Ptolemajo sūdinai prie Dunojaus ir Vyslos: bendrumų paieškos

Anotacija

Senųjų baltų, konkrečiau – vakarų baltų, arba aisčių, – tyrimais besidomintys skaitytojai, be abejo, žino, kad Ptolemajas (apytikriai 100–170 m.) mini bent dvi jų gentis – galindus (Γαλίνδαι) ir sūdinus (Σουδινοί) šiauriniame Vyslos krante (Geogr. III, 5, 21), kurių buvimą fiksuoja ir XIII–XIV a. Vokiečių ordino dokumentai. Kur kas mažiau žinoma, kad tas pats Ptolemajas mini sūdinus (Σουδινοί / Σουδιανοί) šiaurinėje Dunojaus vidurupio pakrantėje (Geogr. II, 11, 25), su šia sūdinų gentimi kalbininkai sieja ir Sudetų kalnus (Geogr. II, 11, 7; II, 11, 23: Σούδητα ὄρη), kurių lokalizacija taip pat yra problemiška. Pasiremiant Ptolemajo žiniomis apie pietrytinį Germanijos pakraštį – jo minimomis upėmis, kalnais, tautomis, straipsnyje mėginama tiksliau lokalizuoti šiuos Padunojo sūdinus. O surinkus ir apibendrinus visas to meto žinias apie sūdinų kaimynus markomanus, novaristus ir kt. (Cezaris, Strabonas, Velijus, Arianas, Plinijus, Tacitas), mėginama juos surikiuoti į bendrą I–II a. to krašto istoriją. Pagaliau, pasiremiant geografijos, kalbotyros ir archeologijos duomenimis ir bendresniais to meto Barbaricum erdvėje gyvenusių tautų judėjimo dėsningumais, mėginama pagrįsti hipotezę, kad Padunojo sūdinai galėjo būti Ptolemajo Pavyslyje įkurdintų ir Sūduvos sūduviais laikytinų sūdinų (autorius drįsta juos tapatinti su Bogačevo kultūra) dalis.