Stanisławas Moniuszko, Wiktoras Każyńskis ir lietuvių liaudies dainų perdirbimai

XIX a. viduryje Lietuvos kultūrinio ir muzikinio gyvenimo centre Vilniuje profesio-nalumo požiūriu išsiskyrė dviejų muzikų – Stanisławo Moniuszkos (1819–1872) ir Wiktoro Każyńskio (1812–1867) – veikla: ir vieno, ir kito kūrybinės biografijos svarbios Lietuvos bei Lenkijos muzikos istorijai. Pakanka prisiminti abiejų kompozi­torių pažinoto rašytojo ir istoriko Józefo Ignacy’o Kraszewskio pasisakymą, 1855 m. išspausdintą Gazeta Warszawska („Varšuvos laikraštis“), apie tai, kad „Każyńskis yra mūsų pasididžiavimas, to paties dydžio ir stiprumo žvaigždė kaip Moniuszko“ (jest chlubą naszą, jedną gwiazdą tej wielkości i siły co Moniuszko)¹.

Galbūt dėl to, kad abu muzikai gyveno tuo pačiu laikotarpiu, turėjo daug bendrų pažįstamų asmenų, kūrė nemažai to paties žanro kūrinių bei domėjosi Lietuvos istorija ir liaudies dainomis, istoriografijoje, skirtoje šiems dviem bendraamžiams, neišvengta faktinių netikslumų, tarp jų ir rankraštinio dokumento, įvardyto kaip „Medžiaga tolesniam lietuvių liaudies dainų perdirbimui“ (Materiały dalsze do obrabiania pieśni ludu litewskiego), autorystė: iki šiol ji priskiriama Moniuszkai, o pavadinimo autoriumi laikomas kultūros ir mokslo veikėjas, leidėjas Adamas Honory Kirkoras (1818–1886). Dokumentas, kurio ne tik pavadinimas, bet ir turinys suponuoja reikšmingą kompo­zitorių vykdytą veiklą – lietuvių liaudies dainų rinkimą, yra svarbus atskiro kūrėjo biografijos faktas bei įdėmesnio žvilgsnio vertas Lietuvos muzikos istorijos tyrimų objektas. Naujai pažvelgus į tikslingai atrinktus dviejų muzikų biografinius duomenis, kūrybą, korespondenciją ir kitą dokumentiką, atsiranda galimybė šiuos netikslumus taisyti. Šiandien pakanka argumentų, patvirtinančių spėjimą, kad minimo rankraščio ir jo įvardijimo autorius yra Każyńskis.

Verta pažymėti, kad tai ne vienintelis atvejis, kai šių kompozitorių biografijų faktai buvo painiojami arba klaidingai interpretuojami. Pakanka prisiminti diskusiją, kilusią vienu ir tuo pačiu metu pasirodžius dviem dainoms – Moniuszkos „Kazo­kui“ ir Każyńskio „Dumkai“. Studijavęs įvairių tautų muzikinį folklorą Każyńskis, panaudojęs ukrainiečių folklorinę medžiagą, parašė „Dumką, ukrainiečių dainą“ fortepijonui, kuri buvo išspausdinta Sankt Peterburge 1849 metais. Tais pačiais metais šią fortepijoninę pjesę kompozitorius aranžavo orkestrui ir atliko su savo vadovaujamu Sankt Peterburgo Aleksandros teatro orkestru. Tomis pačiomis dienomis Vilniuje Moniuszko išleido savo dainą su fortepijono akompanimentu „Kazokas“, kuriai būdinga ta pati tematinė medžiaga, kaip ir Każyńskio „Dumkai“, ir kurią, pritaikytą fortepijonui, taip pat Sankt Peterburge paskelbė pianistas ir pe­dagogas Antonis Abramowiczius. Vienu metu pasirodę kūriniai dėl jų intonacinio panašumo sukėlė trumpalaikes diskusijas: svarstyta, kuris kūrinys sukurtas pirmiau, nepagrįstai užsiminta net dėl galimo plagiato. Iš tikrųjų kai kuriems amžininkams panašios mintys kilo tik dėl to, kad abu kompozitoriai šiems kūriniams panaudojo tą pačią ukrainiečių liaudies dainą.

Vėlesniuose rašiniuose apie šiuos muzikus pasitaikančios klaidos galėjo atsirasti ir dėl nevienodo šių menininkų biografijų ištirtumo. Kur kas daugiau muzikologinių darbų buvo (ir yra) skiriama Moniuszkos asmenybei ir kūrybai. Kur kas mažiau dėmesio sulaukė kito taip pat ryškaus muzikinio gyvenimo Vilniuje dalyvio, septyneriais metais vyresnio Każyńskio biografija. Jo kūrybinį palikimą sudaro įvairių žanrų kūriniai: kelios dešimtys teatrinės muzikos opusų (vienaveiksmės operos, baletai, dramos spektaklių muzika), vokaliniai bei vokaliniai-instrumentiniai kūriniai, simfoninės kompozicijos, įvairių instrumentinių žanrų pavyzdžiai, literatūriniai darbai bei muzikos publicistika. Pažymėtina ir tai, kad jis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, koncertuojantis smuikininkas bei tarptautinį pripažinimą pelnęs pianistas virtuozas.

Mažesnei tyrimų, skirtų Każyńskio biografijai ir kūrybai, apimčiai galėjo turėti reikšmės tai, kad po trisdešimties metų, praleistų Lietuvoje (1812–1842), dvidešimt penkerius (nuo 1842 m. iki mirties) muzikas gyveno Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge: nesant itin gausios sklaidos priemonių įvairovės, oficialioji Vilniaus ir Sankt Peterburgo kultūros informacinė komunikacija XIX a. tarpsukiliminiu laikotarpiu nepasižymėjo nuoseklumu, vėliau ši aplinkybė lėmė išlikusių šaltinių pabirumą ir ribotą jų pasiekiamumą Rusijos archyvuose².

Išties, šių dviejų garsių vilniečių gyvenimas ir veikla turėjo sąlyčio taškų, tačiau jų nebuvo tiek daug, kaip, manytume, galėjo būti. Kai Moniuszko susiejo savo gyvenimą su Vilniumi (1836, 1839–1858), čia jau ne vienerius metus sėkmingai ir aktyviai darbavosi Każyńskis. Šiame mieste gimęs ir augęs kompozitorius, dirigentas, pianistas ir smuikininkas jau buvo sulaukęs pripažinimo kaip neeilinė asmenybė, pastebimai skatinusi muzikinį miesto sąjūdį. Nuo 1830 m. jis savo veiklą siejo su miesto scena: kūrė spektaklių muziką, griežė pirmuoju smuiku Vilniaus miesto teatro orkestre, su juo nuo 1836 m. dirigavo operas, kai trupei vadovavo vokiečių dainininkas Carlas Wilhelmas von Schmidkoffas, ženkliai pagerinęs operinio repertuaro kokybę. Kaip žinoma, vėliau šio teatro operų dirigentu dirbo Moniuszko. Iki 1840 m. Każyńskis dar ir vargonavo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje; jam išvykus, prie tų pačių vargonų, dažniausiai šventinėmis dienomis, sėsdavo ir Moniuszko.

Verta paminėti, kad dar Każyńskiui gyvenant Lietuvoje, amžininkai labai gerai vertino jo indėlį į Vilniaus muzikinį gyvenimą. Šio miesto kultūros temomis pasisaky­davęs apžvalgininkas Stanisławas Lachowiczius Sankt Peterburge lenkų kalba leistame Tygodnik Petersburski („Peterburgo savaitraštis“) 1840 m. rašė: „Mūsų kompozitorius neabejotinai reprezentuoja Wiktoras Każyńskis. Jaunas, nuo mažens susipažinęs su scenine muzika, turintis įgimtą muziko sielą ir gilius jausmus <...>. Nesunku įsivaiz­duoti, kokio tobulumo jis, kaip kompozitorius, pasiektų, jei būtų tam palankios aplin­kybės, jei jo talento nevaržytų kuklios teatro galimybės ir pernelyg silpnas orkestras. Bet ir su juo p. Każyńskis dažnai stebuklus demonstruoja. <...> Nuostabiai muzikali klausa ir mažiausios klaidelės pajutimas, ypatinga jėga, vedanti paskui save orkestro muzikantus – visa tai daro jį nepralenkiamą sunkiame dirigento mene. Drąsiai galime teigti, kad p. Każyńskis galėtų diriguoti net Peterburgo Didžiosios operos orkestrui, tinkamai pakeisdamas p. Kawos’ą. <...> Kaip kompozitorius jis pasižymi tuo, kad savo kompozicijose remiasi krašto motyvais. P. Każyńskis savo kūriniais gali išreikšti mus taip, kaip Rossinis – italus, Spohras ar Meyerbeeris – vokiečius, Auberas – prancūzus, Glinka – rusus <...>. Karštai trokštame, kad p. Każyńskis padovanotų mums didelės apimties kūrinį, pavyzdžiui, operą seria“³.

Bendros Każyńskio ir Moniuszkos veiklos liudijimų išlikę nedaug. Keli jų susijęs su Każyńskio iniciatyvomis koncertinio gyvenimo srityje. Štai 1842 m. gegužės mė­nesį Didžiosios savaitės metu buvo surengta dešimt muzikos vakarų. Juos organizavo Każyńskis ir naujai įkurta Muzikos draugija, be jo ir Moniuszkos, vienijusi dar ir kitus vilniečius muzikus – Ludwiką Nowickį, Łyko ir jo sūnus smuikininką Marcelį bei vio­lončelininką Julianą. Netrukus Każyńskiui išvykus į Sankt Peterburgą, jo ir Moniuszkos drauge koncertuota ir šiame mieste. Kaip žinoma, Moniuszkai, skirtingai nei Każyńskiui, nepavyko įsitvirtinti Rusijos imperijos sostinėje, nors žinia apie jo kūrybą sėkmingai pasklido ir jo kūriniai sulaukė gerų rusų muzikos kritikų ir kompozitorių įvertinimų.

Moniuszko ir Każyńskis turėjo daug bendrų pažįstamų ir kolegų. Nemaža dainų abu muzikai sukūrė pagal Władysławo Syrokomlos (tikr. Ludwik Kondratowicz, 1823–1862) eiles. Be kitų opusų, pagal šio poeto libretą Moniuszko buvo sumanęs rašyti ir operą „Margiris“. Syrokomla vertino bendrystę su abiem. Jiems populiarusis Vilniaus poetas skyrė eiliuotas dedikacijas: 1849 m. – Moniuszkos vardadieniui (W imionniku Stanisława Moniuszki)⁴, 1854 m. – Każyńskiui jo rengiamo (baigtas leisti 1855 m.) „Lenkų dainyno“ proga (Do Wiktora Każyńskiego z powodu jego „Śpiewnika“)⁵. Pastarojoje poetas rašė:

Prie aplinkybių, lėmusių painiavą dėl kai kurių biografinių faktų ir rankraščių autorystės, galėjo prisidėti ir tai, kad, išvykę iš Lietuvos, ir Moniuszko, ir Każyńskis nenutraukė ryšių su joje likusiais kūrėjais ir kitais kultūrininkais, nuolat su jais su­sirašinėjo. Vienas jų adresatų buvo Kirkoras. Artimai su juo bičiuliavęsis Każyńskis laiškuose kolegai aptarinėjo Lietuvos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo aktualijas bei savo kūrybinius sumanymus, tarėsi dėl problemų, iškylančių rengiant jo „Dainy­no“ leidybą Sankt Peterburge – ja rūpinosi Kirkoras. Šiuo konkrečiu atveju svarbu pabrėžti, kad tuo pat metu, kai Sankt Peterburge buvo publikuotas Każyńskio dainų rinkinys „Lenkų dainynas“, Vilniuje buvo leidžiami Moniuszkos „Namų dainyno“ sąsiuviniai. Būtent Kirkorui buvo adresuotas ir vienas laiškų, istoriografijoje žinomas kaip rankraštis (greičiausiai tai juodraštinis laiško variantas, rašytas ant natų popie­riaus), pavadintas „Medžiaga lietuvių liaudies dainų perdirbimui“ (Materiały dalsze do obrabiania pieśni ludu litewskiego), ir po jo mirties priskirtas Moniuszkai. Adresatą (Kirkorą) rodo ne tik kreipinys „Adamai“, bet ir laiško turinys. Dokumentą kaip Moniuszkos laišką publikavo žinomas Moniuszkos biografas Witoldas Rudzińskis jo sudarytoje knygoje, skirtoje šio kompozitoriaus korespondencijai⁷.

Rankraščio „Medžiaga lietuvių liaudies dainų perdirbimui“ (toliau – „Medžia­ga...“) autorystės nustatymas yra svarbus Lietuvos muzikos istorijos tyrimams. Užra­šas ant dokumento (tokiu jis fiksuojamas istoriografijoje) ir jo turinys traktuotini kaip nuoroda į reikšmingą veiklą – lietuvių liaudies dainų rinkimą, turint tikslą panaudoti jas savo kūryboje. Taip įvardytą rankraštį galima laikyti dar vienu šio svarbaus XIX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinio patvirtinimu: tokią veiklą fiksuojantis faktas yra reikšmingas Lietuvoje kūrusių kompozitorių biografijoms. Įvertinus tai, kad XIX a. lietuviška galėjo būti laikoma ir lenkų bei baltarusių folklo­rui artima daina, šiuo atveju svarbiau yra konstatuoti, kad vietiniai kompozitoriai, ne tik Moniuszko, bet ir Każyńskis, domėjosi savo krašto muzikine tautosaka ir naudojo ją profesionalioje kūryboje. Todėl tikslinga detaliau panagrinėti šio lietuvių kalba neskelbto rankraščio tekstą, išanalizuoti aplinkybes, dėl kurių galėjo atsirasti klaidos identifikuojant dokumentą ir komentuojant jo turinį (1 priedas, p. 1–4):

Iš šį rankraštį publikavusio Rudzińskio komentarų minėtoje knygoje matyti, kad tyrėjui kilo nemažai abejonių aiškinantis šiame tekste minimus faktus. Knygos sudarytojas rėmėsi pirminiu rankraščio identifikavimu – jį įsigijusios Varšuvos muzikos draugijos (Warszawskie Towarzystwo Muzyczne im. Stanisława Moniuszki) antspaudais patvirtintais įrašais¹⁰. Tuo pačiu pagrindu šis dokumentas (originalo mikrofilmas) įtrauktas ir į Nacionalinės bibliotekos Varšuvoje (Biblioteka Narodowa w Warszawie) katalogus, priskiriant jį prie Moniuszkos dokumentų¹¹.

Galimybę persvarstyti rankraščio autorystę skatina panašaus turinio laiškai Kirkorui, saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje¹²: jų autorius – ne Moniuszko, juos Kirkorui į Vilnių iš Sankt Peterburgo rašė Każyńskis. Abejones dėl autorystės pirmiausia išsklaido rašysenų palyginimas. Każyńskio rašysena Vilniaus bibliotekoje saugomuose laiškuose (LMAVB RS) identiška čia aptariamo ir klaidingai Moniuszkai priskiriamo rankraščio Varšuvos bibliotekoje rašysenai (WTM, BN): ji akivaizdžiai skiriasi nuo Moniuszkos rank­raščiuose matomo rašto (1, 2 priedai; rašysenos pavyzdžiai).

Varšuvos muzikos draugijos antspaudas (Towarzystwo Muzyczne St. Moniuszki) ir prierašas ranka „p. Aleksanderio Jelskio (iš Minsko Zamostės) dovana, 1907. IX. 1“ (Z daru p. Aleksandra Jelskiego (z Zamościa Mińskiego), 1/IX 1907 r.) nurodo, kad rankraštį „Medžiaga...“ šiai draugijai 1907 m. padovanojo žinomas baltarusių kolekcininkas Aleksanderis Jelskis¹³ (1 priedas, p. 1). Tačiau būtent jis ir galėjo suklysti, identifikuodamas dokumentą kaip Moniuszkos autografą. Apie tai, kad šį rankraštį Jelskis įsigijo po Kirkoro mirties, nurodo antspaudas „Aleksanderis Jelskis. Zamostė“ (Aleksander Jelski. Zamość) ir po juo Jelskio ranka užrašas „Muzikinis Stanisławo Moniuszkos rankraštis iš pomirtinių Kirkoro dokumentų“ (Rękopis muzyczny Stanisława Moniuszki z pośmiertnych papierów Kirkora) (1 priedas, p. 4). Ta pačia rašysena (taigi Jelskio ranka) tituliniame lape užrašyta „Stanisławo Mo­niuszkos rankraštis“ (Rękopis Stanisława Moniuszki) bei dar kartą klystant paraštėje paaiškinta, kad dokumento pavadinimo autorius yra Kirkoras: tai nurodo pastaba „Kirkoro užrašas“ (Nadpis Kirkora) (1 priedas, p. 1). Iš tikrųjų, pavadinimą ant savo rankraščio (laiško) užrašė pats Każyńskis: akivaizdžiausiai tai liudija rašysena.

Nors asmens identifikavimas pagal rašyseną yra kitų specialiųjų ekspertinių tyrimų objektas, tai, kas šiuo atveju vizualiai matoma, patvirtina ir muzikologinės analizės duomenys.

Kas galėjo suklaidinti Jelskį, o vėliau ir Moniuszkos biografus, priskiriančius rankraštį būtent šiam muzikui? Atsakymai į šį klausimą atveria gana platų kultūrinį ir socialinį lauką, suteikia galimybę naujomis įžvalgomis patvirtinti žinias apie Lietuvoje gyvenusių kompozitorių dėmesį liaudies kūrybai ir, tai nemažiau svar­bu, papildyti žinias apie konkretaus kūrėjo, šiuo atveju Moniuszkos bendraamžio vilniečio Każyńskio, biografiją.

Be abejo, identifikuojančius minimą rankraštį galėjo klaidinti tai, kad jame daugiausia dėmesio skirta būtent liaudies dainoms, kurias rašantysis žada panaudoti savo „Dainyne“. Nežinant visų kontekstinių aplinkybių, aiškumo nepridėtų ir do­kumente minimas Syrokomla, kurio per Kirkorą prašoma perdirbti dainų tekstus. Iš tiesų, ir Moniuszko, ir Każyńskis užrašinėjo valstiečių ir kitų asmenų Lietuvoje dainuotas liaudies dainas, vadino jas lietuvių liaudies dainomis, abiejų kompozi­torių dainoms žodžius rašė ar liaudies dainų tekstus joms pritaikė Syrokomla. Be to, abu muzikai publikavo savo dainų rinkinius – dainynus.

Każyńskio dainų rinkinys „Lenkų dainynas“ (Śpiewnik polski) pasirodė 1855 m. Sankt Peterburge¹⁴. Jo dainos buvo populiarios bei dažnai dainuojamos ir Lietuvoje. Dar nepasirodžius pilnos sudėties rinkiniui, juo jau domėjosi Vilniaus spaustuvi­ninkas ir leidėjas Adamas Zawadzkis (1814–1875). Į pastarojo laišką atsakydamas Kirkoras pranešė, kad visi jo leidžiami Każyńskio „Dainyno“ sąsiuviniai Sankt Pe­terburge „turi būti išleisti iki 1855 m. kovo“¹⁵. Vasario pabaigoje publikavus pirmus du „Dainyno“ tomus, apie juos labai palankiai atsiliepė Kraszewskis, itin vertinęs Każyńskio kūrybą ir muzikos publicistiką: „Manau, šis „Dainynas“ geriausiai ir tinkamiausiai pristatys mums menininką, pagaliau jį pažinsime; manau, šis didžiulis ir jautrus talentas, sutvirtintas mokslo [žinių], šiandien esantis pilno pajėgumo ir kūrybinės sėkmės etape, bus įvertintas taip, kaip to nusipelno. Įvairaus turinio ir didelės apimties „Dainyno“, kuris sudaro galimybę iš įvairių pusių pamatyti žmogų – poetą sieloje ir gimusį dainuoti, vertė nekelia nė mažiausios abejonės“¹⁶.

Każyńskio „Dainyną“ gerai įvertino Rusijos imperijos sostinėje. Rusų muzikos kritikas, kompozitorius ir rašytojas Teofilas Tolstojus (Феофил (Теофил) Матвеевич Толстой, pseud. Ростислав, 1809–1881) pripažino, kad „rinkinys turės pelnytą pasisekimą, nes jame gausu puikių melodingų pjesių“, kurios rodo „autorių gerai įvaldžius sunkų kompozitoriaus amatą“¹⁷.

Svarbu pažymėti, kad iki pasirodant Każyńskio „Lenkų dainynui“ Sankt Peterburge, Vilniuje jau buvo išleisti keturi (1843, 1845, 1851, 1854) iš dvylikos Moniuszkos „Namų dainyno“ (Śpiewnik domowy) tomai (trumpinant pavadinimus abu rinkiniai vadinti „Dainynais“). Każyńskio „Dainyną“ sudaro penki sąsiuviniai po šešias dainas.

Aptariamame rankraštyje „Medžiaga...“ autorius svarsto apie tai, kad viena iš „neįkainojamos Maryśkos“ išgirstų ir jo užrašytų dainų, ją perdirbus, gal galėtų būti pirmame jo „Dainyne“. Šie žodžiai taikytini pirmajam iš penkių Każyńskio „Lenkų dainyno“ sąsiuvinių¹⁸.

Kaip ir Moniuszkos „Namų dainyne“, Każyńskio rinkinyje daug dainų, sukurtų pagal Vilniaus poetų tekstus. Pažymėtina, kad tarp jų yra „Lietuviška daina“ (Nr. 15) ir „Lietuvės valstietės daina“ (Nr. 25) – abiejų žodžių autoriumi nurodomas Wła­dysławas Syrokomla. Abiejose dainose kompozitorius naudojo regioninį folklorą. „Lietuviška daina“ (Piosnka litewska, Nr. 15) dedikuota Sydalijai Swyda (Swida)¹⁹, vidurinė dalis turi prierašą „iš liaudies dainos“ (z pieśni gminnej).

Reikšminga ir šiame straipsnyje analizuojamos temos požiūriu labiausiai infor­matyvi yra „Lietuvės valstietės daina“ (Piosnka wieśniaczki Litewskiej, Nr. 25). Nuo 1842 m. gyvendamas Sankt Peterburge Każyńskis ne tik čia aptariamame, bet ir kituose laiškuose Kirkorui į Vilnių nuolat dalijosi mintimis ir rūpesčiais, susijusiais su jo „Dainyno“ rengimu. Pažymėtina, kad juose net keletą kartų minima ta pati Maryśka, kartkartėmis padainuodavusi liaudies dainų. Dar vienos tokios dainos melodiją, Każyńskio užrašytą kitame laiške Kirkorui, jis iš tikrųjų identiškai, tik kitoje tonacijoje, panaudojo savo „Lietuvės valstietės dainoje“ (1, 2 pav.):

Rankraščio-laiško „Medžiaga...“ autorius rašo Kirkorui apie tai, kad vieną iš kelių jo užrašytų liaudies dainų, kurias jam „padainavo Maryśka, Klewszczyńskių tarnaitė“, jis ketina panaudoti savo „valstietiškoje dainoje“ (pieśn wieśniaczej). Rudzińskis, spė­damas, kad laišką rašė Moniuszko, viešėdamas pas Klewszczyńskius, gyvenusius šalia Vilkmergės (dab. Ukmergė; lenk. Wiłkomierz), pripažįsta nežinąs, apie kokią dainą rašoma²¹. Iš tikrųjų šioje vietoje ne Moniuszko, o Każyńskis pasidalijo su Kirkoru mintimis apie galimą liaudies dainos panaudojimą savo vokalinėje kūryboje: galbūt šį kompozitoriaus sumanymą galima sieti su minėta „Lietuvės valstietės daina“, dedikuota būtent Juliai Klewszczyńskai (Pani Julii Klewszczyńkiej)²². Prisiminimus apie Lietuvą liudija ir šioje dainoje esantys prierašai – „iš lietuvių liaudies dainos“ (z piesni gminnej litewskiej) ir „piemenėlio dūdelė tolumoje“ (pastusza fujarka w dali) (3 pav.).

Įvertinus tai, kad šiuo aptariamu atveju taikytinas keleriopas apibrėžties „lietuvių liaudies daina“ aiškinimas, galimai apimantis ir Vilniaus krašto muzikinį folklorą, reikia pripažinti, kad tik išsamesni etnomuzikologiniai tyrimai padėtų išaiškinti tokių apibūdinimų turinį. Tačiau ir tokių nesant, lietuviško folkloro atspindžių galima įžvelgti „Lietuvės valstietės dainoje“ panaudotos, anot Każyńskio, „nata į natą iš natūros“ dainos melodijoje. Kompozitorius Kirkorui tvirtino, kad tai „tikra lietuviška melodija, nes aš jos be ašarų sugroti negaliu, taip aiškiai ji perkelia mane į mūsų laukus!“²³

Minėtieji Każyńskio laiškai Kirkorui (Sankt Peterburgas–Vilnius; LMAVB RS) paaiškina ir rankraščio-laiško „Medžiaga...“ (WTM, BN), klaidingai priskiriamo Moniuszkai, parašymo datą. Rudzińskio, abejojant, spėjami 1848 metai remiasi prielaida, kad rašyta kelionės į Žemaitiją metu, t. y. tuomet, kai Moniuszko mąstė apie savo lietuvišką kantatą „Milda“. Tačiau laiško autoriaus žodžiai apie tai, kad vieną iš išgirstų dainų jis galbūt panaudos savo pirmame „Dainyne“, negali būti taikomi 1848 metams net turint omenyje Moniuszką, nes iki 1848 m. jau buvo išleisti du jo „Namų dainyno“ sąsiuviniai (1843, 1845). Darytina išvada, kad čia aptariamo rank-raščio data gali būti 1854 m., nes 1855 m. pradžioj buvo pradėtas ir baigtas leisti pilnas Każyńskio „Dainyno“ rinkinys.

Teiginį, kad laiško „Medžiaga...“ autorius yra Moniuszko, paneigia ir ta aplinkybė, kad su šiuo dokumentu siejami asmenys – Moniuszko (kaip manyta), Syrokomla, Kirkoras – tuo pačiu metu gyveno Vilniuje. Todėl neturi pagrindo prielaida, kad Moniuszko, trumpam išvykęs iš Vilniaus (manyta, į Žemaitiją), siųstų savo užrašytas dainas Kirkorui į Vilnių, prašytų perduoti jas Syrokomlai, iš kurio jis (Moniuszko) vėl lauktų poeto perdirbtų tekstų, tinkamų „Dainynui“ ir pan., nes visi čia paminėtieji, tarp jų ir pats Moniuszko, buvo Vilniuje.

Taip pat neįtikina priskyrimas Moniuszkai, tuo metu gyvenančiam Vilniuje, tokių žodžių, rašytų adresatui į Vilnių, kaip šie: „užrašykite melodijas, rinkite ir siųskite [man] su parengtais tekstais“, ar priekaištas, kad „Vilniuje joks muzikas apie tai nė negalvoja! Turėdamas viską po nosim!“ Moniuszko iš Vilniaus į Varšuvą išvyko tik 1858 metais. Labiau pagrįsta yra išvada, kad šiame dokumente kolegas Vilniuje užrašinėti liaudies dainas ragino Każyńskis, kreipdamasis į vilniečius iš Sankt Peterburgo.