Žemės dirbimo optimizavimas cukriniams runkeliams

Abstract

Tikslieji lauko bandymai atlikti 1995–2006 m. Aleksandro Stulginskio universiteto (tuo metu – Lietuvos žemės ūkio universiteto) Bandymų stoties karbonatingojo giliau glėjiško lengvo priemolio išplautžemyje (Calcari-Endohypogleyic Luvisol), gamybiniai lauko bandymai – Pakruojo rajono ūkiuose – giliau karbonatingame sekliai glėjiškame vidutinio ir sunkaus priemolio rudžemyje (Endocalcaric-Epihypogleyic Cambisol). Tyrimų tikslas – moksliškai pagrįsti žemės dirbimo intensyvumo ir sėjos parametrų optimizavimo būdus cukriniams runkeliams, išsaugant dirvos sukultūrinimo lygį ir augalų produktyvumą. Atlikti tyrimai tik iš dalies patvirtino jų hipotezes. Pirmoji tyrimų hipotezė skelbia, kad rudeninio žemės dirbimo intensyvumo sumažinimas nuo giliojo arimo iki sekliojo purenimo padidina dirvos tankį ir drėgnį, tačiau neturi esminės įtakos cukrinių runkelių produktyvumo rodiklių kitimui. Sėjant į ražieną cukrinių runkelių pasėliuose išplinta piktžolės, esmingai sumažėja cukrinių runkelių produktyvumas. Tyrimų rezultatai parodė, kad sumažinus rudeninio žemės dirbimo intensyvumą, dirvos tankis esmingai nedidėjo. Didesnis dirvos tankis buvo nustatytas tik visai neįdirbtų ražienų. Pritaikius neverstuvinius žemės dirbimo būdus, 0–10 cm gylio armens sluoksnio drėgnis buvo esmingai didesnis nei artų dirvų. Rudeninio žemės dirbimo supaprastinimas neturėjo esminės įtakos cukrinių runkelių produktyvumui. Nulinio žemės dirbimo sąlygomis nukentėjo sėjos kokybė, buvo suformuotas retesnis pasėlis, todėl išplito trumpaamžės piktžolės. Tai neturėjo esminės neigiamos įtakos cukrinių runkelių produktyvumui. Antroji hipotezė skelbia, kad priešsėjinio žemės dirbimo intensyvumo sumažinimas nuo artų rudenį dirvų kultivavimo iki ražienų įdirbimo pavasarį padargais su aktyviomis darbinėmis dalimis neturi esminės įtakos dirvos fizikinėms savybėms, šakniavaisių derlingumui ir kokybei. Tyrimų duomenimis, dėl priešsėjinio žemės dirbimo supaprastinimo gerėjo cukrinių runkelių sėklų sudygimas ir didėjo pasėlio tankumas, nes buvo palankesnės drėgmės sąlygos. Žemės dirbimo intensyvumo sumažėjimas neturėjo esminės įtakos cukrinių runkelių produktyvumui. Trečioji hipotezė skelbia, kad sėklų guoliaviečių sutankinimas turi teigiamos įtakos jų drėgmės režimui, sėkloms sudygti, augalų vystymuisi ir cukrinių runkelių šakniavaisių produktyvumui. Giliau suformuotų sėklų guoliaviečių sutankinimas turi teigiamą efektą sėklų lauko daigumui. Tyrimų rezultatai įrodė, kad cukrinių runkelių sėklų guoliavietės sutankinimas dažniausiai neturėjo esminės įtakos dirvos drėgnio, tankio ir struktūros patvarumo sąlygoms, tačiau pagerino sėklų sudygimą ir paspartino daigų vystymąsi. Sėklų guoliavietės sutankinimo poveikis cukrinių runkelių pasėlio produktyvumui priklausė nuo jo būdo ir laiko. Teigiamos esminės įtakos produktyvumui turėjo tik cukrinių runkelių sėklų guoliavietės sutankinimas pentininiu volu po sėjos. Didesnį poveikį cukrinių runkelių sėkloms sudygti turėjo ne sutankinimo būdas ir laikas, bet sėjos gylis. Cukrinių runkelių sėklų guoliaviečių, suformuotų iki 4 cm gyliu, sutankinimas teigiamai veikė sėklų daigumą, o giliau (iki 5 cm) – neigiamai. Raktažodžiai: cukriniai runkeliai, žemės dirbimas, dirvos fizikinės savybės, guoliavietės formavimas, produktyvumas, kokybė, piktžolėtumas