Ptolemajo „Geografijos“ tyrimai: kas (ne)gyveno dešiniajame Vyslos krante?

Kaip žinia, aprašinėdamas vieną ar kitą kraštą, pvz., Didžiąją Germaniją ar Europinę Sarmatiją, Ptolemajas laikosi gana griežtos tvarkos (3): pirma, pradėdamas nuo šiaurvakarinio kampo, aprašo krašto kontūrus, paskui pažymi jame esančias upes, kalnus, miškus, ežerus, miestus... Kai įmanoma, pažymi ir šių geografinių objektų koordinates. Tačiau kalbėdamas apie tautas jis niekuomet nenurodo koordinačių, bet mėgina jas susieti su geografiniais objektais ir nurodyti jų padėtį viena kitos atžvilgiu. Tai turėdami omenyje perskaitykime mus dominantį tekstą:

Norėdami aiškiau įsivaizduoti Ptolemajo aptariamą tautų išdėstymą, jas galime sutraukti į schemą (1 pav.).

Vis dėlto čia, atrodytų, aiškiai išvardytų ir išdėstytų tautų sąrašas tyrėjams kelia daug klausimų. Norėdami suprasti kodėl, turėtume susipažinti su paprastai vieną ar kitą tautą identifikuojant ir nustatant geografinę jos vietą taikoma tyrimo technika.

1. Pirmiausiai žiūrima, kokių žinių apie vieną ar kitą tautą yra išsaugoję kiti šaltiniai ir, lyginant su jais, mėginama surasti logišką jų dermę. Kalbant apie mus dominantį kraštą lyginami šaltiniai dažniausiai būna Mela, Plinijus Vyresnysis ir Tacitas. Visi šie I a. vidurio ir pabaigos autoriai artimai susiję, jų žinios persipina. Labai gali būti, kad ir Ptolemajas naudojosi tais pačiais kariuomenės žvalgybos šaltiniais, kaip ir vienas ar kitas iš paminėtų romėnų rašytojų.

2. Vis dėlto lyginimas su kitais šaltiniais toli gražu ne visuomet įmanomas. Mat tik nedaugelis iš išlikusių tautų vardų leidžia jas lengvai sutapatinti su kituose šaltiniuose minimomis tautomis. Mūsų atveju tokie yra finai, alanai ir biesai. Visais kitais atvejais tyrėjai, įmanomai neprieštaraudami filologijos ir kalbotyros dėsniams, taiso Ptolemajo išsaugotus pavadinimus į artimus ir paliudytus kituose šaltiniuose. Pvz., Ptolemajo gitonai (Γύθωνες) ir frugudionai (Φρουγουδίωνες) tapatinami su Tacito gotonais (Gotones) ir Plinijaus burgodionais (Burgodiones), etc. Bet ir šiuo keliu einant ne visuomet pavyksta rasti atitikmenų. Be to, kartais sunku sutarti, kaip taisyti Ptolemajo paminėtus vardus – čia dažnai pradeda veikti ne filologijos taisyklių veiksniai: vieną kitą panašų atvejį aptarsime vėliau.

3. Daug tvirtesnes išvadas galima daryti tuomet, kai Ptolemajo vardus pavyksta susieti su tautomis, kurios, vėlesnių šaltinių liudijimu, gyveno Ptolemajo minimose vietose. Toks atvejis būtų galindai ir sudinai: gerokai vėlesni, bet Ptolemajo nepaveikti šaltiniai liudija juos gyvenus dešiniajame Vyslos krante.

4. Vis dėlto ir vėlesni šaltiniai turi būti naudojami atsargiai, nes reikia labai atidžiai stebėti, ar jie tikrai nėra paveikti Ptolemajo „Geografijos“ duomenų. Kaip tik todėl turime labai atsargiai naudotis, pavyzdžiui, Jordano „Getika“.

5. Dar vienas naudojamas būdas Ptolemajo minimoms tautoms suteikti kokį nors kontekstą yra jų pavadinimus sieti su vėliau fiksuotais arba dar ir dabar gyvais vietovardžiais. Tokios sėkmės pavyzdys – venedai, kurie, Ptolemajo liudijimu, gyveno ten, kur ir šiandien teka Venta, stovi Ventspilis ar kyšo Ventės ragas. Panašiai gausūs vietovardžiai pietų Skandinavijoje liudija gyvenus gautus. Vis dėlto tokie atvejai veikiau retenybė.

6. Kai nepavyksta rasti jokių patvirtinimų minėtais būdais, mėginama griebtis vardų etimologijos. Tai pats nepatikimiausias kelias, nes dažnai net neaišku, kokios kalbos pagrindu reikia konstruoti vieno ar kito vardo etimologiją.

Dažniausiai tyrėjams tenka derinti visus čia paminėtus būdus, tad labai vertinama kokia nors viena ar kita bendresnė teorija, kuri leistų turimus ar rekonstruotus duomenis susieti į darnią sistemą. Čia pavyzdžiu galėtų būti Gudmundo Schüttės [37] sugalvotas dešiniojo Vyslos kranto gyventojų problemos sprendimas.

G. SCHÜTTĖ IR PTOLEMAJO ŽEMĖLAPIAI

Pradėti turėtume nuo to, kas neleido XX a. pradžios danų mokslininkui pasitikėti Ptolemajo pateiktomis žiniomis. Visų pirma tai finai (juos G. Schüttė laiko buvus samiais), kuriuos Aleksandrijos geografas įkurdino Vyslos žemupyje (5). G. Schüttė pripažįsta, kad dauguma Ptolemajo minimų tautų vardai yra čia paminėti vienintelį kartą, tad, norėdamas joms rasti kontekstą, jis drąsiai taiso jų pavadinimus, ir tokia jo nuostata labai sąmoninga (6). Šitaip Ptolemajo ombronai virsta ambronais, auarinai – varinais, frugudionai – burgundais (7). Tiesą sakant, teikdamas tokius taisymus G. Schüttė ne visuomet originalus: kai kuriuos iš jų jau yra siūlęs dar K. Zeussas, taip pat C. Mülleris ir kiti XIX a. vokiečių mokslininkai. Didžioji G. Schüttės naujovė – kartografinis paaiškinimas.

G. Schüttė – vienas iš pirmųjų Ptolemajo tyrėjų, kuris atkreipė dėmesį į kartu su kai kuriais Ptolemajo rankraščiais išlikusius žemėlapius. Jam buvo žinomas tuomet dar nepublikuotas, bet tyrėjus labai intrigavęs austro t. J. Fischerio SJ opus magnum – faksimilinis ir gausiai komentuotas anuomet neseniai Vatikano bibliotekose pastebėto rankraščio Urbinas Graecus 82 leidimas [13]. Kaip tik šiame kodekse (kaip ir dar vėliau, tik apie 1960 m. mokslininkų rastame Constantinopolitanus Seragliensis GI 57) galima rasti sudarytus 27 žemėlapius, iš kurių vienas vaizduoja visą oikumenę, o kiti – 26 Ptolemajo skiriamas „provincijas“, arba geografinius pasaulio regionus, vadinasi, ir G. Schüttę dominusias Didžiąją Germaniją (2 pav.) ir Europinę Sarmatiją (3 pav.). Tad žiūrėdamas į Vyslą Ptolemajo žemėlapyje ir būdamas įsitikinęs, kad finai ten tikrai negalėjo gyventi, be to, pataisydamas kitų Ptolemajo greta įkurdintų tautų vardus, G. Schüttė pasiūlė manyti, kad Ptolemajo žemėlapyje vaizduojama Vysla iš tiesų yra rytinis Baltijos jūros krantas. Tokią Ptolemajo klaidą jis paaiškina tuo, kad romėnų žemėlapių viršus būdavęs orientuotas į rytus, o ne į šiaurę, kaip daro Ptolemajas (šiandien mes laikomės jo tradicijos), kuris esą žioplai suklydęs romėnų žemėlapių duomenis integruodamas į savąją sistemą. Šitaip pakreipus žemėlapį būtų išspręsta daug problemų: tuomet ombronus, kuriuos iš tiesų reikėtų laikyti teutonų ir kimbrų kaimynais ambronais, būtų galima drąsiai palikti greta Jutlandijos pusiasalio, avarinus laikyti varinais, kurie gyvenę kažkur Meklenburgo žemėse, frugudionus vadinti kažkur Pamaryje gyvenusiais burgundais, gitonus palikti Vyslos žemupyje, o finus perkraustyti kur nors į dabartinę Estiją – ar ne kažkur ten turį būti ir Tacito (Germ. 46) minimi finai? [37, 128].

Elegantiška G. Schüttės teorija sužavėjo visų pirma skandinavų senienų tyrėjus, ypač suomius. Jai be išlygų pritarė autoritetingasis Tuomo Pekkanenas [30, 50], senųjų finų tyrėjai šią G. Schuttės teoriją ir šiandien pateikia kaip tvirtą mokslo žodį autoritetingose dalyko enciklopedijose ir žinynuose (8).

Vis dėlto ši teorija turi ne vieną rimtą trūkumą. Geriau įsižiūrėję matysime, kad autorius kartografinę medžiagą naudoja kaip iliustraciją ir jos nelaiko savarankiškos vertės argumentu: G. Schüttės teorijos pagrindas – vis tas pats senas geras vardų taisinėjimas ir iš kitų senovės autorių perimtas įsivaizdavimas, kas ir kur turi gyventi. Iš principo jis kelia teisingą klausimą apie Ptolemajo „Geografijos“ šaltinius. Tą patį klausimą kelia daug šiuolaikinių tyrėjų, bet atsakymai į jį sunkiai susekami. Tokio sėkmingo tyrimo pavyzdys galėtų būti gana nesenas geografų K. Geuso ir I. Tupikovos darbas [15], leidęs jiems nustatyti, kad rytiniame Baltijos jūros krante Ptolemajo nurodomų upių žiočių geografiniai taškai tiksliausiai skaitomi tuomet, kai atskaitos tašku laikomas Kelnas, o upių žiočių tarp Vyslos žiočių ir Jutlandijos pusiasalio geografiniai taškai arčiausiai dabartinės jų padėties atsiduria tuomet, kai išeities tašku laikomos pačios Vyslos žiotys. Tokios išvados autoriams, be kita ko, leidžia gana tiksliai nustatyti laiką, kada buvo surinktos šios geografinės žinios ir net identifikuoti tikslią ją pateikusios ekspedicijos datą. Papildoma jų tyrimo išvada: toks tyrimas įmanomas analizuojant tik labai ribotas teritorijas ir nedidelį taškų skaičių.

Nieko panašaus G. Schüttė nedaro. Jis iškart įsivaizduoja buvus tam tikrą romėnų žemėlapį ir mato neteisingai jį ant stalo pasitiesusį Ptolemają. O klausimas, ar surašęs savo „Geografiją“ Ptolemajas taip pat sudarė ir žemėlapį, yra mokslininkų ginčo objektas. Jau minėtas didžiausias XX a. pradžios kartografijos istorikas t. J. Fischeris SJ buvo įsitikinęs ir siekė įrodyti, kad išlikusi žemėlapių tradicija išties prasidėjo nuo Ptolemajo. Vis dėlto jo teorija iškart sulaukė kritikos: ginčas tęsiasi ir šiandien. Štai neseniai Šveicarijos Berne apgintos disertacijos autorius, išanalizavęs Ptolemajo tekste nesamus, bet žemėlapiuose randamus duomenis, taip pat teigia, kad žemėlapių tradiciją reikėtų pradėti nuo Ptolemajo [25]. Skeptikai teigia, kad Ptolemajo žemėlapiai, remiantis teksto duomenimis, buvo nubraižyti Ptolemajo rankraščius pastebėjusio, įvertinusio ir išpopuliarinusio Maksimo Planudo skriptorijuje [10, 48–55; 522], o vidurio kelio šalininkai žemėlapių nubraižymą anksčiausiai datuoja IV amžiumi (Ptolemajo įtaka pastebima matematiko Papo Aleksandriečio veikale Collectiones) arba nuopelną priskiria Ptolemajo rankraščių prieraše paminėtam paslaptingam Agatodaimonui (ankstesnis nei VII a.) (9). Tad turint omenyje vykstantį mokslininkų ginčą apie Ptolemajo žemėlapių atsiradimo laiką, manyti, kad pats Ptolemajas padaręs klaidą braižydamas savo žemėlapį, yra gerokai per drąsu. Juo labiau negalima teigti, kad pradinė Ptolemajo „Geografijos“ medžiaga buvo žemėlapiai (galbūt išskyrus tik Ptolemajo tiesioginio pirmtako Marino veikalą ir kitokia projekcija sudarytą žemėlapį), o ne autoriaus minimi kelionių aprašymai ir pasakojimai (10). Šiandien Ptolemajo veikalą ir jo genezę bei gyvavimą vėlesniais amžiais tiriantys geografijos istorikai G. Schüttės knygos net nemini (11) arba apeina tylomis (12), o geografijos subtilybių ir kartografijos istorijos neišmanantys filologai lengvai pasiduoda jo įtaigai.

G. Schüttės teorijai būtų galima pateikti ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, iš visų vardų jis išsirinko ir savo teorijai panaudojo tik kelis. Kita vertus, jis visai nemėgino savo „prievartinės emendacijos“ principo pritaikyti, tarkime, sulonams ar burgionams ir į savo hipotezę visiškai neįtraukia daug lengviau perskaitomų anartofraktų ar biesų. Pagaliau, dėliodamas savo teoriją, G. Schüttė nepaiso Ptolemajo pateiktos vardijimo sekos: jei sutiktume su jo hipoteze, išeitų, kad nuo Vyslos žemupio (gitonai) jis pirmiausiai šoka toli į šiaurę (finai), paskui neria į kitą Baltijos jūros krantą toli pietvakariuose (ombronai) ir lieka sukinėtis ties pietine Baltijos pakrante (frugudionai, avarinai). Žinoma, Ptolemajas daro klaidų, bet kuriant hipotezes jas reikėtų bent jau mėginti paaiškinti. Reikalas tas, kad pats Aleksandrijos geografas sakosi įžymesnes tautas vardijantis ne bet kaip, o tvarka, parodančia jų tarpusavio padėtį (I, 19, 2: τῶν ἐν αὐταῖς ἀξιολογωτέρων ἐθνῶν τὰς πρὸς ἄλληλα σχέσεις). Vadinasi, jei ombronai, avarinai ir frugudionai išties gali būti lokalizuoti pietinėje Baltijos pakrantėje, tai prie Vyslos atsidūrę gitonai ir kažkur dab. Estijoje gyvenantys finai ardo šį paveikslą.

Tad dar kartą peržvelgdami G. Schüttės teoriją ir ją remiančius bei griaunančius argumentus turėtume pripažinti, kad ji perdėm voliuntaristinė, o ją palaikantys argumentai per silpni.

Tad ką darysime? Ar visą šią tautų grupę turėsime palikti dešiniajame Vyslos žemupio krante? Nebūtinai.

GOTAI IR FINAI SKANDINAVIJOJE

Abejoti finų ir vienoje gretoje su jais rikiuojamų kitų tautų gyvenimo vieta Vyslos žemupyje verčia daug rimtesni argumentai nei XX a. pradžios apriorinė nuomonė, kur finai neturėtų gyventi. Reikalas tas, kad kitoje vietoje kalbėdamas apie Skandijos salas Ptolemajas abi šias tautas įkurdina didžiausioje iš jų:

Verta pastebėti, kad perskaičiavus Ptolemajo pateikiamas koordinates jo „didžiausioji Skandijos sala“ atitinka šiandieninę Gotlando salą. Tačiau onomastiniai argumentai rodo, kad joje Ptolemajo įkurdintos gentys priklauso dabartiniam Skandinavijos pusiasaliui.

Šis tekstas didžiausią Ptolemajo „Geografijos“ žinovą XIX a. pab. C. Müllerį – jam priklauso pirmas kritinis, deja, nespėtas baigti, Ptolemajo veikalo leidimas ir įžvalgūs bei atsargūs komentarai – paakino manyti, kad Vyslos žemupyje ne vietoje paminėti ne tik finai, bet ir gitonai. Jo manymu, juos labiau tiktų kelti į Skandinaviją, kaip, beje, ir sulonus. Tiesa, sulonų vardas niekur daugiau nėra aptinkamas. Bet paleografinių klaidų analizė rodo, kad Ptolemajo tekste užrašyti „sulonai“ (Σούλωνες) lengvai gali būti suprantami kaip klaidingas „svionų“ (Suiones, *Σουίωνες) pavadinimas (14). Apie Skandinavijos gyventojus svionus gana daug pasakoja Tacitas (Germ. 44, 2); tai dar turėsime progos smulkiau aptarti. C. Müllerio iškeltą hipotezę (nescio an lateat, „nežinau, ar kartais nesislepia [svionai]“) gausia paleografine medžiaga pagrindė T. Pekkanenas (15). Toks C. Müllerio visų trijų tautų perkraustymas atitiktų ir dar vieną filologinį reikalavimą. Vardydamas tautas iš šiaurės į pietus Ptolemajas rašo:

Šį sakinį, kaip, beje, ir daugybę kitų panašiai konstruojamų Ptolemajo sakinių, per pusę skelia jungtis „po kuriais“. Laikydami, kad taip jungiami iš skirtingų šaltinių atėję Ptolemajo duomenys, galėtume manyti, kad gitonai, finai ir sulonai priklauso vienam duomenų pluoštui, o frugudionai ir avarinai – kitam. Tokiu atveju C. Mülleris labai įžvalgiai į Skandinaviją keldina ne vien finus su gitonais, bet ir visą šių trijų tautų grupę.

Beje, geriau įsižiūrėję į sulonų / svionų atvejį, galime pamatyti kartais pasitaikančią filologų „ligą“. Kaip jau minėta, sulonų taisymas į svionus paleografiškai yra gana gerai pagrįstas. Tačiau vienam iš didžiausių germanų etimologijos žinovų M. Schönfeldui toks taisymas atrodo nereikalingas, nes jei jau Ptolemajas pasakė, kad sulonai gyvena prie Vyslos, tai čia jis jokiu būdu negali klysti (16). Kad Ptolemajo geografinė atribucija gali būti klaidinga, lengvai įsivaizduoja geografijos istorikai, bet ne filologai.

DĖSTYMO SCHEMOS ARGUMENTAS

Tačiau filologai taip pat turi būdų parodyti, kad patiklus prisirišimas prie geografijos autoriteto gali klaidinti. Pavyzdžiui, filologas gali įsižiūrėti į Ptolemajo vieno ar kito regiono aprašymo būdo schematiškumą. Ir išties, didysis geografas kiekvienos provincijos aprašymą konstruoja metodiškai vienodai. Jis visuomet pradeda nuo šiaurvakarinio taško ir juda iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią. Šitaip aprašydamas Didžiąją Germaniją jis pradeda nuo Reino žiočių ir pirmiausia išvardija tautas palei Reiną iki pat Alpių (II, 11, 8–10). Paskui jis aprašo kitą kraštą: eidamas nuo Reino žiočių į rytus jis išvardija tautas iki Jutlandijos pusiasalio, tada aptaria Jutlandijos pusiasalį, paskui pereina prie pakrantės tautų iki pat kito Didžiosios Germanijos krašto – Vyslos žiočių (II, 11, 11–14). Toliau Ptolemajas jau nevardija tautų palei kairįjį Vyslos krantą, bet tartum trimis aukštais išvardija tautų eiles nuo Reino iki Vyslos (II, 11, 15–25).

Pažiūrėkime, kaip Ptolemajas dėlioja gentis, kalbėdamas apie Europinę Sarmatiją. Trumpai aptaręs didžiąsias šio krašto tautas, Ptolemajas, laikydamasis savo metodo, pradeda nuo Vyslos žiočių – tai vakariausias šiaurinis Europinės Sarmatijos taškas. Toliau, panašiai kaip ir Reino atveju, Ptolemajas vardija palei Vyslą gyvenančias tautas šiaurės pietų kryptimi:

Toliau lauktume, kad autorius pradės vardyti tautas, gyvenančias palei jūrą  –  kitą Europinės Sarmatijos ribą. Tačiau taip nėra. Jis kažkodėl grįžta ir išvardija dar vieną lygiagrečią tautų eilę:

Mūsų supratimu, toks medžiagos dėstymas rodo, kad pradėdamas vardyti Vyslos dešiniajame krante gyvenusias tautas Ptolemajas susidūrė su problema – dviem skirtingais Vyslos paupių gyventojų sąrašais. Negalėdamas nuspręsti, katras iš jų tikrasis, Aleksandrijos geografas išvardijo abu.

NEGATYVIOS IŠVADOS IR VIENA HIPOTEZĖ

Apžvelgę svarstymus apie dešiniajame Vyslos krante gyvenančias tautas matome, kad tyrėjai nori iš tų vietų iškeldinti vieną ar kitą tautą ar jų grupę. Toks jų noras nėra atsitiktinis: paleografiškai pamatuotai pataisius bent kelių genčių vardus (avarinai – varinai, frugudionai – burgodionai, ombronai – ambronai), jų pavadinimai nurodo į visai kitose vietose, kitų šaltinių liudijimu, gyvenusias tautas; kai kurias tautas iš Vyslos žemupio verčia kraustyti faktas, kad pats Ptolemajas mini jas gyvenus kitose vietose (gitonai / gutai, finai, sulonai / svionai Skandijoje). Pagaliau, tai, kad Ptolemajas palei dešinįjį Vyslos krantą šiaurės pietų kryptimi išdėsto ne vieną, bet dvi tautų eiles, mūsų manymu, rodo, kad viena iš jų čia yra perteklinė.

Mes jau daug kalbėjome apie pirmąjį gitonais prasidedantį sąrašą. Antrasis prasideda venedais, po kuriais gyvena galindai, sudinai ir stavanai iki alanų (III, 5, 21). Tad kuris iš šių dviejų sąrašų labiau tiktų dešiniajam Vyslos krantui? Atsakymas gana akivaizdus: jei reikia iš dviejų rinktis vieną, tuomet antrasis čia daug labiau tinka. Mat nors ir vėlyvi, bet (tik XIV a. pradžioje graikiškai, o XV a. pr. lotyniškai pasirodžiusio) Ptolemajo nepaveikti šaltiniai kalba apie tuose kraštuose gyvenusius galindus ir sūduvius (17). Stavanų vardas, deja, vėlesniais laikais nebeminimas. Be to, iš kalbininkų tirtų vietovardžių žinoma, kad dešiniajame krante pietų kryptimi baltų gentys gyveno nuo Vyslos žiočių iki pat Vyslos vidurupio. Tad galima spėti, kad ir stavanai galėjo būti kokia nors baltų gentis.

Pataisę Ptolemajo tekstą (emendatio) ir prie Vyslos palikę tik vieną genčių seką, laikydamiesi tekstologinių filologijos taisyklių, turėtume pasiūlyti ir aiškinimą, kaip tokia klaida galėjo atsirasti. Ir apskritai paaiškinti, kur turėtume galų gale dėti visą pirmąją iš Vyslos pakrančių mūsų ištremtų tautų eilę.

Čia mes taip pat išdrįsime pasiūlyti hipotezę. Galbūt pirmoji tautų eilė turėtų gyventi ne Vyslos, bet Oderio / Odros pakrantėse? Nebūtų sunku tokią klaidą paaiškinti: žiūrint iš Kornunto – pagrindinio romėnų placdarmo Vidurio Europoje, Vysla ir Oderis išteka beveik iš vieno taško: šiandien truputį į šiaurę nuo Ostravos Čekijoje atstumas tarp abiejų upių tėra apie 30 km. Beje, pro Ostravą ėjo viena iš Gintaro kelio šakų, o nuo jos iki Kornunto – apie 200 km. Prekybinis Gintaro kelias pirma ėjo palei Oderį, o paskui – palei Vyslą. Nesunkiai galėtume įsivaizduoti romėnų Oderio aprašą su ypač gerai išvardytomis aukštupio tautomis ir sąlyginai prasčiau žinomomis žemupio tautomis, kurį dėl nežinomų priežasčių Ptolemajas priskyrė Vyslai. Galbūt ir todėl, kad abiejų upių aukštupyje gyveno tos pačios tautos? Sunku atsakyti į šį klausimą. Taip pat drįstume tvirtinti, kad mūsų hipotetinis Oderio pakrančių tautų sąrašas yra tas pats, kokį galime įžvelgti Plinijaus Vyresniojo ir Tacito veikaluose. Dar daugiau: prie Vyslos Ptolemajo perkeltasis sąrašas peržengia Baltijos jūrą ir nutįsta į Skandinavijos pusiasalį. Tuojau pažiūrėsime, ar esama argumentų tokiai hipotezei paremti.

GUTONAI

Aptarkime I–II a. šaltinių žinias apie mūsų nagrinėjamas Ptolemajo dešiniajame Vyslos krante įkurdintas tautas. Kaip jau minėta, čia ypač svarbūs du autoriai – Plinijus Vyresnysis ir Tacitas, kurį Ptolemajas, atrodo, skaitė ir net citavo (18). Tad pradėkime nuo gitonų, kuriuos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tyrėjai drąsiai tapatino su Plinijaus ir Tacito minimais gotonais.

Pirmosios žinios apie gotonus priklauso Plinijui (19), kuris rašo:

Įsiskaitę į šį Plinijaus liudijimą matome, kad pateikiamos penkios grupės dėstomos šitaip: labiausiai į rytus nutolusią dalį sudaro vandalai ir nuo jų priklausomi burgodionai, varinai, charinai, gutonai. Kitas labiau į vakarus nutolęs rėžis beveik remiasi į Jutlandijos pusiasalį („ingveonai, kurių dalis kimbrai, teutonai ir chaukų gentys“). Mažiausiai sužinome apie Reino pakrančių gyventojus: paminėti tik „istvaionai, kurie...“. Toliau turime lakūną. Ketvirtoji dalis – Germanijos žemių viduryje gyvenantys „hermionai, kurių dalis svebai, hermundurai, chatai, cheruskai“. Pagaliau, penktoji dalis – Germanijos pietryčiuose gyvenantys ir su dakais besiribojantys peucinai ir bastarnai. Matome, kad Plinijus Germanijos tautas dėlioja gerokai kitaip, nei tai darys Ptolemajas. Jis brėžia tris vertikalias linijas pietų‒ šiaurės kryptimi ir išdėsto jas iš rytų į vakarus. Taip pat jis priduria ir vieną į dvi dalis padalintą horizontalią liniją: pirmoji eina nuo centro į vakarus, antroji – nuo centro į rytus. Kad ir kaip būtų, mūsų tyrimui šiuo atveju svarbu, kad 1) gotonai gyvena rytiniame Germanijos pakraštyje; 2) greta jų yra įsikūrę burgodionai ir varinai.

Panašių žinių pateikia ir Tacitas (21). Jis sako:

Be kitų dalykų, iš Tacito sužinome, kad gotonai gyvena netoli nuo jūros kranto. Be to, jų kaimynai yra rugijai ir lemovijai. Abi šios gentys paminėtos pirmą, o lemovijai ir vienintelį kartą.

Trečiasis gotonų paminėjimas  –  mūsų nagrinėjama vieta iš Ptolemajo. Matome, kad Ptolemajo žinias daug kas sieja su Plinijaus ir Tacito pasakojimais. Kaip ir Tacito atveju, Ptolemajo gitonai gyvena netoli nuo jūros, bet ne ant jūros kranto. Abiem atvejais netoli nuo gotonų pajūryje gyvena rugijai: Ptolemajas kairiajame Vyslos krante, Pamario pajūryje, įkurdina Rugijo ( Ῥούγιον) „miestą“ (II, 11, 27) ir rutiklėjus ( Ῥουτίκλειοι, II, 11, 14), kuriuos filologai drąsiai taiso į * Ῥουγίκλειοι – mažybinę rugijų formą [6, 904]. Rugijai vėl istorijoje pasirodys V a. antroje pusėje: šiai genčiai galbūt priklausė garsusis romėnų karo vadas Odoakras, kuris 476 m. nuvertė vakarinės Romos imperijos dalies imperatorių Romulą Augustulą [19, 304–306, išn. 854]. Rugijų vardas siejamas su rugiais, sakytume, „ruginiai“ – „rugių augintojai“ arba „rugių valgytojai“. Tokia etimologija leidžia gana tiksliai datuoti rugijų pasirodymą istorijoje. Mat turėtume manyti, kad tokį vardą gavo gentis, pradėjusi auginti ar valgyti rugius tokiu laikotarpiu, kai tai dar buvo gana didelė ir įsidėmėtina naujovė. Rugiai Oderio ir Vyslos žemupyje pradėti auginti apie I a. po Kr. pradžią.

Plinijaus žinios gotonus kurdina Germanijos šiaurės rytuose ir papildo jų kaimynų vaizdą. Pasirodo, gotonai priklauso vandalų grupei, o greta jų gyvena burgodionai, varinai ir charinai. Pastarieji čia paminėti vienintelį kartą, tačiau Tacitas Germ. 43, 2 mini lugijų bendruomenę (civitas), harinus (Harii) (23). Vis dėlto tyrėjai nesutaria, ar galima juos tapatinti su Plinijaus charinais ir, apskritai, Tacito lugijus – su Plinijaus vandalais. Atrodo, kad lugijai galėjo gyventi dabartinėje Silezijoje, o Plinijaus vandalai – labiau į vakarus už Oderio. Kad ir kaip būtų, čia mums svarbu kitkas: Plinijus savo sąraše greta gotonų mini burgodionus ir varinus. Prisimename, kad Ptolemajas savo sąraše kalba apie frugudionus ir avarinus: abu šiuos vardus paleografijos mokslas nesiginčydamas taiso į burgodionus ir varinus.

Palyginę Plinijaus, Tacito ir Ptolemajo žinias apie gotonus gauname gana vientisą vaizdą. Jie gyvena šiaurrytiniame Germanijos pakraštyje, netoli nuo jūros, bet ne ant jūros kranto (Tacitas, Ptolemajas). Jų kaimynai yra burgodionai (Ptolemajo frugudionai), varinai (Ptolemajo avarinai) ir rugijai (Ptolemajo rutiklėjai). Gotonai glaudžiasi prie stipresnės tautos – vandalų (Plinijus) arba lugijų (Tacitas). Visa tai prastai dera su Ptolemajo jiems skirta vieta dešiniajame Vyslos krante ir paminėtais jų kaimynais venedais, finais, sulonais, galindais: tokią kombinaciją siūlo vien tik Ptolemajas. Klaida? Kaip būtų galima ją paaiškinti? Manytume, kad Ptolemajo tautų seka gitonai–finai–sulonai čia atklydo iš Skandinavijos, o taip galėjo atsitikti dėl vardų „gotonai“ (Plinijus, Tacitas), „gitonai“ (Ptolemajas III, 5, 20) ir „gutai“ (Ptolemajas II, 11, 35) panašumo ir sutapatinimo.

GAUTAI

Kaip jau minėta, gitonus, finus ir sulonus Vyslos pakrantėse klaida laikė dar C. Mülleris, pasiūlęs Ptolemajo sulonus taisyti į Tacito svionus. Tad dabar pažiūrėkime, ar be anksčiau cituoto Ptolemajo liudijimo juos dar kas nors sieja su Skandinavija?

Vardydamas Skandijos salos gyventojus Ptolemajas (II, 11, 35) paminėjo jos pietuose gyvenančius gutus (Γοῦται). Tyrėjai jų vardą sieja su gautais (šved. Gøtar, s. angl. Gaets) – Pietų Švedijoje gyvenusia tauta. Ptolemajas ją mini pirmasis, VI a. šį tą apie ją sužinosime iš Jordano „Getikos“ ir Prokopijaus „Karų istorijos“, taip pat VI a. įvykius vaizduojančios, bet gerokai vėliau parašytos senosios anglų poemos Beowulf, jie paminimi ir Widsith poemoje. Su gautais siejama keletas vietovardžių ir Didžiojoje Britanijoje. Kitas žinių apie Skandinaviją pliūpsnis ateina iš IX a., bet jame gautų jau nebėra. Veikiausiai jie VI–VIII a. pralaimėjo kovą kitai didelei Skandinavijos tautai ‒ švedams ir išnyko, tačiau paliko daug vietovardžių, pvz., istorinis vienos iš Švedijos žemių pavadinimas Jotalandas (šved. Götaland) ir pan. Pagal juos lokalizuojami ir Ptolemajo gutai.

Nedaug tegalima pasakyti, kaip susiję žemyne gyvenę gutonai ir Skandinavijoje įsikūrę gutai (gautai) (24). Akivaizdu, kad ir vieni, ir kiti buvo germanai. Abi tautos gyvena ne jūros pakrantėje, nors Ptolemajo liudijimas apie gautus dviprasmiškas: jie gyveną Skandijos salos pietuose, bet neaišku, ar jūros pakrantėje, ar ne. Be to, abi tautas skiria gana didelis atstumas. Galbūt būtų galima kelti hipotezę, kad Skandinavijos gautai persikėlė į žemyną? O gal atvirkščiai? Griežtai žiūrint, Plinijaus ir Tacito liudijimai yra truputį ankstesni už Ptolemajo, tad norėdami laikytis migracijos hipotezės turėtume pripažinti, kad žemyno gotonų persikėlimas į Skandinaviją atrodytų logiškesnis, juo labiau jei pritartume Plinijaus išsaugotą Pitėjo liudijimą Guionibus į Gotonibus taisantiems tyrėjams (25). Vis dėlto veikiausiai visų trijų autorių šaltiniai yra to paties laikotarpio ir fiksuoja padėtį I a. viduryje – antroje pusėje. Tad labiausiai pagrįstas būtų aiškinimas, kad turimų šaltinių visuma kalba apie dvi skirtingas tautas, iš kurių viena gyvena Germanijos šiaurės rytiniame kampe, o kita – Skandinavijos pusiasalio pietuose. Kalbant apie abiejų tautų vardą galima pasakyti, kad jie abu yra kilę iš to paties germanų prokalbės veiksmažodžio *geutan „lieti, tekėti“. Kodėl tokios reikšmės žodis buvo susietas su tautos pavadinimu, nėra aišku. Tyrėjai yra iškėlę daugybę hipotezių: galbūt tai hidroniminės kilmės vardas (tam puikiai tinka Švedijos upė Göta), galbūt, kadangi juos įvardijantis pavadinimas yra nomen agentis, jis reiškia „sėklą išliejantys“, t. y. „vyrai“. Tačiau kad ir kaip būtų, iš to paties veiksmažodžio sudaryti vardažodžiai „gutonai“ ir „gautai“ skiriasi šaknies balsio laipsniu ir priesagine daryba: Germanijos gutonai vedami iš germ. prokalbės *gutaniz, o Skandinavijos gutai – iš germ. prok. *gautōz. Skirtingi, nors ir tos pačios kilmės vardai turėtų liudyti ir abiejų tautų skirtingumą.

FINAI

Kaip matėme, labiausiai tyrėjus trikdo finai prie Vyslos. Taip pat įsidėmėjome, kad Ptolemajas juos mini du kartus: prie Vyslos (III, 5, 20) ir Skandijos salos šiaurėje (II, 11, 35). Greta mūsų nagrinėjamo Aleksandrijos geografo apie finus dar kalba Tacitas (Germ. 46, 3), pateikęs gana išsamų jų gyvenimo būdo aprašymą. Iš Tacito liudijimo galėtume spręsti, kad jo finai turėjo gyventi kažkur apie dabartinę Estiją, galbūt tik toliau nuo jūros (26). Vis dėlto daugiau duomenų siūlytų finus kurdinti Skandinavijoje.

Sunku pasakyti, kokia tai galėjo būti tauta (27). Dabartiniai suomiai šiuo vardu pradėti vadinti nuo XI a. pradžios (28). Kadangi Tacito aprašymas kuria „primityvios“ tautos vaizdą, tai dauguma „kultūringųjų“ vokiečių ir skandinavų mokslininkų neabejojo, kad Tacitas pasakojo apie samius, kurių „kultūrinimą“, t. y. prievartinę asimiliaciją, švedai baigė 8­ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o norvegai – 9­ajame. Ir išties, IX a. šaltiniai (29) ir šiauriausio Norvegijos krašto pavadinimas Finnmark, norvegiškas samių pavadinimas finner (šved. lappar, suom. Lappalainen) tą galėtų patvirtinti. Tačiau galėtume manyti, kad jei finais vadinti samiai IX a. šį vardą atidavė suomiams, tai ar negalėjo samiai šio vardo gauti iš dar kokios nors kitos tautos? Jordano liudijimu, VI a. pradžioje Pietų Skandinavijoje gyveno bent keletas tautų, kurios buvo vadinamos panašiais vardais: tai finaitai, kurie, beje, gyveną tik per vieną tautą nuo gautigotų, taip pat „taikingieji finai“ (30). Kitur Jordanas ir jo amžininkas Prokopijus (31) mini skrerefenus, t. y. „slidėmis čiuožiančius finus“ (32). Nėra aišku, ar Jordano minimi finaitai, finai ir „slidėmis čiuožiantys finai“ yra ta pati tauta, ar skirtingos: galbūt vieni iš jų, pavyzdžiui, „slidėmis čiuožiantys finai“, išties yra samiai. Jo minimi netoli gautigotų gyvenantys finaitai galėtų būti tie patys Ptolemajo Skandijos saloje greta gutų minimi finai. Juo labiau kad pietų Švedijoje turime ryškų vietovardį, kuris galėtų būti išsaugojęs jų atminimą – Finnveden kraštą dabartinės Smolando (Småland) provincijos vakaruose. Tad jei iš VI a. pradžios grįžtume į Ptolemajo laikus, galėtume visai pagrįstai įtarti, kad finai II a. pradžioje išties galėjo būti viena iš Skandinavijos pusiasalio viduryje gyvenusių tautų.

Ar jie buvo germanai? Veikiausiai taip. Apie tai galėtume spręsti tik iš to, kad greta jų minimi kaimynai gautai ir svionai buvo germanai. Kalbininkai siūlo dvi jų vardo kilmės hipotezes, bet pripažįsta, kad nė viena iš jų nėra pakankamai tvirta. Galbūt finus reikėtų kildinti iš germ. *fenþa­‚ finden‘, „rasti, rinkti“, tad finai apytikriai būtų „rinkėjai“ (33). Tokia etimologija gražiai derėtų su Jordano žiniomis apie skrerefenus, kurie gyveną rinkdami paukščių kiaušinius, bet neprieštarautų ir Tacito pasakojimui apie fenus, kurie, kaip matėme, yra medžiotojai. Kita hipotezė jų vardą kildina iš žodžio „pelekas“ (34). Kad ir kokiai hipotezei pritartume, ji vis tiek liktų germaniška. Kita vertus, vardo germaniškumas dar nerodo, kad tą vardą turinti tauta yra germanai, bet taip pat nerodo, kad finai būtinai turėjo būti negermanai.

SULONAI – SVIONAI

Trečia pirmojoje sakinio dalyje Ptolemajo minima tauta po gutonų ir finų – sulonai. Kaip jau minėta, dar C. Mülleris pasiūlė šį niekur daugiau neaptinkamą tautos pavadinimą taisyti į svionus (sviones), šiam taisymui pagrįsti paleografinę medžiagą surinko T. Pekkanenas. Verta pažymėti, kad ne visi tyrėjai pritarė tokiam taisymui. Pavyzdžiui, vienas iš didžiausių senųjų germanų vardų žinovų M. Schönfeldas, kaip matėme, laikėsi tvirtai įsikibęs geografinės Ptolemajo nuorodos, nors kitais atvejais, pavyzdžiui, kalbėdamas apie frugudionus ir avarinus, nebuvo toks kategoriškas: ir vienus, ir kitus drąsiai taiso į burgudionus ir varinus, ir nenori jų palikti dešiniajame Vyslos krante. Vis dėlto mums C. Müllerio siūlymas atrodo įtikinamas: jis ne tik pagrįstas paleografiškai, bet taip pat sukuria logišką Skandinavijoje gyvenusių trijų tautų seką.

Pirmosios žinios apie svionus priklauso Tacitui:

Nenagrinėsime socialinio svionų gyvenimo ypatybių. Čia mums rūpi tik geografinė jų vietos nuoroda. Iš Tacito aprašymo aišku, kad jie gyvena kairiajame, t. y. vakariniame, Svebų (Baltijos) jūros krante, nes netrukus jis pradės kalbą apie dešiniajame jūros krante gyvenančius aisčius (45, 2) [1]. Pažiūrėję į žemėlapį pamatysime, kad dab. Švedijos pakrantėse daugybė salų, jų ypač daug dab. Stokholmo apylinkėse. Tad Tacito pastaba „gyvena pačiame Okeane“ (ipso in Oceano) veikiausiai ir reiškia, kad svionai gyvena salose, o jo minimos „kai kurios upės“ (in quibusdam fluminum) veikiausiai bus protakos tarp tūkstančių Švedijos rytinės pakrantės salų. Švedų mokslininkai linkę manyti, kad Tacito minimi svionai gyvenę Melareno (Mälaren) ežero pakrantėse ir salynuose: istorinis to krašto pavadinimas – Svealandas (šved. Svealand). Pirmoji šio toponimo dalis aiškiai nurodo į svionus, o antroji rodo darybinį modelį, kuris, kaip mėginama spręsti iš archeologijos duomenų, Skandinavijoje buvo populiarus III–VI amžiuje [39, 677]. Tose vietose, ypač Oplande (šved. Uppland, sakytume „Aukštaitija“, kraštas į šiaurę nuo Stokholmo), tyrėjų manymu, gausu ir kitų toponimikos užuominų į pačius seniausius dar svionų laikus [39, 680–681]. Kita vertus, patys seniausi to krašto archeologų randami palaidojimai datuojami tik III a., tad gerokai vėliau, nei rašė Tacitas. Galbūt jo laikais svionai gyveno labiau į pietus nuo Oplando [35, 331].

Tacitas pateikia ir dar vieną geografinę nuorodą apie svionus.

Nenagrinėsime šioje citatoje įžvelgiamų galbūt baltiškos mitologijos atspindžių [40, 316]. Matome, kad Tacitas savo svionus įkurdina šiauriausiame dar gyvenamame Skandinavijos krašte. Tiesa, toliau nupasakojęs dešiniajame Svebų jūros krante gyvenančius aisčius, jis vėl sugrįžta prie svionų:

Kai kurie mokslininkai šiuos sitonus tapatino su nuo IX a. žinoma suomių gentimi kvenais (suom. Kainulaiset, sen. skand. Kvænir, Kveinir, angl. saks. Cwenas), kiti – su kokia nors Skandinavijos germanų gentimi (38). Šiandien tyrėjai nebe taip drąsiai kelia hipotezes ir sitonus linksta skirti prie mįsles vis dar keliančių tautų (39). Kad ir kaip būtų, mūsų tyrimui svarbu, kad į šiaurę nuo svionų gyvena dar viena gentis, kurią Tacitas pavadina sitonais.

Tačiau grįžkime prie svionų. Apie juos, atrodo, kalba ir Plinijus – tai jo minima hilevijonų gentis (Hilleuionum gente).

XX a. pradžios ir vidurio tyrėjai (G. Schüttė, Th. von Grienbergeris, J. Svennungas) [4, 573–574] šį niekur daugiau neaptinkamą tautos pavadinimą pasiūlė skaityti *illa Suionum gente. Atrodo, toks taisymas visai pagrįstas: jį remia ne tik paleografiniai, bet ir geografiniai argumentai. Mat Plinijus expressis verbis kalba apie Skandinaviją, be to, mini svionams būdingą socialinės ir teritorinės organizacijos bruožą, vadinamą „šimtinėmis“ (Hundare) [5, s.v.]: jis jas vadina pagus, „kaimais“, Tacitas, kaip matėme, – civitates, „miestais“. Šiandien tyrėjų communis opinio pritaria tokiai konjektūrai (41). Iš Plinijaus pasakojimo sunku suprasti, kur gyvena jo „garsieji svionai“. Vis dėlto tekstas kelia įspūdį, kad veikiau turėtume įsivaizduoti pietrytinį dabartinės Skandinavijos pakraštį.

Kitas apie svionus kalbantis šaltinis bus tik po gerų keturių šimtų metų pasirodžiusi Jordano „Getika“. Vardydamas Skandzos tautas Jordanas pradeda nuo šiaurės: „šiaurinėje salos dalyje gyvena adogitų gentis“ (Get. 19), paskui mini jau mūsų aptartus skrerefenus (Get. 21) ir tuomet jau kalba apie svehanus:

Verta pastebėti, kad Jordano žinutė skiriasi nuo Tacito pasakojimo, tad yra nuo jo nepriklausoma. Apie geografinę jų padėtį sužinome tik tiek, kad jie yra šiaurinėje Skandinavijos dalyje ir gyvena į pietus nuo skrerefenų. Ar jie ten gyveno ir Tacito laikais, pasakyti neįmanoma, bet VI a. pradžioje svehanai galbūt jau tikrai gyveno dab. Oplande. Jų vardas, anot kalbininkų, yra gotiška tų pačių Tacito svionų versija (43).

Truputį tolėliau Jordanas dar kartą mini svehanus, tik kiek labiau lotynizuota forma.

Iš šių svetidų padermės, anot Jordano, esą ir danai. Bet mūsų tyrimui svarbu tai, kad Jordanas apie svetidus kalba iškart po to, kai aptarė „taikinguosius finus“: matome tą pačią dėstymo seką: pirma finai, paskui – sulonai (Ptolemajas, III, 5, 20), pirma skrerefenai, paskui – svehanai (Jordanas, Get. 21) arba „taikingieji finai“ ir svetidai (Jordanas, Get. 23).

Esame minėję, kad skaitydami Ptolemajo tautas vardijančius sakinius turime labai atidžiai žiūrėti į jų skaidymą todėl, kad galima įtarti, jog vienoje frazėje tarp jungtukų išvardytos tautos veikiausiai ateina iš vieno šaltinio ir galbūt kalba apie vieną geografinę vietą ar bent jau kryptį. Tad nagrinėjamą jo sakinį turime skelti į dvi dalis: pirma

Įsižiūrėję į pirmąją jo dalį pastebime, kad visos joje išvardytos tautos aptinkamos Skandinavijos pusiasalyje – ir gautai / gitonai, ir finai, ir sulonai / svionai. Skandinavijoje matome ir poras – gutonai ir finai, svionai ir finai, gutonai ir svionai. Žemyne tokių kombinacijų jokie šaltiniai nemini. Jas randame tik mūsų nagrinėjamoje Ptolemajo vietoje, o visos šios gentys įkurdintos dešiniajame Vyslos krante. Visa tai matydami galime įtarti, kad Ptolemajas arba jo šaltinis klysta. Šios tautos negyveno prie Vyslos todėl, kad jos apskritai negyveno žemyne.

Ar įmanoma suprasti, kodėl Ptolemajas galėjo taip suklysti? Bent jau vieną hipotezę galėtume pasiūlyti. Kaip minėta, rašydamas apie Didžiąją Germaniją ir jos apylinkių kraštus Ptolemajas naudojosi pačia Tacito „Germanija“, bet ne jos šaltiniais (45). Kita vertus, Tacitas buvo ne vienintelis, tad Ptolemajas turėjo kažkaip derinti visus savo šaltinius. Skaitydami pastebime, kad Tacitas pirmiausia aptaria gotonus (Germ. 44, 1), o paskui iškart pereina prie Okeano salose gyvenančių svionų (Germ. 44, 2–3). Tad paskubomis konspektuojant Tacito veikalą išties nesunku žemyno gotonus palaikyti Skandinavijos gautais, o jų kaimynais laikyti svionus ir finus. Juo labiau kad Tacito tekste netoli ir finai (Germ. 46, 3): juos nuo pasakojimo apie svionus skiria ilgas aisčių ir gintaro aprašymas (Germ. 45, 2–5), apie kuriuos papasakojęs Tacitas vėl grįžta prie paliktų svionų ir kalba apie sitonus (Germ. 45, 6). Čia matome šiokią tokią painiavą ir nenuoseklumą. Kai kurie tyrėjai net siūlo manyti, kad pasakojimą apie aisčius Tacitas įterpė vėliau ir ne vietoje: pirmiausia jis turėjęs pabaigti kalbą apie svionus ir sitonus ir tik tada pereiti prie dešiniajame Svebų jūros krante gyvenančių aisčių [26, II, 8–9; 40, 321]. Tacito tekstas išties rodo tam tikrą nesklandžią jungtį. O mes galėtume paklausti, ar kartais netikėtai Tacito gauta nauja informacija apie aisčius nesupainiojo autoriaus ir ar ne todėl finai įkurdinti tame pačiame dešiniajame Baltijos jūros krante? Ir ar tai neįtikino Ptolemajo, kad finai gyveną kažkur nelabai toli nuo gintarą renkančių aisčių, vadinasi, ir nelabai toli nuo Vyslos? Žodžiu, aiškindami šią Ptolemajo klaidą galėtume spėti, kad jis turėjo du šaltinius. Pirmasis vardijo: gautai‒svionai‒finai ir visus įkurdino Skandinavijoje. Kaip tik šią schemą matome Ptolemajo Geogr. II, 11, 20. Kitas jo šaltinis buvo Tacito „Germanija“, kuri taip pat vardijo seką gotonai–svionai–(aisčiai)– finai (Germ. 44–46), bet pastaruosius įkurdino dešiniajame Baltijos jūros krante ir pavertė aisčių kaimynais. O kadangi finų kaimynai pirmojoje schemoje buvo ir svionai bei gotonai, tai Ptolemajas juos visus kartu ir įkurdino dešiniajame Vyslos krante povenedais.

FRUGUDIONAI

Aptarę pirmąją nagrinėjamo Ptolemajo sakinio dalį apie po venedais gyvenančius gitonus (gotonus), finus ir sulonus (svionus), panagrinėkime toliau jo pateikiamas žinias:

Jau esame sakę, kad paleografijos žinovai (tokia ir tyrėjų communis opinio) nedvejodami Ptolemajo frugudionus ir avarinus taiso į burgodionus ir varinus. Abi šias tautas jau buvo paminėjęs Plinijus:

Atrodytų, kad Plinijus tautas vardija iš pietų į šiaurę, o Ptolemajas tas pačias tautas dėlioja atvirkščiai: jo schemoje varinai yra pietuose, o burgudionai – šiaurėje. Kad ir kaip būtų, abi šios tautos minimos greta. Ar jos tikrai gyveno greta, ar tai tik rodo šaltinių tapatumą, sunku pasakyti. Šiuo atveju mums svarbu tik tai, kad burgodionus ir varinus tiek Ptolemajas, tiek ir Plinijus mini vienus greta kitų. Kaip matėme, Tacitas apie burgodionus nekalba, bet mini gutonus ir arčiau prie jūros gyvenančius lemovijus bei rugijus.

Kas dar žinoma apie burgodionus? XIX a. pab. – XX a. pr. mokslininkai burgundus kildino iš Bornholmo (sen. angl. Burgeda land, sen. island. Borgundarhómr) salos Baltijos jūroje, kurios pavadinimas lyg ir leidžia burgundus sieti su šia sala. Jordano pasakojimo apie Skandinaviją – visų tautų įsčias (Get. 25) – įkvėpti germanistai nori ten įkurdinti ir burgundus. Vis dėlto tai nėra labai paprasta – panašių vietovardžių, nors jų yra Danijoje, Olandijoje ir Vokietijoje, ten nepavyksta surasti. Tačiau išradingieji tyrėjai nenusimena: netolimi burgundų kaimynai esą turėję būti rugijai (nes ir vieni, ir kiti pirmiau nei iš salų persikėlę į žemyną, gyvenę salose – kas Riugene, kas Bornhome). O kadangi rugijams vietą Skandinavijoje nurodo vietovardis – pietvakarių Norvegijos kraštas Rogalandas, tai ir burgundai turėję gyventi kažkur netoli nuo jų [9, 15–16]. Šiandien šiai hipotezei nebelinkstama pritarti [8, 471], bet burgundų ryšys su Bornholmo sala dar lieka neaiškus: galbūt salos gyventojai bus atsikėlę į žemyną, bet galbūt ir atvirkščiai? Kad ir kaip būtų, vien vardu remtis yra gana nepatikima, ypač kai kalbama apie burgundų vardą. Mat jo etimologija gana skaidri: germ. *burgund„aukštai esantis“ nurodo geografinę vietos ypatybę [28, 460]. Tad burgodionai apytikriai reiškia „aukštaičiai“. Jei pamėgintume aukštaičiams priskirti visus vietovardžius su šaknimi aukšt­, tai tuomet jiems reikėtų atiduoti visą Lietuvą. Bet grįžkime prie burgundų. Kaip minėta, pirmasis apie juos kalba Plinijus, antrasis – Ptolemajas. Ir ne vieną kartą. Mat pasakodamas apie Germaniją ir vardydamas jos tautas Aleksandrijos geografas bent kelis kartus mini burguntus (Βουργούνται). Pirmą kartą – vardydamas didžiąsias Germanijos žemių vidurio tautas. Kaip minėta, pasakodamas apie jos tautas Ptolemajas pirmiausia išvardija pajūrio, paskui – Pareinės gyventojus, o tada likusią Germanijos teritoriją dalija į dar tris Germanijos vidurio ir pietų juostas. Burguntai priskirti prie toliausiai į rytus gyvenančių didžiųjų vidurio juostos tautų:

Toliau jau atsiremdamas į nurodytą burguntų vietą Ptolemajas įkurdina smulkesnes tautas. Iš jo sužinome, kad tarp burguntų ir pajūryje gyvenančių rutiklėjų dar yra įsiterpę ailvajonai (Αἰλουαίωνες)

Ptolemajas pateikia žinių ir apie pietinius burguntų kaimynus:

Matome, kad Ptolemajo žinios apie burguntus ir jų kaimynus gana gausios. Pasinaudodami jomis galime gana tiksliai aprašyti jų padėtį. Burguntai gyvena tarp Svebo (veikiausiai Oderio) vidurupio ir Vyslos aukštupio. Vakaruose burguntai ribojasi su semnonais, šiaurėje – su ailovajonais, už kurių pajūryje gyvena rutiklėjai. Priešingoje pusėje, pietuose, burguntai ribojasi su lugais omanais, už kurių ta pačia kryptimi dar toliau yra įsikūrę lugai didunai. Rytuose burguntai remiasi į Vyslą, bet tai neturėtų būti pats aukštupys, nes, anot Ptolemajo, pačiame Vyslos aukštupyje gyveną lugai burai:

Aptarę Ptolemajo II knygos 11 skyriaus burguntus galime grįžti prie III knygos 5 skyriuje dešiniajame krante paminėtų burgudionų. Ar galima burguntus ir burgudionus laikyti viena tauta? Pradėkime nuo palyginimo. Kas bendra ir kas skiria šiuos du aprašymus? Matėme, kad ir vienus, ir kitus Ptolemajas kurdina prie Vyslos, tik skirtinguose krantuose (50). Nei vieni, nei kiti nesiekia Vyslos ištakų. Tačiau čia panašumas ir baigiasi: abu aprašymai nesutaria dėl Vyslos ištakų krašto gyventojų, nes pasakojant apie Germaniją ir burguntus, Vyslos ištakų kraštas priklauso lugams burams (II, 11, 20), o pasakojant apie Sarmatiją ir burgudionus – varinams (III, 5, 20). Šauriniai burguntų kaimynai ailvijonai, burgudionų – sulonai; vakariniai burguntų kaimynai semnonai, o burgudionai vakaruose remiasi į Vyslą. Pietuose burguntai ribojasi su lugais omanais, o burgudionai – su varinais. Tad apie vieną čia kalbama tautą, ar apie dvi? Mūsų hipotezė būtų tokia: abiejose vietose Ptolemajas kalba apie vieną ir tą pačią tautą, tik remiasi skirtingais šaltiniais. Antrojoje knygoje pasakodamas apie Germaniją jis turi daug išsamios medžiagos. Matome, kad jis skiria didžiąsias ir mažąsias tautas ir vardija jas iš vakarų į rytus, visą Germaniją dalindamas į tris juostas. Be to, jis nurodo įvairių tautų teritorijas, susiedamas jas su didžiosiomis upėmis – Reinu, Elbe, Svebu ir Vysla. Šiame šaltinyje kalbama apie burguntus. III, 5, 20 dešiniajame Vyslos krante paminėdamas burgudionus Ptolemajas veikiausiai pasinaudoja tuo pačiu šaltiniu, kuriuo rėmėsi ir Plinijus. Matėme, kad Plinijus tautas vardijo iš pietų į šiaurę ir neminėjo jokių upių. Plinijaus išvardytoje sekoje, be kitų, matome gutonus, burgudionus ir varinus: visas šias tris tautas vardija ir Ptolemajas. Pagaliau, ir Ptolemajas III, 5, 20, ir Plinijus IV, 99 vartoja tą pačią tautos vardo formą su germaniška priesaga *­jan­: burgodiones, Φρουγουδίωνες (51). Tad manytume, kad, derindamas turimus šaltinius, Ptolemajas norėjo „rekonstruoti“ rytinį Germanijos pakraštį ir todėl tautų grupę, kurią perėmė iš Plinijaus (gotonai‒varinai‒burgodionai), apgyvendino dešiniajameVyslos krante, o II knygoje išsamiai rašydamas apie Didžiąją Germaniją jis rėmėsi kitais, išsamesniais, šaltiniais, kurių neturėjo Plinijus.

AVARINAI – VARINAI

Aptarsime paskutinę Ptolemajo su Vysla siejamą gentį – avarinus (Αὐαρινοὶ). Jau matėme, kad tyrėjai gana vieningai jų pavadinimą taiso į varinus ir sieja su Plinijaus (IV, 99) minimais varinais (Varinnae), kurie kartu su burgodionais, charinais ir gotonais sudaro didesnę vandilų (Vandili) grupę. Taip pat jau pastebėjome, kad Plinijus gentis vardija iš pietų į šiaurę, tad turėtume manyti, kad, jo teigimu, varinai gyvena arčiau Baltijos jūros nei patys burgodionai, bet piečiau nei toliau jo minimi gotonai. Taip pat minėjome, kad Tacitas burgodionų ar burguntų nemini, tačiau užsimena apie varinus: jie buvę vieni iš Nertos dievybę garbinusių genčių:

Toliau Tacitas pasakoja, kad Okeane, t. y. Baltijos jūroje, esanti sala, kurios šventoje giraitėje vykstančios deivės Nertos garbinimo apeigos. Iš čia pateikto Nertos garbintojų sąrašo kituose šaltiniuose paminėti tik anglai ir varinai. Taip pat nėra aišku, kokia logika remiantis sudėtas šis septynių tautų sąrašas. Galbūt jos išrikiuotos geografiškai, galbūt pagal svarbą ar dydį. Tyrėjai mėgina ką nors išpešti iš šių genčių pavadinimų, iš kurių aiškiausias – avionai (Aviones), siejami su sen. vok. ouwa, auwia iš germ.*awjō, nom. awi „sala“ [18, 178]. Tačiau kur, kokioje saloje tie „salėnai“ galėjo gyventi, pasakyti neįmanoma. Kad ir kaip būtų, pasiremiant Tacitu bent apytikriai galima nusakyti šių genčių vietą. Jos visos turėjo gyventi į rytus nuo Elbės žemupio ir nelabai toli nuo jūros pakrantės. Tyrėjai siūlo šiandienines Jutlandijos pusiasalio, Šlezvigo ir Holsteino [11, 181], o kai kurioms gentims, visų pirma varinams, ir Maklenburgo žemes. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad Nertos garbintojų draugijai priklausantys varinai gyventų Vyslos aukštupyje (53). Kita vertus, jei laikytumės mūsų iškeltos hipotezės, kad Ptolemajas naudojasi Plinijaus šaltinio sąrašu, kuriame varinai ir burgodionai susikeičia vietomis, o visa seka nuo Oderio pakrančių perkelta Vyslai, tokia iš Tacito informacijos rekonstruojama varinų vieta kuo puikiausiai derėtų prie bendro paveikslo.

VI  a. šaltiniuose, visų pirma Kasiodoro Variae (III, 3), Jordano „Getikoje“ (Get. 95: Varnorum stirpe genitus) ir Prokopijaus „Karų istorijoje“ (De bellis VI, 15, 2; VII, 35, 15; VIII, 20, 1 ir t. Οὔαρνοι), pasirodys varnai. Tyrėjai nesutaria, ar jie susiję su Plinijaus ir Tacito varinais. Tačiau mūsų tyrimui svarbiau, kad gausiame Ptolemajo germanų genčių vardyne su varinais tyrėjai sieja dar du vardus – virunus (Οὐίρουνοι) ir avarpus (Αὔαρποι). Tiesa, Aleksandrijos geografo žinios labai šykščios.

Iš šio Ptolemajo teksto galime suprasti, kad ir virunai, ir avarpai gyvena tarp pajūrio genčių ir vidurinės Ptolemajo iš vakarų į rytus vardijamų Germanijos genčių linijos. Tad išeitų, kad virunai turėtų gyventi kažkur tarp žemutinės Elbės ir Reino, o avarpai – tarp Elbės ir Oderio. Vadinasi, kaip tik avarpai (54) galėtų būti tie patys Plinijaus ir Tacito paminėti varinai, jei tik galima tapatinti šias dvi gentis.

Kad ir kaip būtų, prasčiausiai šiai draugijai tinka Vyslos aukštupyje Ptolemajo įkurdinti (a) varinai. Tad turėtume manyti, kad tolimoje Aleksandrijoje gyvenęs geografas čia bus suklydęs.

IŠVADOS

Apibendrindami išdėstytą tyrimą galime padaryti daug išvadų. Visų pirma turėtume priminti, kad dirbdami šį darbą naudojomės keliais filologinės analizės įrankiais, iš kurių svarbiausi buvo šie. Pirmiausia paties Ptolemajo liudijimas (I, 19, 2), kad pasakodamas apie tautas jis rūpinosi nurodyti jų tarpusavio santykius. Tai reiškia, kad jo tekste greta minimos tautos veikiausiai gyvena viena šalia kitos, tad negalima jų išbarstyti po plačias geografines erdves. Kitas svarbus įrankis mums buvo pastebėti ir atsižvelgti į specifines Ptolemajo dėstymo schemas, kurios kartojasi visame jo veikale. Atvejis, kai autorius ne visai nuosekliai laikosi jam įprasto dėstymo būdo, veikiausiai signalizuoja apie kokią nors šaltinių problemą. Pagaliau, rėmėmės hipoteze, kad Ptolemajo sakinius skaidantys jungiamieji žodžiai atskiria iš skirtingų šaltinių imtus duomenis.

Pasitelkę minėtus įrankius gilinomės į Ptolemajo tekstą, kuriame jis apžvelgia dešiniajame Vyslos krante gyvenusias tautas (III, 5, 20–21), ir pastebėjome, kad bent keletas argumentų neleidžia jų palikti Ptolemajo nurodytoje vietoje. Pirmąjį prieštaravimą jau yra iškėlęs C. Mülleris, pastebėjęs, kad gitonai / gutai ir finai minimi Skandijos salos aprašyme (II, 11, 31–35). Eidamas šia kryptimi jis iškėlė mintį, kad ir greta paminėti sulonai turėtų būti laikomi Tacito minimais Skandinavijos gyventojais svionais. Šitaip jis priėjo prie išvados, kad ten, o ne prie Vyslos yra tikroji šių trijų tautų vieta. Mūsų pastebėjimu – tai būtų jau kitas argumentas – aprašydamas europinės Sarmatijos kontūrus, Ptolemajas nukrypsta nuo jam įprastos schemos ir palei dešinį Vyslos krantą išvardija ne vieną, bet dvi tautų eiles. Tikėtina, taip jis daro todėl, kad, viena vertus, Vyslą laiko rytiniu Germanijos pakraščiu, tad prie jos ir turį gyventi Plinijaus minimos labiausiai į rytus nutolusios Germanijos tautos. Kita vertus, Ptolemajas turi ir kitą dešiniojo Vyslos kranto tautų sąrašą, pagal kurį už pajūrio venedų gyveną galindai, sudinai ir stavanai. Tad išrikiuodamas dvi eiles jis mėgina suderinti du skirtingus savo šaltinius. Pagaliau, gilindamiesi į Ptolemajo dėstymą turėjome išnagrinėti ir vienintelę Ptolemajo duomenimis nepasitikinčią modernią Vyslos dešiniojo kranto tautų teoriją, kuri priklauso G. Schüttei. Mūsų vertinimu, nors ji ir šiandien remiama daugelio autoritetingų skandinavistų ir ypač finougrų senienų tyrėjų, ši teorija yra perdėm voliuntaristinė ir nepatikima.

Neapsiribojome vien neigdami Ptolemajo dešiniojo Vyslos kranto gyventojų sąrašo tikrumą. Manome, kad, remiantis jau paminėtais analizės principais, mums pavyko šioms tautoms surasti tinkamesnę vietą, o tai dar labiau sustiprina pagrindą nepasitikėti minėtu sąrašu. Šią Ptolemajo klaidą galima taip paaiškinti.

Analizuojamą Ptolemajo dešiniajame Vyslos krante įkurdintų tautų seką sudaro dvi dalys, kurioje gutonai–finai–svionai, kaip manė jau C. Mülleris, ateina iš Skandinavijos pusiasalio geografijos, o frugudionai–avarinai–gitonai – iš Oderio vidurupio ir žemupio kraštų. Abi šias sekas jungia Ptolemajo sutapatinti gitonai / gutai.

Rašydamas apie rytinį Germanijos pakraštį Ptolemajas remiasi dviem skirtingais šaltiniais. Kalbėdamas apie Didžiąją Germaniją (II kn.) jis naudojasi išsamiais ir gana daug detalių apimančiais iš kitur mums nežinomais šaltiniais, o pasakodamas apie europinę Sarmatiją (III kn.) tas pačias rytinio Germanijos pakraščio žemes aprašo remdamasis Plinijumi ir Tacitu arba jų šaltiniais.

Mūsų tyrimas Ptolemajo dešiniajame Vyslos krante įkurdintas tautas leidžia iškeldinti prie Oderio ir išdėstyti tokia tvarka: burgundai – Oderio vidurupys; varinai – Oderio vidurupys ir žemupys (keisdamas dėstymo kryptį, Ptolemajas šias dvi gentis sukeičia vietomis); gotonai  –  Oderio žemupys, bet ne pajūris. Likusias tris tautas turime įkurdinti Skandinavijoje: gutai – Skandinavijos pusiasalio pietryčiai; finai turi gyventi į šiaurės vakarus nuo gutų; svionai turi gyventi salose į šiaurės rytus nuo gutų. Dėliodamas šias tautas Ptolemajas seka Tacito schema, kurio pasakojimas taip pat peršoka Baltijos jūrą.

Ir pabaigai. Iš dešiniojo Vyslos kranto į tinkamesnes vietas iškrausčius visą nagrinėtą Ptolemajo sąrašą, ten lieka antroji Ptolemajo tautų eilė, kurioje po venedais palei Vyslą toliau gyvena galindai, sudinai ir stavanai. Šis sąrašas daug taikliau aprašo dešinįjį Vyslos krantą, nes ir venedai, ir galindai, ir sudinai, o galbūt ir stavanai buvo baltų gentys. Tokia išvada gerai dera su kitų mokslų duomenimis. Pavyzdžiui, germanistai pripažįsta, kad įprastai gerai toponimiką išsaugančios slavų tautų kalbos tuose kraštuose nefiksuoja jokių senųjų germaniškų toponimų (55). Tas pat ir su archeologiniais duomenimis: garsioji Wielbarko kultūra, kurią germanų mokslas noriai skyrė gotams, iš tiesų daug lengviau interpretuojama kaip vakarų baltų archeologinės kultūros variantas [20, 145–157].

Šaltiniai ir literatūra

[1] ALEKNA, Darius. Dar kartą apie Tacito aisčius. Istorija, 2010, 80(4), p. 3–20.

[2] ALEKNA, Darius. Klaudijus Ptolemajas apie Vyslą ir jos apylinkes. Lituanistica, 2020, T. 66, Nr. 2(120), p. 67–94.

[3] ALEKNA, Darius. Nuo Agripos iki Plinijaus: Vysla I a. romėnų geografinėje literatūroje. Lituanistica, 2019, T. 65, Nr. 4(118), p. 251–271.

[4] ANDERSSON, Thorsten. Hilleviones. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 14. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 1999.

[5] ANDERSSON, Thorsten. Hundare. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol.  15. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2000.

[6] ANDERSSON, Thorsten. Rugier, § 1. Namenkundliches. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol.  25 (2). Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H.  Beck, D.  Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2003.

[7] ANDERSSON, Thorsten. Skandinavische Stämme. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 28. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2005.

[8] ANTON, Hans H. Burgunden. Frühgeschichte und erste Wanderungen. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 4. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 1981.

[9] BLEIKER, Jürg. Das Burgunderproblem in germanistischer Sicht. Vox Romanica, 1963, 22(1).

[10] BURRI, Renate. Die Geographie des Ptolemaios im Spiegel der griechischen Handschriſten. Berlin, Boston: Walter de Gruyter GmbH, 2013.

[11] CASTRITIUS, Helmut. Nerthusstämme Historisches. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 21. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2002.

[12] CLAUDII PTOLEMAEI. Geographia. Ed. C. Müller. Vol. 1–2. Paris: Firmin­Didot, 1883–1901.

[13] CLAUDII PTOLEMAEI, Geographiae codex Urbinas Graecus 82: phototypice depictus consilio et opera curatorum Bibliothecae Vaticanae. Tabulae geographicae: accedunt tabulae viginti septem codices Vaticani Latini 5698, tres Urbinatis Graeci 83 Lugundi Batavorum–Lipsiae Brill, 1932.

[14] GAUTIER DALCHÉ, Patrick. La Géographie de Ptolémée en Occident (IVe-XVIe siècle). Turnhout: Brepols, 2009.

[15] GEUS, Klaus; TUPIKOVA, Irina. Von der Rheinmündung in den Finnischen Golf. Neue Ergebnisse zur Weltkarte des Ptolemaios, zur Kenntnis der Ostsee im Altertum und zur Flottenexpedition des Tiberius im Jahre 5. n. Chr. Geographia Antiqua, 2013, 22, p. 125–143.

[16] GIMBUTAS, Marija. The Balts. London: Thames and Hudson, 1963.

[17] GIMBUTIENĖ, Marija. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius: Mokslas, 1985.

[18] GÜNNEWIG, Beatrix. Nerthusstämme Namenkundliches, Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 21. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2002.

[19] JORDANAS. Apie getų kilmę ir žygius. Iš lotynų kalbos vertė V. Gerliakienė, įvadą, lotyniško teksto redakciją ir komentarus parengė D. Alekna. Christiana tempora IV. Vilnius: Žara, 2017.

[20] JOVAIŠA, Eugenijus. Aisčiai. Kilmė. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos mokslų akademija, 2012.

[21] KLAUDIOS PTOLEMAIOS. Handbuch der Geographie. Griechisch­Deutsch. Hrsg. von A. Stückelberger und G. Graßhoff unter Mitarbait von F. Mittenhuber, R. Burri, K. Geus, G. Winkler, S.  Ziegler, J.  Hindermann, L.  Koch, K.  Keller. Einleitung, Text und Übersetzung, Index. 1. Teil: Einleitung und Buch 1–4; 2. Teil: Buch 5–8, Basel: Schwabe, 2017².

[22] KOIVULEHTO, Jorma; SCHULZ, Hans­Peter. Finnland. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde, Vol. 9(2). Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 1995.

[23] LORENTZ, Friedrich. Preussische Ortsnamen und Appellative in Namen im Raum links der unteren Weischsel. Zeitschriſt für Slawistik, 1966, 11(2).

[24] M. [Recenzija] Ptolemy’s Maps of Northern Europe. A Reconstruction of thePrototypes by Gudmund Schütte. The Journal of Hellenic Studies, 1918, Vol. 38, p. 199.

[25] MITTENHUBER, Florian. Textund Kartentradition in der “Geographie” des Klaudios Ptolemaios: eine Geschichte der Kartenüberlieferung vom ptolemäischen Original bis in die Renaissance. Bern: Bern Studies in the History and Philosophy of Science, 2009.

[26] MÜLLENHOFF, Karl. Deutsche Altertumskunde. I–V. Berlin, Weidmannsche Buchhandlung, 1870–1900.

[27] MÜLLER, Hermann, Die Marken Des Vaterlandes. Part 1: Des Westens Nordliche Halſte. Bonn, 1837.

[28] NEUMANN, Günter. Burgunden. Namenkundliches. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 4. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 1981.

[29] NYMAN, Eva. Svear. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 30. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2005.

[30] PEKKANEN, Tuomo. The Ethnic Origin of the ΔΟΥΛΟΣΠΟΡΟΙ. Arctos. Acta philologica Fennica. Supplementum I. Suomalaisen Kirjallisuuden Kirjapaino Oy, Helsinki, 1968.

[31] PETRUS DE DUSBURG. Chronica terrae Prussiae = Piotr z Dusburga. Kronika ziemi Pruskiej. Ed. Jarosław Wenta, Sławomir Wyszomirski. Cracoviae, 2007.

[32] PLINIUS MAIOR (Gaius Plinius Secundus). Naturalis historia. Ed. L. Ian et C. Mayhoff. 5 vol. Lipsiae: Teubner, 1892–1909.

[33] PROCOPII CAESARIENSIS. Opera omnia. Ed. G. Wirth (post J. Haury). Vols. 1–2. Leipzig: Teubner, 1962–1963.

[34] REICHERT, Hermann. Ptolemaeus.  Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol.  23. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2010.

[35] SAWYER, Peter H. Svear. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 30. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2005.

[36] SCHÖNFELD, Martin. Wörterbuch der altgermanischen Personenund Völkernamen. Heidelberg: Carl Winter Universitätsbuchhandlung, 1911.

[37] SCHÜTTE, Gudmund. Ptolemy’s Maps of Northern Europe: A Reconstruction of the Prototypes. Published by Royal Danish Geographical Society. Copenhagen: H. Hagerup Publisher, 1917.

[38] SPRINGER, Matthias. Warnen. Die früheste Nennung der Warnen. Reallexikon der Germanischen Altertumskunde. Vol. 33. Vollst. neubearb. und stark erw. Aufl., Edg. H. Beck, D. Geuenich, H. Steuer. Berlin, New York: De Gruyter, 2006.

[39] STRANBERG, Svante. The development of Proto­Nordic Place­names. The Nordic Languages. An International Handbook of the History of the North Germanic Languages. Ed. by O. Bandle et al. Berlin New York: Walter de Gruyter, 2002, p. 671–685.

[40] TACITUS. Germania. Translated with Introduction and Commentary by J. B. Rives. Oxford: Clarendon Press, 1999.

[41] WALLERSTRÖM, Thomas. Emerging ethnonyms, ethnicity and archaeology. The case of “Finns” in northern Europe. The European frontier. Clashes and compromises in the Middle Ages. Ed. by J. Staecker. Lund studies in medieval archaeology 33/CCC papers 7. Lund, Visby, 2004, p. 73–88.

[42] WHITAKER, Ian. Ohthere’s Account Reconsidered. Arctic Anthropology, 1981, Vol. 18(1), p. 1–11.

[43] WHITAKER, Ian. Tacitus’ “Fenni” and Ptolemy’s “Phinnoi”. The Classical Journal, 1980, Vol. 75, 3, p. 215–224.

[44] Žiemgalos vyskupystės aktai = Acta episcopatus Semigalliensis. I dalis: Balduino aktai = Pars I: Acta Balduini. Parengė, vertė ir komentavo Tomas Baranauskas. Pasvalys–Joniškis: Pasvalio krašto muziejus, Simkala, 2022.

DARIUS ALEKNA

Ptolemy’s Geography Studies: Who Lives and Who Does Not Live on the Right Bank of the Vistula