Nostalginis diskursas lietuvių memuaristikoje

Abstract

Straipsnyje, remiantis rusų literatūrologo Ilono Fraimano teorinėmis įžvalgomis ir jo pateikta memuarinių tekstų tipologija, analizuojama lietuvių memuaristikos diskursyvinė raiška (diskurso strategijos), bandant pritaikyti pagal žanro specifiką naratologijos teorinius principus. Diskursas čia suprantamas kaip įvykių visumą iš tam tikros pozicijos perteikiantis pasakojimas. Analizuojami diskurso fragmentai – konkretūs kalbiniai (gramatiniai) pasakojimo požymiai: 1) nurodantys memuarų rašymo tikslus (intencijas) ir pasakotojo ir / arba veikiančio subjekto požiūrį bei santykį su aprašomuoju objektu, 2) žymintys pasakojimo laiko logikos pažeidimus ir / arba pasakojimo lygmenų pažeidimus, 3) atskleidžiantys vidinės (pasakotojo-veikiančio subjekto) ir išorinės (pasakotojo-adresato) komunikacijos santykį. Straipsnyje apžvelgti literatūrologės Svetlanos Boym teoriniai nostalgijos tyrinėjimai svarbūs analizuojant konkrečius memuarinius tekstus, kuriuose nostalginis pasakojimo pradas yra itin ryškus ir iš esmės veikiantis diskursyvinę jo raišką. Siekiant atskleisti autoriaus (pasakotojo, veikiančio subjekto) santykį su pasakojimo objektu, nagrinėjama nostalgijos, kaip specifinio, su vaizduote susijusio atminties aspekto, raiška. Memuariniuose pasakojimuose veikiančio subjekto sąmonėje nostalgija iškyla įvairiais pavidalais – ir kaip netiesioginė patirtis, formuojanti subjekto santykį su praeities erdvėlaikiu, ir kaip paties subjekto būsena, atsiskleidžianti arba refleksyvia meditacija ir skausmingu iliuzinio objekto ilgesiu, arba praeities atkūrimu ne tik individualioje, bet ir kolektyvinėje atmintyje mito ar simbolio pavidalu.