Mitinis vandens kodas Antano Vaičiulaičio novelėje „Akmenų laukas“

Abstract

Straipsnyje mitopoetiniu aspektu tiriant vandens hierofaniją analizuojama Antano Vaičiulaičio novelė „Akmenų laukas“. Novelė konstruojama kaip viena iš pagrindinio veikėjo vaikystės istorijų, „kelionė į save“, į momentą, kai prarandamas „rojus“ ir prieš akis atsiveria „mirties vartai“. Archetipinę funkciją čia atlieka vanduo, kuris yra gyvybės, mirties, moteriškumo išraiška, kuris skatina prisiminimus, išreiškia ciklišką gyvybės rato judesį, atlieka atminties ir pranašo, apvalymo ir atnaujinimo, išeities ir gelbėjimo funkciją, simbolizuoja ribą ir kliūtį, jausmus ir svajones, kovą bei neįsisąmonintą pasaulėkūros procesą. Kasdienybės ir ribinių situacijų permąstymas, lūžių ir permainų išgyvenimas atšaukus pasaulietinį laiką, sugrįžus į kritinį momentą per kartotę ir ritualą leidžia pakylėti A. Vaičiulaičiui gyvenimo tikrovę virš buities, suteikti vaizduojamiems įvykiams mitinį kodą ir visuotinę vertę.