Vokiškųjų Lied verbalinio teksto problema: originalo tekstas versus vertimo tekstas

Pirmosios vertimo teorijos bei jų modeliai

Samprotavimų apie teksto vertimą randama dar Cicerono traktate De optimo genere oratorum (46 m. pr. Kr.), po jo vystėsi ilga vertimo proceso suvokimo raida. Mokslinį ir teorinį pagrindą vertimo studijos įgijo XX a. viduryje, kai dienos šviesą viena iš pirmųjų išvydo Jeano-Paulo Vinay ir Jeano Darbelnet’o lingvistinė vertimo teorija, minima veikale Stylistique comparée du français et de l’anglais (1958). Mokslininkai teigia, jog „vertimas tampa menu, kai yra įvaldomi pagrindiniai įgūdžiai“, ir išskiria tris vertimo taikymo būdus – vertimo naudojimą moksle, už mokslo ribų bei abiem atvejais¹. Savo veikale jie pateikė bemaž prieš penkis šimtus metų Leonardo Bruni (~1370–1444), o vėliau ir Etienne’o Dolet (1509–1546) išdėstytus penkis vertimo principus², pagal kuriuos profesionalus vertėjas privalo žinoti visus užsienio kalbos niuansus, būti įvaldęs visus gimtosios kalbos išteklius, gramatiką ir žodyną³. J.-P. Vinay ir J. Darbelnet’o pasiūlyti septyni vertimo būdai bei jų klasifikavimas į tiesioginį (skolinys, kalkė, pažodinis vertimas) ir netiesioginį (transpozicija, moduliacija, ekvivalentas, adaptacija) vertimą tapo mokslininkų lingvistinės vertimo teorijos ašimi.

Jakovo Reckerio veikalas О закономерных соответствиях при переводе на родной язык (1950) taip pat priskiriamas pirmosioms lingvistinėms vertimo teorijoms. Mokslininkas teigė, jog vertimo esmė yra vienos kalbos atitikmenų paieškos kitoje kalboje, bei išskyrė tris atitikmenų kategorijas: 1) ekvivalentai (nuo konteksto nepriklausantys atitikmenys, tarp kurių egzistuoja pastovūs santykiai); 2) variantiniai ir kontekstiniai atitikmenys (žodžiai, turintys vieną reikšmę vienoje kalboje ir keletą reikšmių kitoje kalboje, ir žodžiai, kuriems reikalingas kontekstas); 3) visų tipų vertimo transformacijos⁴ (diferenciacija, konkretizacija, generalizacija, prasminis sąvokos išplėtimas, antoniminis vertimas, visiškas pakeitimas ir kompensacija). Svarbu atskirti J.-P. Vinay ir J. Darbelnet’o vartojamą ekvivalentiškumo terminą nuo J. Reckerio ekvivalento sąvokos. Pirmąja sąvoka mokslininkai įvardija idiominių pasakymų vertimus, o J. Reckeris, vartodamas sąvoką ekvivalentai, turi omeny visišką atitikmenį. Kone didžiausia lingvistinių vertimo teorijų yda, anot L. Černiuvienės, yra konteksto stoka⁵. Nors mokslininkai kalba ir apie situacijas, ir apie kontekstą, jų pateikiamuose pavyzdžiuose pastarojo vis dėlto trūksta ir tai turi įtakos profesionaliam vertimui.

Lingvistinės teorijos davė pradžią vertimo mokslo vystymuisi bei platesniam požiūriui į vertimo sampratą. Čia verta paminėti Romaną Jakobsoną⁶ (1896–1982), išskyrusį tris vertimo rūšis: vertimą vienos kalbos ribose (tos pačios minties pasakymas kitais žodžiais), interlingvistinį (vienos kalbos ženklų perteikimas kitos kalbos ženklais) bei intersemiotinį (kalbos ženklų perteikimas nekalbiniais ženklais) vertimus.

XX a. antrojoje pusėje vertimo teorijoms įgyjant vis tvirtesnį mokslinį pamatą (paminėtini J.-P. Vinay, J. Darbelnet’o (Comparative stylistics of french and english, 1995) ir J. Reckerio (Теория перевода и переводческая практика, 1974) lingvistinio pobūdžio veikalai bei R. Jakobsono vertimo samprata (On Linguistic Aspects of Translation, 1969), vertimo proceso modelį pirmasis sukūrė Eugene’us Nida. Nenuostabu, jog šis modelis buvo kurtas atsižvelgiant į ilgalaikes diskusijas dėl Biblijos vertimų, o nuolatinį klausimą, kaip versti ir interpretuoti, išprovokavo Šventojo Rašto vertimai į įvairias pasaulio kalbas. Modelio ašis – formalusis ir dinaminis ekvivalentiškumas.

Remiantis šiuo E. Nida’os modeliu (1 pav.), galima pažvelgti į vertimo procesą, kuriame dalyvauja ne vienas, o du tekstai – poetinis ir muzikinis.

Šis modelis atspindi dviejų tekstų – poetinio bei muzikinio – tarpusavio ryšių irimą išvertus verbalinį tekstą. E. Nida’os nurodytas vertimo būdas nuo OT (originalo teksto) į VT (vertimo tekstą), kuriame dalyvauja tik vienas tekstas, yra pakankamai aiškus ir suprantamas, tačiau į vertimo procesą įsiliejantis muzikinis tekstas diktuoja tam tikras sąlygas, kurių nesilaikant prarandamas du tekstus jungiantis kūrinio kontinuumas.

Analizuojant R. Strausso dainų poetinio teksto vertimus į lietuvių kalbą buvo pastebėta, jog po vertimo proceso sintaksiniai poetinio teksto vienetai, atsidūrę kitoje frazės ar sakinio vietoje, nors ir tinkamoje vertimo kalbos sintaksinės struktūros atžvilgiu, praranda prasminę sąsają su muzikiniu tekstu. Taip yra pažeidžiamas kompozitoriaus sukomponuotas bendras muzikinis kūrinio kontekstas, kurį jis kūrė visų pirma atsižvelgdamas į originalo kalbos poetinį tekstą, jo mintį bei žodžių skambumą, kiekvienam konkrečiam poetiniam akcentui, žodžiui ir skiemeniui parašydamas tam tikro harmoninio aukščio konkrečią natą ar natų junginį, skirdamas natai tam tikrą ritminę vertę bei dinaminį niuansą. Taigi kai originalo kalbos poetinis tekstas yra neatsiejamas nuo muzikinio teksto, kyla klausimas, ar tokį reiškinį apskritai galima išskirti į dvi atskiras dalis – poetinę ir muzikinę, ir kokią vertimo praktiką galima taikyti. Norint išnagrinėti funkcinių saitų tarp poetinio ir muzikinio teksto irimo problemą, verta pradėti nuo funkcionalizmo suvokimo.

Funkcionalizmas: Skopos teorija

Pirmosios funkcionalizmo apraiškos vertimo istorijoje siekia Cicerono laikus, kai jis pats vertė tekstus, tačiau ne kaip vertėjas, o kaip oratorius, siekdamas oratorines graikų kalbas perteikti lotynų kalba taip, kad jos skambėtų lyg būtų parašytos lotynų oratoriaus. Jau Ciceronui buvo svarbu suvokti, kokią funkciją atlieka ar turi atlikti jo pasirinkti vertimui ir jau išversti darbai, kitaip tariant, originalo kalbos bei vertimo tekstai. Ši mintis tvirtą teorinį pamatą įgavo tik 1971 m., kai apie funkcijos kategoriją prabilo vokiečių vertimo studijų mokslininkė Katharina Reiss, tyrusi egzistuojančius funkcinius ryšius tarp originalo ir išverstų tekstų. Teoretikė pateikė iš pirmo žvilgsnio gana paprastus du klausimus, į kuriuos kiekvienas vertėjas turėtų sau atsakyti: 1) kam jis verčia? (kas bus jo išversto teksto auditorija?), 2) koks vertimo tikslas?⁷ Pagal K. Reiss, vertimas – tai dvikalbės komunikacijos procesas, jo tikslas gali būti vertimo kalba atkurti tekstą, funkciškai ekvivalentišką originalo kalba sukurtajam⁸. Kadangi vertėjas tekstą pateikia kaip tarpininkas, vertimas yra suvokiamas kaip „antroji“ komunikacija, tad natūralu, jog išversto teksto turinys šiek tiek pakinta originalo atžvilgiu. K. Reiss teigimu, pagal tai, kokias funkcijas atlieka tekstai bei kokią komunikaciją jie kuria, galima pastebėti, jog skirtingose kalbose ir kultūrose egzistuoja panašaus ar netgi to paties tipo tekstai: 1) informaciniai tekstai (žinios, paprasti faktai, nuomonės), 2) vaizdingi tekstai (grožinė literatūra, kūryba), 3) žmonių reakcijas siekiantys paveikti ar išprovokuoti tekstai (politikų kalbos ar propagandiniai tekstai). Šių tekstų tipams priskiriami vertimo būdai: verčiant informacinį tekstą yra svarbiausia perteikti turinį, dirbant su vaizdingais tekstais svarbu ne tik perteikti meninį turinį, bet ir identifikuoti autoriaus ketinimą bei teksto stilių, o verčiant poveikį siekiančius sukelti tekstus yra naudojama adaptacija⁹.

Hansas Josefas Vermeeris – vienas žymiausių vokiečių vertimo studijų mokslininkų, taip pat atstovavusių funkcionalizmo krypčiai. Teoretikas dirbo drauge su K. Reiss, kartu jie parašė vertimo teorijų veikalą Grundlegung einer allgemeinen Translationstheorie (1984). Šių dviejų mokslininkų teorijos labai panašios, tačiau tai, ką K. Reiss vadino funkcija, H. J. Vermeeris pavadino tikslu – skopos (gr. tikslas). Ši teorija, kaip teigia Christiane Nord, yra „vertimo mokslo pamato dalis“¹⁰, nes jos principas yra tikslinga veikla. Pagrindinis H. J. Vermeerio principas nusako, jog kiekvienas vertimo procesas, kaip ir pats vertimas, gali būti vadinamas veikla. Kiekviena veikla turi savo tikslą arba, kitaip tariant, atlieka tam tikrą funkciją. Atsižvelgiant į tai galima teigti, jog vertimas taip pat gali turėti savo tikslą. Kadangi vertimo veikla tampa rezultatu, nauju įvykiu, H. J. Vermeeris tokį vertimo tekstą įvardija translatum. Pats vertimo teksto tikslas (translatum skopos), kaip pabrėžia H. J. Vermeeris, gali skirtis nuo originalaus teksto tikslo. Nuo skopos priklauso ir vertimo metodai bei strategijos. Atsižvelgiant į šias teoretiko mintis, galima kelti klausimą, koks galėtų būti R. Strausso dainų vertimo teksto tikslas (translatum skopos)? Atsakyti į šį klausimą bus galima išnagrinėjus dainos poetinio teksto vertimą bei suvokus vertimo būdus sovietmečiu.

Žvelgiant funkciniu požiūriu į vertimą, ekvivalentai tarp originalo ir išversto teksto yra pavaldūs visiems įmanomiems skopos vertimams, bet ne vertimo principui „viskas tinka viskam“. H. J. Vermeerio teorijoje vertimo tikslas yra numatomas pagal funkciją, kurią turi įvykdyti tikslinis tekstas¹¹. Vertimo tekstą tyrėjas įvardijo, kaip „pasaulio kontinuumą, kurį gavėjas gali interpretuoti kaip susijusį su jo paties situacija“¹².

Svarbi skopos taisyklė yra tikslumo poreikis. Jeigu dėl skopos reikia pakeisti funkciją, reikiami standartai nebebus intertekstualiai nuoseklūs OK atžvilgiu, tačiau adekvatūs bei tinkami tikslo atžvilgiu¹³, kitaip tariant, išverstas tekstas turi turėti galimybę funkcionuoti naujoje situacijoje taip, kaip pageidauja norintieji tą tekstą naudoti. Skopos teorijai svarbu, jog tekstas funkcionuotų, tad šia teorija bus remiamasi bandant išsiaiškinti, ar esama funkcijos kitimo apraiškų R. Strausso dainų poetinio teksto vertimuose į lietuvių kalbą, o svarbiausia – koks buvo šių vertimų tikslas.

„Funkcionalumas plius ištikimybė“ – taip vertimo konceptą apibūdino Ch. Nord 1991 m. išleistos savo knygos Text Analysis in Translation pratarmėje. Mokslininkė šį konceptą akcentavo savo teoriniuose darbuose ir teigė, jog per šio koncepto sistemą vertėjas gali susitelkti į svarbiausius OT aspektus (tokius kaip sintaksinės struktūros arba verbum pro verbo vertimai) ir nepaisyti kitų, jei tai nebūtina VT skopos¹⁴. Dėl bendro suvokimo čia verta pateikti Ch. Nord vartojamų sąvokų reikšmes bei jų vertimą iš anglų kalbos¹⁵:

SL (source language) – originalo kalba (OK),

TL (target language) – vertimo kalba (VK),

ST (source text) – originalo tekstas (OT),

TT (target text) – vertimo tekstas (VT),

SC (source culture) – originalo kalbos kultūra (OKK),

TC (target culture) – vertimo kalbos kultūra (VKK),

TRL (translator, translation) – vertėjas, vertimas.

Ch. Nord daug dėmesio skyrė vertimo modeliams, jų analizei ir kritikai. Jei H. J. Vermeeris ir K. Reiss siekė įrodyti, jog tą patį tekstą priklausomai nuo skopos galima išversti skirtingai, Ch. Nord, apžvelgdama teksto analizės procesą, akcentavo, jog tekstas negali būti izoliuotas nuo aplinkos veiksnių nei jį kuriant, nei skaitant, nei interpretuojant. Kad pagrįstų savo mintis, teoretikė pasiūlė sukurtas vertimo proceso fazes ir jų modelius. Anot mokslininkės, vertimo studijose vertimo procesą galima pateikti kaip dviejų arba trijų fazių modelį, tačiau ji pati renkasi vertimo procesą, jos pačios pavadintą cikliniu modeliu (looping model).

Ciklinį modelį (looping model) Ch. Nord grindžia tuo, jog vertimas yra ne linearus, progresuojantis procesas, vedantis nuo pradinio taško OT į galutinį – VT, o ciklinis, rekursyvus procesas, apimantis neribotą kiekį grįžtamojo ryšio ciklų, prie kurių ankstesnių analizių galima ir netgi patartina sugrįžti. Čia mokslininkė akcentuoja tris žingsnius. Pirmas žingsnis vertimo procese yra VT skopos analizė bei interpretacija. Antras žingsnis – OT analizė, sudaryta iš dviejų dalių. Pirmiausia vertėjui reikia suvokti pagrindinę OT idėją, taip pat ar medžiaga, pateikta OT, atitinka išdėstytus reikalavimus. Toliau gali prireikti išsamios visų teksto kategorijų analizės, atkreipiant dėmesį į tuos teksto elementus, kurie atitinka VT skopos – tai yra ypač svarbu VT pateikimui. Išanalizavęs OT, vertėjas jau gali tiksliai nurodyti vertimui aktualias OT elementų funkcijas, kurios bus tikslingai adaptuotos VT skopos bei suderintos su atitinkamais VK elementais. Vertėjas nusprendžia, kurie VK elementai bus tinkami numatytoms VT funkcijoms. Tad paskutinis žingsnis, kuris užbaigia ciklą, yra galutinis susisteminimas ir struktūros patvirtinimas. Tačiau į Ch. Nord looping model įtraukus muzikinio teksto kategoriją bei jo (MT) skopos, tikėtina, jog šis trijų žingsnių modelis įgis dar vieną – ketvirtąjį – žingsnį (MT), prie kurio vertėjas privalėjo sugrįžti kaskart padaręs išvadas dėl OT ar VT elementų funkcijų. Kadangi muzikinis tekstas yra suvokiamas kaip pastovi ir nekintanti daugiakultūrės aplinkos kategorija, cikliniame modelyje MT funkcija su poetinio teksto (OT bei VT) funkcijomis bus gretinama vienu paraleliu žingsniu, t. y. OT + MT; vertimo strategijos planavimas + MT; VT + MT ir t. t. (3 pav.).

Vizualizuodama ciklinį modelį Ch. Nord akcentuoja būtent apskritimo forma prieš laikrodžio rodyklę vykstantį vertimo procesą¹⁶. Anot jos, toks modelis leidžia kur kas glaudžiau atvaizduoti bei pagrįsti vertimo procese vykstančias komunikacijas. Vertimo proceso schemoje, grįstoje looping model, galima matyti, kaip glaudžiai siejasi ir nuolat atsinaujina kontaktas tarp OT + OT situacijos ir VT + VT situacijos, taip pat tarp OT analizės ir VT sintezės. Tai reiškia, jog vertėjas, žengdamas kiekvieną žingsnį, turi atsigręžti į jau išanalizuotus veiksnius, o kiekvienas naujos informacijos segmentas, suvoktas analizės procese, gali būti patvirtintas arba koreguojamas pagal vėliausiai gautas išvadas.

Pagrindinis funkcionalizmo principas verčiant, anot Ch. Nord, yra būsimos VT funkcijos numatymas bei orientavimasis į ją. Vertėjas gali nuspręsti, kokia bus vertimo funkcija, tik išsamiai išanalizavęs OT funkciją, kuriai dėl tam tikrų kultūrinių aspektų gali būti reikalingas lojalumas OT autoriaus bei jo intencijos atžvilgiu. Kalbėdama apie santykių rūšis tarp OT ir VT, mokslininkė atsigręžia į dvi nuo Cicerono laikų gyvuojančias vertimo teorijas – dokumentinį ir instrumentinį vertimus. Dokumentiniuose vertimuose (kaip antai verbum pro verbo, literatūriniuose, filologiniuose ir pan.) tam tikri OT aspektai arba net visa OT situacija atkuriama VT gavėjui, kuris įsisąmonina tai stebėdamas komunikatyvią situaciją. Tai reiškia, jog šis „vertimas gali fokusuotis į bet kurias OT kategorijų funkcijas, kitas palikdamas nuošaly“¹⁷. Pavyzdžiui, vykdant pažodinį vertimą, kurio tikslas atkurti OK funkcijų sistemas, susitelkiama į OT morfologiją, leksiką ir sintaksės struktūras, tad tekstualumas yra ignoruojamas. Instrumentinis vertimas yra nuo nieko nepriklausomas minties (arba žinutės) veiksnys naujoje komunikacinėje vertimo kalbos kultūros situacijoje. Išskiriamos trys šio tipo vertimo formos. Pirma: jeigu VT gali atlikti tą pačią funkciją ar funkcijas kaip ir OT, vadinasi, tai ekvifunkcionalus vertimas (skirtas versti instrukcijas arba komercinės veiklos tekstus). Antra: jeigu OT funkcijų VT gavėjas negali visaverčiai realizuoti, tuomet vertėjas gali jas adaptuoti su sąlyga, jog VT funkcijos siesis su OT funkcijomis ir nesuardys autoriaus (arba siuntėjo) intencijos. Tokia forma vadinama heterofunkcionaliu vertimu. Trečioji forma, kurią Ch. Nord įvardija homologišku vertimu, yra skirta atkurti panašų OT, kurio literatūrinis kontekstas glaudžiai siejasi su OK kultūra, poveikį VK kultūrai. Ši forma dažniausiai naudojama poezijos vertimams¹⁸.

Trumpai apžvelgus vertimo funkcionalizmo principus, galima paanalizuoti tekstų struktūrinius konstruktus, ir tam padės vertimo palyginimas bei vertimo kritika.

Christiane Nord: vertimo palyginimas vs vertimo kritika

Objektyvi vertimo kritikos forma, pasak Ch. Nord, turėtų būti „grindžiama lyginamąja originalo ir vertimo teksto analize, kuri pateiktų informaciją apie OK ir VK struktūrų panašumą bei skirtumus abiejuose tekstuose, atspindėtų individualų vertimo procesą, jo metodus ir strategiją“¹⁹. Tokia kritikos forma taip pat turi nurodyti VT funkciją, kuri reikalinga vertimo skopos. Čia sugretinami vertimo proceso veiksniai bei sudedamosios dalys su pačiu vertimo procesu. Ch. Nord pabrėžia, jog lingvistinių struktūrų, esančių tarp OT ir VT, palyginimas negali būti laikomas vertimo kritika. Tai greičiau kalbos arba teksto sferų sugretinimas, kuris yra naudojamas kontrastingoje kalbotyroje ir stilistikoje siekiant užtikrinti, kad jokie papildomi ekstralingvistiniai²⁰ arba intralingvistiniai²¹ kintamieji nepatektų į vertimo procesą. Tad akivaizdu, jog „vertimas yra kur kas daugiau nei tik lingvistinio kodo perjungimas (linguistic code – switching)“²². Mokslininkė pritaria Wernerio Kollerio²³ teiginiui, kad „jeigu vertimo kritika yra kiek daugiau nei vien tik VT įvertinimas, ji turi būti grįsta OT ir VT palyginimu, kitaip tariant, vertimo palyginimu“²⁴. Čia svarbu atkreipti dėmesį, jog intrakalbinis (OT ir VT) palyginimas (lyginant varijavimą ekvivalentais OK, kaip ir jų variaciją VK) yra galimas būsimo vertimo eigoje. Tai yra bene pirminis veiksmas, atliekamas kiekviena kalba atskirai (OK ir VK), po kurio eina interkalbinis OT ir VT palyginimas, kai apžvelgiami bendriniai vertimo vienetų tarp OT ir VT skirtumai ir varijavimo atitik menimis rezultatai. Tad interkalbinis OT ir VT palyginimas gali suteikti informaciją apie vykdytą vertimo procesą. Bet kuriuo atveju OT ir VT palyginimas, kaip ir vertimo kritika, gali ir turėtų būti grindžiama orientaciniu vertimo teksto analizės modeliu.

Aptariant vertimo kritikos niuansus buvo minėta, jog pirmas vertimo įvertinimo žingsnis yra intrakalbinis palyginimas, kuris puikiai atspindi ir sintaksinių vienetų slinktis. Tokiam nagrinėjimui pateikiama R. Strausso daina Zueignung Op. 10 Nr. 1 ir trys jos vertimo tekstai į lietuvių kalbą:

1) vertimo variantas: vertėjas nežinomas, atlikėja Regina Tumalevičiūtė, 1958 m., LRT archyvo laikmena [OP 5644];

2) variantas: vertėjas nežinomas, atlikėja Marija Aleškevičiūtė, 1966 m., LRT archyvo laikmena [A 4904];

3) variantas: vertėja R. Tumalevičiūtė, atlikėja R. Tumalevičiūtė, 1977 m., LRT archyvo laikmena [A 13208].

Intrakalbiniame VT palyginimo pavyzdyje (žr. 5 pav.) trys lietuviški vertimai yra nagrinėjami horizontalės principu, t. y. ieškoma visiškai ar iš dalies sutampančių kalbos vienetų kiekvienoje teksto eilutėje atskirai, kitaip tariant, tuo pat metu yra nagrinėjamos visų trijų tekstų pirmosios, po to antrosios ir t. t. eilutės bei jose žymimi sutampantys žodžiai. Pateiktame pavyzdyje atsiskleidžia įdomūs pirmojo ir trečiojo tekstų sutapimai pirmame posme bei paskutinio posmo dviejose paskutinėse eilutėse. Vertinant tokius rezultatus galima daryti prielaidą, jog nors LRT archyvo kartotekoje ties laikmena [OP 5644] (1958 m.) ir nenurodytas lietuviško dainos teksto autorius, tikėtina, jog šį vertimą, kaip ir [A 13208] (1977 m.), atliko pati dainininkė R. Tumalevičiūtė.

Palyginus tris vertimų į lietuvių kalbą tekstus tampa akivaizdu, jog 1966 m. M. Aleškevičiūtės įdainuotas lietuviškas Zueignung variantas turi mažiausiai sutampančių kalbos vienetų su kitais dviem lietuviškais dainos tekstais, tačiau tikrąjį šio varianto nutolimą nuo OT gali atskleisti interkalbinis tekstų palyginimas.

Interkalbiniame palyginime OT yra sugretinamas su trimis lietuviškais VT bei nagrinėjamas kalbos vienetų atitikimas atskirose eilutėse. OT ir VT kontrastas pateikiamas 6, 7, 8 paveikslėliuose. Svarbu paminėti, jog autorės pasirinko individualų žymėjimą – (vertimo vieneto VT reikšmė visiškai atitinka leksemos OT reikšmę), (vertimo vieneto VT reikšmė yra artima OT leksemos reikšmei), (vertimo vieneto VT reikšmė niekaip neatliepia OT leksemos reikšmės).

Pateiktame pavyzdyje (6 pav.) VT ne itin daug nutolęs nuo OT: čia esama 13 visiškų atitikmenų, 9 ekvivalentų ir 18 neatitikmenų kalbos vienetų požiūriu.

1966 m. atliktos dainos variantas (7 pav.) kiek kitoks: čia 8 visiški atitikmenys, 7 ekvivalentai ir net 29 neatitikmenys kalbos vienetų požiūriu.

1977 m. atliktoje dainoje (8 pav.) esama 10 visiškų atitikmenų, 6 ekvivalentų ir 25 neatitikmenų. Palyginus tris lietuviškus vertimus su OT galima teigti, jog mažiausiai nuo OT nutolęs vertimas yra 1958 m. R. Tumalevičiūtės įrašyto ir greičiausiai jos pačios į lietuvių kalbą išversto teksto atlikimas.

Išnagrinėjus trijų lietuviškų R. Strausso dainos Zueignung variantų nutolimo nuo OT lygmenį, verta išsiaiškinti, kokius vertimo modelius galėjo naudoti lietuviškų vertimų autoriai. Anksčiau buvo pristatytas Ch. Nord vertimo kritikos modelis, paprastai aprėpiantis du tekstus – originalo ir vertimo. Jis buvo kiek perdarytas į jį integravus trečią tekstą – muzikinį. Ch. Nord vertimo kritikos modelis turi nurodytas veiksmų sekas, tad jomis vadovaujantis, kaip jau buvo minėta, vertimo kritika pradedama nuo OT situacinio lauko analizės, kuri turi būti grįsta istoriniu R. Strausso dainos Zueignung poetinio teksto gimimo aspektu. Hermannas von Gilmas, austrų teisininkas, filosofas ir poetas, savo poezijos rinkinį Sophienlieder sukūrė 1844 metais. H. Gilmo teisinis išsilavinimas lėmė tam tikrus ryškius politinius bei ano laikmečio aktualijų atspindžius poeto kūryboje. Tai galima pastebėti ir vienoje minėto rinkinio poetinėje kompozicijoje „Habe Dank“. Tačiau prieš gilinantis į H. Gilmo eilių filosofiją, būtina atkreipti dėmesį, jog į lietuvių kalbą buvo išverstas ne jo eilėraštis kaip savarankiškas monotekstinis kūrinys, o poeto tekstu grįsta R. Strausso sukomponuota daina. Čia derėtų stabtelti bei aptarti naujas vertimo kritikos sąlygas, kurioms didžiulę įtaką padarė šalia poetinio teksto atsiradęs ne mažiau svarbus antrasis – muzikinis tekstas.

1885 m. R. Straussas H. Gilmo eilėraščio „Habe Dank“ poetinį tekstą įprasmino savo muzika. Tačiau pažvelgus atidžiau, atsiskleidžia tam tikras kompozitoriaus įsikišimas į originalų poetinį tekstą, pvz., eilėraščio penktoje eilutėje poeto buvo užrašyta Hielt ich nicht (liet. nelaikiau aš), o kompozitorius savo sukomponuotoje dainoje Zueignung šią frazę pakeitė į Eins hielt ich (liet. kadais laikiau aš). Net ir tokia, atrodytų, menka redakcinė korekcija padarė didelę įtaką semantiniam kontekstui bei kūrinio prasmei. Tad galima teigti, jog kompozitorius poetinio teksto mintį ir sandarą paaukojo dėl muzikinio teksto konstrukto. Kalbant apie dainos Zueignung OT situacinį lauką, išryškėja nebe vienas, o du situaciniai laukai: poetinio teksto ir muzikinio teksto, tad šioje vietoje būtina pabrėžti, jog analizuojant ir vertinant Lied kompozicijų vertimo procesus, būtina patikrinti, kiek kompozitorius koregavo originalų poetinį tekstą, kurdamas jam muzikinį tekstą. Situacinis laukas pirmiausia turi nusakyti vietą, kurioje funkcionuoja OT. Esant dviem situaciniams laukams galima konstatuoti, jog Lied žanro kompozicija buvo skirta XIX–XX a. Vakarų Europos (Austrijos ir Vokietijos) kultūrinei erdvei, jos grožinės literatūros + kūrybos (pagal K. Reiss tekstų tipologiją) funkcija, nukreipta į tam tikrą kamerinę auditoriją, – padaryti meninį-estetinį poveikį klausytojams.

Norint aptarti VT situacinį lauką, vertėtų pradėti nuo politinės-kultūrinės situacijos Lietuvoje. 1958 m. Lietuvos radijuje buvo įrašyta pirmoji R. Strausso daina, kurią, intrakalbinio palyginimo duomenimis, tikėtina, ne tik atliko, tačiau į lietuvių kalbą ir išvertė R. Tumalevičiūtė. XX a. vidurys Lietuvoje nebuvo politiškai palankus metas vokiškojo Lied žanro sklaidai, o juo labiau buvusio Reicho kompozitoriaus R. Strausso kūrybos plitimui. Tad VT situacinis laukas gerokai skiriasi nuo OT situacinio lauko. Jei pastarasis buvo skirtas Vakarų Europos kultūrinei erdvei, tai VT turėjo atliepti VKK terpę, t. y. sovietmečio kultūrinę erdvę. Iš esmės abiejų tekstų funkcija nesiskiria, jie abu yra vaizdingų tekstų tipologijoje, o tai reiškia, jog menkai skiriasi ir OT bei VT skopos. Abu tekstai funkcionuoja savo terpėse, t. y. atlieka meninę-estetinę funkciją, tad iš esmės vertimo skopos, arba translatum skopos, gali būti laikomas pavykusiu. Vis dėlto, remiantis Ch. Nord vertimo kritikos modeliu, būtina pateikti OT ir VT kontrastą.

R. Strausso Op. 10 Nr. 1 Zueignung LR archyvo kartotekoje turi keletą lietuviškų pavadinimų – Lemtis (Tumalevičiūtė, 1958), Prieraišumas (Aleškevičiūtė, 1966) ir Likimas (Tumalevičiūtė, 1977). Bene dažniausiai kartotekoje randamas dainos pavadinimas – Dedikacija, kuris tapo dažnas jau po 1993 metų. Būtent tokiu pavadinimu kūrinys atpažįstamas Lietuvoje. Galima pastebėti, jog vertimuose į anglų kalbą dainos pavadinimas įvardijamas dvejopai – Dedication (dedikacija) arba Devotion (atsidavimas), pastarasis variantas kiek dažnesnis. Nuosekliai nagrinėjant vokišką poetinį tekstą, dėl tokio kūrinio lietuviško pavadinimo kyla klausimų, nes žodžio dedikacija semantinė prasmė čia išties skurdesnė negu žodžio atsidavimas, kuris aiškiai atsispindi poetinio teksto, netgi kiekviename posme tęsiamos minties koncepcijoje. Atsižvelgiant į tai, jog eilėraščio pavadinimas OK nėra pristatomas kaip Hingabe (liet. dedikacija / pasišventimas) ar Widmung (liet. paskyrimas / dedikacija), manytina, jog tikslesnis kūrinio pavadinimo vertimas galėtų būti Atsidavimas.

Nagrinėjant 1958-ųjų R. Tumalevičiūtės vertimą į lietuvių kalbą, jau iš pirmos eilutės Ach žinai tu, mano mielas galima spręsti, kad dainos lyrinis Aš – moteris, o adresatas (kam skiriama daina) – vyras. H. Gilmo ir paties R. Strausso poetinis tekstas, o kartu ir jo įprasminimas muzikoje, buvo adresuotas moteriai, todėl atitinkamai lyrinis Aš buvo vyras. Tai patvirtina vokiško poetinio teksto penktoje eilutėje vyriška forma įvardytas kalbėtojas – ich, der Freiheit Zecher (liet. aš, laisvės girtuoklis). Lyginant dainos vokiško ir lietuviško poetinio teksto antrą, trečią ir ketvirtą eilutes galima teigti, jog lietuviško teksto autorius išties atsižvelgė į vokišką tekstą bei stengėsi rasti jam ekvivalentų lietuvių kalboje. Antroje eilutėje žodis kenčiu atitinka vokiško teksto tos pačios eilutės mintį mich quäle (liet. kankinuosi / kenčiu), o vertimo frazės mintis atitinka OK išreikštąją – tolstant nuo tavęs kankinuos (verbum pro verbo vertimas). Trečioje eilutėje esama žodžių meilę ir širdy atitikmenų vokiško teksto atžvilgiu, tik pastarajame skiriasi linksniai: meilė ir širdį. Penktoje eilutėje, nors ir siekdamas rimo bei žodžių skiemenų sinchroniškumo su MT, vertėjas sugebėjo išlaikyti semantinę poetinio teksto mintį – lyrinio Aš laisvės savo gyvenime troškimą: lietuviškame vertime užrašyta Laisvę aš kadais mylėjau. Pagrindinis neatitikmuo šioje frazėje yra kalbėtojo prisipažinimas apie savo priklausomybes – Einst hielt ich, der Freiheit Zecher (liet. Kadais iškėliau aš, laisvės girtuoklis) bei šeštoje eilutėje tęsiama filosofinė mintis Hoch den Amethysten – Becher²⁵ (liet. Aukštai ametisto taurę); lietuviško vertimo penktoje eilutėje nėra užuominos apie lyrinio Aš priklausomybę, o žodis pakėliau (ametisto taurę) atsiranda šeštos eilutės pabaigoje. Septintos eilutės mintis vertime į lietuvių kalbą taip pat pakinta: čia vietoj Ir tu palaiminai gėrimą, atsiranda Tavo laiminta buvau.

Ko gero, daugiausiai prieštaravimų galima rasti paskutiniame dainos posme – devintoje, dešimtoje bei vienuoliktoje eilutėse, kur OK poetinio teksto mintis itin menkai siejasi su lietuvišku vertimu. Vokiškame poetiniame tekste lyrinis Aš kalba apie tai, kad jo brangioji siela, nepaisydama visų jo padarytų blogybių ir priklausomybių, meldėsi už jį, ir galiausiai jis sugrįžo bei prigludo prie mylimosios širdies. Lietuviškame vertime situacija pateikiama kitaip. Čia kalbama apie lyrinio Aš (šiuo atveju – moters) mylimojo pyktį dėl mylimosios laisvo gyvenimo troškimo ir paminima, jog lyrinio subjekto siela su tuo susitaikė ir net rado laimę mylimojo širdyje.

Kaip matome, VT išties kontrastuoja OT atžvilgiu. Tam tikri poetinio teksto minties prasminiai aspektai VT prasilenkia su poeto idėja bei neatliepia struktūrinio OT išdėstymo. Anot Ch. Nord, VT priešpriešinus OT, galima įžvelgti paties vertimo proceso ypatumus ir pereitas vertimo fazes. Pagal šį pavyzdį galima kelti hipotezę, jog vertimo procesas buvo grįstas trijų fazių (arba panašiu) modeliu – teksto suvokimu, OT reikšmės sąsaja su VT intencija ir OT elementų restruktūrizavimu į VT bei pritaikymu VT skaitytojo poreikiams.

Nagrinėjant 1966 m. M. Aleškevičiūtės atliktą lietuvišką dainos Zueignung variantą, iš pirmos eilutės Tu žinai, o mielas drauge galima spręsti apie lyrinį subjektą – moterį ir adresatą – vyrą, o tai, kaip buvo aptarta ir R. Tumalevičiūtės atlikime, prieštarauja OT esančiam subjektui bei adresatui. Antroje ir trečioje eilutėse esama po vieną visišką atitikmenį – tavęs ir Meilėj, tiesa, pastarojo vertimo vieneto linksnis skiriasi nuo OT esančiojo (pagal verbum pro verbo vertimą – Meilė padaro širdį ligota). Trečioje eilutėje esantis daiktavardis kančios vertinamas kaip ekvivalentas OT esančiam būdvardžiui krank (ligota). Žvelgiant į antrą posmą tampa aišku, jog vertėjas nesigilino į OT ir jo prasmę – čia nėra nė vieno visiško atitikmens. Trečiame posme esama keturių visiškų atitikmenų: devintoje eilutėje žodis Ir, vienuoliktoje eilutėje – tau prie širdies (vok. an’s Herz dir). Devintoje eilutėje vertimo vienetai piktos jėgos yra vertinami kaip ekvivalentai OT atžvilgiu (pažodiniame vertimo variante lietuvių k. būtų visuose blogiuose). Vienuoliktoje eilutėje žodis prigludus taip pat traktuojamas kaip ekvivalentas OT esančiam kalbos vienetui sank (liet. nunarinti, nuleisti (galvą). Ketvirtoje, aštuntoje ir dvyliktoje eilutėse pasikartojantis vertimo vienetas Ačiū yra laikomas ekvivalentu OT atžvilgiu – esu dėkingas.

Apžvelgus M. Aleškevičiūtės 1966 m. atliktą dainos Zueignung lietuvišką tekstą matyti ryškus VT nutolimas nuo OT. Iš to galima spręsti, kad vertėjas itin menkai įsigilino į OT prasmę, semantinę jo reikšmę bei sąsajas su MT, o didžiąją poetinio teksto dalį sukūrė ir pritaikė esančiam MT. Toks vertimo rezultatas leidžia daryti prielaidą apie netiesioginį vertimo būdą ( J.-P. Vinay ir J. S. Darbelnet’o formuluotė) arba visų tipų vertimo transformaciją ( J. Reckerio išskirta trečia atitikmenų kategorija).

R. Tumalevičiūtės 1977 m. įrašytoje dainos Zueignung lietuviškoje versijoje yra kai kurių poetinio teksto sutapimų su 1958 m. įdainuotu lietuvišku dainos variantu. Pirmas posmas yra beveik identiškas 1958 m. versijai: 1977 m. tekste nebelieka kalbos vieneto aš, dėmuo širdy įgauna galūnę – je, o 1958 m. vertime buvęs veiksmažodis radau 1977 m. vertime pakeičiamas veiksmažodžiu laikau. Nė vienas iš pastarųjų variantų negali būti laikomas teisingu vertiniu OT atžvilgiu, nes semantinė poetinio teksto prasmė, išreikšta OT, yra Meilė padaro širdį ligota (verčiant verbum pro verbo), o ne Kad kenčiu atskirta viena. Antrame posme aptinkama trečioji lietuviška poetinio teksto interpretacija su OT siejasi tik trimis visiškais atitikmenimis ir vienu ekvivalentu, kuris kartojasi kiekvieno posmo paskutinėse eilutėse. Kaip jau minėta, tekstai analizuojami atsižvelgiant į konstrukcinius poetinio teksto eilučių rėmus, kai bet kuri OT eilutė yra sugretinama su toje pačioje pozicijoje esančia eilute VT poetinio teksto konstrukto atžvilgiu. Tad po vertimo kitoje eilutėje atsidūrę vertimo vienetai, nors ir priskirtini visiškiems atitikmenims, yra žymimi kaip neatitikmenys. Tokį pavyzdį galima matyti antrame pateikto lietuviško teksto posme: čia antroje eilutėje esantis vertimo vienetas pakėliau (6 eilutė) OT sintaksinėje struktūroje užima poziciją pirmoje eilutėje.

Trečiame VT posme yra du atitikmenys (11 eilutė) – tavo ir širdy; čia verta pastebėti, jog OT sintaksinėje struktūroje šie vertimo vienetai išdėstyti – Šventai prie širdies tavosios prigludau.

Apžvelgus R. Tumalevičiūtės 1977 m. išverstą bei įdainuotą lietuvišką dainos Zueignung versiją galima teigti, jog dainininkė, versdama poetinį tekstą, atsižvelgė ne tik į OT, bet ir į 1958 m. jos pačios sudainuotą lietuvišką dainos vertimo variantą – tą liudija (1977 m. vertimas) pirmo VT posmo (1–4 eilutės) bei trečio posmo paskutinių eilučių (11–12 eilutės) struktūra ir pasirinktas vertimo vienetų²⁶ konstruktas. Čia poetinio teksto visiški atitikmenys, ekvivalentai bei neatitikmenys OT atžvilgiu yra beveik identiški. Antro ir trečio posmo tekstas menkai atliepia OT ir semantinę jo prasmę, tad galima daryti išvadą, kad R. Tumalevičiūtė antro bei trečio posmo nevertė, o sukūrė, atsižvelgdama tik į kai kuriuos OT minties akcentus. Būtent tokios įžvalgos ir išvados leidžia daryti išankstinę prielaidą, kad šio poetinio teksto vertimas galėtų būti priskiriamas J.-P. Vinay ir J. Darbelnet’o netiesioginio vertimo būdui arba J. Reckerio nurodytam visų tipų vertimo transformacijos vertimo teorijai.

Svarbu paminėti, jog išsamiai vertimo kritikai yra būtina vertimo atstovų kompetencija, tad šiame darbe autorė apsiriboja tam tikrais Ch. Nord vertimo kritikos aspektais bei kriterijais, daugiau dėmesio skirdama vertimo intrakalbiniam bei interkalbiniam palyginimui.

Vertimo proceso įtaka sintaksinių vienetų poslinkiams muzikiniame tekste

Išverstų R. Strausso Lied tekstų palyginimas, taip pat gauti interkalbinio palyginimo rezultatai atskleidžia verbalinės bei muzikinės sintaksės vienetų poslinkius, įvykusius po vertimo proceso. Tolesnėse schemose (9–10 pav.) pateikiami visi trys tekstai (MT, OT ir VT), spalvinis VT žymėjimas išlieka toks pat, koks buvo naudojamas analizuojant interkalbinį palyginimą (, , ). Kiekvienoje schemoje viso kūrinio vokalinė partija yra išdėstyta horizontaliomis linijomis, atitinkančiomis poetinio teksto strofas. Toks scheminis išdėstymas leidžia aiškiau matyti sintaksių struktūrų kismą bei įvertinti VT + MT nutolimą nuo OT + MT. Svarbu atkreipti dėmesį į mėlynas punktyrines rodykles, kurios nurodo vertimo vienetų atsiradimą kitose poetinio teksto eilutėse ir net strofose. Schemose taip pat pažymėtos motyvų / leksemų (žaliu skliaustu), frazių / sintagmų (mėlynu skliaustu), sakinių / logemų (raudonu skliaustu) ribos.

Kaip pakito dainos Zueignung Op. 10 Nr. 1 sintaksinė struktūra po 1958 m. R. Tumalevičiūtės atlikto dainos vertimo į lietuvių kalbą, matyti 9 paveikslėlyje. Pradžioje galima konstatuoti, jog pirmoje OT strofoje esama 19, o VT – 15 leksemų, arba vertimo vienetų. Iš jų visiškų OT atitikmenų yra tik penki, iš kurių vokiškos sintaksinės struktūros atžvilgiu visiškai sutampa tik du – leksemos kad ir meilę. Čia svarbu dar kartą priminti, kad bet koks VT neatitikimas OT konstrukto atžvilgiu yra vertinamas kaip neatitikimas ne tik su OT, bet ir su MT, kadangi OT (kalbant apie Lied žanrą) negali būti kaip nors atsietas nuo MT, ir atvirkščiai. Pirmoje strofoje 3 takte OT esančios leksemos ich pozicija po vertimo buvo perkelta į 5 VT + MT taktą, o tai reiškia, kad leksema išėjo net tik iš muzikinio motyvo, bet ir iš frazės ribų. Antroje kūrinio strofoje OT esama 14, o VT – 12 vertimo vienetų. VT yra 6 visiški atitikmenys (OT atžvilgiu), iš jų vokišką sintaksinę struktūrą atitinka 2 vertimo vienetai. Antroje kūrinio strofoje vertimo vienetai neišeina už MT motyvų ribų, t. y. vertimo procesas vyko pagal poetinio teksto eilutes. Panaši situacija ir trečioje strofoje. Ji sudaryta iš 18 OT leksemų ir 13 VT vertimo vienetų, iš kurių esama tik dviejų visiškų atitikmenų 5–6 taktuose. Vertimo vienetų poslinkiai įvyko MT motyvų ribose.

Kaip matyti 9 pav., OT + MT sintaksinis konstruktas į VT + MT buvo perkeltas daugiau ar mažiau atsižvelgiant į poetinio teksto eilėdaros sistemą, tiksliau – eilutes, tačiau esama ir išėjimo iš minėtų ribų. Vienas tokių – pirmos strofos trečiame takte esanti OT leksema ich po vertimo atsidūrė penktame kūrinio takte – taigi ne tik už poetinio teksto eilutės ir MT motyvo, bet ir už frazės / sintagmos ribų. Antrą ryškų sintaksinį nutolimą galima fiksuoti antroje strofoje, ketvirtame takte esančios OT leksemos Becher po vertimo perkėlimą net į trečią strofą, 1–2 taktus. Būtina paminėti, kad OT leksema Becher buvo išversta visišku atitikmeniu – taurė VK, ir šio vertimo vieneto pozicija OT + MT atžvilgiu liko to paties takto ribose. Vis dėlto vertėjas nusprendė pakartoti šį vertimo vienetą ir trečioje strofoje, o tai visiškai prieštarauja semantinei OT prasmei, jau nekalbant apie sintaksinę OT + MT struktūrą. Tad šioje vietoje galima konstatuoti grubų OT + MT sintaksinio konstrukto pažeidimą, išeinantį net už sakinio / logemos ribų.

1966 m. M. Aleškevičiūtės atliktas dainos Zueignung variantas yra nemenkai nutolęs nuo originalaus kūrinio, o tai reiškia, jog ir sintaksinis kūrinio konstruktas buvo pažeistas (žr. 10 pav.). Šio dainos varianto pirmą strofą sudaro 19 OT leksemų ir 15 VT vertimo vienetų. Čia esama keturių visiškų atitikmenų, iš kurių teisingą poziciją sintaksinėje OT struktūroje užima tik vienas. Antrą strofą sudaro 14 OT leksemų ir 14 VT vertimo vienetų, tačiau visiškų atitikmenų čia, deja, nerasta. Trečioje strofoje esama 18 leksemų ir 15 vertimo vienetų, iš kurių visiški atitikmenys OT atžvilgiu – keturi.

Kaip matyti 10 pav., VT sintaksinė struktūra, nekalbant apie vertimo vienetų atitikmenis, po vertimo proceso labai pakito ir itin menkai siejasi su OT + MT sintaksine sistema. Tai patvirtina antros ir trečios strofų linijose pavaizduoti ryškiai nuo OT leksemų pirminės sintaksės (mėlynos rodyklės) nutolę vertimo vienetai, kai sintaksiniai VT vienetai po vertimo pakeičia poziciją OT sintaksės atžvilgiu ir išeina ne tik už motyvo, bet ir už frazės ribų. Antai antros strofos pirmame takte esanti leksema ich po vertimo proceso atsiranda trečiame takte, antrame MT motyve, ketvirto takto leksema Becher atsiduria antrame takte, t. y. sintaksinė pozicija pasislenka į kitą motyvą, penktame takte esančios leksemos du atitikmuo VT po vertimo atsiranda ketvirtame takte, o tai reiškia, kad buvo išeita ir iš motyvo, ir iš frazės ribų. Trečioje strofoje esama analogiškos situacijos: čia trečiame takte esanti leksema ich VT buvo perkelta į šeštą taktą ir taip pat išėjo tiek už motyvo, tiek ir už frazės ribų.

1977 m. R. Tumalevičiūtės įrašytame dainos Zueignung variante (11 pav.) taip pat esama sintaksinių slinkčių ir konstrukcinių pažeidimų, tačiau pirmiausia reikėtų konstatuoti, jog pirmą šio dainos varianto strofą sudaro19 OT leksemų ir 14 VT vertimo vienetų, iš jų visiški atitikmenys OT atžvilgiu – 5, iš kurių sintaksinę struktūrą atitinka du vertimo vienetai. Antrą strofą sudaro 14 OT leksemų ir 13 VT vertimo vienetų, iš kurių visiški atitikmenys OT atžvilgiu tik trys, o sintaksinės pozicijos atitikmenų nėra. Trečioje strofoje yra 18 OT leksemų ir 14 VT vertimo vienetų, iš kurių visiški atitikmenys OT atžvilgiu – tik du.

Išanalizavus 11 pav. OT + MT ir VT + MT konstruktus galima teigti, kad beveik visos sintaksinės slinktys po vertimo proceso įvyko motyvų ribose. Vienintelis gana tolimas sintaksinis poslinkis, kaip, beje, ir pirmame R. Tumalevičiūtės 1958 m. atliktame dainos Zueignung variante, įvyko tarp antros ir trečios strofų. Antros strofos ketvirtame takte esanti OT leksema Becher po vertimo atsidūrė trečios strofos antrame takte, trečioje / ketvirtoje metrinėje dalyje, o tai reiškia, kad sintaksinė slinktis išėjo ne tik už frazės, bet ir už sakinio ribų.

Išnagrinėjus tris R. Strausso dainos Zueignung lietuviškus vertimus, įvertinus jų sintaksines slinktis MT atžvilgiu, po vertimo įvykusius pakitimus tarp OT ir VT, galima sudaryti procentinės išraiškos diagramas.

Diagramose išskirtos trys dalys: neatitikmuo – tai VT esantis konkretus vertimo vienetas, niekaip nesisiejantis su OT esančiu konkrečiu kalbos vienetu konkrečioje poetinio teksto eilutėje; visiškas atitikmuo – konkretaus VT vieneto semantinė prasmė visiškai sutampa su OT esančiu konkrečiu vienetu konkrečioje eilutėje; ekvivalentas – artimos semantinės prasmės VT atitikmuo OT atžvilgiu konkrečioje eilutėje. Diagramų rezultatus reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, jog visiškų atitikmenų bei ekvivalentų procentinės išraiškos yra sumuojamos ir priešpriešinamos neatitikmenų procentinei daliai. Vertėjo pasirinktas ekvivalentas rodo teksto prasmės suvokimą ir vertėjo intenciją nenutolti nuo OT semantinės prasmės. Remiantis interkalbinio palyginimo rezultatais galima teigti, kad dainos Zueignung vertimai, atlikti neprofesionalių vertėjų, nuo OT (kaip ir nuo OT + MT) yra nutolę 45–65,9 %.

Išvados

Atsižvelgiant į aptartas J.-P. Vinay ir J. Darbelnet’o, J. Reckerio, R. Jakobsono, E. Nida’os ir Ch. Nord vertimo teorijas, taip pat į trijų Richardo Strausso dainos Zueignung vertimo variantų analizes, galima daryti šias išvadas.

Sovietmečiu atlikti R. Strausso dainos poetinio teksto vertimo į lietuvių kalbą variantai byloja apie vertimo proceso įtaką poetinio ir muzikinio teksto saitų irimui originalaus kūrinio atžvilgiu. Tyrimui pasitelkta verbalinio teksto vertimo palyginimo metodika atskleidė didžiulius ne tik interlingvistinius, bet ir intralingvistinius skirtumus, susidariusius išvertus dainos poetinį tekstą į lietuvių kalbą. Analizuojant dainos žodinio teksto vertimą buvo remiamasi Ch. Nord vertimo kritikos modeliu (1991). Tikėtina, kad jis padėjo išskirti keletą vertimo būdų, kuriuos lietuvių vertėjai galėjo panaudoti dainų vertimo procese: J.-P. Vinay ir J. Darbelnet’o netiesioginio vertimo (1958), J. Reckerio visų tipų vertimo transformacijos (1950), Ch. Nord trijų fazių modelio (1991). Tikslių verbalinio teksto vertimo būdų, kuriuos vertimo procese naudojo vertėjai, nustatyti nepavyko, tam reikalinga vertimo studijų atstovų kompetencija.

Išanalizavus dainų vertimo variantus daroma išvada, jog Lied žanro kūrinio sintaksė po vertimo proceso gali būti laikoma pakitusia. Gauti tyrimo rezultatai rodo, jog muzikinio teksto sintaksinis konstruktas, jam pritaikius vertimo kalbos tekstą, nekinta, tačiau žvelgiant iš verbalinio ir muzikinio teksto kaip nedalomo vienio funkcinės pozicijos, tampa aišku, kad Lied žanro kūrinys negali visaverčiai funkcionuoti skirtingomis – verbaline ir muzikine sintaksėmis vienu metu, nes tai prieštarauja konkrečių kalbos vienetų įprasminimo konkrečiais muzikiniais vienetais išreikštai kompozitoriaus idėjai. Muzikos kūrinys, kurį sudaro du vienas nuo kito neatsiejami tekstai – poetinis ir muzikinis, po verbalinio teksto vertimo į kitą kalbą turi būti peržiūrimas svarstant, ar nauja abu tekstus apimanti visuma gali visaverčiai funkcionuoti bei atliepti pirminį kompozitoriaus sumanymą.

Literatūra

Ernesta Juškaitė, Gražina Daunoravičienė

The Issue of the Lyrics (Verbal Text) of the German Lied: The Original vs. Translations