Lietuvių ir vokiečių taikaus bendravimo bruožai XIV a. karo sūkuryje

Anotacija

Straipsnyje analizuojami lietuvių ir vokiečių taikūs kontaktai XIV a. intensyvaus tarpusavio karo kontekste. Pabrėžiama, kad Vokiečių ordino ir lietuvių karas buvo ne tik tarpusavio neapykantos ir priešiškumo erdvė, bet ir kūrė taikiam bendravimui palankią terpę, kurios susidarymą traktuojame kaip reiškinį, rodantį pagoniškos Lietuvos visuomenės imlumą naujovėms. Chronologiniai šio straipsnio rėmai daugiausia sutampa su Vygando Marburgiečio Naujosios Prūsijos kronikos ribomis (1311–1394). Šioje kronikoje gana detaliai vaizduojami įvairiapusiški vokiečių ir lietuvių kovų epizodai. Struktūriškai išryškintos vokiečių ir lietuvių kontaktų sferos leido padaryti išvadą, jog taikūs kontaktai tarp lietuvių ir vokiečių buvo pakankamai intensyvūs, tačiau jie buvo būdingi tik labai siauram šių visuomenių atstovų sluoksniui. Būtent šie žmonės ir buvo pagrindiniai naujovių pernešėjai tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdinių.