Būtiškosios šviesos spindėjimas Ričardo Mikutavičiaus lyrikoje

Anotacija

Straipsnyje aptariamas Ričardo Mikutavičiaus, vienos charizmatiškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių tautos asmenybių, religinės lyrikos krypties savitumas, krikščioniškosios meditacijos, ženklinančios dieviškojo pasaulio paslaptingumo, tikėjimo ir atsidavimo Dievo valiai, didžiosios Tiesos ir Prasmės paieškas. Jo poetinėje perspektyvoje akivaizdžiai susikerta dvi strateginės linijos: dvasininko, Kristaus tiesos ir meilės skleidėjo, ir kultūrininko, pasišventusio tautai, jos dvasios gaivintojo, pozicijos. Iš čia kyla poeto kūryboje dvasinės tarnystės ir iš Evangelijų ateinanti meilės atnašavimo laikysena, tautos kultūrinių pagrindų ir dvasios namų ieškojimas. Būdingas poeto kūrybos bruožas – pakilus eilėraščių tonas, religijos siejimas su kultūra. Darbo metodai: analitinis interpretacinis, aprašomasis, fenomenologinis. Raktažodžiai: R. Mikutavičiaus poezija, religinė poezijos kryptis, krikščioniškoji meditacija