Literatūra karo akivaizdoje: „ne mūsų“, „mūsų“ ir „visų karas“

Anotacija

Karas Ukrainoje verčia mąstyti apie istorijos eigą ir paradoksus, aktualizuoja stabilumo ir valstybingumo, žmogaus apsisprendimo ir pasirinkimo klausimus. Straipsnyje literatūrinės analizės, lyginamųjų ir atminties studijų rakursu žvelgia­ ma į lietuvių grožinės literatūros kūrinius Didžiojo karo (1914–1918), tapusio prie­ laida lietuvių tautinei valstybei susikurti, tema. Karas ir literatūra – rodos, nesu­ derinami, tačiau literatūros istorijoje neatskiriami nuo Homero laikų. Straipsnyje pasirinkti ir analizuojami to laiko liudininkų, lietuvių literatūros klasikų, kūriniai, menine branda išsiskiriantys karo tematikos kūrybos kontekste. Jie išreiškia skir­ tingas laikysenas karo atžvilgiu, perteikia kolektyvinės sąmonės raidą, pateikia karo, kaip dvasinio sukrėtimo, globalaus masto atminties įvykio, bendrą vertini­ mą. Didysis karas paliko ženklų atgarsį pasaulinėje literatūroje. Prarastosios kartos literatūra gali būti matoma kaip savarankiška literatūros srovė, suformavusi savi­ tus etikos ir poetikos principus. Lietuvių Didžiojo karo literatūros nesame įpratę matyti kaip visumos – šis straipsnis kiek užpildys šią spragą, sudarys prielaidas karo literatūrai grįžti į tautos kultūrinį akiratį, kolektyvinę atmintį, kurios imlumą suaktualina dabarties įvykiai. Straipsnyje nužymima tik istorinė, ne kultūrinė ar literatūrinė paralelė su ukrainiečių situacija.