Menotyra

Titulinis

2025-06-17T09:04:13+03:00

Turinys

2025-06-17T09:12:42+03:00

Ankstyvojo Baroko dailės atribucijos ir datavimo problemos: paveikslo „Poilsio pakeliui į Egiptą“ M. Žilinsko dailės galerijos kolekcijoje atvejis

2025-06-17T09:14:29+03:00

Straipsnyje keliamas klausimas dėl Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje saugomo paveikslo „Poilsis pakeliui į Egiptą“ (inventorinis numeris ČDM MŽ 1018) atribucijos, kilmės ir datavimo. Išsami ikonografinė atvaizdo analizė leidžia identifikuoti pirmavaizdžius, pagal kuriuos turėjo būti sukurtas paveikslas, ir pasiūlyti naują minėto atvaizdo datavimą.

Jonas Juozas Burba (1907–1952) – grafikos dizaineris, savo darbais reprezentavęs Lietuvą

2025-06-17T09:14:14+03:00

Straipsnio tikslas – atskleisti grafiko, vieno iš šiuolaikinio lietuviško dizaino pradininkų, Jono Juozo Burbos (1907–1952) kūrybinės veiklos įvairovę, pateikti informaciją apie naujai identifikuotus jo kūrinius, papildyti jau turimas žinias apie menininko – grafikos dizainerio sukurtus darbus. Šiuo straipsniu siekiama pažvelgti ir į kūrėjo šeimos istoriją, jo visuomeninę veiklą bei prieštaringą asmenybę.

Vientisumo ir ciklinio nuoseklumo paieškos atliekant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio neatpažintą ciklą Nr. 10 „Jūros etiudai“

2025-06-17T09:14:01+03:00

Straipsnyje iš naujo keliamas klausimas, ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) fortepijoniniai kūriniai gali būti suvokiami kaip didesnių ciklų dalys; šią problemą kadaise iškėlė Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai, tarp jų – Vytautas Landsbergis, Darius Kučinskas ir Rimantas Janeliauskas. Remdamasis pastarojo prielaidomis apie Čiurlionio kūrybos „cikliškumą“, pasireiškiantį vadinamaisiais „neatpažįstamais muzikos ciklais“ (šį terminą sukūrė Janeliauskas), straipsnio autorius tyrinėja, kaip pianistas, taikydamas įvairias pasikartojančias priemones, gali siekti ciklinės darnos, kad jie iš tiesų būtų suvokiami kaip ciklai. Siekiant šio tikslo daugiausia dėmesio skiriama vienam konkrečiam kūriniui – neatpažintam ciklui Nr. 10 „Jūros etiudai“. Autorius daro išvadą, kad „cikliškumo“ užtikrinimas yra originalus atlikėjo darbas, kai derinamas pianisto gebėjimas perskaityti natomis pateiktą informaciją su jo paties meniniu indėliu ir pasiekiamas įtikinamas bendras rezultatas. Tekste pateikiamais muzikiniais pavyzdžiais atskleidžiama, kad galima sujungti du ciklo kūrinius tiek tonaciniais, tiek metriniais ryšiais, taip pat pianisto kūno kalba bei meninėmis pauzėmis. Laikantis panašaus požiūrio galima konstruoti ryšius ne tik tarp kitų Čiurlionio kūrinių, bet ir kitų kompozitorių kūrinių.

Čiurlionio muzika natose: sklaida tarpukario periodikoje ir tipologiniai leidybos aspektai po 2000 metų

2025-06-17T09:13:47+03:00

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos leidyba, nuo XX a. antrosios pusės pasižyminti pastovumu ir nuoseklumu kaip nė vieno kito Lietuvos kompozitoriaus, laikytina tam tikru orientyru vertinant bendrą natų leidybos situaciją Lietuvoje, nes aprėpia ir lietuviškos muzikos leidybos istoriją, ir redagavimo, spausdinimo bei platinimo praktikų raidą. 2003 m. Knygotyros t. 40 gana išsamiai aptarus Čiurlionio natų leidybos pirmojo šimtmečio kelią, šiandien kyla poreikis apžvelgti kompozitoriaus muzikinės kūrybos publikavimo situaciją po 2000-ųjų metų. Atsižvelgiant į pasaulines muzikos natų leidybos, redagavimo tendencijas, pastarųjų dešimtmečių Čiurlionio muzikos leidybinėje veikloje įžvelgiamos šios kryptys: aranžuočių ir transkripcijų, urtekstų, skaitmeniniai ir pan. leidiniai. Taip pat straipsnyje skelbiami susisteminti faktologiniai duomenys apie trumpalaikį, tačiau gana sistemingą Čiurlionio natų spausdinimą tarpukario užsienio spaudoje – JAV žurnale Margutis, drauge tapusį tam tikru lietuviškumo emigracijoje palaikymo simboliu.

Tarp buvimo ir rodymo: režisūrinis Yanos Ross metodas ir spektaklio „Apmąstant omarą“ atvejis

2025-06-17T09:13:33+03:00

Straipsnyje tiriamas Yanos Ross spektaklio „Apmąstant omarą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023) kūrybinis procesas susitelkiant į režisierės metodą, jos požiūrį į dramaturgiją ir santykį su aktoriais. Šio kūrybinio proceso metu Ross prisiėmė ir režisierės, ir dramaturgės vaidmenis, kuriuose jaučiama Bertolto Brechto įtaka. Brechto režisūrinė-aktorinė susvetimėjimo / atsiribojimo efekto (Verfremdungseffekt) vizija svarbi Ross kūrybai norint vaidybą paversti mąstymo, o ne išgyvenimo forma, tačiau Ross žengia toliau nei XX a. teatro režisierius, siūlydama kitokias susvetimėjusios vaidybos formas, nes šiuolaikiniame teatre ir pats aktorius dažnai tampa tyrėju, kurio užduotis – nebe suvaidinti, o papasakoti personažą. Kūrybinio „Apmąstant omarą“ proceso metu su visais aktoriais Ross dirbo vienodai, nesileisdama į konkrečius aktorinės (iš)raiškos ar griežtos režisūrinės vizijos nurodymus, o veikiau siūlydama aktoriams dialogą. Aktoriai sukūrė ne tik skirtingus personažus, bet ir intuityviai vadovavosi skirtingais metodais. Straipsnyje aptariamas kūrybinis Ross metodas dirbant su aktoriais, analizuojami jos režisūriniai sprendimai ir aktorių kuriami vaidmenys. Tyrimo metodu pasirinktas repeticijų stebėjimas ir režisūrinių-aktorinių sąveikų fiksavimas bei surinktų duomenų interpretacija.