Norvegijoje gyvenančių lietuvių migracinės nuostatos Norvegijos atžvilgiu

ĮVADAS

Šiuolaikinė gyventojų migracija yra viena iš aktualiausių problemų visame pasaulyje. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuviams buvo suteikta galimybė gyventi ir ieškotis darbo kitose šalyse. Per pastaruosius keliolika metų Lietuvos gyventojų emigra­cija tapo beveik nieko nebestebinančiu, tačiau vis dar daug diskusijų keliančiu reiškiniu. Natūralu, kad žmonės emigracijai renkasi tokias šalis, kurios yra ekonomiškai išsivysčiu­sios, kuriose yra suteikiamos geros socialinės garantijos ir užtikrinamas visomis prasmėmis saugus gyvenimas. Viena tokių šalių – Norvegija.

Kiekvienais metais į Norvegiją išvykstančių ir nuolat gyvenančių lietuvių skaičius vis auga. Pastarąjį dešimtmetį yra atlikta nemažai tyrimų apie lietuvių emigrantus Norvegijoje. Straipsnyje remiamasi ankstesniais kitų tyrinėtojų tyrimais, skirtais lietuvių emigracijai Norvegijoje: Ingridos Celešiūtės tyrimu „Darbo migrantų elitas: migracijos tikslai ir vers­lumo iniciatyvos“ [2], Dariaus Daukšo atliktais tyrimais apie Norvegijoje gyvenančius lie­tuvius – „Būti lietuviu čia ir ten: migrantų iš Lietuvos Norvegijoje atvejis“ [3], „Savas“ ir „kitas“ Norvegijos visuomenėje: Norvegijos lietuvių atvejis“ [4], „Antros kartos emigrantai iš Lietuvos Norvegijoje: tarp Lietuvos ir Norvegijos?“ [5], Eglės Gudavičienės tyrimu „Oslo lietuvių kalbų mokėjimas ir kalbinis elgesys“ [7], Liudos Kmitės publikacija „Acculturation and adaptation among Lithuanian workers ir Norway“ [9] ir kitais. Šie tyrinėtojai savo darbuose analizuoja Norvegijoje gyvenančių lietuvių migracijos priežastis, jų adaptacijos ir integracijos procesus svetimoje šalyje, tautinio identiteto išsaugojimo galimybes. Tačiau vis dar trūksta informacijos, kaip Norvegijoje gyvenantys lietuviai vertina Norvegiją, tai ir nulėmė šio tyrimo naujumą ir aktualumą.

Šio tyrimo objektas – Norvegijoje gyvenančių lietuvių migracinės nuostatos Norvegijos atžvilgiu. Tikslas  –  išsiaiškinti Norvegijoje gyvenančių lietuvių požiūrį į migraciją į Norvegiją. Keliami uždaviniai: atlikti statistinę lietuvių migracijos į Norvegiją duomenų analizę ir, remiantis atlikto empirinio tyrimo duomenimis, išanalizuoti Norvegijoje gyve­nančių lietuvių požiūrį į Norvegiją kaip emigracijos šalį.

Pagrindinis šio straipsnio šaltinis – 2021 m. vasario 9–28 d. atliktas empirinis tyrimas. Norvegijoje gyvenantiems lietuviams buvo parengta anketa: pirmojoje klausimyno daly­je respondentų buvo prašoma pateikti bendrus duomenis apie save, o antrąją klausimy­no dalį sudarė uždari klausimai (respondentai turėjo pasirinkti jiems tinkamiausią atsa­kymą) ir atviri klausimai (buvo prašoma išsakyti savo nuomonę tam tikrais klausimais). Formuluojant klausimus atsižvelgta į dažniausiai žiniasklaidoje aprašomas ir nagrinėjamas temas bei jau įsigalėjusius stereotipus, susijusius su Norvegija ir Norvegijoje gyvenančių lie­tuvių situacijomis. Anketa buvo paskelbta interneto puslapyje Apklausa.lt, ja dalytasi socia­liniame tinklapyje „Facebook“ esančiose grupėse Norvegijos Lietuviai – Oficialus, Gyvenu Norvegijoje, Drammeno lietuviai ir Bergeno lietuviai. Tyrime dalyvavo 404 Norvegijoje gyvenantys lietuviai. Surinkta medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros Skandinavistikos duomenų rankraštyne (bylos numeris – VDU 36) (1). Tyrimas buvo atliktas ir su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais, todėl buvo galima palyginti lietuvių, gyvenančių Norvegijoje ir Lietuvoje, nuomonių panašumą ir skirtumus (2).

Rašant šį straipsnį buvo taikomi turinio analizės, interpretacinis ir lyginamasis istorinis metodai.

LIETUVIŲ EMIGRACIJOS Į NORVEGIJĄ STATISTINĖ ANALIZĖ

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020  m. iš Lietuvos emigravo 23  273 asmenys, iš jų apie 7,3  proc. persikėlė gyventi į Norvegiją [13]. Šiuo metu Norvegijoje oficialiai gyvena 47 906 lietuviai, ir tai yra antra pagal dydį imigrantų grupė šalyje, tik lenkų Norvegijoje yra gerokai daugiau – 110 301 [20].

2004  m. Lietuvai įstojus į ES, lietuviai ir toliau rinkosi tradicines emigracijos kryp­tis  –  Jungtinę Karalystę, Vokietiją, tačiau kartu sparčiai ėmė augti ir naujos kryp­ties – Norvegijos – populiarumas, ji tapo darbo jėgos traukos šalimi ir kitų Rytų Europos šalių gyventojams. Lietuviams patrauklia šalimi emigracijai Norvegija tapo 2008 m., kai daug žmonių Lietuvoje neteko darbo dėl ekonominės krizės [7, 149–151].

Norvegijos statistikos departamento duomenimis, 1992 m. Norvegijoje gyveno 2 lie­tuviai, 2002 m. – 528, 2004 m. – 892 [18]. Taigi Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą pir­maisiais metais neturėjo labai didelės reikšmės lietuvių emigracijai į Norvegiją. Didžiausias lietuvių emigracijos šuolis į šią šalį įvyko 2007–2008  m.: 2007  m. lietuvių Norvegijoje suskaičiuota 3 013, 2008 m. – 5 094, 2009 m. – 7 578 (1 pav.) [19]. Nuo tų metų iki pat 2021 m. lietuvių imigrantų dalis Norvegijoje augo ir vis tebeauga. Reikėtų paminėti ir tai, kad 2019 m. į Lietuvą grįžo 2 057 lietuviai, gyvenę Norvegijoje. Tai buvo didžiausias grįžtan­čiųjų migrantų iš Norvegijos skaičius per visą lietuvių emigracijos į Norvegiją istoriją [14].

Iki 2007 m. į Norvegiją atvykdavo daugiau moterų negu vyrų, tačiau nuo 2007 m. išaugo atvykstančių į Norvegiją lietuvių vyrų srautai, ir tokia tendencija išliko iki šių dienų [19]. Anot E.  Gudavičienės, lietuvių vyrų emigracijos į Norvegiją srautus paskatino tai, kad Norvegijos darbo rinkoje ėmė dominuoti statybos sektoriaus darbai, išaugo aptarnavimo paslaugų darbuotojų poreikis [7, 152]. Šiuo metu Norvegijoje gyvena 27 511 lietuvių vyrų ir 20 395 lietuvių moterų [19]. Didžiausia dalis Norvegijoje gyvenančių lietuvių yra 30–39 metų amžiaus – 2021 m. Norvegijoje gyveno 9 173 vyrai ir 6 294 moterys iš Lietuvos, pri­klausantys šiai amžiaus kategorijai [19].

Lyginant Norvegijos ir Lietuvos statistikos departamentų pateikiamą informaciją, matomi ir tam tikri nedideli neatitikimai. Norvegijos statistikos duomenimis, šiuo metu Norvegijoje gyvena 47 906 lietuviai [20], o Lietuvos statistikos departamento duomeni­mis – 45 415 lietuvių [6]. Šis skirtumas gali būti paaiškinamas tuo, kad ne visi Norvegijoje gyvenantys lietuviai deklaruoja savo išvykimą iš Lietuvos.

PATEIKĖJŲ CHARAKTERISTIKA

Tarp 404 apklaustųjų Norvegijoje buvo 319 moterų (79 %), 83 vyrai (20,5 %) ir 2 asmenys (0,5 %), nurodę savo lytį kaip „kita“. Norvegijoje klausimyną užpildę asmenys priklausė penkioms skirtingoms amžiaus kategorijoms (2 pav.). Aktyviausiai tyrime dalyvavo 31–40 metų amžiaus asmenys – 133, arba 32,9 % visų apklaustųjų. Antrą didžiausią grupę sudarė asmenys, priklausantys 21–30 metų amžiaus grupei, – 128 (31,7 %). 94 (23,3 %) apklaustieji priklausė 41–50 m. amžiaus grupei, 44 (10,9 %) – 51–60 metų amžiaus grupei, 4 (1,2 %) buvo vyresni nei 61 metų amžiaus. Respondentų, kurių amžius būtų iki 20 metų, nepavyko apklausti.

Akivaizdu, kad didžioji dalis respondentų Norvegijoje yra darbingo 21–50 metų am­žiaus žmonės. Šie skaičiai tik patvirtina statistikos duomenis, kad iš Lietuvos daugiausiai emigruoja jauni ir darbingi žmonės. 2019 m. 72,7 % emigrantų buvo 15–44 metų am­žiaus, kai tarp Lietuvos gyventojų tokio amžiaus žmonės sudarė tik apie 36 % visų šalies gyventojų [6].

Didžioji dalis (38,4  %) apklaustųjų gyvenamąją vietą Norvegijoje nurodė miestelį, 26,2 % gyvena mieste, 24,3 % – didmiestyje, 11,1 % – kaime. Tai, kad didžioji dalis lietuvių Norvegijoje įsikuria mažesniuose miestuose ir miesteliuose gali būti paaiškinama tuo, kad nedarbo lygis visoje šalyje yra žemas, todėl darbo pasiūla tiek sostinėje, tiek ir kituose regio­nuose išlieka panaši [7, 153].

Į klausimą, kur buvo respondentų gyvenamoji vieta Lietuvoje, 143 asmenys (35,4 %) nurodė, kad prieš emigraciją gyveno mieste, 138 (34,2 %) – didmiestyje, 78 (19,3 %) – mies­telyje ir 45  (11,1  %)  –  kaime. Rolandas Kripaitis ir Birutė Romikaitytė pastebėjo, kad kaimo ir miesto gyventojų migracinis mobilumas skiriasi – 2005 m. migrantų procentas miestuose buvo du kartus didesnis, palyginti su kaimo vietovėmis [10, 175]. Galima teig­ti, kad tendencijos iš esmės nesikeičia: net 69,6 % tyrime dalyvavusių respondentų nuro­dė prieš emigraciją gyvenę mieste arba didmiestyje ir tik 30,4 % respondentų emigravo iš mažesnių gyvenviečių.

Pati didžiausia dalis apklaustųjų Norvegijoje nurodė, kad jų išsilavinimas yra aukšta­sis – 264 apklaustieji, arba 65,3 % visų apklaustųjų. 80 (19,8 %) respondentų nurodė turin­tys profesinį išsilavinimą, 53 (13,1 %) – vidurinį, 7 (1,7 %) – pagrindinį. Asta Stulgienė ir Asta Daunorienė pastebi ryšį tarp migracijos ir išsilavinimo lygio. Aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės efektyviau ieško darbo alternatyviose darbo rinkose, jie greičiau išmoksta kitą kalbą, adaptuojasi naujoje darbo aplinkoje, todėl kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, tuo didesnė tikimybė, kad jis migruos [21, 985]. Edita Siniavskaitė ir Daiva Andriušaitienė akcentuoja tai, kad aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių praradimas itin veikia Lietuvos darbo rinką – vyksta „protų nutekėjimas“ [16, 218]. „Protų nutekėjimo“ problemą pastebi ir daugelis kitų tyrinėtojų [1, 65; 8, 27; 15, 71; 18, 476; 22, 147; 24, 180].

Iš pateiktų atsakymų matyti, kad didžioji dalis apklaustųjų Norvegijoje gyvena jau pakankamai ilgai – 183 (45,3 %) respondentai nurodė gyvenantys Norvegijoje daugiau nei 7 metus; 137 (33,9 %) Norvegijoje gyvena nuo 3 iki 7 metų, 76 (18,8 %) – nuo 1 iki 3 metų. Tik 8  (2  %) respondentai nurodė, kad Norvegijoje gyvena iki vienerių metų. Remiantis apklausos rezultatais, galima daryti prielaidą, kad respondentai Norvegijoje yra visiškai įsitvirtinę darbo rinkoje ir adaptavęsi, nes svetimoje šalyje gyvena jau ilgą laikotarpį.

TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ

Antrąją klausimyno dalį sudarė uždari klausimai, į kuriuos atsakydami respondentai turėjo pasirinkti jiems tinkamiausią atsakymą, ir atviri klausimai, kuriais buvo prašo­ma išsakyti savo nuomonę. Klausimai buvo formuluojami atsižvelgiant į žiniasklaido­je vyraujančias temas ir įsigalėjusius stereotipus, susijusius su Norvegija ir Norvegijoje gyvenančiais lietuviais.

Pirmiausia Norvegijoje gyvenančių lietuvių buvo paklausta, ar jie savo artimoje aplin­koje pažįsta daugiau į Norvegiją emigravusių lietuvių. Didžioji dalis apklaustųjų, t. y. 281 (49,1 %), nurodė turintys Norvegijoje gyvenančių lietuvių draugų, 138 (24,1 %) nurodė, kad Norvegijoje gyvena ir jų šeima, dar 124 (21,7 %) turi Norvegijoje gyvenančių gimi­naičių. Ir tik 29 (5,1 %) apklaustieji savo artimoje aplinkoje nepažįsta daugiau Norvegijoje gyvenančių lietuvių. Taigi, net 94,9 % respondentų Norvegijoje savo artimoje aplinkoje turi arba pažįsta ir daugiau lietuvių. Tai gali būti paaiškinama migracijos tinklo teorija, pagal kurią migrantai renkasi emigracijai tas šalis, kuriose jau yra pažįstamų asmenų. Emigracijos šalyje jau esantys asmenys padeda naujiems imigrantams atvykti į šalį, su­sirasti darbą ir suteikia visą reikalingą informaciją apie šalį, taip palengvindami naujųjų migrantų adaptaciją [17, 326].

Respondentų buvo pasiteirauta, kodėl Norvegija jiems pasirodė patraukli šalis emi­gracijai. Tai buvo atviras klausimas ir respondentai galėjo laisvai įrašyti savo mintis. Išanalizavus tyrimo rezultatus, išryškėjo kelios atsakymų grupės. Kaip ir buvo galima tikėtis, didžioji dalis respondentų nurodė, kad Norvegija jiems pasirodė patraukli dėl ekonominių priežasčių. Apie 37,6 % visų apklaustųjų Norvegija suviliojo siūlomu darbo užmokesčiu, stabiliomis pajamomis, aukštu pragyvenimo lygiu ir išsivysčiusia ekonomi­ka. Norvegijoje gyvenantys lietuviai taip pat vardijo tokius su ekonominėmis priežasti­mis susijusius patrauklumo aspektus kaip socialinės garantijos, darbo sąlygos, galimybės tobulėti ir pan.:

Gavau labai patrauklų darbo pasiūlymą, atitinkantį mano išsilavinimą, patirtį ir su ypatingai geromis perspektyvomis bei motyvaciniu paketu [25, 302];

Čia vertinamas ir gerbiamas bet koks žmogaus darbas, žmogiški darbdaviai, žmogų puikiai gina protingi įstatymai, socialinės garantijos čia veikia [25, 282];

Pagarba žmogui, nesvarbu, kokią darbo poziciją užimi [25, 104].

Tokias tendencijas atskleidžia ir anksčiau atlikti tyrimai. Rasos Rudžinskienės ir Linos Paulauskaitės 2014 m. atliktame tyrime taip pat akcentuojama, kad didžiosios dalies lie­tuvių emigracijos priežastis yra ekonominė ir daugelis išvykstančiųjų siekia turėti geres­nes ekonomines gyvenimo sąlygas [15, 72]. 2010 m. I. Celešiūtės atliktame tyrime taip pat buvo kalbama apie Norvegijos darbdavių santykius su darbuotojais, kur visi „stovi ant to paties žmogiškųjų santykių laiptelio“ [2, 25]. Vienas informantas pastebėjo, kad Lietuvoje užimama darbo pozicija suteikia galios ir pasireiškia nepagrįsta vieno žmogaus viršenybe prieš kitą, o Norvegijoje užimama pozicija darbo rinkoje ir atlyginimo dydis neturi įtakos darbdavio ir darbuotojo santykiams bei darbuotojo statusui tame darbe [2, 26]. Tai akcentavo ir šio tyrimo dalyviai, todėl galima sakyti, kad geri darbiniai santy­kiai ir darbo aplinka yra svarbus aspektas, skatinantis lietuvius emigracijai rinktis būtent Norvegiją.

Liudos Kmitės atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad pagrindinė lietuvių emigra­cijos į Norvegiją priežastis yra ekonominė, o kita ne mažiau svarbi priežastis – šeimos susijungimas [9; 44]. Pastaroji labai aktuali ir šiame atliktame tyrime. 19,6 % respondentų nurodė, kad į Norvegiją emigravo dėl ten esančių artimųjų – ten jau gyveno vyras, gimi­naičiai, vaikai:

Negalvojau emigruoti, tiesiog susiklostė tokios aplinkybės, kad mano būsimas vyras čia dirbo ir gyveno [25, 202];

Čia jau gyveno mūsų dukra, kai atvykome [25, 322];

Atvykau čia gyventi po pažinties su savo dabartiniu vyru, kuris jau prieš tai gyveno Norvegijoje keletą metų [25, 161];

Išvyko tėvai, po kurio laiko ir mes su vyru [25, 194].

12,8 % apklaustųjų Norvegija pasirodė patraukli savo gamta. Kai kurie responden­tai minėjo ir netolimą atstumą iki Lietuvos. Anot D. Daukšo, netolimas atstumas tarp Lietuvos ir Norvegijos leidžia lietuviams įsivaizduoti, kad Lietuva ir artimieji yra netoli [3, 133]. Pavieniai respondentai taip pat įvardijo tokius jiems svarbius patrauklumo as­pektus kaip nemokamos studijos, gera aplinka vaikų auginimui, tolerancija, požiūris į žmones.

Siekiant išsiaiškinti, ar respondentams Norvegija vis dar atrodo patraukli šalis emi­gracijai, jų buvo paklausta, ar jie vis tiek emigruotų į Norvegiją, jei dabar reikėtų rinktis emigracijos šalį. 84,4 % apklaustųjų teigė, kad vis tiek emigruotų į Norvegiją, ir tik 15,6 % nurodė, kad emigracijai pasirinktų kitą šalį. Atsakymai į klausimą, kodėl emigracijai jie pasirinktų kitą šalį, išsiskyrė, tačiau galima pastebėti tam tikras tendencijas. Apklausos rezultatai rodo, kad lietuviams labiausiai nepatinka Norvegijos klimatas – yra per šalta, dažnai lyja, todėl jei galėtų rinktis emigracijos šalį iš naujo, emigruotų ten, kur klimatas yra šiltesnis:

Viskas čia man patinka, tik norėtųsi daugiau saulės [25, 180];

Jei būčiau galėjusi rinktis pati – rinkčiausi kokį nors šiltesnį kraštą [25, 107];

Gyvenu šiaurinėje Norvegijos dalyje, todėl šalta, trumpa vasara [25, 41].

Taip pat Norvegijoje gyvenantys lietuviai kaip priežastį, kodėl rinktųsi kitą šalį emi­gracijai, įvardija tai, kad norvegai yra per daug šalti, uždari žmonės ir nelabai mėgsta emigrantus:

Dideli kultūriniai skirtumai, norvegai labai šalti, nebendraujantys žmonės. Taip pat norvegams būdinga lietuviams nepriimtina fake smile, apsimestinė šypsena, tipo labai draugiški, mandagūs, bet iš tikrųjų taip nėra, jie nemėgsta emigrantų [25, 156];

Rinkčiausi Europos šalį, jei galvočiau emigruoti. Turbūt todėl, kad ši šalis nėra pati draugiškiausia emigrantams [25, 60];

Sunku susibendrauti su norvegais, jie labai sunkiai priima naujus žmones į savo draugų ratą [25, 21].

D. Daukšas savo tyrimuose taip pat išryškina šį aspektą – norvegams būdingas etninis klasifikacinis skirstymas į „savus“ ir „kitus“, t. y. norvegai „save“ ir „kitą“ skiria pagal tam tikras etnines-prigimtines kategorijas [5, 233]. Tyrėjas teigia, kad skirstant emigrantus į savus ir kitus, norvegams pilietybė nėra svarbi, jie labiau akcentuoja etniškumą nei for­malią pilietybę [5, 233]. Kitaip tariant, net jei emigrantas ir turi Norvegijos pilietybę, jis nebus suvokiamas kaip „savas“ / „tikras“ norvegas.

Kai kurie respondentai teigė, kad dabar turbūt nebesiryžtų emigruoti ir liktų Lietuvoje arba pasirinktų kitą šalį emigracijai:

Nebūčiau iš viso emigravusi arba būčiau pasirinkus anglakalbę arba vokiečių kalba kalbančią šalį [25, 90];

Likčiau Lietuvoje su mama, covido metu nutrūko mūsų kelionės, labai sunku be jų [25, 109];

Esu gyvenusi Danijoj. Dabar pasirinkčiau Daniją [25, 246].

Vienas svarbiausių integracijos būdų svetimoje šalyje yra tos šalies kalbos išmokimas. Atlikti tyrimai rodo, kad norvegų kalbos mokėjimas yra svarbiausias veiksnys, nurodan­tis įsitvirtinimą Norvegijos darbo rinkoje [4, 139]. D.  Daukšas pabrėžia, kad norvegų kalbos mokėjimas emigrantams negarantuoja, kad jie ir toliau nebus laikomi „kitais“, tačiau bent jau darbinėje aplinkoje mokėdami kalbą jie gali jaustis labiau priimti [4, 138]. Respondentų, gyvenančių Norvegijoje, buvo paklausta, ar jie moka norvegų kalbą. 228 (56,4 %) apklaustieji nurodė, kad gali norvegiškai susikalbėti svarbiausiomis temo­mis, 110 (27,2 %) respondentų pasisakė labai gerai mokantys norvegų kalbą, 48 (11,9 %) nurodė, kad visai nemoka norvegų kalbos, bet norėtų ją išmokti. Tik 18 (4,5 %) pateikėjų nurodė nemokantys ir neplanuojantys mokytis norvegų kalbos. Pasiteiravus, kokia kalba jie bendrauja Norvegijoje, jei nemoka norvegų kalbos, absoliuti dauguma nurodė anglų kalbą:

Laisvai visur galima susikalbėti angliškai [25, 320];

Man norvegų kalba visiškai nereikalinga, nes susikalbu angliškai [25, 76];

Visur duoda vertėjus [25, 45].

Taigi dalis lietuvių nemoka ir net neplanuoja mokytis norvegų kalbos, nes visur gali susikalbėti anglų kalba, jei yra poreikis, valstybė visada skiria vertėjus, todėl jie iš esmės nemato tikslo išmokti norvegų kalbos. D. Daukšas taip pat pastebi, kad lietuviai dažnai dirba tokius darbus, kur didelė dalis darbuotojų yra lietuviai arba kiti imigrantai, todėl tokiais atvejais jie bendrauja lietuviškai, jeigu dirbama su lietuviais, arba angliškai, jeigu dirbama su užsieniečiais [4, 138]. L. Kmitė akcentavo, kad lietuviai nesistengia išmokti norvegų kalbos arba tokių pastangų nepakanka, nes lietuviai migrantai geriau kalba an­gliškai nei kitos etninės grupės, ieškančios darbo Norvegijoje [9, 41]. E. Gudavičienė iš­ryškina ir kitą kalbos mokėjimo aspektą – jei darbe nereikalaujama gerai mokėti norvegų kalbą, lietuviai dažnai tiesiog praranda motyvaciją ją išmokti [7, 164–165]. Visgi galima sakyti, kad 2021 m. atliktame tyrime dalyvavusių lietuvių nuostatos norvegų kalbos at­žvilgiu yra teigiamos, nes didžioji dalis bent šiek tiek arba gerai moka norvegų kalbą, kita dalis norėtų ją išmokti.

Siekiant išsiaiškinti, kas labiausiai skatina lietuvius emigruoti į Norvegiją, buvo pa­teiktas klausimas su pasirenkamais atsakymų variantais, taip pat respondentai galėjo įrašyti ir savo atsakymą. Išsiskyrė trys pagrindinės priežastys, kurios, anot Norvegijoje gyvenančių lietuvių, labiausiai skatina emigraciją. Didžiausia dalis  –  335  (24,1  %) ap­klaustieji nurodė, kad lietuvius emigruoti skatina geresnio gyvenimo siekis, 319 (22,9 %) apklaustųjų nurodė mažus darbo užmokesčius Lietuvoje, o dar 230 (16,5 %) respondentų kaip emigraciją skatinančią priemonę įvardijo valdžios požiūrį į žmones (3  pav.). Kiti atsakymai pasidalijo maždaug po lygiai:

9,3  % teigė, kad emigraciją paskatino Norvegijoje gyvenanti šeima ir draugai, 7,3 % – galimybė save realizuoti, 6,5 % – noras siekti geresnės karjeros, 6,5 % – noras gyventi svečioje šalyje ir galimybė keliauti, 4,8  %  –  gera sveikatos priežiūros sistema. Respondentai pateikė ir savo įžvalgas, kodėl lietuviai emigruoja į Norvegiją:

Svajonė, jog padirbęs kelis metus sugebėsi kabintis į gyvenimą savoje šalyje [25, 375];

Vertinimas bei pagarba iš darbdavio pusės, sveiki darbiniai santykiai [24; 215];

Socialinis šalies stabilumas, saugumo jausmas, kad valstybė pasirūpins ištikus nelaimei [25, 202];

Gamta, galimybė keliauti po pačią šalį [25, 107].

Norvegijoje gyvenančių lietuvių buvo klausiama, kaip dažnai per metus jie grįž­ta į Lietuvą. 172 (42,2 %) apklaustieji nurodė, kad į Lietuvą grįžta vieną kartą per metus, 154 (38,1 %) – 2–4 kartus per metus, 44 (10,9 %) pateikėjai nurodė grįžtantys į Lietuvą dažniau nei 4 kartus per metus, o 34 (8,4 %) visai negrįžta į Lietuvą.

Atsakymai į klausimą, ar planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, pasiskirstė gana vienodo­mis dalimis: 94  (23,3  %) apklaustieji pasisakė, kad tikriausiai negrįš gyventi į Lietuvą, 77 (19,1 %) yra apsisprendę likti Norvegijoje visam laikui, 83 (20,5 %) respondentai nurodė, kad galbūt grįš, 83 (20,5 %) – grįš, bet nežino kada, 67 (16,6 %) respondentai nurodė, kad yra apsisprendę grįžti gyventi į Lietuvą per artimiausius 5 metus.

Lietuvių, nusprendusių pasilikti Norvegijoje visam laikui, buvo paprašyta pakomentuoti tokį savo sprendimą. Išanalizavus rezultatus galima sakyti, kad pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai planuoja įsikurti Norvegijoje visam laikui, yra ta, kad ten gimė, augo ir liks gyventi jų vaikai:

Turiu sūnų, kuris gimė ir auga Norvegijoje. Mano namai ten, kur mano vaikas jaučiasi laimingas [25, 342];

Mano vaikai užaugo ir mokosi čia, jie net nesvarsto galimybės grįžti. Todėl nematau tikslo grįžti ir aš. Čia mano šeima [25, 259];

Manau, kad mūsų vaikai ir anūkai gyvens Norvegijoje, todėl planuojame likti čia [25, 139];

Visada planavom senatvėj sugrįžti. Bet vaikai dabar 15 ir 6 metų amžiaus, grįžti greičiausiai nenorės, tai logiškai galvojant, ką mums tada toj Lietuvoj vieniems seniems veikti [25, 89].

Dalis apklaustųjų Norvegijoje nurodė, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo Lietuvoje, grįžę jie nežinotų nuo ko viską pradėti:

Čia gyvenu jau beveik 9 metus, jaučiuosi namie, viskas sukurta, pastatyta Norvegijoje, grįžus į Lietuvą nežinočiau, ką ten daryti, nuo ko pradėti, nes nieko ten neturiu [25, 89];

Pripratau čia gyventi, sunku būtų grįžti į Lietuvą. Dabar atrodo, kad grįžti į Lietuvą – tai grįžti į blogesnį gyvenimą [25, 235];

Neįsivaizduojame gyvenimo Lietuvoje. Deja, Lietuvoje tiek socialinis, tiek ekonominis gyvenimas mums jau visiškai svetimas“ [25, 379].

Panašius rezultatus pateikia ir D. Daukšo atliktas tyrimas – dažnai Norvegijoje gyvenan­tys lietuviai nėra tvirtai apsisprendę dėl savo grįžimo į Lietuvą, nors tokį norą ir išreiškia [3, 123]. Tyrime įvardijamos tokios priežastys, sulaikančios lietuvius nuo grįžimo į Lietuvą: užimama pozicija darbo rinkoje, sukurtos mišrios šeimos, noras, kad vaikai bent jau baigtų mokyklas Norvegijoje [3, 123].

Lietuvių, kurie visgi planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, buvo paklausta, ar prie tokio jų sprendimo prisideda tai, kad Lietuvoje yra likusi jų šeima ir draugai. 42,3 % apklaustųjų nurodė, kad tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jie nori grįžti į Lietuvą, 34,8 % teigė, kad tai svari priežastis, tačiau grįžti gyventi į Lietuvą nori dėl kitų priežasčių, 22,9  % Norvegijoje gyvenančių lietuvių apsisprendimui grįžti į Lietuvą minėta priežastis neturi įtakos.

Respondentų buvo paklausta, kodėl, jų nuomone, kai kurie lietuviai nusprendžia pasi­likti Norvegijoje visam laikui. Atsakymą į šį klausimą buvo galima rinktis iš kelių pateiktų variantų, taip pat respondentams buvo suteikta galimybė įrašyti savo atsakymą. 310 (24,5 % visų atsakymų) apklaustųjų nurodė, kad lietuviai lieka Norvegijoje visam laikui dėl geros ekonominės padėties šalyje, 298  (23,6  %) respondentai kaip priežastį nurodo puikią jų adaptaciją Norvegijoje, 272 (21,5 %) teigė, kad lietuviai lieka Norvegijoje dėl gerų socialinių garantijų, dar 264 (20,9 %) mano, kad lietuviai Norvegijoje lieka dėl turimo gero darbo, 89 (7 %) respondentų nuomone, priežastis gali būti ta, kad Norvegija yra draugiška šalis emigrantams.

Respondentų Norvegijoje paklausus, ar pagrindinė priežastis, lėmusi jų emigraciją, buvo ta, kad jiems buvo sunku susirasti darbą Lietuvoje, 334 (82,7 %) nurodė, kad emigravo dėl kitų priežasčių, 70 (17,3 %) teigė, kad būtent sudėtinga darbo paieška Lietuvoje sąlygojo jų emigraciją.

Lietuviai atskleidė, kaip jiems sekėsi  /  sekasi adaptuotis Norvegijoje. Didžioji dalis apklaustųjų – 187 (46,3 %) nurodė, kad iš pradžių adaptacija buvo sunki, tačiau dabar jie jaučiasi visiškai adaptavęsi, 169 (41,8 %) nuo pat pradžių sugebėjo sėkmingai adaptuotis naujoje šalyje ir tik 48  (11,9  %) apklaustieji teigė, kad jiems vis dar sunku adaptuotis Norvegijoje.

Į provokuojantį klausimą, ar prie lietuvių emigracijos į Norvegiją prisidėjo patriotiz­mo stoka, didžioji dalis respondentų (289, arba 73,8 %) pasisakė nesutinkantys su šiuo teiginiu, 80 (19,8 %) respondentų nurodė, kad jiems sunku į tai vienareikšmiškai atsakyti, ir tik 26 (6,4 %) sutiko su tuo, kad jų emigracijai turėjo įtakos patriotizmo stoka.

D.  Daukšo teigimu, lietuvių emigrantų etninio identiteto konstravime vyrauja pri­gimtinio etniškumo samprata, todėl Norvegijoje gyvenantys lietuviai į savo tautybę žiūri kaip į nepakeičiamą [4, 135]. Norvegijoje gyvenančių respondentų buvo klausta, ar gy­vendami Norvegijoje jie puoselėja lietuvišką tapatybę. Didžioji dalis respondentų atsakė į šį klausimą teigiamai ir pakomentavo, ką daro, kad išsaugotų savo tapatybę svečioje šalyje.

Daugelis emigrantų lietuvių kalbos mokėjimą ir vartojimą traktuoja kaip pagrindinį lietuviškumo raišką ir tęstinumą emigracijoje apibūdinantį identiteto elementą, kurio at­sisakymas jiems reiškia savo tautiškumo praradimą [23, 312]. Tai pabrėžė ir šio tyrimo dalyviai – dauguma nurodė, kad savo asmeninėje erdvėje vartoja tik lietuvių kalbą – 166 respondentai pasisakė, kad gyvendami Norvegijoje kalba lietuviškai, o dar 12 responden­tų nurodė, kad moko vaikus kalbėti ir rašyti lietuviškai:

Namuose kalbame lietuviškai, stengiamės, kad vaikai bent minimaliai kalbėtų lietuviškai [25, 334];

Būtinai. Mums yra svarbu, kad vaikai kalbėtų gimtąją kalba, žinotų pagrindines svarbias Lietuvai datas, šventes [25, 238];

Vyras ne lietuvis, bet ir ne norvegas, tačiau puikiai moka lietuviškai, todėl daugiausiai namuose kalbame lietuviškai tarpusavyje ir su vaikais [25, 137];

Kalbame lietuviškai ir žemaitiškai. Vaikai taip pat, nors ir gimę Norvegijoje [25, 90];

Vaikai namie kalba tik lietuviškai. Į darželį leidau vėliau tam, kad pirma pradėtų kalbėti gimtąja kalba [25, 76].

137 respondentai nurodė, kad gyvendami Norvegijoje švenčia lietuviškas šventes, o dar 27 respondentai nurodė, kad laikosi lietuviškų tradicijų:

Paminime Lietuvos nepriklausomybės dieną, švenčiame Kalėdų bei Velykų šventes pagal lietuviškas (katalikiškas) tradicijas [25, 379];

Iš savo pusės kiek galiu, visuomet minime didžiąsias lietuviškas šventes [25, 137];

Švenčiame šventes pagal lietuviškus papročius, prisimename visas lietuviškas valstybines šventes [25, 39].

Populiarūs atsakymai dėl lietuvybės puoselėjimo Norvegijoje taip pat buvo bendravi­mas su kitais lietuviais, tradicinio maisto gamyba, dalyvavimas lietuviškuose renginiuose ir mišiose, skaitymas lietuviškai, lietuviškos televizijos žiūrėjimas. 19 respondentų nuro­dė, kad didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais, jiems buvo svarbu pabrėžti, kad jie nesigė­dija savo tautybės ir mielai pasakoja norvegams apie Lietuvą ir jos kultūrą:

Esu lietuvė ir labai tuo didžiuojuosi. Švenčiam visas lietuviškas šventes, kalbame lietuviškai, niekada neslepiu, jog esu lietuvė, ir su pasididžiavimu tą visiems pasakau [25, 372];

Švenčiam visas lietuviškas šventes su reikiama atributika, bandom parodyti savo kultūrą ir su ja supažindinti norvegus draugus [25, 295];

Tikrai neignoruojame, kad esame lietuviai, ir nesigėdijame dėl to [25, 235];

Tiek savo aplinkoje, tiek įvairių šalių tautiečius (ne tik norvegus) mokau lietuvių istorijos, papročių ir pan. [25, 42];

Paklausta visada didžiuodamasi atsakau, kad esu lietuvė. Vietoj jų tautinių drabužių (bunad) turiu lietuviškus, autentiškus, tik sidabrą derinau pagal vyro kraštą [moters sutuoktinisnorvegas] [25, 28].

Gėdos aspektas buvo aptartas ir D. Daukšo 2011 m. atliktame tyrime. Anksčiau lietuviai turėjo nekokią reputaciją Norvegijoje dėl nusikalstamų veikų, jos dažnai buvo aprašomos ir Norvegijos žiniasklaidoje. Būtent tai, anot D. Daukšo, skatino radikalų sprendimą – nesi­leisti būti atpažįstamam kaip lietuviui [3, 130]. Remiantis šio, 2021 m. atlikto, tyrimo rezul­tatais, galima daryti prielaidą, kad lietuviai, gyvendami Norvegijoje, jau nebejaučia gėdos dėl savo kilmės, jiems net svarbu akcentuoti, kad jie didžiuojasi tuo, kad yra lietuviai. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad per šiuos 10 metų nuo atlikto D. Daukšo tyrimo pagausėjus lietuvių bendruomenei, lietuvių reputacija Norvegijoje pagerėjo, jie stengiasi norvegams palikti gerą įspūdį. Reprezentuoju lietuvius savo darbo kokybe, – taip savo lietuviškos tapaty­bės puoselėjimą įvardijo Norvegijoje gyvenantis respondentas [25, 19].

Keletas tautiečių Norvegijoje pastebėjo, kad didesnis noras puoselėti lietuvišką tapatybę ir tradicijas atsirado tik emigravus:

Manau, tie, kurie išvažiavo, labiau švenčia ir pabrėžia lietuviškas šventes, negu tie, kurie gyvena Lietuvoje [25, 7];

Nebuvome patriotai, kol nepajautėm, ką praradom [25, 147];

Pastebėjau, jog gyvenant užsienyje lietuvybė ir tradicijos dar daugiau puoselėjamos, negu gyvenant Lietuvoje. Minimos visos valstybinės šventės, per lietuvių susibūrimus noriai klausomasi lietuviškos muzikos, netgi patriotinės, ne tik populiariosios pop [25, 390].

Visgi dalis šiame tyrime dalyvavusių respondentų pažymėjo, kad ilgainiui gyvenant Norvegijoje lietuviškų tradicijų vis mažėja:

Mokau vaikus kalbėti lietuviškai dėl to, kad yra seneliai ir giminaičiai Lietuvoje. Bet yra labai sunku išlaikyti tai, nes vaikai nori atsisakyti lietuviško paso [25, 363];

Kadangi abu su vyru esame lietuviai, tai lietuviškos tradicijos tebėra namie, kalbame lietuviškai, bet po kurio laiko tų tradicijų mažėja, jos tampa labiau adaptuotos prie čionykščio gyvenimo [25, 202];

Ne, gyvendamas svetimoje šalyje stengiuosi priimti jų tradicijas [25, 145].

Svarbus aspektas norint integruotis į naujos šalies visuomenę yra tos šalies kultūros ir tradicijų priėmimas. Šis klausimas jau buvo analizuotas ne vieno lietuvių mokslinin­ko, savo tyrimų objektu pasirinkusio Norvegijos lietuvius. Antai D. Daukšas savo tyrime akcentavo, kad lietuviai, gyvenantys Norvegijoje, išreiškia pagarbą šaliai, kurioje gyvena, tačiau aiškiai nurodo, kad nesiruošia tapti norvegais, o tik tos šalies gyventojais [4, 136]. Jurgina Mačiulytė pažymi, kad gyvendami Norvegijoje lietuviai visiškai neatmeta jų kul­tūros – jie priima dalykus, kurie jiems atrodo teigiami tiek iš Lietuvos, tiek ir iš Norvegijos kultūros, ir atmeta tai, kas jiems nepatinka Norvegijos ar Lietuvos kultūroje [12, 31]. Jolanta Kuznecovienė taip pat išryškina kultūrinio atvirumo strategiją, kai Norvegijoje gyvenantys lietuviai racionaliai įvertina naudingumo / būtinumo principus ir išreiškia ketinimą prisiderinti prie kultūrinių tradicijų, viešojo gyvenimo elgesio modelių ir visuo­menės, kurioje gyvena [11, 96]. Panašių atsakymų sulaukta ir 2021 m. atliktame tyrime. Paklausus Norvegijoje gyvenančių lietuvių, ar gyvendami Norvegijoje stengiasi priimti šios šalies kultūrą, didžioji dalis (58,7 %) nurodė, kad priima Norvegijos kultūrą ir tradi­cijas tik tiek, kiek tai yra būtina, 29,7 % nurodė, kad stengiasi priimti Norvegijos kultūrą ir mano, kad tai yra svarbu, ir tik 11,6 % apklaustųjų visiškai nesistengia priimti norvegų kultūros ir tradicijų. Paklausus, kokiais būdais lietuviai Norvegijoje priima norvegų kul­tūrą ir tradicijas, išryškėjo tam tikros tendencijos. 115 apklaustųjų nurodė, kad švenčia norvegiškas šventes. Norvegijos lietuviai dažniausiai mini gegužės 17 dieną – Norvegijos Konstitucijos dieną. Ir tai suprantama, nes ši diena yra pati didžiausia šventė Norvegijoje, per kurią dauguma norvegų išeina į gatves pasipuošę tautiniu kostiumu, vyksta paradai ir įvairūs renginiai, tad lietuviai taip pat nepraleidžia šios šventės:

Švenčiame gegužės 17 dieną kartu su norvegais, parodydami pagarbą jų šaliai [25, 345];

Norvegijos Konstitucijos diena  –  nuostabi valstybinė šventė. Nuo mažo žmogeliuko iki senjoro, visi pakylėtos nuotaikos. Dauguma dėvi tautinius rūbus, augintiniai, t. y. šuniukai, ir tie būna papuošti. Paraduose dalyvauja orkestrai, moksleiviai, masė žmonių. Šios šventės niekada nepraleidžiu [24; 104];

85 respondentai atsakė, kad gamina norvegišką maistą, 23 domisi Norvegijos kultūra, istorija ir tradicijomis, 21 dalyvauja įvairiuose renginiuose ir susibūrimuose:

Stengiuosi paminėti jų šventes, taip pat gaminu jų mėgstamus patiekalus, stengiuosi pritapti ir suprasti jų kultūrą [25, 402];

Kalėdoms gaminam norvegų juleribbe, pinnekjøtt, verdam gloga [25, 282];

Keliaujame po Norvegijos pažintines, istorines vietas [25, 23];

Mokausi Norvegijos istorijos, kalbu su norvegais norvegiškai, klausausi jų pasakojimų apie jų gyvenimus, skaitau norvegiškas knygas norvegiškai, domiuosi jų teatru, muzika, folkloru [25, 314].

Kaip kitus adaptavimosi prie norvegų kultūros ir gyvensenos būdus lietuviai nurodė jų kalbos mokymąsi, tradicijų laikymąsi, bendravimą su norvegais, norvegišką gyvenimo būdą, televizijos žiūrėjimą, skaitymą norvegų kalba ir naujienų sekimą.

Mažesnė dalis apklaustųjų nurodė, kad gerbia norvegų šventes ir tradicijas, tačiau patys jų nešvenčia ir nesilaiko:

Gerbiu jų šventes, tačiau pati jų nešvenčiu, nes esu lietuvė; man atrodo truputį kvaila, kai lietuviai rengiasi norvegų nacionalinį kostiumą ir švenčia jų šventes, nes mūsų šaknys kitokios [25, 351];

Norvegiškas šventes švenčiu tik tiek, kiek reikia būnant su kolegomis norvegais [25, 236];

Šventes „švęsti“ dažnai esi priverstas, gerbdamas žmones ir šalį, kurioje gyveni ir dirbti. Kitu atveju nebūtų aktualu [25, 175].

Lietuvių pasiteiravus, ar Norvegija jiems atrodo gera šalis auginti vaikus, absoliuti dauguma (74,3  %) nurodė, kad taip. Dar 16,8  % neturi apie tai nuomonės (galbūt tie žmonės neturi vaikų ir šis klausimas jiems neaktualus) ir tik 8,9 % apklaustųjų mano, kad Norvegija nėra gera šalis auginti vaikus. Viena respondentė Norvegijoje nurodė, kad emigracijai rinktųsi kitą šalį būtent dėl šios priežasties: Jaučiuosi nesaugi dėl vaiko. Per didelis spaudimas iš kitų lietuvių ar šeimos, kad vaikui čia nėra gera šalis augti [25, 289]. Nepaisant visko, galima sakyti, kad Norvegijoje gyvenantys lietuviai mano, kad Norvegija yra gera šalis auginti vaikus, nes pagrindinė priežastis, kodėl jie planuoja pasilikti gyventi Norvegijoje, yra būtent vaikai ir jiems sukuriama saugi aplinka.

Paklausti, ar gyvendami Norvegijoje lietuviai jaučiasi saugesni dėl to, kad aplink gy­vena ir daug lietuvių, du trečdaliai (65,1 %) apklaustųjų nesutinka su šiuo teiginiu. Tik trečdalis (30,7 %) respondentų nurodė, kad jaučiasi saugesni dėl to, kad aplink yra ir kitų lietuvių. Priminsime, kad 17 % apklaustųjų atsakė, kad Norvegijoje nepažįsta jokių kitų lietuvių. Taigi šie atsakymai rodo, kad didžiajai daliai lietuvių toks svarbus saugumo jaus­mas yra su(si)kuriamas dėl kitų priežasčių.

Respondentų buvo prašyta nurodyti, kokias asociacijas jiems kelia Norvegija. Čia jie galėjo įrašyti savo atsakymus. Pateiktoje lentelėje matyti, kokie atsakymai tarp Norvegijoje gyvenančių lietuvių buvo populiariausi.

Norvegijoje gyvenantiems lietuviams ši šalis labiausiai asocijuojasi su gražia gamta ir ramybe, saugumu, laisve, stabilumu, draugiškumu, tolerancija, lygybe ir pan. Kaip popu­liariausias neigiamas asociacijas Norvegijos lietuviai įvardijo vėsų klimatą, šaltus žmones ir nuobodulį.

IŠVADOS

Didžioji dalis Norvegijoje gyvenančių lietuvių yra patenkinti savo gyvenimo sąlygomis šioje šalyje ir nekeistų emigracijos šalies, net jei turėtų tokią galimybę. Apklausos rezultatai rodo, kad lietuvių apsisprendimas grįžti visam laikui gyventi į gimtinę yra apgaubtas abejonių. Pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai nusprendžia pasilikti Norvegijoje visam laikui – ten gimę, augę ir toliau savo gyvenimą kursiantys jų vaikai, kiti tiesiog nebeįsivaizduoja savo gyvenimo Lietuvoje. Tie, kurie visgi išreiškia norą ateityje grįžti gyventi į Lietuvą, kaip pagrindinę priežastį nurodo Lietuvoje likusius artimuosius.

Norvegijoje gyvenantiems lietuviams ši šalis dažniau asocijuojasi su teigiamais dalykais, tokiais kaip gamtos grožis, ramybė, stabilumas ar saugumas, neigiamų asociacijų jie patei­kia labai nedaug. Taip pat Norvegijoje gyvenantys lietuviai mano, kad Norvegija yra gera šalis auginti vaikus.

Didžioji dalis lietuvių, gyvendami Norvegijoje, stengiasi išlaikyti ir puoselėti savo tautiš­kumą svetimoje šalyje: jie kalba lietuviškai, moko vaikus lietuvių kalbos, švenčia lietuviškas šventes ir laikosi jų tradicijų, bendrauja su kitais lietuviais, ruošia tradicinį lietuvišką mais­tą, dalyvauja lietuviškuose renginiuose ir pan.

Dauguma lietuvių Norvegijoje jaučiasi visiškai adaptavęsi ir sako, kad stengiasi priimti Norvegijos kultūrą tiek, kiek tai yra įmanoma ir reikia bendraujant su vietiniais. Lietuviai mokosi norvegų kalbos, švenčia norvegiškas šventes, gamina norvegišką maistą, domisi kultūra, istorija ir tradicijomis, dalyvauja įvairiuose renginiuose, bendrauja su norvegais ir pan. Lietuvių nuostatos norvegų kalbos atžvilgiu irgi yra teigiamos  –  didžioji dalis Norvegijoje gyvenančių lietuvių moka šią kalbą arba norėtų išmokti ir tik labai maža dalis visai nemoka norvegų kalbos ir neplanuoja jos mokytis.

Ankstesni tyrimai rodo, kad lietuviai, gyvendami Norvegijoje, buvo linkę jausti gėdą dėl savo kilmės, tačiau, laikui bėgant ir sparčiai didėjant lietuvių bendruomenei Norvegijoje, lietuvių savivertė didėjo, dabar dauguma jų nebejaučia gėdos dėl savo tauty­bės, jie didžiuojasi būdami lietuviais ir noriai pasakoja apie Lietuvą norvegams.

Literatūra ir šaltiniai

The Attitude of Norwegian Lithuanians Towards Migration to Norway

Summary

Based on the data of an empirical research conducted in 2021, the article discusses the attitudes of the Lithuanians living in Norway towards this country. It analyses what encourages Lithuanians to emigrate to this country and stay there permanently; why Norway seems attractive; what associations Norway raises for Lithuanians; whether this country is a good place to raise and bring up children, and other relevant issues often discussed in the Lithuanian media. The results of the survey are compared with the results of previous research done by other researchers.

The majority of the Lithuanians living in Norway are satisfied with their living conditions in this country and would not change their country of immigration even if they had such an opportunity. For the Lithuanians living in Norway, this country is more often associated with positive (such as beautiful nature, peace, security, freedom, stability, friendliness, tolerance, and equality) rather than negative aspects of Norway. In 2021, at the time of the study, most Lithuanians residing in Norway felt fully integrated and said that they were trying to accept Norwegian culture and traditions as much as it was important for communicating with the locals. Nevertheless, Lithuanians try to uphold their Lithuanian identity and traditions while living in a foreign country. In comparison with the results of the surveys of previous years, the present study shows that Lithuanians in Norway are less and less ashamed of their nationality and increasingly express pride in their homeland.

Keywords: Norway, Lithuanians living in Norway, immigrants, migration, attitudes