Organinių mulčių poveikis segetalinei florai ir augalų derlingumui

Abstract

Tyrimo tikslas  –  įvertinti įvairių organinių mulčių įtaką pasėlių piktžolėtumui (piktžolių dygimo dinamikai, piktžolių gausumui), valgomosios bulvės (Solanum tuberosum L.) ir raudonojo burokėlio (Beta vulgaris subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) derlingumui. Lauko eksperimentas atliktas 2011–2012 m. Prienų rajone, Būčkiemio kaime. Dirvožemis  –  karbonatingas, giliau glėjiškas išplautžemis. Atlikus tyrimus nustatyta, kad visi tirti organiniai mulčiai daugeliu atvejų mažino piktžolių dygimą. Šiaudų, pjuvenų ir žolės mulčiai esmingai slopino (2,0–8,7  karto) piktžolių dygimą. Trumpaamžių piktžolių dygimą esmingai stelbė visi organiniai mulčiai (2,1–9,7 karto). Tačiau skirtingai veikė trumpaamžių piktžolių rūšinę sudėtį: visi organiniai mulčiai esmingai stabdė paprastosios rietmenės dygimą – 3,3–4,7 karto, dirvinės našlaitės – 3,4–6,5 karto, trikertės žvaginės – 1,2–2,3 karto (išskyrus žolės mulčią). Daugiamečių piktžolių dygimą šiaudų, pjuvenų ir žolės mulčiai mažino 1,6–2,7 karto. Pjuvenų ir žolės mulčiai stabdė paprastojo varpučio dygimą – 1,3– 3,6 karto, dirvinio asiūklio – 2,7–5,0 karto (išskyrus šiaudų mulčią). Žolės mulčias turėjo tendenciją didinti (2011) burokėlių derlingumą (65,29 Mg ha^–1), pjuvenomis ir šiaudais mulčiuotuose laukeliuose nustatytas esmingai mažesnis (1,4– 1,6 karto) derlingumas, palyginti su nemulčiuota dirva. Didžiausias bulvių derlius (2012) buvo gautas žole mulčiuotuose laukeliuose – 48,27 Mg ha^–1, t. y. 12,8 %, o mažiausias – pjuvenomis mulčiuotuose laukeliuose (net 1,9 karto).