prisikėlęs įgautų gebėjimą rekonstruoti poetinę kūrybą. „Delčioje rudenėje deivėje“ S. Geda plėtoja herojaus kelionės archetipą atsispirdamas ir nuo Dantės Alighieri poemos „Dieviškosios komedijos“ siužeto.