Prancūzų kultūros pėdsakai Palangoje: Palangos botanikos parko istorinis kontekstas, asmenybės ir atmintis

Anotacija

Straipsnyje atskleidžiamos prancūzų kultūros ištakos Palangoje, siejamos su grafų Tiškevičių valdymo metais. Daugiausia dėmesio skiriama Palangos botanikos parkui (1) (sukurtas XIX a. pab.) – kaip ryškiausiai iki šių dienų išlaikytai prancūzų kultūros apraiškai mieste ir Pajūrio regione. Parke aptinkami ir kiti didikų Tiškevičių užsakymu sukurti simboliai, atspindintys to meto prancūzų kultūros aktualijas. Atskleidžiama šios erdvės svarba miestui, naujame kontekste aptariami parko kūrėjo Édouardo François André kūrybos principai, iš esmės siejant juos su pirmaisiais Nepriklausomybės metais užsimezgusiu ir šiandien besitęsiančiu dialogu tarp vietos gyventojų ir parko kūrėjo, jo proanūkės Florence’os André. Siekiant įprasminti E. André kūrybą ir santykį tarp abiejų šalių, atskleidžiami garsiojo prancūzų peizažisto provaikaitės ir buvusio parko direktoriaus Antano Sebecko susirašinėjimai. Juose atsispindi konkrečių asmenybių pastangos ir jų reikšmė puoselėjant tarptautinius ryšius bei reprezentuojant prancūzų kultūrą visuomenei. Pasitelkiami straipsnio autorei F. André siųsti laiškai, kuriuose ji atsako, kuo šis parkas svarbus Palangai ir jai asmeniškai. Atskleidžiama, kaip tam tikri vieno žmogaus gyvenimo įvykiai (F. André vestuvių ceremonija Palangoje, jos prosenelio kurtame parke) tampa neatsiejama miesto istorijos dalimi, ženklinančia ir šalių tarpusavio bendrystę, tarpkultūrinius mainus. Remiamasi ir dalies (buvusių ar esamų) vietos gyventojų atsiliepimais, kaip parkas tapo miesto simboliu.