1 pav. Svitezio ežeras. Adamo Wisłockio nuotr., apie 1923–1924 (?). Polska w krajobrazie i zabytkach. T. II. Warszawa, 1930: 317
Straipsnyje nagrinėjamas gamtos ir kultūros objektų (paminklų) apsaugos santykis, kuris buvo glaudus nuo pat šių reiškinių radimosi XIX a. antrojoje pusėje. Tarpukario Lenkijoje šios sritys nebuvo iki galo atsiskyrusios nei idėjiškai, nei praktiškai. Viena vertus, pradėta steigti gamtinius rezervatus ir parkus, kuriuose pirmiausia orientuotasi į gamtą, ir jos interesai čia buvo centriniai. Kita vertus, gamtos kultūrinės reikšmės buvo gyvos ir aktualios, į gamtos objektus dažnai buvo žiūrima, jie vertinti kaip kultūros dalis. Gamtos objektų / paminklų tautinė reikšmė ir edukacinė prasmė, iš dalies perimta iš architektūros paminklų, buvo savaime suprantama, o gamtos kaip atskirų gamtos paminklų apsaugos modelis praktiškai veikė pagal kultūros paminklų apsaugos sistemą. Tokį gamtos ir kultūros paminklų apsaugos bendrumą Lenkijos atveju lėmė ir praktinės priežastys: atskiros valstybinės gamtos apsaugos teisinės ir administracinės sistemos nespėta iki galo įgyvendinti.
RAKTAŽODŽIAI: gamtos paminklai, kultūros paminklai, paminklų apsauga, Vilniaus kraštas, tarpukario Lenkija
,,Remdamiesi 1928 m. kovo 6 dienos Respublikos Prezidento paminklų apsaugos potvarkio1 3-iu str. <...> tvirtiname, kad 172,91 ha ploto Svitezio ežeras bei 187,49 ha ploto Pieščiankos valda šalia Svitezio <...>, kaip turintys kultūrinę vertę dėl Mickevičiaus tradicijos ir dėl Svitezio kraštovaizdžio reikšmės romantizmo poezijos formavimuisi ir lenkų literatūros istorijai, turi paminklinę vertę ir dėl to priklauso paminklų apsaugos įsakymams.“2 Tai ištrauka iš 1931 m. Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų paminklų konservatoriaus (pareigybė) Stanisławo Lorentzo parengto nutarimo, skelbiančio (kultūros) paminklu Svitezio ežerą ir šalia jo esančią Pieščiankos valdą. Remdamasis tuo pačiu kultūros paminklų apsaugos potvarkiu (str. Nr. 14) dar po kelerių metų S. Lorentzas uždraudė ežere žvejoti tinklais3. Svitezio atvejis – vienas iš daugelio pavyzdžių tarpukario Lenkijoje, kai valstybinės kultūros paminklų sistemos darbuotojai, vadovaudamiesi kultūros paminklų teisės aktais, ėmėsi tam tikrų veiksmų dėl gamtos objektų apsaugos (1 pav.).
Straipsnyje pažvelgsime plačiau į šį gamtos ir kultūros paminklų santykį, gamtos kultūrinį aspektą ar kultūros gamtinį aspektą paminklų apsaugoje, aptardami šių sričių bendras raidos tendencijas, tarpukario Lenkijos atvejį ir Vilniaus paminklų konservatorių veiklą tame kontekste. Darbu siekiama išsiaiškinti, kas sąlygojo gamtos objektų įtraukimą į paminklų apsaugos lauką ir kaip tai veikė Vilniaus paminklų apsaugos apskrityje4. Straipsnyje remiamasi archyviniais ir publikuotais šaltiniais bei istoriografija. Į tyrimą beveik neįtrauk tos gamtamokslinės gamtos apsaugos iniciatyvos, vykdytos universitetų mokslininkų moksliniais tikslais5.
1 pav. Svitezio ežeras. Adamo Wisłockio nuotr., apie 1923–1924 (?). Polska w krajobrazie i zabytkach. T. II. Warszawa, 1930: 317
Ši tema lenkų ir lietuvių istoriografijoje bemaž nefigūruoja. Tarpukario Lenkijos gamtos apsaugos istoriografija faktografinė – koncentruojamasi į institucinį ir teisinį aspektus, biografijas, leidinius, o gamtos apsaugos kaip kultūros proceso vertinimas paprastai užmirštamas, nėra pastebimas ir paminklų konservatorių vaidmuo6. Išsamiausia tarpukario gamtos apsaugos istorija išlieka dar 1965 m. publikuota Władysławo Szaferio7 apybraiža, kurios žymi dalis parengta tarpukariu8, tad iš dalies ji galėtų būti laikoma šaltiniu. XX a. pradžios mokslininko W. Szaferio tekste gamtos kultūrinė reikšmė ir prasmė dažna ir aktuali.
Tarpukario paminklų apsaugos istoriografijoje minima gamtos objektų, kraštovaizdžio apsauga, atskiri gamtos apsaugos atvejai. Šiuose tekstuose paprastai tik konstatuojama, kad paminklų konservatorių veikla apėmė kraštovaizdį ir gamtos objektus, o teisės aktai leido jų apsaugą. Čia pasigendama platesnio gamtosaugos situacijos matymo, gamtos ir kultūros objektų santykio analizės. Gamtos objektų, kraštovaizdžio apsaugos siekis ir praktika vertinami kaip išskirtiniai Lenkijos ar Europos paminklosaugos kontekste, nors tai pagrindžiančių tyrimų nėra, neretai kraštovaizdžio apsauga likusioje Europoje klaidingai siejama tik su XX a. antrosios pusės ir tarptautiniais dokumentais. Pradedant Janu Pruszyńskiu, įsitvirtino nuostata apie novatoriškus tarpukario Lenkijos paminklų apsaugos įstatymus. Europos kontekste jis išskyrė 1918 m. įstatymo str. Nr. 17, kuris suteikė teisę neleisti uždengti ar bjaurinti peizažo, atsiveriančio į paminklą ir iš paminklo9. Vėlesni tyrėjai lenkų paveldosaugos šiuolaikiškumą grindė ir 1918 m., 1928 m. įstatymų plačia ir atvira paminklo samprata, apimančia ir kraštovaizdį, paminklo aplinką, gamtos elementus10.
Vilniaus / Vilniaus krašto gamtos, kraštovaizdžio apsaugos būdus į savo tyrimus įtraukė Jūratė Markevičienė ir Alina Kowalczykowa. J. Markevičienė, nagrinėdama prielaidas tarpukario Vilniaus paveldosaugai, lenkų vilniečių miesto sampratą laiko savita – miesto vertėmis suvokta miesto dvasia, jo genius loci, vertinti ne pavieniai objektai, bet visuma: miesto fizinė sandara, istorija, gamta11. Vilniečių pasiryžimas ginti šias miesto vertes vertinamas kaip išskirtinis. Šiame kontekste plačiau aprašomos pastangos išsaugoti Altarijos, Vilnelės ir Neries kraštovaizdį. A. Kowalczykowa aptarė Vilniaus paminklų konservatorių pastangas išsaugoti su Adomo Mickevičiaus atminimu susijusius objektus Naugarduko vaivadijoje, daugelis šių objektų – gamtos kūriniai. Čia aprašomi su Baltininkų miškeliu, Svitezio ežeru, Filaretų akmeniu ir Tuhanovičių parku susiję dokumentai iš tuo metu naujai atrasto Meno skyriaus archyvo12. Straipsnyje, skirtame paminklų konservatoriaus S. Lorentzo veiklai Vilniuje, A. Kowalczykowa aptarė keletą gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos atvejų, liudijančių S. Lorentzo paminklo kaip visumos suvokimą bei siekį išplėsti valdžios ir globos ribas į gamtinę aplinką13.
Šio straipsnio autorė darbe apie paminklų apskaitą Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose tarpukariu trumpai aptarė gamtos paminklų apskaitos aplinkybes ir jų vertinimą14. Šiame straipsnyje remiamasi tuomet suformuluota nuostata dėl gamtos paminklų kaip kultūros paminklų vertinimo ir teisinio gamtos objektų pripažinimo paminklais.
Gamtos (paminklų) apsauga ir kultūros / meno paminklų apsauga buvo ir yra artimos sritys. Jos abi radosi tuo pačiu laiku, tame pačiame istoriniame kontekste, buvo sąlygotos panašių priežasčių, vedinos artimų tikslų ir motyvų, tam naudotos analogiškos priemonės.
I. Gamtos apsauga, kaip ir kultūros paminklų apsauga, formavosi XIX a. antrojoje pusėje reaguojant į vis greičiau besikeičiantį pasaulį. Industrializacija ir kiti susiję XIX a. reiškiniai turėjo milžinišką poveikį gamtai, tuo metu gamta imta suvokti nebe kaip duotybė, bet kaip objektas, reikalingas apsaugos15.
II. Gamtosauga ir paminklosauga buvo elito inspiruojamos veiklos, kurios perteikė šio sluoksnio socialines nuostatas, vizijas ir vertes. Gamtos apsaugos tarptautinės organizacijos dar ir tarpukariu nebuvo atstovaujamos valstybių, tai buvo iškilių įtakingų džentelmenų susitikimai16. Gamtos apsaugos idėjų radimasis tiesiogiai siejamas su XIX a. Europos ir Šiaurės Amerikos elito „didžiosiomis aistromis“ – gamtos istorija bei (didžiųjų žvėrių) medžiokle17. Abu šie procesai pasaulyje neatsiejami nuo kolonializmo konteksto – gamtos tyrimų ir didžiųjų žvėrių medžiojimo ekspedicijų Afrikoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Tai gilino ir artino gamtos pažinimą bei skatino medžioklės taisyklių, etikos sukūrimą, rezervatų, kuriose medžioklė kontroliuojama, steigimą, suvokiant tai kaip nykstančių rūšių apsaugą. Visa tai sąlygojo žmogaus ir gamtos santykio suvokimo kaitą.
III. Šioje vietoje svarbu kalbėti apie moralinį imperatyvą, tai yra suvokimą, kad gamtos užkariavimas lemia moralinę atsakomybę: „gamtos apsaugos idėja pirmiausia yra moralinė nuostata“18. Taigi gamtos apsaugos, kaip ir paminklų, atveju žmogus laikomas moraliai atsakingas už tų objektų ir rūšių išlikimą bei perdavimą būsimoms kartoms. Apeliavimas į moralę buvo svarbus santykiui su privačia nuosavybe tiek gamtos, tiek meno paminklų panaudojimo ūkiniais tikslais atveju.
IV. Gamtos ir kultūros paminklų principinės panaudos nuostatos buvo identiškos: tausojimas, kuo mažesnė intervencija, atkūrimas to, kas suvokiama kaip buvusi natūrali ir pirminė būklė. Mokslinė veikla ir turizmas ar kraštotyra, kurie atitiko estetinius ir kultūrinius idealus, laikyti tinkamais eksploatuojant gamtą ir kultūros paminklus.
V. XIX a. pab. – XX a. pr. moderni gamtos apsauga Europoje kūrėsi kaip kultūrinis fenomenas, kai daugiau galvojama apie žmogų, bet ne gamtą. Čia kraštovaizdis pirmiausia turėjo kultūrinę prasmę, o gamtos paminklai19 prilyginti žmogaus sukurtiems kultūros paminklams pagal jų reikšmę žmonių civilizacijai, kultūrai ir tautinei tapatybei. Tiek gamtos, tiek kultūros paminklų saugotojai skaitė Johną Ruskiną, daugelyje Europos šalių iki Pirmojo pasaulinio karo kūrėsi gamtos ir kultūros paminklų apsaugos organizacijos, kurių tikslai buvo labai panašūs. Tuo laiku gamtos ir kultūros paveldo apsauga buvo suvokiama kaip vienas rūpestis, ir abu šie judėjimai tarpusavyje buvo susiję. Lenkijai artimose vokiškai kalbančiose šalyse buvo stiprus Heimatschutz (pažodžiui – gimtinės apsaugos) judėjimas, orientuotas į regiono kraštovaizdžio, gamtos, kultūros paminklų, folkloro, tradicijų apsaugą kaip esminius regioninei ir nacionalinei tapatybei20.
Ankstyviausios gamtosaugos iniciatyvos buvo nukreiptos į kraštovaizdžio apsaugą21. Europoje kraštovaizdžio apsauga dėl estetinių priežasčių ir nostalgijos krypo į žmogaus sukurtą kraštovaizdį22. XVIII–XIX a. pradžioje žavėjimasis kraštovaizdžiu buvo romantizmui charakteringa tradicija, kuri plito per kraštovaizdžio tapybą, aprašymus. XIX a. pabaigoje žiūra į jį pasikeitė, atsirado išskirtinis nostalgiškas požiūris, raginimas apsaugoti pirmykštį ir tariamai amžiną tradicinį kraštovaizdį23. Tuo metu nacionalistai ir regionalistai projektavo politinę reikšmę į tam tikras erdves ir naudojo gamtą kaip tapatybės ženklus: regionalistai gamtą pristatė kaip simbolizuojančią regioną ir tautą, nacionalistams gamta įkūnijo tautą.
Gamtos kaip gamtos paminklų apsaugos (Naturdenkmalpflege) idėja ir įgyvendinimas siejamas su Hugo Conwentzo24 asmeniu. Jis gamtos kūriniams pritaikė jau egzistavusius kultūros paminklų apsaugos parametrus: terminiją, sistemą, reikšmes. Jo manymu, Amerikos nacionalinių parkų sistema dėl didelio gyventojų tankio ir milžiniško parkų mastelio netiko Vokietijai ir Europai. Be to, jis pabrėžė, kad išsivysčiusiose valstybėse žmogaus nepaliestas kraštovaizdis vargiai įmanomas. Praktikoje toks gamtos kaip atskirų gamtos paminklų traktavimas reiškė didelio skaičiaus mažos apimties objektų administravimą, atskirų gamtos objektų inventorizaciją, tautinių reikšmių ir edukacinių tikslų perkėlimą į gamtą. Lingvistinis terminijos panašumas (Denkmalpflege ir Naturdenkmalpflege) buvo pragmatiškai pasirinktas siekiant išplėsti paminklų / paveldo apsaugos idėją į gamtą bei įtraukti ją į tautinės tapatybės kūrimo kultūrinius ir politinius tikslus25. Toks gamtos kaip gamtos paminklų apsaugos modelis Europoje buvo aktualus iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau ir tarpukariu jis neišnyko.
Didelio masto gamtos apsauga, steigiant rezervatus, nacionalinius parkus, lėtai įsivyravo Europoje. Tarpukariu, daugiaetninių nacionalinių valstybių laikotarpiu, nacionalinis parkas buvo ideologiškai tinkamas. Jis galėjo būti nacionalinės integracijos instrumentu, vietinių ir regioninių tapatybių bei interesų suderinimo su nacionaliniais priemone. Gamtos paminklai, kraštovaizdžio ypatybės buvo svarbūs regioninei tapatybei, tačiau kartu įkūnijo tautą, įgavo nacionalinio ir tautinio paveldo reikšmes. Tautinės reikšmės suteikimas buvo svarbus saugant gamtos grožį. Ne mažiau reikšminga ir tai, kad didelio masto gamtos apsaugoje kur kas labiau orientuojamasi į gamtą, gamta saugoma dėl jos pačios ir gamtamoksliniai argumentai įgauna vis didesnę vertę. Ketvirtajame dešimtmetyje nacionaliniai parkai, rezervatai oficialiai ir tarptautiniu mastu priimti kaip tinkamiausia priemonė apsaugoti laukinę gamtą26.
Tarpukario Lenkijos gamtosaugininkai puikiai išmanė gamtos apsaugos istoriją, orientavosi kitų šalių gamtos apsaugoje, dalyvavo tarptautinėse gamtos organizacijose27, tad žinių ir pasitikėjimo jiems netrūko28. Lenkijos gamtos apsaugoje jie taikė du modelius: tiek pavienių gamtos paminklų saugojimą, tiek didelio masto saugomų teritorijų steigimą. Tai atsispindi mokslinėje ir populiariojoje publicistikoje, įstatymuose, praktikoje. Lenkų gamtosaugininkai H. Conwentzą vadino šiuolaikinės gamtos apsaugos, grįstos moksliniais ir kultūriniais motyvais, kūrėju, pionieriumi29. Su juo sietas laikotarpis, kada gamta ne tik žavėtasi ir dėl jos graudentasi, bet ją praktiškai imta saugoti kaip gamtos paminklą, „lyg muziejinį eksponatą“. Gamtos kaip (kultūros) paminklo etosas buvo gajus tarpukario Lenkijoje. Jis atsispindi ir gana vėlyvame 1934 m. gamtos apsaugos įstatyme30, o pagrindas skelbti žmogaus ar gamtos kūrinius paminklais pagal gamtos ir kultūros paminklų įstatymus nesiskyrė31. Dar 1919–1920 m. kartu su žemės reforma rengtas (tačiau taip ir nepriimtas) kraštovaizdžio įstatymas apėmė kraštovaizdį, gamtos, kultūros ir archeologijos paminklus. Juo siekta „apsaugoti nuo naikinimo gamtos, meno ir kultūros paminklus, istorinį atminimą ir visus veiksnius, puošiančius kraštą ir suteikiančius savitą vaizdą“, remiantis moksline, estetine ir / ar istorine jų reikšme32.
Lygiagrečiai gamtosaugoje buvo kalbama apie gamtos kaip visų gyvųjų organizmų populiacijų visumos (biocenozė) saugą33, kuri buvo galima tik steigiant saugomas teritorijas. Nacionalinis parkas čia matytas kaip „gamtosauginio darbo karūnavimas“ saugant gražiausias Tėvynės vietas, o gamta – kaip „svarbiausias turtas, kuris Lenkijos mokslui ir kultūrai <...> turi didelę reikšmę“34. Rezervato statusas tam tikrai teritorijai buvo suteikiamas tiek dėl gražaus kraštovaizdžio ir kultūrinės reikšmės, tiek dėl ten gyvenančių rūšių: teritorija prie Kromano ežero (Valažino pav.) (2 pav.) pripažinta rezervatu dėl kraštovaizdžio, Jašiūnų durpynas – dėl ten augančių tekšių, o Svitezio ežeras ir apylinkės – dėl kraštovaizdžio, A. Mickevičiaus atminimo ir retų vandens augalų35. Toks naratyvas jungė tiek į gamtą orientuotas, tiek ir kultūrines reikšmes bei tautinę paminklo prasmę.
Tarpukariu Lenkijoje pavyko įkurti keletą nacionalinių parkų, iki 1939 m. įsteigta 180 rezervatų, o saugomų ar įregistruotų gamtos paminklų, W. Szaferio nuomone, „buvo labai daug“ (Gamtos apsaugos tarybos centrinio biuro registre buvo apie 4 500 pozicijų)36. Įsteigtų nacionalinių parkų skaičių sunku tiksliai nustatyti, nes jį vengta įvardyti. Rašoma apie visas teritorijas, kurios planuotos kaip nacionaliniai parkai ir pradėtas dar - bas ta link me. Paprastai tokios vietos buvo kalnų regionai: Tatrai, Karpatai, Peninai, Beskidai, Švento Kryžiaus. Tačiau nacionalinio parko kūrimas buvo ilgas ir sudėtingas procesas, tam reikėjo tiek politinių sprendimų, tiek finansų (kad ir žemei išpirkti). Nacionalinių parkų steigimo klausimą sprendė Ministrų Taryba. Net ir tokioje vietoje kaip Tatrai, kurie apskritai laikyti Lenkijos gamtosaugos pradžios vieta, o jų nacionaline reikšme neabejota, nacionalinio parko nespėta įsteigti iki Antrojo pasaulinio karo. Pirmasis nacionalinis parkas įkurtas 1925 m. Belovežo girioje, o 1931–1932 m. – Peninų kalnuose.
2 pav. Kromano ežeras. Jano Bułhako nuotr., XX a. 2–3 deš. Polska w krajobrazie i zabytkach. T. II. Warszawa, 1930: 317
Visiškai dėsninga, kad Lenkijos paminklų konservatorių veikla apėmė ir gamtos apsaugą. Gamtos paminklų įtraukimą į konservatorių veiklos sferą, be jau aptarto bendro gamtos ir kultūros paminklų apsaugos konteksto, sąlygojo ir lokali Lenkijos situacija: gamtos apsaugos įstatymų ir institucijų trūkumas ir šalia to funkcionuojanti valstybinė paminklų apsauga. Istoriografija sudaro įspūdį apie gausias gamtosaugos organizacijas. Vis dėlto paminklų apsaugos sistemai analogiškos gamtosaugos valstybinės institucinės sistemos nepavyko sukurti. Valstybinės institucijos statusą turėjo tik Ministro atstovo gamtos apsaugos klausimams biuras, kuriame dirbo trys žmonės. Valstybinės gamtos apsaugos tarybos, jos atstovybių ir skyrių ar Gamtos apsaugos komitetų veikla buvo neapmokama ir patariamojo pobūdžio, Gamtos apsaugos lyga – visuomeninė, kitos institucijos – mokslinės37.
Be trūkstamų valstybinių institucijų ir pareigūnų, praktinę veiklą labai sunkino gamtos apsaugos įstatymo nebuvimas iki pat 1934 metų. Todėl nacionaliniai parkai, rezervatai pirmiausia steigti valstybiniuose miškuose ir tik pritarus Valstybinių miškų valdybai38. Priimtas gamtos apsaugos įstatymas veikė nesklandžiai, trūko poįstatyminių aktų. Pagal šį įstatymą gamtos objektai paminklais neskelbti, nes tai būtų leidę jų savininkams reikalauti žalos atlyginimo39. Tad gamtos apsaugoje buvo remiamasi įvairių sričių teisės aktais ir įvairių institucijų pareigūnais, pavyzdžiui, pagal 1928 m. statybos įstatymo str. Nr. 337 vaivada galėjo pripažinti vietoves saugomomis dėl kraštovaizdžio ir drausti jose statybas40. Būtent taip pasielgė Vilniaus vaivada 1934 m., pripažindamas saugomais Naručio ežero krantus41.
Greta ne iki galo sukurtos gamtosaugos įstatymų ir institucijų funkcionavo valstybinė paminklosaugos sistema, kurios teisės aktai apėmė ir gamtos objektus, į paminklų konservatorių pareigas įėjo kraštovaizdžio apsauga42, o Tikybų ir valstybinio švietimo ministerija kuravo ir gamtos, ir kultūros paminklų apsaugą. Paminklų apsauga buvo orientuota į architektūros objektų apsaugą, tačiau jų aplinka dažnai buvo gamtinė, glaudžiai susijusi su pačiu objektu, jo apsauga, tad teisės aktuose buvo įteisinta paminklo aplinkos apsaugos galimybė. Pavyzdžiui, paminklu pripažįstama Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia kartu su aplinka tvoros ribose ir toje teritorijoje esančiais medžiais arba Jodų dvaro (Breslaujos pav.) rūmai kartu su parku ir jame išlikusiais medžiais43 (3–4 pav.). Be to, Lenkijos kultūros istorijai, lenkų tautinei tapatybei svarbūs objektai neretai buvo gamtos kūriniai. Tai ypač ryšku kalbant apie su A. Mickevičiaus atminimu susijusius objektus Naugarduko vaivadijoje. Tą sąlygojo glaudus romantizmo santykis su gamta, o romantizmo idėjos buvo svarbiausios lenkų tautiniam atgimimui. Antai tarpukario lenkų gamtosaugininkai A. Mickevičiaus kūrybą drąsiai siejo su gamtos apsauga44, nevengdami ir religinių sugretinimų – „Poną Tadą“ vadino gamtos apsaugos evangelija45.
3–4 pav. Sudervės bažnyčia ir aplinka. Juliuszo Kłoso nuotr., XX a. 3 deš. Polska w krajobrazie i zabytkach. T. II. Warszawa, 1930: 275
Vilniaus krašte veikė tam tikra gamtosauginė organizacija, 1925–1939 m. funkcionavo Vilniaus gamtos apsaugos komitetas (nuo 1937 m. – skyrius), Valstybinės gamtos apsaugos tarybos atstovybė buvo Gluboke, taryba turėjo atstovų Maladečinoje, Pastovių, Švenčionių ir Naugarduko pavietuose. Steigti čia ir rezervatai: Naugarduko vaivadijoje iš viso įkurti du vandens ir miškų rezervatai aplink Svitezio ežerą (Svitezio – 1931 m., Pieščiankos – 1928 m. kaip ežero aplinkos) ir miškų rezervatas prie Kromano ežero (1928), Vilniaus vaivadijoje įkurtas durpyno rezervatas prie Jašiūnų (1931) bei vandens ir miškų rezervatas prie Žaliųjų ežerų46. Lenkijos kontekste ši veikla anaiptol neišsiskyrė. Vilniaus skyrius buvo mažiausiai veiklus palyginti su kitais (Krokuvos, Poznanės, Lvovo, Varšuvos)47. Toks rezervatų skaičius yra nedidelis Lenkijos kontekste (plg. 29 rezervatai Pamario vaivadijoje). Valstybinė gamtos apsaugos taryba iš viso turėjo 145 atstovus (1932), o šiose vaivadijose jų buvo tik trys. Vilniaus krašto gamtosauginėje veikloje dalyvavo nedaug lenkų, pirmiausia turėjusių ten mokslinių, profesinių, asmeninių interesų. Gamtosauga nebuvo jų pagrindinis užsiėmimas, visuomeninio ir patariamojo pobūdžio gamtosaugos komitetai, draugijos buvo vienos iš daugelio organizacijų, kurioms jie priklausė. Pavyzdžiui, Vilniaus gamtos apsaugos komiteto nariais (atitinkamai ir Valstybinės gamtos apsaugos tarybos nariais) buvo geologai Mieczysławas Limanowskis ir Stanisławas Małkowskis, botanikas Piotras Wiśniewskis, fotografas Janas Bułhakas, architektas Juliuszas Kłosas, paminklų konservatorius Jerzis Remeris, pedagogas Władysławas Lichtarowczius48.
Pagal 1934 m. gamtos apsaugos įstatymą, vaivadijoms turėjo būti paskiriami gamtos konservatoriai, pildomi gamtos paminklų registrai (centrinis ir vaivadijų), o finansinėms gamtos apsaugos reikmėms sukurtas valstybinis Gamtos apsaugos fondas. Tačiau praėjus trejiems metams nuo įstatymo priėmimo, 1937 m. balandžio mėn. Vilniaus vaivadijoje dar nebuvo išduotas joks įsakymas dėl gamtos apsaugos49. Gamtos kūrinių, pripažintinų saugomais, registro projektas į Vilniaus vaivadiją buvo atsiųstas 1938 metais50. 1939 m. Gamtos apsaugos fondas dar nebuvo sukurtas ir joks gamtos paminklų konservatorius nepaskirtas. 1939 m. paminklų konservatorius Kieszkowskis konstatavo, kad gamtos apsaugos įstatymo praktikoje taikyti negalima51. Paradoksalu, tačiau taikyti gamtos apsaugos įstatymą paminklų konservatoriai raginti gana dažnai, bet taip nedarė nė karto. Su prašymais ar raginimais skelbti objektus paminklais remiantis gamtos apsaugos įstatymu kreipėsi tiek seniūnai52, tiek Valstybinės gamtos apsaugos tarybos Vilniaus skyrius53, tiek Tikybų ir valstybinio švietimo ministerija54.
Tokiame kontekste Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų paminklų konservatorius buvo vienas iš nedaugelio valstybės pareigūnų šiose vaivadijose, galėjęs imtis teisiškai reglamentuotų gamtos apsaugos veiksmų55. Jis tai darė suteikdamas teisinę valstybės apsaugą akmenims, pavieniams medžiams, medžių grupėms, alėjoms, parkams, sodams, miškams, ežerams ir jų pakrantėms, saloms, paskelbdamas juos paminklais arba paminklo aplinka (5 pav.). Paminklų apsaugos teisė gamtos paminklų apsaugą leido tik kaip kultūros paminklų56. Objektas, turintis išskirtinai gamtinę vertę, negalėjo būti pripažintas paminklu pagal paminklų globos potvarkį57. Todėl anaiptol ne visais atvejais buvo paprasta suteikti teisinę apsaugą gamtos objektams. Įstatyme įvardytų (medžių ir medžių grupių, riedulių) kultūros paminklų statusas daug klausimų nekėlė, tačiau pripažinti ežerą kultūros paminklu reikėjo iš tiesų išskirtinių aplinkybių ir paminklų konservatoriaus pasiryžimo. Toks atvejis šiose teritorijose buvo vienintelis – Svitezio ežeras58. Galvės ežeras ir jo pakrantės teisinę apsaugą turėjo kaip paminklinių Trakų pilių aplinka59. Kitiems Trakų ežerams apsaugos nesiryžta suteikti60.
Atskirų pavienių gamtos objektų (medžių ir jų grupių, riedulių) pripažinimo paminklais atvejais paprastai W. Szaferio ar vietinio Valstybinės gamtos apsaugos tarybos atstovo iniciatyva su visais reikiamais duomenimis buvo kreipiamasi į paminklų konservatorių dėl teisinio paminklo statuso suteikimo61. 45 gamtos objektai62 buvo paskelbti paminklais Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose (žr. priedus Nr. 1, 2) daugiausia Valstybinės gamtos apsaugos tarybos iniciatyva. Didelio intereso ir savo iniciatyvos paminklų konservatoriai tokiais klausimais nerodė63, nors dėmesys gamtai kaip architektūros objektų aplinkai buvo neatsiejama tarpukario paveldosaugos dalis. Taigi paminklų konservatorių akiratyje atsidūrė didžiulės kultūrinio kraštovaizdžio teritorijos, tokios kaip dvarų parkai, Kalvarijų miškas ar Galvės ežero pakrantės.
5 pav. Paminklų konservatoriaus nutarimas, kuriuo 852 beržų alėja vieškelyje Slanimas–Naugardukas skelbiama paminklu. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 195. L. 103
Atskirų medžių, jų grupių ar parkų, sodų paskelbimas paminklais rėmėsi kultūriniais ir estetiniais motyvais. „Senas ir puikus medis“, „praeities atminimas“, „turi paminklinę vertę“, „graži ir puiki žalumos salelė“, „vertingi kraštovaizdžiui“, „charakteringas [parko] išplanavimas“ – dažniausiai nurodomi motyvai suteikiant medžiams paminklo statusą (žr. priedus Nr. 1, 2). Analogiški argumentai buvo naudojami skelbiant paminklais architektūros objektus. Medžių kaip kultūros objektų / paminklų traktavimą rodo ir tai, kad jų apsauga įvardyta kultūros paminklų teisės aktuose. O jų atsiradimą teisės aktuose ne maža dalimi sąlygojo jų artumas architektūros objektams. Kartais medžiai buvo saugomi labai panašiais būdais kaip statiniai: juodasis topolis Radaškonyse (Maladečinos pav.) konservuotas apjuosiant kamieną geležiniu žiedu64, Mažosios Rusiluvkos (Naugarduko pav.) du ąžuolai – užmūrijant dreves kalkių ir cemento mišiniu65.
Kiek kitoks buvo riedulių apsaugos atvejis. Didžiulių akmenų apsaugos klausimas keltas Valstybinės gamtos apsaugos tarybos iniciatyva – kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją ir generalinį paminklų konservatorių. Grėsmę rieduliams kėlė tai, kad jie naudoti statyboms ir kelių tiesimui, ypač tai buvo aktualu pajūrio regione (Gdynės uosto infrastruktūrai) ir rytinėje šalies dalyje. 1931 m. kovo 20 d. Viešojo darbo ministerija išdavė pavaldžioms įstaigoms rekomendaciją (kitur – aplinkraštį, Nr. XI-360/31) saugoti didesnius nei 5 m apimties riedulius šiaurinėse vaivadijose ir didesnius nei 3 m likusioje šalyje66. Būtent šie du teisiniai dokumentai – 1928 m. paminklų apsaugos įstatymas ir 1931 m. aplinkraštis – laikyti realiu pagrindu riedulių apsaugai67. Vis dėlto Vilniaus paminklų konservatoriai minėtu aplinkraščiu nesinaudojo. Riedulių klausimui viešojoje erdvėje atstovavo geologas dr. Stefanas Kreutzas68. Jis rėmėsi moksliniais argumentais, kad šie objektai yra įdomūs mineralogijos požiūriu ir gali daug atskleisti apie ledyno slinkimo kelią ir pan.69 Paminklų konservatorių nutarimuose, suteikiant rieduliams paminklo statusą, buvo motyvuojama jų geologine verte.
Valstybinė gamtos apsaugos taryba planavo parengti Lenkijos riedulių, kuriems reikalinga apsauga, registrą ir kreiptis į Tikybų ir valstybinio švietimo ministeriją, kad ši pavestų Generaliniam paminklų konservatoriui paskelbti tuos riedulius paminklais pagal 1928 m. paminklų apsaugos įstatymą. Buvo parengta ir išplatinta riedulių inventorizavimo anketa70. Tam tikslui Tikybų ir valstybinio švietimo ministerija skyrė mokslinę stipendiją metams71. 1932 m. publikuoti pirmieji rezultatai72. Sąraše atsidūrė 65 rieduliai, kurie buvo saugomi (savininko noru, paminklų konservatoriaus nutarimu ar kitu būdu). Iš viso tuo metu turėta duomenų apie 336 riedulius73.
Dideliu saugomų riedulių skaičiumi Lenkijoje išsiskyrė Pamario vaivadija. Į pirmą sąrašą pateko du Naugarduko vaivadijos rieduliai, o Vilniaus vaivadijoje kokiu nors būdu saugomų riedulių nerasta74. Riedulių inventorizavimo klausimas pasiekė ir Vilniaus vaivadiją. Tokią informaciją apie Vilniaus apylinkės riedulius rinko W. Rewieńska75. Valstybinės gamtos apsaugos tarybos atstovo Maladečinoje Jano Warzecho iniciatyva Maladečinos pavieto seniūnas 1931 m. birželio 24 d. išleido aplinkraštį, kuriuo valsčių įstaigoms pavesta inventorizuoti didesnius nei 4 m apimties riedulius, todėl buvo surinkta „labai vertingos medžiagos“76. Greičiausiai šiais rieduliais rūpinosi girininkija ar seniūnija, nes 1933 m. paminklais paskelbti tik Kurzenieco miestelio rieduliai. Kiti rieduliai paminklais paskelbti gerokai vėliau – apie 1937 m. (žr. priedą Nr. 1).
Gamtos paminklų apsauga, vykdyta paminklų konservatorių Vilniaus paminklų apsaugos apskrityje, atitiko šalies tendencijas, tai buvo dėsningas reiškinys to laiko Lenkijos ir Europos kontekste. Gamtosauga (Europoje) kūrėsi kaip kultūrinis fenomenas, artimai susijęs su paminklosauga. Gamtos kultūrinės reikšmės, tautinės ar regioninės prasmės buvo gyvos ir aktualios žmogui XX a. pirmojoje pusėje, o gamtos objektų kaip gamtos paminklų apsaugos modelis veikė ne vienoje šalyje. Be to, Vilniuje ir Lenkijoje, nesant gamtos apsaugos įstatymo, o vėliau jam neveikiant, gamtos kultūrinių reikšmių akcentavimą skatino teisinis reguliavimas, nes paminklų globos teisė jiems galiojo tik dėl kultūrinės vertės. Remiantis paminklosaugos sistema, gamta traktuota kaip kultūros / meno paminklas ir vertinta dėl kultūrinių savybių, reikšmių ir sąsajų.
Tikslesniam Vilniaus paminklų konservatorių veiklos gamtosaugos srityje įvertinimui šalies kontekste trūksta tyrimų iš kitų vaivadijų. Viena vertus, paminklų konservatorių veiklos mastas gamtosaugoje iš dalies priklausė nuo visuomenės iniciatyvų, Valstybinės gamtos apsaugos tarybos ir jos atstovų aktyvumo. Šioje srityje Vilniaus kraštas anaiptol nepirmavo šalyje, palyginti su kur kas gilesnę gamtosaugos tradiciją turėjusia prūsiška Lenkijos dalimi. Kita vertus, paminklų konservatoriaus globai ir kompetencijai teisiškai priklausiusios gamtos apsaugos (kultūrinis kraštovaizdis, gamtos objektai, kurie buvo paminklo aplinka, pvz., istoriniai parkai ir sodai, seni medžiai) veiklos mastas atitiko bendrą šalies tendenciją. Ežerų įtraukimą į paminklų konservatoriaus domeną – Svitezio ežero pripažinimą paminklu dėl kultūrinės reikšmės ir Galvės ežerą, saugotą kaip Trakų pilių aplinką, – laikytume išskirtiniais atvejais šalyje (nepakanka detalių tyrimų Lenkijos mastu).
Gauta 2022 03 23
Priimta 2022 04 15
1. Dawidowicz, M. System prawny ochrony zabytków w okresie dwudziestolecia międzywojennego. Służby konserwatorskie w dwudziestoleciu międzywojennym: narodziny, organizacja, działalność. Pod red. K. Guttmejer. Warszawa, 2018: 11–30.
2. Dettloff, P. Odbudowa i restauracja zabytków architektury w Polsce w latach 1918–1939. Teoria i praktyka. Kraków, 2006.
3. Fedorovič, J. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga Vilniaus krašte 1920–1939: lenkiško paveldo saugos modelio raiška. Lietuvos istorijos studijos. 2012. T. 29: 84–97.
4. Grzywacz, A. Ochrona przyrody w Lasach Państwowych. Z dziejów Lasów Państwowych i leśnictwa polskiego 1924–2004. T. I. Red. A. Szujecki. Warszawa, 2006: 285–309.
5. Jepson, P.; Whittaker, R. J. Historie of Protected Areas: Internationalisation of Conservationist Values an their Adoption in the Netherlands Indies (Indonesia). Enivornment and History. 2002. 8. No. 2: 129–172.
6. Klimavičiūtė, J. Botanikos mokslo raida 1919–1943 metais. Vilnius, 2002.
7. Kowalczykowa, A. Konserwator Stanisław Lorentz na Wileńszczyźnie – przyczynek. Acta Academiae Artium Vilnensis. T. 29: Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras. Sud. V. Jankauskas. Vilnius, 2003: 129–138.
8. Kowalczykowa, A. Świteź i inne miejsca. Pamiątki mickiewiczowskie w zagrożeniach. Blok-Notes Muzeum Literatury im. Adama Mickiewicza. 1999. Nr. 12/13: 263–270.
9. Kowalczykowa, A. Świteź i inie. Pamiątki Mickiewiczowskie w zagrożtniach. Życie literackie i literatura w Wilnie ХІХ–ХХ wieku. Red. T. Bujnicki, A. Romanowski. Kraków, 2000: 149–157.
10. Krzemień, K.; Kłapyta, P.; Gorczyca, E.; Krzemień, P.; Nesteruk, J.; Troll, M. Ochrona przyrody nieożywionej w okresie II Rzeczypospolitej i współcześnie w południowo-wschodniej Polsce i w zachodniej Ukrainie. Roczniki Bieszczadzkie. 2019. Nr. 27: 197–231.
11. Kurienė, V. Ką saugojo valstybė Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose 1928–1939 m.? Kultūros paminklų vertinimas ir apskaita. Lietuvos istorijos studijos. 2021. T. 47: 30–61.
12. Lekan, T. M. Imagining the Nation in Nature: Landscape Preservation and German Identity, 1885–1945. Harvard University Press, 2004.
13. Markevičienė, J. Kultūros paveldo saugos raiška: mokslinės, emocinės ir teisinės prielaidos. Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900–1940. Vilnius, 1998: 271–307.
14. Markevičienė, J. Rytų Lietuvos paminklai. Kultūros paminklų enciklopedija. T. II: Rytų Lietuva. Vilnius, 1998: 5–11.
15. Markevičienė, J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų. Kultūrologija. 2003. Nr. 10: 233–293.
16. Meyer, H. Nature: from protecting regional landscapes to regionalist self-assertion in the age of the global enviroment. Regionalism and Modern Europe. Identity Construction and Movements from 1890 to Present Day. Eds. Xosé M. Núnez Seixas, Eric Storm. Bloomsbury Academic, 2019: 65–82.
17. Moroz-Keczyńska, E.; Keczyński, A.; Libera, P. Kreowanie ochrony przyrody w okresie międzywojennym. Krajobraz jako dorobek kulturowy. Pod red. M. Milecka. Liublin, 2015: 163–168.
18. Podolak, M. Ochrona środowiska naturalnego w Polsce. Annales Universitatis Mariae Curie-Skłodowska. Sectio K. Politologia. 2001. Vol. 8: 103–118.
19. Pruszyński, J. Dziedzictwo kultury Polski. Jego straty i ochrona prawna. T. I. Kraków, 2001.
20. Pruszyński, J. Prawna ochrona zabytków architektury w Polsce. Warszawa, 1977.
21. Szafer, W. Zarys historii ochrony przyrody w Polsce. Ochrona przyrody i jej zasobów: problemy i metody: praca zbiorowa. T. I. Pod red. W. Szafera. Kraków, 1965: 53–123.
22. Szmygin, B. Kształtowanie koncepcji zabytku doktryny konserwatorskiej w Polsce w XX wieku. Liublin, 2000.
23. Tarnowska, A. Rozwiązania instytucjonalne w zakresie ochrony przyrody w II RP. Przegląd prawa ochrony środowiska. 2014. Nr. 4: 57–81.
24. Wolter, E. Education for ecological bonds with nature and care about its protection in the Republic of Poland in the period between the wars (1918–1939). Fides et ratio. Porozumiewanie się, dialog, komunikacja. Ujęcie integralne. 2019. T. 38. Nr. 2: 146–161.
25. Wolter, E. Applications aspects of ecological education in the Second Polish Republic on the example of the yearly „Nature Conservation“. Społeczeństwo. Edukacja. Język. 2020. T. 12: 37–52.
1 Rozporządzenie Prezydenta z dnia 6 marca 1928 r. o opiece nad zabytkami. Dziennik Ustaw. 1928. Nr. 29, poz. 265. Teisės aktas priimtas kaip Lenkijos Respublikos Prezidento potvarkis, jis turėjo įstatymo galią.
2 1931 01 30 nutarimas, skelbiantis paminklu Svitezio ežerą ir valdą šalia jo. Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka (toliau – KPCPB). F. 22. Ap. 1. B. 1. L. 48.
3 1933 02 14 S. Lorentzo raštas Naugarduko vaivadai. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 1. L. 84.
4 Viena iš aštuonių paminklų apsaugos apskričių tarpukario Lenkijoje. Apėmė Vilniaus ir Naugarduko vaivadijas, jos centras buvo Vilniuje, čia rezidavo paminklų konservatorius. Vilniuje dirbo šie paminklų konservatoriai: Jerzis Remeris (1922 m. lapkritis – 1929 m. sausis), Stanisławas Lorentzas (1929 m. sausis – 1935 m. rugsėjis), Ksaweras Piwockis (1935 m. lapkritis – 1938 kovas) ir Witoldas Kieszkowskis (1938 m. balandis – 1939 m. rugsėjis).
5 Tokia praktika buvo ir Vilniuje, pvz., 1928 m. įkurta Augalų apsaugos stotis, kurios tikslas buvo tirti Vilniaus krašto augalų ligas ir ieškoti apsaugos nuo jų būdų. Plačiau žr. Klimavičiūtė 2002: 64.
6 Podolak 2001: 103–118; Grzywacz 2006: 285–309; Tarnowska 2014: 57–81; Moroz-Keczyńska, Keczyński, Libera 2015: 163–168; Krzemień, Kłapyta, Gorczyca, Krzemień, Nesteruk, Troll 2019: 197–231; Wolter 2019: 146–161; Wolter 2020: 37–52.
7 Władysławas Szaferis (1886–1970) – botanikas, Jogailaičių universiteto profesorius, 1936–1938 m. – rektorius, vienas svarbiausių tarpukario gamtosaugininkų, ilgametis Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos atstovas gamtos apsaugos klausimais, Valstybinės gamtos apsaugos tarybos pirmininkas bei metraščio Ochrona Przyrody redaktorius, rezidavo Krokuvoje. Gamtosaugos lauke aktyviai veikė ir sovietinėje Lenkijoje.
8 Szafer 1965: 53–123. Palyginti su: Szafer, W. Z dziejów ochrony przyrody. Skarby Przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 16–36 ir Szafer, W. Ochrona Przyrody. Poradnik dla samouków. T. VII: Botanika. Cz. II. Warszawa, 1927: 471–546.
9 Pruszyński 1977: 28.
10 Markevičienė 1998: 7; Szmygin 2000: 86; Dettloff 2006: 48; Pruszyński 2001: 346; Fedorovič 2012: 88, 91–92; Dawidowicz 2018: 16–18.
11 Markevičienė 1998: 271–307. Taip pat žr. Markevičienė 2003: 233–293.
12 Kowalczykowa 1999: 263–270; Kowalczykowa 2000: 149–157.
13 Kowalczykowa 2003: 129–138.
14 Kurienė 2021: 30–61.
15 Meyer 2019: 66–67.
16 Jepson, Whittaker 2002: 146; Szafer, W. Z dziejów ochrony przyrody. Skarby Przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa,1932: 36.
17 Jepson, Whittaker 2002: 131, 151, 152.
18 Pawlikowski, J. G. Prawodawstwo ochronne. Skarby przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 252.
19 Gamtos paminklo terminas priskiriamas Alexanderiui von Humboldtui (1769–1859) – gamtos tyrėjui, geografui, romantizmo idėjų šalininkui. Jis pirmasis jį pavartojo įvardydamas retus ar istoriškai reikšmingus medžius.
20 Meyer 2019: 68, 69; Lekan 2004: 22.
21 Paukščių apsaugos iniciatyvos taip pat buvo ankstyvos. „XIX a. [gamtos] apsaugos idėjų šalininkai iš gyvūnų labiausiai vertino paukščius, kurie vokiečių buržuaziją žavėjo savo laisve skristi, švara ir rūpestinga atida jaunikliams“ (Lekan 2004: 57). Britų Karališkoji paukščių apsaugos draugija 1900 m. vienijo 25 000 narių. Prieiga per internetą: https://www.eh-resources.org/origins-nature-conservation-in-britain/.
22 Skirtingai nei Šiaurės Amerikoje ar kolonijose, kur orientuotasi į laukinę gamtą.
23 Meyer 2019: 67.
24 Hugo Conwentzas (1855–1922) – vokiečių botanikas, dirbo Gdanske ir Pamaryje (Vakarų Prūsija), ilgametis Vakarų Prūsijos Provincijos muziejaus (Gdanske) direktorius ir pirmasis valstybinės gamtos paminklų apsaugos įstaigos (Staatliche Stelle für Naturdenkmalpflege) vadovas. 1906 m. įsteigta jo iniciatyva ji keletą metų veikė Gdanske, tik vėliau (1911) buvo perkelta į Berlyną.
25 Lekan 2004: 51.
26 Jepson, Whittaker 2002: 149; Szafer, W. O parkach narodowych. Skarby przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 66.
27 Pvz., W. Szaferio „Z dziejów ochrony przyrody“, ,,O parkach narodowych“ ir kitų autorių straipsniai leidinyje Skarby przyrody. Valstybinės gamtos apsaugos tarybos (W. Szafer) metraštyje Ochrona przyrody nuo pačių pirmų numerių (1920) buvo skiltis žinių apie gamtos apsaugą užsienyje, vėliau – dar ir skiltis apie tarptautines gamtos apsaugos organizacijas. Adamo Wodzisko (1887–1948, biologas, dirbo Poznanės universitete), Jano Gwalberto Pawlikowskio (1860–1939, ekonomistas, politikas, publicistas, aktyvus Tatrų keliautojas, tyrinėtojas, gynėjas) ir kitų gamtosaugininkų straipsniuose taip pat atsispindi platus tarptautinis kontekstas. Apie Valstybinės gamtos apsaugos tarybos veiklą už šalies ribų, tarptautinėse organizacijose žr. Szafer 1965: 96–100.
28 „Lenkija užima ypatingą vietą naujų [gamtos apsaugos mokslo] žinių evoliucijoje. Dar prieškariu Mažosios Lenkijos universitetuose M. Raciborskis pirmasis pasaulyje dėstė gamtos apsaugos pagrindus, pokario Lenkija pirmoji įvedė gamtos apsaugą kaip mokymo dalyką mokyklinėse programose, Lenkijos Mokslų akademijos iniciatyva atsirado pirma tarptautinė gamtos apsaugos institucija Briuselyje“ (Wodziczko, A. Ochrona przyrody wczoraj, dziś i jutro. Ochrona przyrody. 1936. Nr. 16: 8).
29 Szafer, W. Z dziejów ochrony przyrody. Skarby Przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 25; Szafer 1965: 71.
30 Ustawa z dnia 10 marca 1934 r. o ochronie przyrody. Dziennik Ustaw. 1934. Nr. 31, poz. 274.
31 Pagal 1928 m. Prezidento potvarkį (str. Nr. 1), kultūros objektai skelbiami paminklais, jei jie turi meninę, kultūrinę, istorinę, archeologinę arba paleontologinę vertę. 1934 m. gamtos apsaugos įstatyme (str. Nr. 1) numatyta, kad gamtos kūriniai pripažįstami paminklais, jei jie turi mokslinę, estetinę, istorinę, kultūrinę, paminklinę reikšmę arba savitus kraštovaizdžio bruožus.
32 Įstatymo projektai. Archiwum Akt Nowych. Zespół Nr. 14. Syg. 7015. K. 150–163.
33 Wodziczko, A. Ochrona przyrody wczoraj, dziś i jutro. Ochrona przyrody. 1936. Nr. 16: 1, 2.
34 Goetel, W. Parki narodowe w Polsce. Skarby przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 273, 287.
35 Szafer, W. Rezerwaty w Polsce. Skarby przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 294, 306, 317.
36 Skaičius nėra labai didelis turint omeny, kad apie 1906 m. H. Conwentzo klausimyno, pildomo atskiriems gamtos paminklams, vien Poznanės provincijoje / kunigaikštystėje per trumpą laiką buvo užpildyta 12 000 egzempliorių (Szafer, W. Z dziejów ochrony przyrody. Skarby Przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 26).
37 Nuo 1920 m. veikė laikina Valstybinė gamtos apsaugos taryba, nuo 1925 m. – nuolatinė, sudaryta iš 22 asmenų. Tais metais įkurtas ir Ministro atstovo gamtos apsaugos klausimams biuras. Atstovo pareigas vykdė W. Szaferis. 1937 m. Gamtos apsaugos komitetai pervadinti Valstybinės gamtos apsaugos tarybos skyriais. Valstybiniame geologijos institute, Valstybiniame miškų tyrimų institute veikė gamtos apsauga užsiimantys skyriai / komitetai (žr. Szafer 1965: 80–83, 86, 87, 100).
38 Kartais rezervatai steigti privačios nuosavybės žemėje, tačiau apsauga tuomet buvo labai ribota, be teisinio pagrindo. Žr. Szafer 1965: 95; Szafer, W. Rezerwaty w Polsce. Skarby przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 296.
39 1937 04 21 Piwockio kreipimasis į Generalinės prokuratūros Vilniaus skyrių. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 236. L. 1; 1937 05 12 Generalinės prokuratūros Vilniaus skyriaus išvada. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 236. L. 2, 3; 1938 02 25 Gamtos paminklų registro projektas. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 21–23; 1939 01 20 Kieszkowskio raštai Valstybinės gamtos apsaugos tarybos Vilniaus skyriui ir Vilniaus Gamtos apsaugos komitetui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 42, 44.
40 1939 01 20 Kieszkowskio raštas Vilniaus Gamtos apsaugos komitetui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228, L. 44.
41 Decyzja Wojewody Wileńskiego z dnia 28 lutego 1934 r. w sprawie uznania brzegów jeziora Narocz za podlegające ochroniepod wzglądem krajobrazu. Wileński Dziennik Wojewódzki. 1934. Nr. 4, poz. 17.
42 Remer, J. Oddział sztuki Wileńskiego Urzędu Wojewódzkiego w pięcioletnim okresie działalności. Wilno, 1928: 5; 1938 03 20 Piwockio raštas Vidaus reikalų ministerijai. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 26.
43 1933 11 28 nutarimas, skelbiantis paminklu Sudervės bažnyčią. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 162. L. 40; 1933 11 29 nutarimas, skelbiantis paminklu Jodų dvarą. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 188. L. 31.
44 Szafer, W. Z dziejów ochrony przyrody. Skarby Przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 20, 21.
45 Kulesza, W. „Pan Tadeusz“: ewangelją ochrony przyrody. Kraków, 1931.
46 Planuoti Altarijos ir Rūdininkų girios rezervatai, 1932 m. duomenys (Szafer, W. Rezerwaty w Polsce. Skarby przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 294, 306, 317).
47 Szafer 1965: 87.
48 Valstybinės gamtos apsaugos tarybos atstovybė Gluboke buvo Lenkijos kraštotyros draugijos Gluboko skyrius, tarybos atstovas Maladečinoje – miškininkas Janas Warzechas, Pastovių ir Švenčionių pavietuose – miškininkas Janas Panfilas, Naugarduko paviete – Karolis Karpowiczius, Čombrovo dvaro savininkas (šis dvaras laikytas „Pono Tado“ Soplicynės pirmavaizdžiu).
49 1937 04 21 Piwockio kreipimasis į Generalinės prokuratūros Vilniaus skyrių. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 236. L. 1.
50 1938 m. Gamtos kūrinių registro projektas. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 21–23.
51 1939 01 20 Kieszkowskio raštas Vilniaus Gamtos apsaugos komitetui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 44.
52 1937 04 17 Vileikos seniūno raštas. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 27, 28.
53 1938 01 28 Vilniaus gamtos apsaugos komiteto raštas konservatoriui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 15.
54 1937 m. Raštas iš Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos dėl Dziechciary kaimo riedulio. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 9, 10.
55 Kaip minėta, tam tikros iniciatyvos kraštovaizdžio apsaugoje priklausė vaivados kompetencijai. Valstybiniuose miškuose urėdijos tvarkėsi atskirai.
56 Plačiau žr. Kurienė 2021: 38–40.
57 1936–1938 Dziechciary kaimo (Breslaujos pav.) riedulio apsaugos dokumentai. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 2–15.
58 Plačiau žr. Kurienė 2021: 47–48.
59 1933 09 13 nutarimas, pripažįstantis paminklu Trakų pilį, ir konservatoriaus raštas Naujųjų Trakų miesto magistratui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 200. L. 1, 2; 1939 01 20 Kieszkowskio raštas Vilniaus Gamtos apsaugos komitetui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 44.
60 1937 04 21 Piwockio kreipimasis į Generalinės prokuratūros Vilniaus skyrių. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 236. L. 1; 1938 11 30 Vilniaus Gamtos apsaugos komiteto raštas Kieszkowskiui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 43; 1939 01 20 Kieszkowskio raštas Vilniaus Gamtos apsaugos komitetui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 44.
61 1937 m., 1938 m. Vileikos seniūno raštai paminklų konservatoriui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 128. L. 32a; B. 228. L. 27, 28; 1931–1937 m. susirašinėjimas dėl buko Marysino gyv., Maladečinos parko, medžių Kazimierzo dvare, Kurzenieco miestelio akmenų, tuopos Radaškonyse, Ostašino riedulio, Ludvinavo k. totorių kapinių akmens, Mažosios Rusiluvkos ąžuolų, pušies Mondzino palivarke, Svitezio ežero. LCVA. F. 51. Ap. 10. B. 34. L. 24–32, 45–54, 84, 86, 87, 89–94, 108, 111–112, 115, 121, 125, 160–161, 183, 234, 235.
62 Skaičiuojami tik tie nutarimai, kurie paminklais skelbia būtent pačius gamtos objektus, o ne architektūros paminklo aplinką.
63 1939 01 20 Kieszkowskio raštas Gamtos apsaugos tarybos Vilniaus skyriui. KPCPB. F. 22. Ap. 1. B. 228. L. 42.
64 1935 m. susirašinėjimas dėl Radaškonių topolio. LCVA. F. 51. Ap. 10. B. 34. L. 157–163.
65 1931 m., 1932 m. susirašinėjimas dėl Mažosios Rusiluvkos ąžuolų. LCVA. F. 51. Ap. 10. B. 34. L. 214, 215, 229, 234.
66 Szafer, W. Ustawy, rozporządzenia i zarządzenia władz państwowych. Kwartalny Biuletyn Informacyjny. 1931. Nr. 1: 2.
67 Głowińska, A. Materjały do inwentarza zabytkowych głazów narzutowych w Polsce. Ochrona Przyrody. 1932. Rocznik 12: 81.
68 Gamtos apsaugos tarybos skyriaus posėdžių ataskaitos. Ochrona Przyrody. 1930. Rocznik 10: 181, 185, 186; Gamtos apsaugos tarybos veiklos ataskaita, skyriaus posėdžių ataskaitos. Ochrona Przyrody. 1931. Rocznik 11: 140, 145, 146, 149, 164, 218–219.
69 Kreutz, S. Ochrona przyrody nieożywionej. Skarby Przyrody i ich ochrona. Pod red. W. Szafera. Warszawa, 1932: 223–225, 244–246.
70 1931 10 28 Valstybinės gamtos apsaugos tarybos anketa apie riedulių inventorizaciją. LCVA. F. 51. Ap. 10. B. 34. L. 269–270.
71 Ochrona Przyrody. 1931. Rocznik 11: 133, 145, 146, 149, 164, 218, 219.
72 Głowińska, A. Materjały do inwentarza zabytkowych głazów narzutowych w Polsce. Ochrona Przyrody. 1932. Rocznik 12: 81–88.
73 Kitus sąrašus planuota spausdinti vėlesniuose Ochrona Przyrody numeriuose, tačiau jie nepasirodė.
74 Nors tame pačiame leidinyje išspausdinta informacija apie Dūkštų riedulį su ženklais, nurodyta, kad juo rūpinasi Valstybinė Vilniaus girininkija (Rewieńska, W. Głaz narzutowy w Duksztach pod Wilnem. Ochrona Przyrody. 1932. Rocznik 12: 179–180).
75 Wanda Rewieńska (1897–1942) – geografė, nuo 1930 m. dirbo SBU geografijos katedroje, 1934 m. apsigynė daktaro disertaciją, 1939 m. – habilitaciją, dalyvavo Valstybinės gamtos apsaugos tarybos Vilniaus skyriaus veikloje. Apie riedulių inventorizaciją žr. Rewieńska, W. Głaz narzutowy w Duksztach pod Wilnem. Ochrona Przyrody. 1932. Rocznik 12: 179.
76 Ochrona Przyrody. 1931. Rocznik 11: 164, 204.
Summary
The article examines the relationship between the protection of natural and cultural objects (monuments), which has been close since the emergence of these phenomena in the second half of nineteenth century. In interwar Poland, these areas were not completely separated, either ideologically or in practice. On the one hand, the establishment of nature reserves and parks began, in which focus was placed primarily on nature and its interests were central here. The cultural meanings of nature were alive and relevant, natural objects were often viewed, and they were valued as culture objects. The national significance and educational meaning of natural objects/monuments, partly taken over from architectural monuments, was self-evident and, practically, the model of the protection of nature as separate natural monuments operated within the framework of the system of protection of cultural monuments. In the case of Poland, this commonality of the protection of natural and cultural monuments was also due to practical reasons: separate legal and administrative systems of state nature protection failed to be fully implemented.
KEYWORDS: natural monuments, cultural monuments, protection of monuments, Vilnius region, interwar Poland
Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų gamtos objektų, paskelbtų paminklais, registras*, parengtas pagal Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos (KPCPB) fonduose (f. 22) saugomus nutarimus. Objekto pripažinimas paminklu reiškė, kad jam suteikiama teisinė apsauga. Šiuose nutarimuose nurodomas objektas, jo adresas, savininkas, motyvas, t. y. kodėl objektas skelbiamas paminklu (charakteringas, retas, tipiškas, mokslinė vertė ir pan.), įstatymo straipsniai, kuriais grindžiamas sprendimas, bei galimybė nutarimą užginčyti. Vilniaus vaivadijoje paminklais paskelbti 33 gamtos objektai, Naugarduko vaivadijoje – 13.
Lentelėse naudojamos santrumpos: pav. – pavietas, gm. – gmina, k. – kaimas. Daugelio mažesnių vietovių, esančių Baltarusijos teritorijoje, rašyba lietuvių k. nėra aiški, todėl skliaustuose nurodoma lenkiška rašyba.
Priedas Nr. 1. Vilniaus vaivadijos gamtos paminklai
| Nutarimo data, Nr. | Adresas | Objektas | Motyvas | Nuosavybė | Saugojimo vieta |
|---|---|---|---|---|---|
| 1933 10 15, AS.II.4/20 | Vileikos pav., Kuženieco [Kurzeniec] gm., 2 km į ŠV nuo Kuženieco miestelio | Trys rieduliai, didžiausias iš jų apylinkės žmonių vadinamas „Komsin akmeniu“ | Tipiškas riedulių pavyzdys, charakterizuojantis miestelio kraštovaizdį. Su šiais rieduliais yra susijusi miestelio legenda | Stefanja Krasulewicz | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 1 |
| 1934 06 28, AS.II.4/92 | Breslaujos pav., Jodai [ Jody] | Liepų alėja, vedanti iš paminklinių Jodų rūmų į Jodų miestelį | XVIII a. paminkliniam parkui ir miestelio išplanavimui charakteringas liepų alėjos pavyzdys | 9 privatūs asmenys | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 167, l. 31 |
| 1935 06 22, KS.II.4/113 | Maladečinos pav., Radaškonys, parkas prie katalikų bažnyčios | Juodasis topolis (apie 30 m aukščio) | Vertingas seno ir puikaus [okazały] medžio pavyzdys, turintis paminklinę vertę | Katalikų bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 3 |
| 1935 08 09, KS.II.4/114 | Vileikos pav., Ilski gm., Kazimiero [Kazimierz] dvaras | Senas ąžuolas ir du seni kadagiai | Seni ir puikūs medžiai, charakteringos išvaizdos, turintys paminklinę vertę | Jan Rodziewicz, Jadwiga Rodziewicz, Stanisław Waśniewski, Maria Lamprechtowa | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 5 |
| 1935 11 22, KS.II.4/118 | Vileikos pav., Viazynės senosios unitų kapinės | Topolis (apie 20 m aukščio, maždaug 200 m. senumo) | Senas ir puikus medis, turintys paminklinę vertę | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 16 |
| 1935 11 23, KS.II.4/119 | Maladečinos pav., Miassoto dvaras, vieškelio Vilnius–Radaškonys 137–139 km | Beržų alėja | Vertingos senosios alėjos liekanos vieškelyje Vilnius–Radaškonys, turi paminklinę vertę | Leon Tyszyński | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 18 |
| 1936 02 11, KS.II.4/120 | Maladečinos pav., Maladečina (buvęs Buchovščyznos dvaras) | Parkas apie 1,5 ha [ribos nurodytos plane] kartu su augančiais teritorijoje senais medžiais, ypač senomis liepomis | Vertingas seno parko ir senų medžių paminklas | Andrzej Tyszkiewicz (Užutrakis) | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 20 |
| 1936 05 06, KS.II.4/127 | Pastovio pav., Hruzdovski gm., Zano kaimas | Sena guoba (senesnė nei 100 m., apie 18 m aukščio) | Senas ir puikus medis, turintis paminklinę vertę | Jan Pisarczyk | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 26 |
| 1936 08 19, KS.II.4/133 | Ašmenos pav., Smurgainys | Liepų ir klevų alėja klebonijos sode | Seno sodo liekanos prie Radvilų rūmų, turi paminklinę vertę | Katalikų bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 29 |
| 1937 03 01, KS.II.4/142 | Maladečinos pav., Maladečina, Maladečinos dvaras | Parkas kartu su topolių alėjos liekanomis, topoliais eilėmis, medžių salelėmis ir pavienėmis liepomis, klevais, ąžuolais ir topoliais | Teritorija su senais medžiais yra senojo Oginskių parko liekanos ir susijusi su Napoleono žygio į Maskvą atminimu. Be to, tai yra vieninteliai seni medžiai Maladečinoje | Chan Nowosadzki | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 54 |
| 1937 03 03, KS.II.4/143 | Vileikos pav., Vyšniavo dvaras | Parko liekanos (ribose, pažy mėtose pridedamame plane) kartu su senais medžiais, ypač liepų altana, ir tame parke esančiais Karłowiczių rūmų pamatais | Mieczysławo Karołwicziaus gimimo ir vaikystės gyvenimo vieta. Vertingas parko kraštovaizdis | Jan Borkowski | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 68, l. 16 |
| 1937 06 03, KS.II.4/149 | Ašmenos pav., Kuceviče gm., vietovė Jadvigova | Granito akmuo (9,25 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Edward Przygodzki | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 47 |
| 1937 06 03, KS.II.4/154 | Švenčionių pav., Daugėliškio gm., Šiūlėnų k. | Granito akmuo (10,5 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Jakim Derwinis | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 45 |
| 1937 06 08, KS.II.4/148 | Švenčionių pav., Daugėliškio gm., Dalgedos k. | Rausvo granito akmuo (11 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Anna Bazis | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 60 |
| 1937 06 08, KS.II.4/150 | Ašmenos pav., Krėvos gm., Kamienicos k. | Granito akmuo (10,5 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Jan Dubienki | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 56 |
| 1937 06 08, KS.II.4/151 | Švenčionių pav., Zukojnių gm., Petrašiškių [Pietraszyszki] k. | Pilkas gneiso akmuo (11,10 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Franciszk Tribocki | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 63 |
| 1937 06 08, KS.II.4/152 | Švenčionių pav., Pabradės gm., Bekepurių palivarkas | Pilkas gneiso akmuo (10 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Bojomir Staniewicz | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 65 |
| 1937 06 08, KS.II.4/153 | Breslaujos pav., Bainos [Bohiń] ežero Horodyšče [Horodyszcze] sala | Vienuolika senų ąžuolų | Vertingi kraštovaiz džiui paminkliniai seni medžiai | Elżbieta Mikulic-Radecka | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 67 |
| 1937 09 14, KS.II.4/155 | Ašmenos pav., Salų [Soły] gm., prie Stasino dvaro stoties | Dvidešimt kelios šimtametės liepos ir trys seni topoliai | Vertingi kraštovaizdžiui paminkliniai seni medžiai | Gabriela Korgowdowa ir Zenon Suryn | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 70 |
| 1937 09 15, KS.II.4/156 | Vileikos pav., Bohdanovo k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas: senos šimtametės pušys su pavieniais beržais bei tose kapinėse esančiais Świdówų, Niewiarowiczių ir Snitkovų XIX a. vid. antkapiais | Praeities atminimas bei vertingi kraštovaizdžiui paminkliniai seni medžiai | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 73 |
| 1937 09 15, KS.II.4/157 | Vileikos pav., Kazany k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas: senos 200 m. pušys bei pilkapis dešiniame kapinių kampe su augančia ant jo šimtamete pušimi | Vertinga kraštovaizdžiui puikios žalumos salelė [okazała kępa zieleni] iš paminklinių senų medžių | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 74 |
| 1937 09 15, KS.II.4/158 | Vileikos pav., Kužmič [Kuźmicz] k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas: senos 200 m. pušys su beržais ir eglėmis | Vertinga kraštovaizdžiui graži ir puiki žalumos salelė iš paminklinių senų medžių | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 75 |
| 1937 09 15, KS.II.4/160 | Vileikos pav., Studžionkų [Studzionki] k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas 100–200 m. pušimis | Vertinga kraštovaizdžiui paminklinių senų medžių salelė | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 76 |
| 1937 09 15, KS.II.4/161 | Vileikos pav., Žurychų [Żurychy] k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas 100–200 m. pušimis, eglėmis ir beržais bei tose kapinėse esantis Kwiatkiewiczių šeimos XIX a. vid. antkapis | Praeities atminimas bei vertinga kraštovaizdžiui paminklinių senų medžių salelė | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 77 |
| 1937 09 15, KS.II.4/162 | Vileikos pav., Ostrovo [Ostrow] k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas: 200 m. paminklinės pušys | Vertingi kraštovaizdžiui paminkliniai seni medžiai | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 78 |
| 1937 09 15, KS.II.4/163 | Vileikos pav., Cyncevič [Cyncewicz] k. | Stačiatikių kapinių apželdinimas: 200–300 m. pušys | Vertingų kraštovaizdžiui paminklinių senų medžių salelė | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 79 |
| 1937 10 08, KS.II.4/166 | Vileikos pav., Juncevičių dvaras | Salelė [kępa] miško pušų su pavienėmis eglėmis, vadinama ramove [uroczysko] „Girelė“, (1,6 ha), taip pat prie to paties dvaro esantys uosis ir liepa | Vertingi kraštovaizdžiui paminkliniai seni medžiai | Kazimierz Borowski | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 81 |
| 1938 09 07, KS.II.4/171 | Vileikos pav., Ilski gm., Nova Huta | Stačiatikių kapinių apželdinimas 100–150 m. pušimis (nuo 30 iki 35 m aukščio) | Vertingi kraštovaizdžiui seni ir puikūs medžiai, turintys paminklinę vertę | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 89 |
| 1938 10 11, KS.II.4/173 | Breslaujos pav., Strusto palivarkas | Granito akmuo (14 m apimties) | Vertingas geologinis paminklas | Jan Aleksandrowicz | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 92 |
| 1938 11 28, KS.II.4/175 | Vilniaus-Trakų pav., Paberžės gm., Pociūnų k. | Senos liepos [10] prie tvenkinio | Salelė senų ir puikių medžių, turinčių paminklinę ir kraštovaizdžio vertę | Wacław Godlewski, Kazimierz Masiewicz | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 96 |
| 1939 04 20, KS.II.4/184 | Maladečinos pav., Krašne [Kraśne] gm., 30 m atstumu nuo Šviečki [Świeczki] dvaro | Ąžuolas (maždaug 500 m., 25 m aukščio) | Senas ir puikus medis, turintis atminimo vertę kaip 1863 m. kovų vieta | Czesław Kurowski | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 112 |
| 1939 07 26, KS.II.4/214 | Vileikos pav., Kolovicki [Kołowicki] gm., Cholopki [Chołopki] k. stačiatikių kapinės | Pušis (senesnė nei 300 m.) | Senas medis, taip pat natūralus avilys drevėje [barć] šiandien retai aptinkamame 4 m aukštyje | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 115 |
| 1939 07 26, KS.II.4/215 | Maladečinos pav., Radaškonių gm., Didžiųjų Bakštų [Bakszty-Wielkie] dvaro miškas | Pušis (maždaug 150 m.) | Senas medis, taip pat natūralus avilys drevėje [barć] šiandien retai aptinkamame 10 m aukštyje | Elżbieta Janiszewska | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 117 |
Priedas Nr. 2. Naugarduko vaivadijos gamtos paminklai
| Nutarimo data, Nr. | Adresas | Objektas | Motyvas | Nuosavybė | Saugojimo vieta |
|---|---|---|---|---|---|
| 1931 01 30, II.269/30 | Naugarduko pav., Pieščiankos [Pieszczanka] valda, Svitezio ežeras | Svitezio ežeras (plotas: 172,91 ha), Pieščiankos valda prie ežero (plotas: 187,49 ha), paminklo aplinka [beveik 380 ha valstybinio miško ir kitos įvardytos valdos ] | Turi kultūrinę vertę dėl sąsajos su A. Mickevičiumi, dėl Svitezio kraštovaizdžio reikšmės romantizmo poezijos formavimuisi ir lenkų literatūros istorijai. Turi paminklinę vertę | Jan Puszkarski, Helena Pieniakowa | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 1, l. 47, 48 |
| 1932 02 22, AS.II./4-3 | Naugarduko pav., Vsielubo [Wsielub] gm., Mažosios Rusiluvkos k. [Mała Rusiłówka] | Du ąžuolai | Senas medis, turintis paminklinę vertę | Piotr Sienkiewicz | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 128, l. 18 |
| 1933 10 17, AS.II.4/21 | Lydos pav., Eišiškių gm., Kalėsnikų dvaras | Parkas (buvęs karmelitų vienuolyno sodas) kartu su keturiomis senų medžių alėjomis, senojo vienuolyno kiemo teritorija, vienuolyno kapinės su augančiais jose senais medžiais ir paminklais | Charakteringas XVIII a. parko išplanavimo pavyzdys | Olga Titowa | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 185, l. 13 |
| 1934 07 11, AS.II.4/102 | Naugarduko pav., Zdženčiolo [Zdzięcioł] gm., prie kelio, vedančio iš Sierotovščyznos [Sierotowszczyzna] kaimo į Nakryški [Nakryszki] dvarą | Senas kadagys (aukštis: 6 m 72 cm, kamieno skersmuo: 32 cm) | Puikaus [okazały] kadagio pavyzdys, turintis paminklinę vertę | Valstybė | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 3 |
| 1934 09 19, AS.II.4/104 | Naugarduko pav., Cyrinski [Cyriński] gm., Karčiovos [Karczowa] k. [prie kelio į Tuchanovičių dvarą] | „Filaretų akmuo“ (4,10 m ilgio; 3,5 m aukščio; 1,9 m pločio) | Vertingas gamtos paminklas, taip pat susijęs su A. Mickevičiaus ir filaretų atminimu | Bazyli Łazarczyk | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 19 |
| 1934 09 29, AS.II.4/108 | Naugarduko pav., Tuchanovičių dvaras | Parkas (11 ha) kartu su parko išplanavimu, išlikusiais senų pastatų pamatais ir medžiais | Išskirtinai vertingas istorinis ir kultū rinis paminklas, susijęs su A. Mickevičiaus kultu | Valstybė | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 15 |
| 1935 08 09, KS.II.4/115 | Naugarduko pav., Rajca gm., Mondzino palivarko kirtimas | Sena pušis | Senas ir puikus medis, turintis paminklinę vertę | Stefan Bronowski | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 10 |
| 1936 02 11, KS.II.4/121 | Naugarduko pav., Cyrinski [Cyryński] gm., Ostašino gyvenvietė | Riedulys | Turi paminklinę vertę kaip tipiškas vietinio kraštovaizdžio riedulio pavyzdys | Borys Dziemian | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 207, l. 23 |
| 1937 03 03, KS.II.4/144 | Naugarduko pav., Marysino gyv. | Senas bukas (250– 300 m., daugiau nei 20 m aukščio ir t. t.) | Gražus ir vertingas seno medžio pavyzdys, vienas iš toliausiai ŠV Lenkijoje augančių bukų | Mikołaj Zagórski | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 38a |
| 1937 03 03, KS.II.4/145 | Lydos pav., Belohrudas [Białohrud] | Senas ąžuolas (20 m aukščio ir t. t.) | Senas ir puikus ąžuolas, retas krašto augmenijos pavyzdys | Ambroż Konstrowicki | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 41 |
| 1938 10 07, KS.II.4/172 | Naugarduko pav., Zdženčiolo [Zdzięcioł] gm., Venzovieco [Więzowiec] k. | 104 m. maumedis [auga prie cerkvės] | Senas ir puikus medis, turintis paminklinę vertę | Stačiatikių bažnyčia | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 86 |
| 1939 01 25, KS.II.4/182 | Slanimo pav., Kozlovščyznos [Kozłowszczyzna] gm. | 852 beržų alėja išilgai vieškelio Slanimas– Naugardukas, nuo 163 km iki 180 km | Šimtametė alėja, turinti paminklinę vertę | Valstybė | KPCPB, f. 22, ap. 1, b. 195, l. 103 |
* Straipsnio autorės parengtas objektų, paskelbtų paminklais Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose 1931–1939 m., regis-tras pateikiamas disertacijos prieduose: Kurienė, V. Valstybinė kultūros paveldo apsauga Vilniaus krašte 1922–1939. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2022. Paminklų registro dalis – Vilniaus miesto paminklų registras yra publikuotas: Kurienė, V. Ką saugojo valstybė Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose 1928–1939 m.? Kultūros paminklų vertinimas ir apskaita. Lietuvos istorijos studijos. 2021. T. 47: 54–61.