Baletas Vilniaus jėzuitų teatre

Jėzuitų teatrinė veikla Lietuvoje pakankamai ištyrinėta – jau prieš beveik keturis dešimtmečius paskelbtas kol kas vienintelis išsamus Vandos Zaborskaitės tyrimas „Prie Lietuvos teatro ištakų“, integruojantis šį fenomeną į XVII–XVIII a. Lietuvos teatro kultūros kontekstą, apie jėzuitų muzikinę ir teatrinę veiklą rašė Jūratė Trilupaitienė („Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje“), atskirų teatrinių veikalų vertimų su komentarais paskelbė Eugenija Ulčinaitė. Per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė jėzuitų teatro kultūros tyrimų situacija Europoje: pasirodė naujų veikalų, labiau prieinami tapo įvairūs šaltiniai, daugiau dėmesio skiriama ir šokio kaip meninės formos fenomenui, siejant jį su teologijos klausimais.

Dar jėzuitų „Studijų plane“ (Ratio studiorum, 1599) buvo pabrėžiama retorikos – komunikacijos meno – svarba, siejama su teatru. Nors čia teigiama, kad tragedijos ir komedijos „turi būti [vaidinamos] lotyniškai ir labai retai, jos turi būti šventos ir pamaldžios, <…> neturi būti jokio moteriško veikėjo nei drabužio“, tačiau ilgainiui šių draudimų imta nepaisyti.

Šokio formos jėzuitų teatre buvo populiarios Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rytų Europos šalyse veikiančiose jėzuitų kolegijose nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. 7-ojo dešimtmečio. Jėzuitų baletas – tarpdalykinis reiškinys, susijęs su šokio menu, teologija, visuotine ir ugdymo filosofija. Jis turi daug sąsajų su Prancūzijos teatro ir šokio raida. Žodis „baletas“ spektaklio apibūdinimuose pradedamas vartoti jau XVI a. – pirmasis toks spektaklis „Lenkų baletas“ („Ballet des Polonais“) buvo parodytas 1573 m., jį užsakė Prancūzijos karalienė Kotryna de’Medici, norėdama pagerbti Lenkijos ambasadorius, atvykusius į Paryžių, kad gautų Henriko iš Anžu sutikimą užimti Lenkijos karalystės sostą. XVII a. II pusėje atsiranda naujų sceninių kūrinių žanrų, tarp jų – ir komedijos-baletai (comédie-ballet). 1661 m. karaliaus Liudviko XIV garbei sukurta komedija-baletas „Nelaimėliai“ („Les fâcheux“), kuriam žodžius parašė Molière’as, o muziką ir choreografiją sukūrė Pierre’as Beauchamp’as (1631–apie 1719)¹.

Ypač aktyviai šokis buvo plėtojamas Prancūzijoje veikusiose jėzuitų kolegijose, daugiausia – Liudviko Didžiojo kolegijoje Paryžiuje². Neabejotina, kad įvairių šokio formų naudojimas jėzuitų ugdymo sistemoje buvo susijęs su karaliaus Liudviko XIV palankumu šokio menui ir jo 1661 m. įsteigta Karališkąja šokio akademija (Académie Royale de Danse). Jėzuitas Claude’as François Menestrier (1631–1705) veikale „Senieji ir naujieji baletai“ (Des Ballets anciens et modernes, 1682) rašė, kad garsas – ypač smuiko – siunčia signalą, kurį jis vadina „dvasia“ (les esprits), o šis provokuoja kūno judesį – kaip įmestas į vandenį akmuo raibulius. Barokinio šokio technika pasižymi santūrumu – koja negali kilti aukščiau 45 laipsnių, rankos – aukščiau pečių linijos, šuoliai turi būti neaukšti ir labai tikslūs, tačiau pakankamai sudėtingi, dažnai naudojamos kaukės, perukai, ilgi sunkūs kostiumai.

Jėzuitų teatre šoko vien vyrai. Ordino nuostatuose buvo draudžiama persirengti priešingos lyties drabužiais, todėl būdavo vengiama moteriškų personažų.

Komiški personažai šoko groteskišku stiliumi, jis buvo priešprieša kilniajam, arba rimtajam, stiliui – tai primena Shakespeare’o (1564–1616) ir Molière’o (1622–1673) veikaluose dažnai naudojamą priemonę socialiniams veikėjų skirtumams atskleisti.

Retorikos studijos buvo siejamos su vaidybos įgūdžiais, o šokis suvokiamas kaip fizinė retorika, susijusi su gestais ir judesiais; buvo mokoma gestų žodyno, artimo šio laikotarpio aktorių, šokėjų, kitų viešai pasirodyti turinčių profesijų atstovų (teisininkų, pamokslininkų) retorikai. Tai atsispindi net ikonografijoje, pavyzdžiui, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV portretuose, kur jis dažniausiai vaizduojamas ketvirtojoje šokio pozicijoje. Panašiai vaizduoti ir LDK didikai – Slanime rezidavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, poetas, kompozitorius Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800), čia subūręs operos ir baleto šokėjų trupę bei orkestrą, taip pat Palenkės Bialą ir Slucką valdęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jeronimas Florijonas Radvila (1715–1760), mecenavęs baleto spektaklius.

Paryžiaus jėzuitų kolegijoje pirmasis baletas parodytas 1638 m. spalio mėnesį, pagerbiant Liudviko XIV gimimo dieną, o nuo 1650 m. baletai buvo statomi beveik kasmet iki 1762-ųjų kaip papildoma dalis po tragedijos. Jėzuitų kolegijos keitėsi baletų libretais, muzika, choreografija. Prancūzijos kultūros ypatybė – geros manieros, gebėjimas elgtis visuomenėje ir šokti; tai buvo privalumas gaunant gerą tarnybą, todėl fizinė retorika buvo vertinama kaip reikšminga ugdymo proceso dalis.

Vokiškosios Europos jėzuitų ugdymo programose buvo ir kitų fizinės retorikos disciplinų – pavyzdžiui, jojimo pamokos, o į teatrinius pasirodymus būdavo įtraukiami ir raitelių pasirodymai.

Italijoje ir Ispanijoje veikiančios jėzuitų kolegijos baletų nestatė, tačiau ir čia buvo gausu judesio, pantomimos elementų, gyvųjų paveikslų intarpų.

Žiūrovams labiau patikdavo spektakliai su šokio elementais. Jėzuitas Charles’is Porée (1676–1741) rašė, kad muzikantus ir šokėjus žiūrovai mėgo labiau, nes jiems suvokti užtekdavo ausų ir akių, o visi plojimai buvo skiriami „šuoliams“, nors visų pirma teatras buvo suvokiamas kaip „dorybių mokykla“, kaip teologinės ir moralinės jėzuitų misijos instrumentas.

Molière’as lankė kai kurias jėzuitų kolegijos paskaitas, nors ir nedalyvavo metiniuose vaidinimuose. Menestrier įspėjo libretų autorius nepainioti to, kas priklauso altoriui, ir kas priklauso scenai.

Baletai buvo statomi kartu su tragedijomis apdovanojimų teikimo proga, apdovanojimai vykdavo kolegijų kiemuose, tačiau žiemą ir rudenį spektakliai buvo rodomi uždarose patalpose, naudojami scenovaizdžiai ir scenos technika bei efektai.

Libretus paprastai rašė retorikos profesoriai Josephas Jouvancy’is (1643–1719), Gabrielis Le Jay (1657–1734), Porée, vaidindavo aukštesniųjų klasių studentai.

Baletai buvo statomi kaip fizinės retorikos ugdymo priemonė. Kaip ir tragedijos, jie prasidėdavo „Argumentu“, kuriame apibrėžiamas retorikos tikslas ir veiksmų eiga; manoma, kad keturios baletų dalys perimtos iš Aristotelio pateiktos keturių retorinės kalbos sandaros dalių. Įžanga (Perooimion), pasakojimas (diegesis), įrodymas (pistis) ir epilogas (epilogos) dažnai naudojami teatro ir baleto spektakliuose. Baletą sudarydavo įvairus skaičius pasirodymų (entrées) – tai ir šokiai, ir draminis veiksmas, vokaliniai epizodai, kuriuos atlikdavo šokėjai.

Paprastai kolegijos turėdavo šokių mokytoją, kuris ir statydavo bei repetuodavo baletus. Liudviko Didžiojo kolegijoje mokė Pierre’as Beauchamp’as, vadovavęs Muzikos akademijos Šokio skyriui, sukūręs penkias šokio pozicijas, notacijos sistemą; Raoulas-Augeris Feuillet (apie 1660–1710) sukūrė vėliau jo vardu pavadintą šokio notacijos sistemą; dėstė ir statė baletus Louisas Guillaume’as Pécouras (1653–1729), Michelis Blondy (1677–1747), François-Antoine’as Malteris (167?–1761) ir kt.

Žinoma, kad spektakliuose kaip kviestiniai artistai dalyvavo Karališkosios akademijos šokėjai – minėti Blondy ir Feuillet, taip pat Claude’as Ballonas (1676–1739), Claude’as-Marcas Magny (1676–1727), Gaetanas Vestris (1729–1808) ir kt.

Vienintelis išlikęs jėzuitų baleto muzikos pavyzdys – Pascalio Colasse’o (1649–1709) „Sigalionas³, arba Paslaptis“ („Sigalion, ou le Secret“); jis parodytas Liudviko Didžiojo kolegijoje 1689 m., šokius pastatė šokėjas ir choreografas Louisas Pécouras.

Bibliografiniame leidinyje Dramat staropolski od początków do powstania sceny narodowej pateiktas išsamus Abiejų Tautų Respublikoje statytų spektaklių sąvadas, išskiriant juose minimus šokius, tarp kurių – ne tik įvairių tautų (anglų, svetimšalių, galų, kalniečių, vengrų, juodaodžių, pigmėjų, etiopų, ispanų belaisvių, maurų, lenkų su kardais, ukrainiečių, romėnų, sarmatų ir kt.), mitinių personažų (dievų, genijų, gigantų, Marso žynių, Paladės, Pario, sirenų, tritonų ir kt.) pasirodymai, bet ir šokiai su įvairiais daiktais (herbais, lankais, vainikais, strėlėmis) ir kt.

Nemažai šokio intarpų būta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių jėzuitų kolegijų spektakliuose, ypač daug – Vilniaus jėzuitų kolegijos vaidinimuose. Plastinių intarpų Vilniuje rodytuose spektakliuose būta jau XVII a. pabaigoje. Muzikologė Jūratė Trilupaitienė aptarė 1682 m. Vilniuje pastatytoje dramoje „Vainikuotoji išmintis“ („Sapientia coronata“) naudotus šokius, kurie sudarė penktąją veikalo dalį⁴. 1688 m. spalio mėnesį Vilniuje pastatytas spektaklis „Triumfališkas Romos ir Konstantinopolio imperatoriaus Konstantino ingresas“ (Constantinus Magnus imperator Romanorum Constantinopolim triumphali ingressu suo renuntians), skirtas vyskupo Konstantino Kazimierzo Brzostowskio ingresui, kuriame veikia Vilnius (Vilna), Šlovė, Faunai, Amžinybė, Laikas, Konstantino Didžiojo genijus, vyskupo Brzostowskio genijus, 23 ankstesniųjų Vilniaus vyskupų genijai ir kt. Šio veikalo antiprologe minimas Vilniaus ir faunų šokis⁵, o epiloge 23 ankstesniųjų Vilniaus vyskupų genijai sveikina Brzostowskio genijų⁶. 1692 m. pastatytoje keturių veiksmų dramoje „Karališkas užmokestis“ („Minerval regium“) po alegorinio antiprologo sekė alegorinis prologas-baletas, po pirmųjų trijų veiksmų – alegoriniai chorai-baletai, o po ketvirtojo – „Akademinis žaidimas“ – „ypatingas baletas, susidedantis iš 4 scenų. Pagrindiniam veikėjui paduodama lyra, ir prasideda šokis: trys Gracijos pagal muzikos ritmą sustato piramidę, kad įamžintų Auzonijaus nuopelnus ir Gracijano dėkingumą.“⁷

Apie šokio svarbą mokykliniuose jėzuitų vaidinimuose byloja ir tai, kad buvo kreiptasi į ordino generolą dėl leidimo dėstyti šokio meną ir rengti vaidinimams tinkamus šokėjus, o XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje jėzuitų mokyklose šokio meną pradėjo dėstyti iš Italijos bei Prancūzijos atvykę mokytojai⁸.

Iš visų Abiejų Tautų Respublikoje rodytų spektaklių tik Vilniuje buvo pastatyti veikalai, įvardyti baletais, nors šio žodžio reikšmė XVIII a. ir dabar gerokai skiriasi – anuomet tai veikiausiai buvo pantomimos spektaklis su šokio elementais. Visi jie rodyti jau XVIII a. viduryje – II pusėje ir galbūt susiję su kokiu nors (gal iš Prancūzijos) atvykusiu mokytoju. 1754 m. žiemą parodytas „Bakcho, gėrimų dievo, baletas su linksma pradžia, tačiau liūdna pabaiga“ (Balet bożka trunków Bachusa Wesoły początek, smutny zaś koniec mający), kuriame veikia Bakchas, indai, titanas, milžinas, Saturnas, Atsitiktinumas, parkos, Jupiteris ir Plutonas⁹. Spektaklio librete neminimos atskiros šokio scenos, tad tikėtina, jog visas jis buvo vaidinamas pasitelkiant judesius, gestus bei šokio elementus. Baletą sudarė keturios dalys, kiekviena jų suskirstyta į keturias scenas. Kaip šio spektaklio provaizdis minimas 1688 m. Paryžiuje pastatytas baletas maskaradas „De Créquy baletas, arba Bakcho triumfas Indijoje“ (Ballet de Créquy ou Le Triomphe de Bacchus dans les Indes)¹⁰. Tyrėjai yra atkreipę dėmesį į šiame spektaklyje akivaizdžią vietovių – Amerikos, Indijos, Romos – painiavą¹¹, tačiau pagrindinis Vilniuje rodyto spektaklio tikslas – ne supažindinti su istorija ar geografija, o parodyti pražūtingą svaigalų poveikį žmogui.

Tais pačiais metais liepos 28 d. parodytas „Baletas, Oresto asmenyje vaizduojantis dievų bausmę žmonėms už negerbiamas šventyklas ir jų neabejotiną apsaugą gyvenimo pavojuose prie jų prisiglaudus“ (Balet w osobie Oresta, karę bogów na ludzi sprowadzoną za nieuszanowanie świątnic i oraz pewną obronę w niebezpieczeństwie życia garnącym się do nich, wyrażający)¹². Jame veikia Azija, Orestas, Bestijos, Dėkingumas, Pamaldumas, Šlovė, Tinginystė, Gausumas, Žemė, Oras, Ugnis, Vanduo, Deivės, Ifigenija, Ifigenijos patarnautojas, Oresto pavaldiniai, Oresto draugai, Teantas, Teanto patarnautojai, du paaugliai, liaudis. Šis spektaklis buvo sukurtas perdirbus Euripido tragediją „Ifigenija Tauridėje“. Spektaklį taip pat sudarė keturios dalys, kiekvienoje jų – po keturias scenas, o pabaigoje skambėjo himnas Dievo gailestingumui ir teisingumui.

Nėra tiksliai žinoma, kada pastatytas „Baletas, vaizduojantis narsų vyrą Heraklį“ (Balet mężnego człowieka w osobie Herkulesa wyrażający) – jis datuojamas XVIII a. 6-uoju dešimtmečiu. Baletas sukurtas pagal minėto jėzuitų poeto, pedagogo, filologo ir istoriko Josepho de Jouvancy’io ir Jasques’o de La Baune (1649–1726) veikalą „Heraklio žygiai“ („Les Traveaux d’Hercule“), kuris buvo pastatytas Liudviko Didžiojo kolegijoje 1686 m. ir vaizdavo tikėjimo ir erezijos kovą. Šiame alegoriniame ir panegiriniame balete Heraklio personažas buvo gretinamas su karaliumi Liudviku XIV, o kiekvienas žygis turėjo aliuzijų į realius to meto istorijos įvykius, susijusius su karaliaus priešinimusi protestantizmo sklaidai¹³.

Nors programoje nepažymėti, balete veikia Heraklis, kentaurai, Heraklio draugai, lafitai, Cerberis, Trakų karalius, Admetas, Alkestė, Tesėjas, furijos, Prometėjas, kiklopai, milžinas, Laomedonas, Atlasas, Hidra ir kt. Keturiose spektaklio dalyse pasakojami Heraklio žygiai, tik ne visai įprasta tvarka, kai kurie praleidžiami, kai kurie pridedami, paskutiniojoje vaizduojamos dvi kolonos, kurias Heraklio garbei pastato pasaulis¹⁴. Tai tipiškas alegorinis spektaklis, neturintis prancūziškajam pirmavaizdžiui būdingų aktualizavimo intencijų (čia Heraklis buvo sutapatintas su Liudviku XIV, o kiekvienas herojaus žygdarbis galėjo būti interpretuojamas kaip monarcho darbai, nuveikti savo šaliai ir tautai¹⁵), daugiau siejamas su žygdarbio, pasiaukojimo kitų labui tema. Nors ir neišskirta, trumpame baleto aprašyme galima įžvelgti po penkias scenas kiekvienoje dalyje, kuriose veikiausiai naudoti pantomimos elementai, iliustruojantys Heraklio grumtynes su liūtu, hidra, jaučiu, Cerberiu, taip pat grupines scenas, savo esme galbūt artimas gyviesiems paveikslams. Iš aprašymo akivaizdu, kad spektaklyje turėjo būti naudojami įvairūs atributai, scenos technika, skyrėsi ir scenų scenovaizdžiai¹⁶.

1761 m. gegužės 6 d. pastatytas „Baletas, vaizduojantis keturis žmogaus amžius: pavasarį – jauną, vasarą – brandų, rudenį – pagyvenusį, žiemą – seną“ (Balet, wiek ludzki w czterech częściach zamknięty, wiosną młody, latem średni, jesienią podeszły, zima sędziwy wiek wyrażający)¹⁷. Čia veikia Faunas, Echo, Saturnas, Minerva, Bakchas, Eskulapas, svečiai. Šio spektaklio sandara kiek kitokia: pirmojoje dalyje – keturios, antrojoje ir trečiojoje – po penkias, ketvirtojoje – šešios scenos. Spektaklyje akivaizdus žmogaus vaikystės, jaunystės, brandos ir senatvės sugretinimas su pavasariu, vasara, rudeniu ir žiema – šios paralelės Europos kultūroje matomos jau nuo XVI amžiaus. 1661 m. Prancūzijoje Jeanas Baptiste’as Lully pastatė baletą „Metų laikai“ („Ballet des Saisons“) pagal Isaaco de Benserades (1613–1691) libretą; 1718-aisiais buvo sukurtas baletas „Amžiai“ („Les Ages“) – libretą parašė Louisas Fuzelier (Fuselier; 1672 / 1674–1752), muziką – André Campra (1660–1744).

Tai buvo paskutinis baletu įvardytas spektaklis, pastatytas Vilniaus universitete. Kituose vaidinimuose šokių intarpai ir toliau buvo naudojami iki pat jėzuitų valdomos Vilniaus akademijos gyvavimo pabaigos. Net ir vienas iš paskutiniųjų Vilniuje suvaidintų jėzuitų spektaklių – jėzuito dramaturgo ir poeto Franciszeko Bohomoleco (1720–1784) komedija „Medžiotojas“ („Myśliwy“), parodyta 1762 m. balandžio 30 d. kartu su Jano Bielskio tragedija „Zeifadinas, Ormūzo karalius“, – veikiausiai buvo rodomas su šokio intarpais, nes apie tai minima pačiame veikale. Tai byloja, kad jėzuitų aplinkos teatre šokis buvo tapęs natūralia vaidinimo dalimi – šį kartą labiau pramoginio pobūdžio.

Keturis Vilniuje pastatytus baletus – „Bakcho, gėrimų dievo, baletas su linksma pradžia, tačiau liūdna pabaiga“, „Baletas, Oresto asmenyje vaizduojantis dievų bausmę žmonėms už negerbiamas šventyklas ir jų neabejotiną apsaugą gyvenimo pavojuose prie jų prisiglaudus“, „Baletas, vaizduojantis narsų vyrą Heraklį“, „Baletas, vaizduojantis keturis žmogaus amžius: pavasarį – jauną, vasarą – brandų, rudenį – pagyvenusį, žiemą – seną“ – jungia mitologinė ir alegorinė tematika bei provaizdžiai, kuriuos galima rasti prancūziškoje XVII–XVIII a. teatro kultūroje. Tad šiuos pastatymus galėtume sieti su XVIII a. viduryje – 7-ajame dešimtmetyje Vilniuje dirbusiu nežinomu asmeniu, veikiausiai susijusiu su Prancūzijos jėzuitų aplinka. Apie tai liudija ir pavadinimo sieti su XVIII a. viduryje – 7-ajame dešimtmetyje Vilniuje dirbusiu nežinomu asmeniu, veikiausiai susijusiu su Prancūzijos jėzuitų aplinka. Apie tai liudija ir pavadinimo „baletas“, įprasto XVII–XVIII a. Prancūzijos teatro kontekste, vartojimas.