Lietuvos upių šilumos ištekliai ir jų daugiametė kaita

Abstract

Straipsnis skirtas ištirti vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių – upių vandens šilumą. Upių šilumos ištekliai, kaip vandens debito ir vandens temperatūros matas, gali būti naudojami apibūdinti upės baseino reakciją į klimato kaitą. Jie kinta priklausomai nuo sezono ir upės hidrologinio režimo. Vadovaujantis vidutiniais mėnesiniais vandens debito ir vandens temperatūros duomenimis, 1951–2010 m. laikotarpiu iš­analizuotas šilto periodo (gegužė–spalis) šilumos išteklių režimas ir kiekybiškai įvertinti jų pokyčiai, išryškinta šiluminių išteklių, vandens temperatūros bei vandens debitų daugiametė kaita. Tiriant Nemuno ties Smalininkais šilumos srautus nustatytas cikliškas kaitos pobūdis. Tirtuoju 1951–2010  m. laikotarpiu buvo išskirti du šilumos srau­to kaitos ciklai, apimantys 23 (1954–1976) ir 28 (1977–2004) metų laikotarpius, kurių vidurkiai skiriasi nuo daugiamečio (1951–2005) vidurkio atitinkamai 3,1 ir 2,8 %. Buvo nustatyta, kad didžiausią įtaką šilumos srautams formuotis turi upe tekančio vandens kiekis (vandens debitas). Šio straipsnio tikslas yra įvertinti Lietu­vos upių šilumos išteklius ir jų daugiametės kaitos pobūdį.