Menotyra

Titulinis

2025-12-11T15:17:50+02:00

Turinys

2025-12-11T15:19:27+02:00

Apie Haliną

2025-12-17T15:44:30+02:00

Straipsnis skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijono mokinei Halinai Wolman – vienai iš ryškesnių Čiurlionio mokinių, kuri turėjo įtakos pačiam Čiurlioniui ir jo kūrybai (Halinai Čiurlionis dedikavo keletą pjesių fortepijonui, simfoninę poemą „Pasaulio sutvėrimas“, poetinių tekstų ciklą „Laiškai Devdorakėliui“). Apie jos gyvenimą iki šiol buvo labai mažai žinoma. Atrasti nauji archyviniai dokumentai ir Halinos vyro Stefeno Stokeso pasakojimas apie pasitraukimą iš Varšuvos karo pradžioje leido rekonstruoti H. Wolman gyvenimą iki mirties. Neabejotina, kad jos archyve buvo Čiurlionio jai dovanotų muzikos rankraščių, laiškų, fotografijų, piešinių. Šio archyvo dalys liko tose vietose, iš kurių nuo karo traukėsi Halina: Varšuvos užmiesčio namuose, Pliante (prie Kobryno) ir Liusine (abu Baltarusijoje), Vilniuje.

„Lietuviškų temų“ ambivalencija Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) Koncerte fortepijonui Nr. 1, op. 12 (1929)

2025-12-17T15:44:17+02:00

Straipsnyje analizuojamas Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) Koncertas fortepijonui Nr. 1, op. 12 (1929), sukurtas Paryžiuje antruoju kompozitoriaus kūrybos etapu, „individualaus stiliaus kristalizacijos“ laikotarpiu. Tyrime siekiama atskleisti, kokią įtaką V. Bacevičiaus kūrybai darė Paryžiaus mokyklos (pranc. École de Paris) aplinka bei jo paties, kaip pianisto, patirtis. Nors Koncerte Nr. 1 pasitelktos trys lietuvių liaudies dainos, jų traktavimas nėra nuoseklus: melodijos pateikiamos kaip „antisentimentalizmo“ dvasia stilizuotos citatos, todėl sunku jas laikyti bandymu kurti nacionalinę muziką. Analizė atskleidžia, kad folkloro naudojimas čia veikiau funkcionuoja kaip stilizacijos priemonė XX a. pradžios Europos modernizmo diskurse. Be to, kūrinio formos architektonikoje aptinkama sąsajų su Ferenco Liszto (1811–1886) Koncerto fortepijonui Nr. 1 Es-dur (1830–1853) struktūra, liudijančių V. Bacevičiaus kaip pianisto patirtį.

Lietuvių tradicinių dermių palyginimas su istorinėmis temperacijų sistemomis

2025-12-17T15:43:57+02:00

Šio meninio tyrimo naujumą ir aktualumą sudaro tradicinių lietuviškų netolygaus derinimo intervalų palyginimas su Europos ir Artimųjų Rytų temperacijų sistemomis, kuriuo siekiama nustatyti intervalų atstumų panašumo ir skirtumo lygį. Naujumą lemia ir plati tyrimo apimtis: nagrinėjami XX a. pirmosios pusės lietuvių liaudies muzikos įrašai, saugomi Lietuvoje bei JAV. Galima teigti, kad 12-os lygių garsų temperacijos sistema (12-TET) turėjo įtakos lietuvių muzikos tradiciniams derinimams, tačiau ankstesni moksliniai tyrimai, skirti lietuvių tradicinei vokalinei ir instrumentinei muzikai, atskleidė, kad 12-TET sistema nėra plačiai paplitusi. Vis dėlto mikrointervalai lietuvių muzikoje išlaikė savo unikalumą ir savitumą, palyginti su kaimyninėmis šalimis (Latvija, Estija, Lenkija ir Suomija), kuriose natūralių intervalų ar derinimų neaptikta. Projekto tikslas – palyginti istorines netolygias derinimo sistemas su lietuvių liaudies muzikos dermėmis pasitelkiant kompiuterines technologijas. Tyrimo metu naudoti šie metodai: a) lyginamasis metodas – Europos ir Azijos netolygios temperacijos sistemų analizė, paremta natūraliojo garsaeilio sekos derinimu, ir lietuvių tradicinės muzikos dermės; b) programinė R statistinė analizė, naudojama failų sistemos tekstinei informacijai apdoroti. Galima daryti išvadą, kad lietuvių liaudies dainose aptikta daug natūralių intervalų, atsižvelgiant į tai, kad ankstesnių šimtmečių temperacijos pasižymėjo natūraliai suderintų intervalų gausa.

Dokumentinio teatro trilogija Nacionaliniame teatre: recepcija ir visuomenės kaita

2025-12-17T15:45:22+02:00

Straipsnyje analizuojami vieni pirmųjų dokumentinio teatro pavyzdžių Lietuvoje, pasiūlę radikaliai kitokią teatro sampratą, ir jų recepcija. Dvylika metų, skiriančių skeptiškai sutiktą „Rimini Protokoll“ spektaklį nuo natūraliai priimtos Nacionalinio dramos teatro trilogijos, atspindi ir visuomenės kaitą. Remiantis Pierre’o Bourdieu kultūros lauko produkcijos teorija tiriama, kaip nauji meno kūrinio kodai – realių žmonių dalyvavimas scenoje – keitė teatro meno suvokimą ir jo vaidmenį visuomenėje ir kaip pokyčiai menų kūrinių recepcijoje buvo susiję su visuomenės transformacijomis.

Adaptacija kaip režisūros praktika: prozos įsceninimo repertuarinė dinamika XXI a. teatre

2025-12-17T15:45:09+02:00

Straipsnyje apžvelgiama ir fiksuojama prozos adaptacijų dinamika XXI a. Lietuvos teatre. Prozos kūrinių adaptacija nagrinėjama kaip aktualus šiuolaikinio teatro reiškinys, išskiriamos skirtingų kartų ir šalių režisierių kūrybos praktikos, ženkliniai spektakliai.

Nuo dokumentacijos iki generavimo: skaitmeniniai archyvai ir teatro atminties pertvarka

2025-12-17T15:44:56+02:00

Straipsnyje nagrinėjama, kaip skaitmeninės technologijos sąlygoja archyvo transformaciją, keičia teatro istoriografiją ir šio meno atminties kultūrą. Remiantis Wolfgango Ernsto, Gabriella’os Giannachi, Sarah’os Bay-Cheng įžvalgomis ir mokslinės literatūros analize, aptariamos skaitmeninių archyvų operacinės, patyriminės ir interaktyvios funkcijos. Stebima, kaip archyvavimo paradigma pereina nuo dokumentavimo prie generavimo: skaitmeninėje terpėje archyvas tampa nebe pasyvia dokumentų saugykla, o aktyvia, performatyvia sistema, kuri ne tik išsaugo, bet ir kuria teatro atmintį. Tyrimo metodologija jungia teatrologijos, archyvistikos ir kultūrologijos prieigas, straipsnyje pristatoma atvejo studija – „įsivaizduojamos“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio operos „Jūratė“ (2025) sukūrimo analizė. Ši studija iliustruoja, kaip archyvas, menininkai ir dirbtinio intelekto įrankiai generuoja naujas teatro atminties ir istorijos rašymo formas. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad skaitmeniniai archyvai, sujungdami mašininį duomenų apdorojimą ir vartotojų dalyvavimą, peržengia tradicinio dokumentavimo ribas: dabartyje reaktualizuoja efemeriškus teatro pėdsakus ir sudaro sąlygas naujoms teatro atminties, istorijos rašymo ir dalyvavimo formoms.