1.1. Lietuvos Tarybos narių, Lietuvos Tarybos prezidiumo ir Lietuvos Tarybos narių

Vidinė komunikacija apibendrintai buvo aprašyta VKVL parengtame Lietuvos Tarybos Statuto projekte, kuris 1917 m. spalio 5–6 d. buvo svarstytas Lietuvos Tarybos posėdžiuose, bet taip ir nebuvo patvirtintas [53, 135–136]. Lietuvos Taryba visą savo veiklos laikotarpį, iki Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimo, dirbo be oficialiai patvirtinto Lietuvos Tarybos Statuto, tačiau laikėsi tam tikrų jo projekte išdėstytų nuostatų [53, 255]. Nuo pirmojo Lietuvos Tarybos posėdžio Lietuvos Tarybos prezidiumas buvo atsakingas už Lietuvos Tarybos reikalų tvarkymą, taigi ir už vidinę komunikaciją. Ši nuostata buvo įtraukta į Lietuvos Tarybos Statuto projekto 11-tą paragrafą (3).

Už posėdžių protokolų parengimą, paskelbimą (posėdžių metu), koregavimą, atsižvelgiant į Lietuvos Tarybos narių pastabas, plenarinių posėdžių darbotvarkės paskelbimą, parengtų projektų paskelbimą, Lietuvos Tarybos įgaliotų asmenų pasirašytų protokolų, pareiškimų paskelbimą lietuvių kalba buvo atsakingas pirmasis generalinis sekretorius. Už Lietuvos Tarybos prezidiumo darbus tarp plenarinių posėdžių buvo atsiskaitoma Lietuvos Tarybos plenarinių posėdžių metu (Protokolai [53, 133, 135, 143, 155, 213–215, 227, 248, 283, 334–335]: Nr. 3, Nr. 5, Nr. 13, Nr. 22, Nr. 64, Nr. 70, Nr. 76, Nr. 83, Nr. 95). Dažniausiai ataskaitą pristatydavo Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius J. Šernas arba kitas tam įpareigotas prezidiumo narys [53, 143]. Lietuvos Tarybos narių kontaktas vienų su kitais buvo palaikomas telefonu [53, 143; 19], raštu [53, 191; 14], telegrafu [53, 248], tiesioginių oficialių (sesijose), neoficialių susitikimų metu, konfliktų atveju – per įgaliotus asmenis ar delegacijas (1918 m. sausis–vasaris) (4).

Lietuvos Tarybos posėdžių datos numatymas, kvietimas į posėdžius, darbotvarkės sudarymas pagal Lietuvos Tarybos Statutą buvo „vokiečių karo valdžios viršininko“ [53, 135–136] funkcija, tačiau realybėje ją atliko Lietuvos Tarybos prezidiumas [53, 162, 225, 247, 332]. Kvietimų į plenarinius posėdžius išsiuntimu telegrafu Lietuvos Tarybos nariams per VKVL rūpinosi Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius. J. Šerno teigimu, Lietuvos Tarybos nariai pakvietimus gaudavo per tris dienas [53, 248]. Tačiau būta ir nusiskundimų dėl netinkamos komunikacijos telegrafu. 1918 m. liepos 10 d. plenariniame posėdyje S. Narutavičius priekaištavo Lietuvos Tarybos prezidiumui, kad „per vėlai buvo duota žinių apie sesiją“ [53, 261]. Pasiūlė išsiųsti kvietimus į sesiją prieš dvi savaites [53, 261]. A. Petrulis taip pat minėjo negavęs kvietimo, apie sesiją sužinojęs iš kitų šaltinių [53, 261]. Dėl pastarojo skundo J. Šaulys aiškinosi, kad kvietimai vėluoja dėl vėluojančios informacijos apie sesiją. Iš tikrųjų, kaip ir minėjo J. Šernas, kvietimai pasiekdavo Lietuvos Tarybos narius per tris dienas, šį kartą – per keturias. „Dėl neįteikimo depešos Petruliui“ J. Šaulys pažadėjo pateikti interpeliaciją VKVL [53, 261].

Lietuvos Tarybos prezidiumui buvo pavesta perimti ir archyvuoti Organizacinio komiteto dokumentaciją, taip pat parengti ir įteikti Lietuvos Tarybos protokolų nuorašus kiekvienam jos nariui, visų Lietuvos Tarybos sesijų plenarinių posėdžių protokolų penkis egzempliorius saugoti Lietuvos Tarybos sekretoriate (Centrinėje raštinėje) [53, 164–165]. Nusiskundimų Lietuvos Tarybos nariams kildavo dėl laiku neparengtų ir jiems nepersiųstų ar neįteiktų dokumentų nuorašų. Konkrečiu pavyzdžiu galėtų būti 1918 m. kovo 19 d. plenarinis posėdis, kai dėl „prezidiumo neparuoštų nuorašų“ J. Vileišis pasiūlė daryti pertrauką, kad nariai galėtų susipažinti su perskaitytais dokumentais. J. Šaulys paaiškino, kad prezidiumas nespėjo padaryti nuorašų ir pasiūlė padiktuoti susirinkusiems dokumentus, kad galėtų juos užsirašyti, o tuomet padaryti pertrauką. Buvo padiktuoti Vokietijos reicho kanclerio raštas, Lietuvos Tarybos prezidiumo atsakymas į tą raštą, Lietuvos Tarybos prezidiumo pasiūlyta įgaliojimo formuluotė [53, 214–215]. Ginčas dėl neišduotų dokumentų kopijų baigėsi Lietuvos Tarybos Statuto nebuvimo konstatavimu, todėl esą „prezidiumas savo nuožiūra gali dalinti korespondencijos nuorašus“ [53, 220].

Pretenzijų dėl protokolų J. Vileišis turėjo ir 1918 m. balandžio 25 d. plenariniame posėdyje. Jis pasiūlė prezidiumui rezoliucijų projektus pateikti Lietuvos Tarybai raštu [53, 230]. Posėdyje buvo priimtas J. Šaulio pasiūlytas nutarimas, kad „kiekvienas sumanymas, ar tai prezidiumo, ar atskirų narių paduodama, jei jis turi išeiti iš Tarybos rezoliucijos formoje, turi būti pačių sumanytojų raštu paduodamas plenumui per prezidiumą drauge su rezoliucijos projektu“ [53, 230].

Ginčai dėl netinkamos Lietuvos Tarybos prezidiumo komunikacijos su Lietuvos Tarybos nariais įsiplieskė ir 1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje. Labiausiai Lietuvos Tarybos prezidiumo komunikacija piktinosi kairieji Lietuvos Tarybos nariai – S. Kairys, M. Biržiška [53, 258–259]. S. Kairys priekaištavo, kad Lietuvos Taryba nesirinko 2,5 mėnesio ir reziumavo, kad „Taryba – kolektyvas: reikia tartis“ [53, 259].

1.2. Lietuvos Tarybos prezidiumo ir Lietuvos Tarybos komisijų, Lietuvos Tarybos komisijų ir Lietuvos Tarybos sekretoriato (Centrinės raštinės) vadovo

1918 m. vasario mėn. pabaigoje Lietuvos Tarybos prezidiumas rengėsi aktyviau koordinuoti Lietuvos Tarybos Komisijų ir Lietuvos Tarybos administracinių padalinių darbą. 1918 m. vasario 28 d. Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdyje buvo nutarta raštu kreiptis į „Tarybos komisijas“ ir „Tarybos skyrius“, kad nurodytų savo vedėjus ir atsakingus asmenis [14]. 1918 m. balandžio 26 d. Lietuvos Tarybos plenariniame posėdyje buvo nutarta, kad visos Lietuvos Tarybos suformuotos komisijos turi paskirti kontaktinį asmenį ryšiui su Lietuvos Tarybos prezidiumu palaikyti [53, 241–242, 327; 1]. Sekretoriato (Centrinės raštinės) vadovas turėjo užtikrinti sėkmingą Lietuvos Tarybos komisijų komunikaciją su Lietuvos Tarybos prezidiumu. Sekretoriato (Centrinės raštinės) vadovas Lietuvos Tarybos prezidiumo buvo informuojamas apie Lietuvos Tarybos plenumų metu priimtus nutarimus, susijusius su Lietuvos Tarybos administruojamų padalinių funkcijomis, subordinacija ir panašiais dalykais [1; 53, 327].

Lietuvos Tarybos prezidiumas su Lietuvos Tarybos komisijomis komunikavo raštu per komisijų tam tikslui įpareigotus asmenis. Esant skubiam reikalui Lietuvos Tarybos prezidiumas kvietė komisijos narius į susirinkimą, kad tiesiogiai aptartų susidariusią padėtį [16]. Konkrečiu pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos Tarybos Skundų komisija. 1918 m. kovo 9 d. Lietuvos Tarybos prezidiumas, siekdamas greičiau išnagrinėti krašto gyventojų pateiktus skundus (jie kaupėsi Lietuvos Tarybos prezidiume, VKVL raštinėje, Lietuvos Tarybos Skundų komisijoje), nutarė „sušaukti skundų Komisiją, kad susitvarkytų ir pradėtų nuolat veikti“ [16]. 1918 m. kovo 11 d. įvykusiame Lietuvos Tarybos prezidiumo ir Lietuvos Tarybos Skundų komisijos susirinkime J. Šaulys ir A. Smetona pranešė, dėl ko buvo sušauktas susirinkimas, ir pareikalavo, kad Skundų komisija pradėtų veikti nuolat ir tam išsirinktų pirmininką ir sekretorių [17].

Į Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdžius, susijusius su konkrečios Lietuvos Tarybos komisijos kompetencijos sritimi, buvo kviečiami komisijos pirmininkai ir / ar visi komisijos nariai, jau paskirti įgaliotiniai, Lietuvos Tarybos administracinių padalinių (pvz., Politikos skyriaus) atstovai. Nuo 1918 m. kovo 30 d. į Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdžius dažniausiai buvo kviečiamas Aleksandras Stulginskis, vadovavęs Lietuvos Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai [19]. Jis informavo Lietuvos Tarybos prezidiumą apie jo vadovaujamos komisijos nuveiktus ir planuojamus vykdyti darbus. A. Stulginskio glaudus kontaktas su Lietuvos Tarybos prezidiumu susiklostė ir todėl, kad Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos skiriamų įgaliotinių įgaliojimų išdavimui buvo reikalinga registracija sekretoriate (Centrinėje raštinėje), taip pat Lietuvos Tarybos pirmininko ir generalinio sekretoriaus parašai. Lietuvos Tarybos prezidiumo tarpininkavimo reikėjo ir patvirtinant tremtinių grąžinimo planą bei grąžinimui reikiamas sąlygas [53, 244].

1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje M. Biržiška apkaltino Lietuvos Tarybos prezidiumą, kad sprendžiant Universiteto klausimus „nebuvo jokio kontakto nė su Švietimo komisija“ [53, 258]. A. Smetona paaiškino, kad Švietimo komisijos atstovai nebuvo pakviesti svarstant Universiteto klausimą „dėl laiko trūkumo“ [53, 258]. Dar M. Biržiška priekaištavo, kad nors „raštinės sudarytos ir veikė“, jis negavo departamentų projekto [53, 258].

1918 m. liepos 30 d. Lietuvos Valstybės Tarybos plenariniame posėdyje reorganizavus komisijų veiklą, prie jau esamų sekretoriato (Centrinės raštinės) vadovo funkcijų prisidėjo dar viena – informacijos sisteminimas ir koordinavimas, persiuntimas prezidiumui pavaldiems padaliniams [1; 53, 327]. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas nuo 1918 m. rugpjūčio 1 d. laikėsi nuostatos, kad „visokius liudijimus ir įgaliojimus, nuo komisijų pareinančius, komisijoms pristatant išdavinės tik Prezidiumas“ [1]. Visa oficiali Komisijų korespondencija toliau turėjo būti registruojama kartu su įeinančiais ir išeinančiais Tarybos raštais, nors Komisija galėjo turėti ir atskirą registracijos knygą [1].

1918 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdyje buvo „nutarta įvesti visą Tarybos vidaus tvarką nuo rugsėjo  mėn. 15  d., sekant jau sudarytomis instrukcijomis“. Siekiant supažindinti Lietuvos Tarybos administracinių padalinių, Lietuvos Tarybos įstaigų ir Komisijų narius su vidaus darbo taisyklių pakeitimais, 1918  m. rugsėjo 6  d. buvo sušauktas visuotinis vadovų susirinkimas. Naujoji Lietuvos Valstybės Tarybos vidaus tvarka turėjo būti paskelbta spaudoje [23].

2.1. Su krašto gyventojais ir Vokiečių karo vadovybe Lietuvoje

Susisiekimo su krašto gyventojais tiesioginiai ir netiesioginiai kanalai buvo įvardyti 1917 m. spalio 8 d. Lietuvos Tarybos posėdyje priimtame nutarime „dėl nuolatinio susisiekimo su visais krašto gyventojais“ [53, 141]. Jame teigiama, kad Lietuvos Tarybos nariai turi turėti galimybę laisvai judėti po kraštą ir susitikti su žmonėmis, susisiekti su krašto gyventojais laiškais, skelbti informaciją apie Lietuvos Tarybos darbus ir planus laikraščiuose, nuolatiniam krašto gyventojų ir Lietuvos Tarybos ryšiui palaikyti apskrityse paskirti „po vieną ar daugiau savo įgaliotinių, komisarų“ [53, 141]. Išvardyti komunikacijos kanalai rodė Lietuvos Tarybos siekį „palaikyti gyvą susirišimą su visuomene“ [53, 141].

Pirmas tiesioginis kanalas  –  Lietuvos Tarybos prezidiumo ir jam pavaldžių Lietuvos Tarybos administracinių padalinių, Lietuvos Tarybos komisijų priėmimo valandos. Nuo 1917 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Rusijos lietuvių spaudoje skelbtos Lietuvos Tarybos prezidiumo (iš pradžių laikinojo, vėliau – nuolatinio) ir Lietuvos Tarybos sekretoriato priėmimo valandos. Iš pradžių paskelbtos priėmimo valandos laikinoje būstinėje, vėliau – nuolatinėje. Pradėjus veikti Lietuvos Tarybos komisijoms, jų darbo vieta ir priėmimo valandos taip pat buvo skelbiamos spaudoje. 1918 m. liepos 30 d. reorganizavus komisijas ir atsiradus skyriams, buvo skelbiamos ir skyrių vedėjų bei skyriaus narių priėmimo valandos (žr. lentelę).

Antrasis tiesioginis kanalas – ryšio su krašto gyventojais palaikymas. Susisiekimo su krašto visuomene nutarta pareikalauti jau 1917 m. spalio 4 d. Lietuvos Tarybos posėdyje. Buvo konstatuota, kad „gyvas, netrukdomas, organizuotas susisiekimas Lietuvos Tarybos su Lietuvos visuomene yra būtina jos darbų sąlyga“ [53, 134–135]. Po antrosios sesijos išvykstantiems Lietuvos Tarybos nariams A. Smetona patarė „apsidairyti vietose, kas galėtų būti tinkamu reprezentantu nuolatiniam susisiekimui su Lietuvos Taryba“ [53, 142].

Klausimas dėl Lietuvos Tarybos apskrities komisarų, kurių funkcija  –  artimesnis Lietuvos Tarybos susisiekimas su krašto gyventojais, buvo svarstomas 1917 m. gruodžio 14  d. posėdyje [53, 160–162]. Leidimais Lietuvos Tarybos nariams „liuosai važinėti po Lietuvą“, J.  Vileišio siūlymu, turėjo pasirūpinti Lietuvos Tarybos prezidiumas [53, 164]. 1917 m. gruodžio 15 d. posėdyje Lietuvos Tarybos nariai pasiskirstė apskritimis, kuriose jie galėtų rengti susirinkimus su gyventojais, pranešti jiems apie Lietuvos Tarybos darbus, diskutuoti aktualiais klausimais. Leidimą tokiai Lietuvos Tarybos narių veiklai vykdyti turėjo gauti Lietuvos Tarybos prezidiumas [53, 165]. Apie susitikimus su gyventojais, jų „politikos įspūdžius“ 1918 m. sausio 14 d. posėdyje dalijosi J. Staugaitis, J. Vailokaitis, S. Narutavičius, J. Vileišis, V. Mironas. J. Vailokaitis siūlė pakartotinai „reikalauti iš valdžios, kad Tarybos nariams būtų duoti leidimai daryti susirinkimus ir pranešimus“ [53, 179]. Užduotis pavesta Susisiekimo komisijai [53, 179].

Ne tik Lietuvos Taryba, bet ir Lietuvos visuomenės organizacijos buvo suinteresuotos komunikacija su Lietuvos Taryba. 1918 m. sausio 15 d. plenariniame posėdyje A. Smetona perdavė Lietuvių komiteto dėl karo nukentėjusiems šelpti narių prašymą „informuoti juos apie Tarybos veiklą“ ir pripažino, kad reikia kuo plačiau informuoti apie Tarybos darbus ir „palikti tame atskiriems Tarybos nariams visą liuosybę“ [53, 180].

Lentelė. Lietuvos Tarybos sekretoriato, Lietuvos Tarybos prezidiumo, Lietuvos Tarybos Skundų, Sveikatos, Švietimo, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijų ir Lietuvos Tarybos administracinio aparato skyrių priėmimo vieta ir laikas 1917 m. spalio 13 d. – 1918 m. lapkričio 11 d.

Sudaryta autorės remiantis nurodytais šaltiniais [48; 34; 33; 47; 39; 21; 15].

1918 m. vasario 13 d. plenariniame posėdyje vėl keltas klausimas dėl „reikalingumo Tarybos nariams liuoso važinėjimo po Lietuvą“ ir nutarta „reikalauti, kad Tarybos nariams būtų leista liuosai važinėti po visą Lietuvą“ [53, 205]. 1918 m. vasario 16 d. J. Šaulys pranešė, „kad Lietuvos nariams bus išduoti paliudijimai, su kuriais Tarybos nariai galės liuosai važinėti iš savo apsigyvenimo vietos į Vilnių ir atgal“. J.  Vileišis siūlė tokio „paliudijimo“ nepriimti ir reikalauti teisės „liuosai važinėti po visą Lietuvą“. Nutarta siūlomus paliudijimus priimti, bet reikalauti, kad būtų kuo greičiausiai Lietuvos Tarybos nariams duota teisė „liuosai važinėti po visą Lietuvą“ ir atsisakyti 1917 m. gruodžio 15 d. posėdyje priimto pasidalijimo apskritimis tarp Tarybos narių. Nutarimo vykdymas buvo pavestas Susisiekimo komisijai [53, 212].

Glaudesnio ryšio su visuomene pasigesta 1918 m. kovo 20 d. posėdyje [53, 221]. 1918 m. kovo 21 d. plenariniame posėdyje S. Narutavičius Lietuvos Tarybos Susisiekimo komisijos vardu pranešė, kad „liuoso važinėjimo po visą Lietuvą Tarybos nariams valdžia neduoda, o tik po pasirinktus apskričius“ [53, 226]. J. Vileišis siūlė vėl pasiskirstyti apskritis, bet „reikalauti laisvo judėjimo po Lietuvą“ [53, 226], o S. Kairys – reikalauti laisvo judėjimo po Lietuvą „visiems krašto gyventojams“ [53, 226]. Buvo nutarta pasirinkti apskritis ir „paimti leidimus važinėti po tam tikrus apskričius ir pavesti susisiekimo komisijai, susižinojus su prezidiumu, išgauti teisės Tarybos nariams liuosai važinėti po visą Lietuvą“ [53, 226]. 1918 m. balandžio 27 d. posėdyje Susisiekimo komisija buvo panaikinta, jos funkcijos pavestos Lietuvos Tarybos prezidiumui.

1918 m. balandžio 25 d. plenariniame posėdyje Lietuvos Tarybos ryšius su visuomene buvo siūloma palaikyti rengiant paskaitas krašte. Buvo manoma, kad paskaitos – puiki priemonė kovoti su vokiečių karo vadovybės vykdoma agitacija krašte už personalinę uniją [53, 228]. Kun. K. Šaulys visuomenės informavimui „apie nepriklausomos Lietuvos paskelbimą ir pripažinimą“ siūlė sušaukti suvažiavimą Vilniuje. Esą iš jo grįžę delegatai galėtų perduoti žinią kraštiečiams. Informacijai skleisti kun. K. Šaulys siūlė panaudoti ir „kitų tikybų dvasininkų vyresnybę“. Tam pritarė ir S. Kairys [53, 235].

1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje Lietuvos Tarybos prezidiumas pateikė ataskaitą, ką pavyko padaryti gerinant susisiekimą su krašto gyventojais. Buvo parengta keletas raštų Oberostui, nurodant, kad tai kenkia Lietuvos Tarybos veiklai, nes „ji negali legaliai veikti prieš nelojalias agitacijas, bolševikų ir lenkų prieš Lietuvos Tarybą“, tačiau atsakymas buvo duodamas žodžiu ir visada tas pats, – „suvaržymai palaikomi dėl karo reikalų“ [53, 250]. Gera žinia buvo, kad „su Oberosto pasu būsią galima važinėtis traukiniais, arkliais ir pėstiems eiti po visą Lietuvą“ [53, 251].

Nepakankama komunikacija su visuomene Lietuvos Tarybos prezidiumą 1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje kaltino S. Kairys, J. Vileišis [53, 257]. A. Smetona, atsakydamas į J. Vileišio priekaištus, nesuprato, „kokio gi bereikia jungimos su visuomene: siuntinėjame įgaliotinių, dešimtinių <...>, kada tik kas iš visuomenės kreipiasi, klabename, reaguojame“ [53, 258]. S. Kairys kaltino Lietuvos Tarybos prezidiumą, kad „stengiasi izoliuotis, o reikėtų su visuomene plačiai susijungti ir su ja pasitarti. Siūlė sušaukti antrąją konferenciją“ [53, 259].

Trečias tiesioginis kanalas – susisiekimas telefonu. Lietuvos Tarybos išorinei komunikacijai su vokiečių valdžios įstaigomis Lietuvoje, su kuriomis Lietuvos Taryba turėjo daugiausiai reikalų, buvo prašoma užtikrinti telefono ryšį. Taip pat prašyta įvesti telefono ryšį ir tarp „Tarybos namų Jurgio prosp. Nr. 11 ir 13. Atsako negauta“ [53, 251]. 1918 m. liepos 9 d. posėdyje S. Kairys užsiminė, kad „gal ir pasiseks gauti du telefonu, vieną seną, antrą gal naują“ [53, 259].

Pirmas netiesioginis kanalas – spauda. 1918 m. sausio 17 d. plenariniame posėdyje buvo kalbama apie leidimą „laikraščio lietuviams ir lenkiškai kalbantiems“ [53, 183], o 1918 m. vasario 28 d. Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdyje – apie „gyvą reikalą greičiau pradėti leisti laikraščius lenkų kalba, kad kalbančius lenkų kalba Lietuvos piliečius tinkamai informuoti apie dabartinį stovį ir Lietuvos ateitį“ [14]. 1918 m. balandžio 27 d. plenariniame posėdyje J. Šaulys pranešė, kad komisija laikraščio leidybai lenkų kalba panaikinama, nes „esą jau kam laikraščiu rūpintis“ [53, 244].

Pasitelkti spaudą Lietuvos Tarybos kovai su agitacija krašte prieš personalinę uniją 1918 m. balandžio 25 d. posėdyje pasiūlė A. Smetona, A. Stulginskis ir J. Šaulys [53, 228]. Nutarta įpareigoti prezidiumą išreikalauti raštą iš okupacinės valdžios, „kuriuo būtų draudžiama valdininkams remti ir patiems agitaciją varyti prieš Lietuvos nepriklausomybę ir tą raštą paskelbdinti Lietuvos spaudoje, lygiai kaip ir leidimą išgauti spaudai tą dalyką aiškinti platesnei visuomenei“. Jei nepavyktų gauti tokio rašto iš okupacinės valdžios, kreiptis į centrinę Vokietijos valdžią [53, 228]. Apie nepriklausomybės iškilmes taip pat nutarta pranešti spaudoje [53, 236].

Informacija apie Lietuvos Tarybos veiklą ir jos administracinių padalinių darbo laiką pirmiausiai buvo skelbiama Lietuvos aide. Po to šią informaciją perspausdindavo laikraščiai Tėvynės sargas, Darbo balsas, Vienybė, o kiek vėliau – Rusijos lietuvių laikraščiai Lietuvių balsas (iki 1918 m. vasario 21 d.), Santara (iki 1918 m. balandžio 20 d.).

1918 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo posėdyje P. Klimas pasiūlė kuo dažniau informuoti laikraščius, Lietuvos Valstybės Tarybos narius, Lietuvos Tarybos administracinio aparato darbuotojus apie Tarybos darbus ir „šiaip svarbesnius atsitikimus, kurie paliečia Valstybės Tarybą iš Lietuvos reikalų“. Tam tikslui pasiūlė leisti specialius kasdieninius ir savaitinius biuletenius, kurie vadintųsi „Bėgamosios Valstybės Tarybos žinios“. Nutarta spausdinti kasdienius biuletenius „spaudos ir artimesnių Valstybės Tarybos žmonių informavimui“, o už jų parengimą atsakingu paskirti P. Klimą [24].

Antras netiesioginis kanalas  –  susisiekimas paštu. 1918  m. vasario 12  d. plenariniame posėdyje svarstytas klausimas „apie reikalingumą susinešimo Tarybai su žmonėmis ir žmonėms su Taryba laiškais, rašytais lietuviškai“. Nutarta, „pavesti prezidiumui išsirūpinti, kad Lietuvos Tarybai būtų leista su žmonėmis ir žmonėms su Taryba susisiekti lietuvių kalba rašytais laiškais“ [53, 204]. 1918 m. vasario 28 d. Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdyje nutarta pavesti J. Šauliui parašyti raštą VKVL ir paprašyti leidimo Lietuvos Tarybai susirašinėti su žmonėmis lietuvių kalba [14].

1918 m. liepos 2 d. Lietuvos Tarybos prezidiumas iš VKVL gavo Vyriausiojo Rytų vado rašto kopiją, kad nuo 1918 m. liepos 5 d. leista „korespondencija tarp Tarybos ir gyventojų lietuvių kalba“ [22]. Kitiems Lietuvos Tarybos nariams ši informacija perduota 1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje [53, 251]. Vyriausiojo Rytų vado įsakymu nuo 1918 m. rugpjūčio 15 d. leista susirašinėti lietuvių kalba visiems Oberosto gyventojams, taip pat „Latvių žemėje ir Igaunijoje“ [40]. Šią džiugią žinią visuomenei 1918 m. rugpjūčio 18 d. pranešė Darbo balsas [40].

2.2.1. Lietuvos Tarybos komunikacija su Vokietijos civiline ir karo valdžia

Oficialus Lietuvos Tarybos susirašinėjimas su Vokietijos reicho kancleriu [7], Vokietijos užsienio reikalų ministerija, Oberosto vadovybe vyko per tarpinę instituciją  –  Vokiečių karo vadovybę Lietuvoje („Militärverwaltung Litauen“). Susirašinėjimą vykdė Lietuvos Tarybos prezidiumas, siunčiami raštai buvo registruojami Lietuvos Tarybos Centrinėje raštinėje siunčiamų raštų byloje. Norint apeiti VKVL, teko naudotis patikimais kurjeriais arba jau į užsienį išsiųstais Lietuvos Tarybos įgaliotiniais, dirbusiais Lietuvių biure Berlyne – K. Olšausku, A. Voldemaru, J. Purickiu [8; 9]. Būtent jie Lietuvos Tarybos vardu susirašinėjo su Vokietijos civilinės ir karo valdžios institucijomis (Berlyne), susitiko su šių institucijų atstovais [66]. Išimtiniais atvejais Lietuvos Tarybos nutarimus į Kauną, kad įteiktų Vokietijos URM atstovui, nuveždavo įgaliotas tai padaryti Lietuvos Tarybos narys (pvz., Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 13 d. nutarimai Vokietijos reicho kancleriui, kuriuos vežė J. Staugaitis, tačiau URM atstovas juos sugrąžino ir nurodė perduoti VKVL [53, 283–284]).

Glaudų kontaktą su Vokietijos užsienio reikalų ministerija palaikė visi Lietuvių Tautinės Tarybos (Lozanoje) (toliau – LTT(L)) nariai. Du LTT(L) nariai – Konstantinas Olšauskas, Juozas Purickis – jau nuo 1917 m. rugsėjo [65], o Vladas Daumantas-Dzimidavičius – nuo 1917 m. spalio 22 d. [10] turėjo Lietuvos Tarybos įgaliojimą atstovauti Lietuvos Tarybai ir veikti jos vardu. 1918 m. gegužės 27 d. tokį įgaliojimą gavo ir A. Voldemaras, o K. Olšauskui ir J. Purickiui išduoti pakartotiniai įgaliojimai [21]. 1918 m. liepos 29 d. įgaliojimą atstovauti Lietuvos Valstybės Tarybai gavo ir Vladas Daumantas-Dzimidavičius [10]. Kontaktas dažniausiai buvo palaikomas per Vokietijos pasiuntinį Šveicarijoje Gisbertą von Rombergą, reziduojantį Berne [66].

Svarbiausias kontaktinis asmuo, kuris nuolat judėjo iš Šveicarijos į Vokietiją, iš Vokietijos į Lietuvą (Vilnių, Kauną), iš Lietuvos į Švediją, iš Švedijos į Vokietiją ir atgal į Šveicariją, buvo Konstantinas Olšauskas [66]. 1918 m. kovo 31 d. jis tapo Lietuvių biuro Berlyne vadovu. Kartu su savo pavaduotojais Juozu Purickiu ir Augustinu Voldemaru palaikė nuolatinį kontaktą su Vokietijos URM, Vokietijos Reichstago atstovais, palaikančiais Lietuvos siekius, Vokietijos reicho kanceliarija. K. Olšauskas ir A. Voldemaras rašė raštus Vokietijos URM ir Vokietijos karo vadovybei, aiškindami ir argumentuotai gindami vienus ar kitus Lietuvos Tarybos priimtus sprendimus [8; 9].

Kitas kontaktinis asmuo buvo Juozas Purickis. Jis, kaip ir K. Olšauskas, vykdydamas Lietuvos Tarybos pavedimus, keliavo maršrutu Lozana–Berlynas–Vilnius ir atgal [63]. Lietuvos Tarybos kontaktiniu asmeniu 1917  m. gruodžio  –  1918  m. sausio mėn. buvo Jurgis Šaulys. Jis Brest Litovsko derybų metu palaikė glaudų ryšį su Vokietijos URM atstovais, atvykusiais į Lietuvą iš Brest Litovsko (pvz., Lersneriu, R. Nadolny), derino su jais notifikacijai skirtus tekstus [65]. Būdamas Berlyne, kaip Lietuvos Tarybos įgaliotinis, vizito į Stokholmą metu palaikė ryšį su JAV ir Rusijos lietuviais, su Stokholme reziduojančiu Vokietijos pasiuntiniu Švedijoje [5].

Dar vienas kontaktinis asmuo su Vokietijos valdžios institucijomis ir Vokietijos karo vadovybe bažnytiniais, ir ne tik bažnytiniais, reikalais buvo vyskupas Pranciškus Karevičius. Jis susirašinėjimui su kanauninku K.  Olšausku naudojosi Vokietijos reicho kanclerio kanceliarija. Per ją keliavo laiškai, siuntiniai iš Šveicarijos į Lietuvą (Kauną, Vilnių) ir iš Lietuvos atgal į Šveicariją per Berlyną [65]. Lietuvos Tarybos kontaktas su Kauno vyskupu Pranciškumi Karevičiumi (dėl Vilniaus vyskupijos reikalų) buvo palaikomas per Lietuvos Tarybos narį kun. Kazimierą Šaulį [53, 179]. 1918 m. sausio 16 d. posėdyje būtent jam ir buvo pavesti bažnytiniai klausimai [53, 182].

Su Popiežiaus nuncijumi taip pat buvo komunikuojama per Vokietijos užsienio reikalų ministeriją. Į Miuncheną pas Popiežiaus nuncijų vykstančios Lietuvos Tarybos delegacijos visada užsukdavo į užsienio reikalų ministeriją aptarti bažnytinių reikalų situacijos. Su Popiežiaus nuncijumi Miunchene Lietuvos Taryba taip pat komunikavo laiškais ir telegrafu [53, 160–161, 233–234, 255].

Lietuvos Tarybos prezidiumas sulaukdavo kritikos dėl netinkamos komunikacijos su VKVL ir Oberostu. 1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje S. Kairys kaltino Lietuvos Tarybos prezidiumą, kad esą „buvo nusistatyta neturėti santykių su Verwaltungu, tiktai su pačiu centru. Dabar gi teturime santykių su Verwaltungu ir su Oberostu ir iš tų negauname jokių atsakymų“ [53, 259]. S.  Narutavičius išsakė kritiką dėl išorinės komunikacijos (su užsieniu), kad tai nebuvo derinta su Taryba („žmonės važinėjas po visus kraštus be visos Tarybos žinios“ [53, 262]).

2.2.2. Lietuvos Tarybos komunikacija su lietuviais užsienyje

Komunikacijai su užsienio lietuviais ir jų atstovais naudotas tiesioginis kanalas – konferencijos užsienyje. Su Rusijoje, JAV, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse gyvenančiais lietuviais tiesiogiai bendrauta konferencijose. Lietuvos Tarybos nariai vyko ir dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne ir Lozanoje (1917 m. lapkričio 2–10 d.), Stokholme (1918 m. sausio 6–13 d. [2; 6]), Lozanoje (1918 m. rugsėjo 5–16 d. [63]). Konferencijose buvo keičiamasi svarbia informacija apie Lietuvos Tarybos darbus, lietuvių veiklą užsienyje, supažindinama su atvežtais Lietuvos Tarybos dokumentais.

Kitas tiesioginis kanalas – užsienio lietuvių delegatų (įgaliotinių) ar delegacijų priėmimas Vilniuje. 1918 m. sausio 26 d. plenariniame posėdyje dalyvavęs LTT(L) pirmininkas K. Olšauskas prašė leisti jį „kaipo užsienio lietuvių delegatą dalyvauti Tarybos posėdžiuose su patariamu balsu“ [53, 184–185]. Leidimas buvo duotas. 1918 m. sausio 27 d. posėdyje nutarta „prašyti kun. Olšausko, kaipo Šveicarijos Tarybos atstovo važiuoti su Lietuvos Tarybos delegacija į Berlyną ir Brastą“ [53, 193].

Į Lietuvą iš užsienio atvykę tautinių tarybų įgaliotiniai buvo priimami Lietuvos Tarybos būstinėje per posėdžius, Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdžius ar iškilmingų priėmimų metu. Pirmoji Lietuvos Tarybos plenariniame posėdyje 1918 m. kovo 21 d. buvo priimta Vyriausios Lietuvių Tarybos Rusijoje (toliau – VLTR) delegacija (Liudas Noreika, Jonas Variakojis, Kazys Škirpa) [53, 226]. Jos nariams buvo sumokėtas skirtumas, susidaręs lyginant su VLTR išduota komandiruotei skirta pinigų suma [18]. Kitos dvi VLTR delegacijos Lietuvos Tarybos prezidiumo posėdyje buvo priimtos 1918 m. gegužės 2 d., o 1918 m. gegužės 8 d. „Georgo“ viešbutyje joms buvo surengtas iškilmingas priėmimas [53, 254; 20]. Kaukazo lietuvių tarybos delegaciją (Pranas Dailidė, Stasys Jazdauskas) Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas priėmė 1918 m. liepos 16 d., o plenariniame posėdyje 1918 m. liepos 23 d. A. Smetona sveikinimo kalboje patikino, kad „jie mums lygiai rūpi, kaip ir kiti“ [53, 283]. 1918 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas priėmė lietuvių karininkų delegaciją (5), grįžusią iš karo belaisvių „Podstnerio stovyklos“. Karininkai dėkojo „už jų išvadavimą iš nelaisvės ir už moralinę ir medeginę paspirtį nelaisvės metu“ [30].

Dar vienas tiesioginės komunikacijos su lietuviais užsienyje, ypač Rusijos imperijos teritorijoje susikūrusiose ir besikuriančiose valstybėse, kanalas – Lietuvos Tarybos paskirti įgaliotiniai. 1918 m. gegužės 15 d. į Rusiją (Maskvą) išsiųstas Česlovas L(i)andsbergis [64], 1918 m. gegužės 28 d. Ukrainoje (Kijeve) paskirtas Juozas Jankevičius [62]. Apie jų paskyrimą pranešta 1918 m. liepos 9 d. plenariniame posėdyje informuojant apie tremtinių grąžinimo veiklą [53, 252].

Komunikacijai su Rusijos lietuviais naudoti ir netiesioginiai kanalai – laikraščiai, laiškai, telegramos. Netiesioginei komunikacijai laikraštis intensyviausiai naudotas 1917 m. rugsėjo – 1918 m. balandžio mėnesį, kol Rusijoje (Petrograde, o vėliau – Voroneže) buvo leidžiami laikraščiai Lietuvių balsas, Santara. Jų leidėjams grįžus į Lietuvą dažniau susisiekiama laiškais. Juos buvo galima siųsti įvairiais būdais – per tam skirtus susirašinėjimo biurus Rusijoje [3; 4; 45; 38; 46; 41; 42], kurie siuntė į okupuotą Lietuvą per tarpininkus Švedijoje (Stokholme) – Ispanijos pasiuntinybę Švedijoje [49; 37] arba Švedų-lietuvių pagalbos komitetą [28; 26; 27; 25; 36].

Per Stokholme esantį Švedų-lietuvių pagalbos komitetą ir jame dirbančius Lietuvių draugijos Centro Komiteto įgaliotinius Joną Aukštuolį, Igną Šeinių Jurkūną (6) tiesiogiai į Vilnių buvo galima siųsti telegramas, laiškus, laikraščius, knygas, pinigus [28]. Taip buvo siunčiamas ir Lietuvos aidas, kurio žinutes apie Lietuvos Tarybos laikinojo prezidiumo ir Lietuvos Tarybos biuro veiklą po dviejų mėnesių žodis žodin perspausdindavo laikraštis Santara [47; 39].

Reikalauta ir tiesioginio susirašinėjimo laiškais su Rusijos lietuviais. 1918 m. birželio 18 d. Lietuvos aide [44], o 1918 m. birželio 20 d. Darbo balse [43] pranešta, kad į Rusiją galima siųsti „paprastus ir apdraustus“ laiškus vokiečių, rusų ir vengrų kalbomis. Siunčiami į Rusiją laiškai turėjo būti „neužlipdyti“. Apie Lietuvos Tarybos pastangas susirašinėti su Rusijos lietuviais lietuvių kalba išsamiai informavo Lietuvos aidas, Darbo balsas [31; 29]. Spaudoje pranešta apie Lietuvos Tarybos VKVL įteiktą raštą, kad „esant įvairiems reikalams, galima būtų susirašinėti su Rusija ir lietuvių kalba“ [31; 29].