Metaforinė ąžuolo kulto raiška lietuvių etnokultūroje (pagal žemaičių legendą „Baublys“)

Abstract

Publikacijoje pateikiamas naujas „Baublio“ vertimas, skirtas pirmojo Lietuvoje istorijos muziejaus 200-osioms įkūrimo metinėms. Įvadinėje dalyje samprotaujama apie spėjamą žemaičių legendos autorių, eilėmis pagerbusį tūkstantmečio ąžuolo kamiene be paliovos triūsiančią „bitelę“ D. Pošką, jo domėjimąsi senovinėmis religinėmis apeigomis, mitologija, gilinimąsi į lietuvių tautos ištakas, atsidavimą senosios pagoniškosios Lietuvos istorijai. Pagrindinis autorės tikslas – paanalizuoti dviejų tipų ąžuolo – antgamtinės būtybės ir žmogaus – ąžuolo metaforų perkėlimo modelius lietuvių etnokultūroje remiantis šio medžio vardo etimologija ir kaimyninių tautų etnolingvistiniais tyrimais, taip pat pasitelkiant ąžuolo metaforinės raiškos ir jos transformacijų kontekstą. Prieinama prie galimos išvados, kad ąžuolo vardą lietuviai taria meiliai, nevengdami ir eufemizmų, kelių pakopų darybinių deminutyvinių formų (plg. ąžuolužėlytėlis), dėl tabu (jaučiant baimę) prieš stiprią ir labai galingą jame gyvenančią dvasią. Tokia raiška rodo antropomorfinį šio medžio kultą. Konkrečiais tekstais parodoma, kad net pats moderniausias šių laikų metaforų perkėlimo modelis yra kognityvinių mąstymo modelių tąsa ir atspindys kalboje, tradicinė tautos mentaliteto raiška.