Lietuvių išeivių kelionės į Lietuvą: topika 1914–1989 metų kelionių aprašymuose

Anotacija

Kelionė yra neatsiejama nuo judėjimo erdvėje ir susidūrimo su kitu [27, 9–10]. Keliautojas yra tik lankytojas svetimoje šalyje, kelionės pabaigoje grįžtantis į savą erdvę. Jos skirtis nuo lankomos vietos yra įvardijama kelionės tekste arba įkūnijama keliaujančiame subjekte. Tačiau ne visos kelionės ir ne visi kelionių aprašymai paklūsta šiai formulei. Kaip atskirą kelionių literatūros tyrimų objektą galima išskirti lietuvių kelionių į Lietuvą aprašymus. Straipsnyje, pasitelkiant retorinės topikos instrumentus, kelionių tekstuose – Julės Pranaitytės (Iš kelionės po Europą ir Aziją, 1914), Pranciškaus Vaitukaičio (Kelionė po Europą ir įspūdžiai, 1928) ir Alės Rūtos (Tarp ilgesio ir tėviškės, 1987) kelionių į Lietuvą aprašymuose – tiriami laiko, vietos ir palyginimo topai, jų aktualizacija ir keliautojo santykis su vieta ir kitu.