Prancūzų kultūros apraiškos Palangos miesto gyventojų naratyvuose

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų kultūros apraiškos Palangos mieste pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Pasitelkiami palangiškių pasakojimai, kurie reprezentuoja vietos gyventojų santykį su šia kultūra. Palanga pasirinkta neatsitiktinai – tai vienas pirmųjų miestų Lietuvoje, kuriame susikūrė Prancūzų-lietuvių kultūros centras (1992 m.). Atvejo analizė atliekama gvildenant prancūzų kultūros apraiškas per kertinių asmenybių prizmę: išryškinamos dvi pozicijos – šio kultūros centro (draugijos) Palangoje steigėjos ir nario – reprezentuoja panašius frankofonijos reiškinių diskursus, kurie išsiskiria, kai pateikėjai reflektuoja iš šiandienos perspektyvos. Pirmu atveju prancūzų kultūra tampa naratyvo dominante, ji visais atžvilgiais yra persmelkusi asmenybės pasaulėžiūrą, juntamas susitapatinimas. Kitu atveju ši kultūra vertinama santūriau, per savitą distanciją, įvykiai apibūdinami tarsi nepilnai išsipildžiusi svajonė. Pasakojimai išsakyti kaip skirtingų lyčių asmeninė patirtis – gyvenimo istorijos tam tikra atkarpa. Jiems būdinga žiedinė struktūra (1): į vienas istorijas įterpiamos kitos, vėliau pirmosios baigiamos, o prie svarbiausių vis sugrįžtama. Taip išryškėja selektyvi atmintis.