Laikinosios sostinės refleksija Vytauto Sirijos Giros romane Raudonmedžio rojus

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama laikinosios sostinės refleksija Vytauto Sirijos Giros romane Raudonmedžio rojus (1972) traktuojant jį kaip vieną iš literatūrinį tarpukario Kauno tekstą formuojančių kūrinių. Metodologinės straipsnio prieigos glūdi semiotinėje miestotyroje. Didžiausią įtaką straipsnio autorės metodologinėms nuostatoms turi Vladimiro Toporovo darbai (iš jų perimta miesto teksto koncepcija ir mitopoetinė erdvės tyrimo strategija). Straipsnyje bandoma aiškintis, koks simbolinis tarpukario Kauno vaizdinys formuojamas Raudonmedžio rojuje; kokia aksiologinė sistema skleidžiasi per laikinosios sostinės mitą formuojančių prasminių dominančių pasirinkimą; kaip vėlyvuoju sovietmečiu Sirijos Giros kuriamas simbolinis miesto vaizdinys koreliuoja su tarpukariu užsimezgusia laikinosios sostinės mitologizavimo tradicija.