Jūra J. Vaičiūnaitės ir V. Belševicos lyrikoje

Anotacija

Straipsnyje siekiama apžvelgti jūros (vandens) – vieno iš keturių universalių elementų (ugnis, vanduo, žemė, oras) įvaizdžio semantiką XX a. moderniosios lietuvių poe­tės Juditos Vaičiūnaitės ir latvių poetės Vizmos Belševicos lyrikoje. J. Vaičiūnaitė ir V. Belševica – poetine pasaulėjauta artimos žodžio menininkės. Jų kūrybą vienijantis veiksnys – miesto erdvės vaizdavimas, moters pasaulio suvokimo ypatingumas, sąlygojantis lyrikos poetiką. Ir J. Vaičiūnaitės, ir V. Belševicos poezijoje dažnas jūros įvaizdis – įvairus ir meniškai turtingas, įprasminantis skirtingas vandens stichijos puses. Jis turi glaudų simbolinį ryšį su moters pasauliu, yra jos nuotaikų, išgyvenimų atspindys. Jūra poečių kūryboje – ir lyrinio vyksmo fonas. J. Vaičiūnaitės ir V. Belševicos lyrikoje permaininga jūra įbūtina ir mylinčiosios neišsipildžiusias svajas, aistros trumpalaikiškumą, ir gyvybinį troškimą mylėti; jūra iškyla ir kaip simbolinis erdvės riboženklis moters būčiai, ir kaip glaudžiantis motiniško vandens kodas. Ši vaizdinio semantika lemia glaudų dviejų baltų kultūrų poečių lyrikos ryšį. Darbe taikomi analitinis interpretacinis, aprašomasis, fenomenologinis, lyginamasis metodai.