Žaliosios trąšos ir mineralinių trąšų efektyvumo palyginimas žieminių rugių ir miežių derliui priesmėlio dirvožemyje

Abstract

Atliktų 1997–2005 m. LAMMC Vokės filiale stacionarinių eksperimentų duomenimis, įvertinta galimybė tausojamoje žemdirbystėje naudoti sumažintą pramoninių mineralinių azoto trąšų kiekį, javų agrocenozėje naudojant sukaupiamą žaliosios trąšos augalų biologinį azotą. Tyrimai atlikti mažo rūgštumo, vidutinio fosforingumo, didelio kalingumo priesmėlio paprastajame išplautžemyje (Haplic Luvisols) javų (miežiai, miežiai, žieminiai rugiai, avižos) agrocenozėje. Nustatyta, kad priesmėlio dirvožemyje gausesnę biomasę žaliajai trąšai suformavo pagrindiniai sėjomainos augalai (I n. m. dobilų atolas, geltonieji lubinai, nedirbamo pūdymo augalija) – vidutiniškai 3,10–3,74 t ha–1 sausųjų medžiagų, su kuriomis į dirvožemį įterpta 50,0–83,6 kg ha–1 azoto. Tarpinių pasėlių žaliajai trąšai (dobilų įsėlio, aliejinių ridikų) produktyvumas buvo mažesnis ir pasižymėjo didesne variacija nei pagrindinių sėjomainos augalų. Rudens laikotarpiu jie užaugino vidutiniškai 1,29–2,14 t ha–1 sausųjų medžiagų biomasę, su kuria įterpta 43,3–48,4 kg ha–1 N. Priesmėlio dirvožemyje žieminių rugių ir miežių tręšimas tik žaliąja trąša nepasiteisino – javų grūdų derlius, palyginti su tręšimu mineralinėmis azoto trąšomis N80, sumažėjo iš esmės: žieminių rugių – 15,6–27,6 %, miežių – 62,2 %. Efektyvus buvo nedirbamo pūdymo augalijos žaliajai trąšai ir 25 % sumažintų mineralinių azoto trąšų (N60) derinimas. Taip tręšiant gautas didžiausias žieminių rugių grūdų derlius (3,30 t ha–1), grūdai buvo iš esmės stambesni (+0,7 g). Raktažodžiai: žalioji trąša, javai, derlius, azotas