Romantiška žmogaus ir pasaulio interpretacija G. Petkevičaitės-Bitės romane Ad astra

ĮVADAS

G. Petkevičaitė-Bitė – aktyvi XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių tautinio atgimimo veikėja, knygnešė, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojų rėmėja, pedagogė, publicistė, literatūros kūrėja. Lietuvių skaitytojai gerai žinojo jos smulkiąją prozą, publikuotą dar Varpe, Ūkininke, leistą atskiromis knygelėmis, dėl kurios ji buvo pripažinta kaip rašytoja. G. Petkevičaitė-Bitė yra publikavusi dramą „Kova“, drauge su Žemaite parašiusi komedijas „Kaip kas išmano, taip save gano“ (1899), „Išmoko, kaip akys iššoko“ (1899, nespausdinta), „Velnias spąstuose“ (1899), dramas „Litvomanai“ (1903), „Parduotoji laimė“ (1900). Vienas iš reikšmingiausių jos literatūrinių kūrinių yra romanas Ad astra [13], parašytas gyvenimo pabaigoje. Kūrinys buvo publikuotas 1933 metais. Romane dominuoja tautinio atgimimo judėjimo problematika. Akivaizdu, jog kūrinio pasirodymo laikotarpiu lietuvių literatūra siekė jau kitų horizontų, joje plėtėsi įvairios moderno formos, ryškėjo individualus kūrėjų santykis su egzistuojančiais reiškiniais, bandymai jungti pasaulio ir žmogiškos patirties įvairovę. Kita vertus, ir vyresniosios, ir jaunesnės kartos kūrėjai (Juozas Tumas-Vaižgantas, Ona Pleirytė-Vaidilutė ir kt.) savo kūryboje siekė savitos meninės ankstesnės epochos rekonstrukcijos: J. Tumo-Vaižganto „Pragiedruliuose“, O. Pleirytės-Puidienės „Tėviškėje“ išryškėjo noras romantiškai reprezentuoti praeities epochą. „XX amžiaus pradžios lietuvių romanas tarsi sujungė savyje kelias epochas – XIX a. dvasią ir XX a. naujojo romano siekius, modernųjį kriticizmą. Visoje XX a. pr. literatūroje tęsiasi senąja dvasia dramatizuojama, idealizuojama tautos istorija ir praeitis, jos patirtis. Literatūra siekia identifikuoti tautą, siekia romantinio pojūčio. XX a. pr. visuomeninėje kultūroje ir sąmonėje buvo gyvas idealizmas ir praeities dvasia. Tą bylojo romano vidiniai užmojai ir pasireiškę jo žanrai. Romantizmas labai gyvas to laiko lietuvių realizme: tą žymėjo ir kai kurie turinio dalykai, ir kai kurios formos, ir pati romano dvasia, kurią atspindi romano polinkis betarpiškai reikšti tautos meilę ir įspūdžius. Šio laikotarpio lietuvių romano siužeto tipai – ne „realistiniai“ daugeliu atvejų, bet romantiniai. Romantiškesni siužetai dominuoja visame XX amžiaus lietuvių romane, natūraliai vykstant literatūrinei transformacijai“ [11, 56]. XX a. pradžios ir pirmosios pusės lietuvių romano esminė tema – saviidentifikacija, suvokiama būtent kaip žmogus kolektyve, o ne kaip savo atskirumą teigiantis individas [11, 58].

Tokios kūrybinės tendencijos būdingos ir to meto latvių literatūrai, kurioje itin stip­rią pozityvizmo kryptį [13, 43] įtvirtino rašytojai Pēteris Aigaras, Pēteris Atspulgas, Vilis Cedrinis, Alfonsas Francis, Janis Kalnas, Fridrichas Gulbis, Janis Sartas, Janis Veselis ir kiti. Savo kūrybą jie publikavo žurnale Jaunā Raža (1931–1934), vėliau laikraščiuose Rytas (1934–1940), Tēvijas sargs (1934–1940). Ši literatūrinė grupė kėlė idėjinio meno svarbą – meno, kuris stiprintų valstybingumo interesus ir nebūtų pesimistinis ar depresyvus [13, 44]. Pozityvistams buvo svarbu atsiriboti nuo pasaulio negatyvumo ir akcentuoti tautos kultūrines tradicijas, dvasinį savitumą, nacionalinį gyvenimo būdą, teigti gyvenimą, vitališkumą, liudyti būties džiaugsmą. Jų kūryboje buvo svarbus folkloriškumas, mitopoetika, dėmesys baltų kultūroms būdingai darbo tradicijai ir iš jos kylančios harmonijos teigimui [13, 45]. Pagrindinę vietą pozityvistų kūriniuose užėmė Nepriklausomos Latvijos valstybės ūkininkas, jo etinės iš žemdirbystės kultūros kylančios vertybės, tautos siekis išlikti ištisus šimtmečius, jos istorinė praeitis. Ši problematika ypač būdinga J. Veselio romanams „Lydymo žmonės“ („Tīruma laudis“) ir „Dienos kryžius“ („Dienas krusts“), J. Sarto „Miško ramybė“ („Meža miers“), Aidos Niedros „Šalna“ („Salna“), „Ana Dzilna“ („Anna Dzilna“), „Prie Azando upės“ („Pie Azanda upes“).

„Visuomeniškumo problematika lietuvių romane ėmė formuotis kartu su atbudusia istorine sąmone, atėjo su nacionalinėmis, tautinėmis problemomis – romanas buvo ir visuomenės sąmoningėjimo atspindys, ir jos sąmonintojas, tiesiogiai nukreiptas į pačias opiausias tautos ir krašto gyvenimo problemas. Amžiaus pradžios kūrėjams svarbu buvo aprašyti tautos gyvenimo būdo kitimą, tautą kaip „istorijos“ veiksnį, visuomenės gyvenimą. Ypač siekiama išsaugoti tradicines vertybes, užčiuopti savitą kultūrinį charakterį, atskleisti kultūrinę tautos pasąmonę, išryškinti jos moralines vizijas, inteligentų kultūrą, kuri šiuo metu atsiskiria nuo liaudies kultūros; rašytojams reikšmingai egzistavo tik romantinė tautos Atgimimo arba kovos už savo laisvę istorija. Romanas brendo kaip individualios rašytojų pastangos atgaivinti kolektyvinę savigarbą. Šiuo metu realistinis romanas aktyviai ieško kelių, kaip nugalėti chaosą ir smukimą, ir siūlo senaisiais idealais užpildyti dabarties prasmės praradimą“ [11, 58].

Būtent tokiu keliu pasuka G. Petkevičaitė-Bitė romane Ad astra. Savo siužeto modeliu, personažų kūrimo būdais, savitu pasakojimu romanas akivaizdžiai sekė visuomeniškumo linkme, jam būdinga ryški romantiškumo epistema. Realizmas, amerikiečių mokslininko D. Fangerio teigimu [11, 6], turi daugybę tipų, kuriuos lemia skirtingi autoriaus ir naratyvo santykiai, toli gražu neidentiški tikrovės atspindėjimo būdai. Anot jo, kurdamas realizmo romaną autorius dažnai jame įkūnija savo asmeninę viziją, kylančią iš jo pastangų perteikti tikrovę, regimą pasaulį savo matomomis spalvomis. Tokią realizmo tendenciją D. Fangeris įvardija romantiniu realizmu (romantic realism), o toks kūrinys, persmelktas autoriaus asmeninio pasaulio suvokimo, įkūnija ne realią tikrovę, bet sukuria literatūrinį romantinį mitą apie ją. Susidūrę jame romantiniai ir realistiniai kanonai transformuoja realios tikrovės atspindį; daiktai, žmonės ir reiškiniai kreipiami „viena linkme“ – tekstas atspindi ne objektyvią tikrovę, bet romantinę viziją, tam tikri socialinės ar istorinės realybės bruožai, savybės, kurias ryškiausiai mato autorius, virsta vaizduojamos tikrovės mitu [11, 6].

Jau J. Tumo-Vaižganto „Pragiedruliuose“ atsiribojama nuo faktinės istorijos, lietuvių atgimimo vaizdinys suabstraktinamas ir pakylėjamas link herojinio epo aukštumų. Romanas sukurtas pagal individualios valios akto tipą – idealizaciją, poetizaciją, lietuvių bendruomenės pasaulį pakylėjant į romantines idealo aukštumas. Tam tikros romantinės tendencijos pastebimos ir G. Petkevičaitės-Bitės romane Ad astra. Kūrinio siužetinėje plotmėje susitelkiama į moters vidinius išgyvenimus, jos dvasinį tapsmą ir tautinį sąmonėjimą nacionalinio atgimimo laikotarpiu, virsmą svarbia šio judėjimo heroje, pasaulį perteikiant iš romantiškos sąmonės pozicijų. Veikėjos charakteriui būdingas dvasiškai turiningo gyvenimo pasirinkimas, kuriamas ypatingas asmenybės ir praeities ryšys, savitas santykis su dabarties laiku, romantinei literatūrai būdingas gamtos regėjimas. Romane iškyla ryški iš romantizmo perimta vienišo, išdidaus, laisvo individo ir profaniškos visuomenės opozicija, dvasios ir materijos priešybė, paslaptingos būties ir nepasiekiamos sielos gelmės, atviros, tyros širdies, neaiškių santykių motyvai ir harmoningų tarpusavio ryšių ilgesys. Pasakojimas pasižymi romantiniais elementais, romantinės ideologijos įtvirtinimu, psichologiškai niuansuota moters jausmų, pojūčių, dvasinės būsenos analize.

Pagrindinės veikėjos sąmonei būdinga gili kultūrinė atmintis tampa svarbiausiu akstinu, lemiančiu jos asmeninio gyvenimo modelį ir asmeninę tapatybę. Pasak amerikiečių tyrinėtojo B. Andersono, tauta yra įsivaizduojama bendruomenė, kurios narius sieja ne tiesioginiai ryšiai, o jų sąmonėje gyvuojantis įvaizdis, kad jie susiję [1, 21]. G. Petkevičaitės-Bitės romano Ad astra pagrindinei veikėjai būdingas įsivaizduojamas tapatumas, kurį pažadina įvairūs tautinės bendruomenės artefaktai, suliedami jos sąmonėje praeities ir dabarties tautos vyksmą į nedalomą visumą, ir šią ji jaučiasi privalanti grįsti ir tvirtinti savo buvimu. Savos tautinės kultūros atpažinimas, sąmoningas dalyvavimas įtvirtinant tautos kultūrinę atmintį, saugant ir palaikant jos vertybių sistemą, kiekvieną priešybę suvokiant kaip „savo“ ir „svetimo“ skirtį yra esminiai šios pasaulėžvalgos momentai. Romanas turėjo didelę reikšmę nacionalinio diskurso formavimuisi, tautinės tapatybės, tautiškumo, patriotizmo sampratų konstravimui. Praeities rekonstrukcija besiremiantis pasakojimas, turintis nemaža autobiografinių bruožų, aktualizavo ir lietuvių nacionalinės istorinės bei kultūrinės tradicijos klausimus, kėlė jų svarbą.

G. Petkevičaitės-Bitės romanas Ad astra yra sulaukęs dabarties tyrinėtojų dėmesio. Sovietiniu laikotarpiu dėl turinio ir problematikos jis laikytas neaktualiu, netgi neminimas vienoje reprezentatyviausių to meto romano žanro studijų – 1970 m. leistoje J. Žėkaitės monografijoje Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940 metų [16]. Šį kūrinį analizavęs J. Jasaitis monografijoje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gana plačiai aptarė žanrinius romano aspektus [8]. Lietuvos atgimimo laikotarpiu į romano Ad astra meninį pasaulį pažvelgta naujai. Apie jį rašė V. Daujotytė, analizavusi vaizduojamo moters pasaulio savitumą [5], R. Bleizgienė, aptarusi moters identiteto klausimus mitų šviesoje [4, 170]. Pastaroji autorė daug dėmesio skyrė ir G. Petkevičaitės-Bitės kūrybinei asmenybei, jos komplikuotam moteriškam tapatumui, kuris turėjo įtakos specifiniam rašytojos kūrybiniam pasaulėvaizdžiui 4, 32].

Šio straipsnio tikslas – aptarti svarbiausias temines ir problemines G. Petkevičaitės-Bitės romano Ad astra linkmes, plačiau sustojant prie kultūrinės atminties, moters saviidentifikacijos, romantinės meilės trajektorijų. Darbo metodas – analitinis interpretacinis.

KULTŪRINĖS ATMINTIES KONTŪRAI

Kaip jau minėta, G. Petkevičaitės-Bitės romanas Ad astra parašytas prisiminimų principu, siekiant meniškai rekonstruoti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautinio atgimimo procesą, jo įvykius, atskirų socialinių sluoksnių ir asmenybių veiklą. Autorės pasirinktas M. Kanopnickos motto – „Tikiu būtiną, sąmoningą žmonių veržimąsi į galingąsias teisių ir lygybių idėjas“ [14, 3] – akivaizdžiai nubrėžė jo prasminį idėjinį punktyrą – idealistinę poziciją, kuria siekiama grįsti humanizmo, vidinės asmens laisvės ir galios, jo teisių ir teisingumo perspektyvą, laikomą vienu iš svarbiausių romantinės literatūros bruožų. Kūrinio siužeto išeities taškas – merginos kelionė į savąjį kraštą iš svetur – tai jos ir rea­lus, ir simbolinis sugrįžimas Tėvynėn, iš „svetimo“ į „savąjį“ polių, kurį ji simboliškai turi atrasti ir susigrąžinti, iš naujo atrasdama ir save. Mergina keliauja viena: šalia jos nėra nei tėvo, nei motinos – ši svarbiausia būties triada yra suardyta, paženklinta gilios trauminės patirties. Šeimos praradimas ją stipriai veikia; perfrazuojant J. Lacaną, ši triada simboliškai įvardija tris asmenybės tapsmo fazes – realiąją, imaginacinę ir simbolinę, kurios pasireiškia subjekto genezės procese [7, 2]. Romano siužetinėje plotmėje merginos sugrįžimas į Tėvynę gali būti suprantamas kaip bręstančios būtybės įėjimas į Simbolinę tvarką, kurioje ypatinga svarba tenka tėvo pavyzdžiui, jo asmenybės simbolinei galiai ir traukai. Tai pirmasis merginos žingsnis į platų kultūrinės atminties pasaulį, leisiantis palaipsniui iš naujo pažinti savą kultūrinę erdvę ir aplinką. Ši tėvo Simbolinė tvarka yra tam tikras vertybinis pagrindas, kuris padės savaip vertinti naujus socialinius santykius, priimti savus sprendimus ir formuotis individualiai mąstančiai asmenybei.

Pirmasis merginos egzistencinių atradimų etapas romane – jos atvykimas į kilmingų asmenų dvarą. XIX a. antrosios pusės krašto visuomeninio gyvenimo atspindį vaizdžiai reprezentavo dvaro kultūra, bajoriškai gyvensenai būdingas socialumas ir veiklos būdai. Tokioje erdvėje ir vyksta veiksmas: pagrindinė kūrinio veikėja Elzė Kęsgailytė iš mokslo užsienio mokykloje sugrįžta vasaros atostogų pas buvusią bendramokslę Severą, su kuria išsiskyrė prieš dvejus metus. Kelionė į bajorišką dvarą siejasi su dvasiai maloniais romantiškais potyriais („oras, virtęs gėlių kvapu; sodžiaus tyla aplinkui; karietos sparos, švelniai supdamos, liūliuoja“) [14, 16], tarsi nukelia į pasaką („tarytum sapnuote sapnuoju kažin kokį pasakos sapną“) [14, 16]; pasakojimą prisodrina romantiniai vaizdiniai ir motyvai. Jaunos merginos romantines pajautas stiprina patiriamas džiaugsmas dėl atrasto dvaro grožio, ją maloniai stebina dvaro prabanga, reprezentuojanti aukštus materialius gyvenimo standartus ir jo savininkų gerovę: labai dideli ir erdvūs gyvenamieji kambariai, kilimais išklotos grindys, veidrodžiai nuo grindų iki lubų, paauksuotos lempos ir paveikslų rėmai, paauksuoti baldai, šilkinės užuolaidos, „tašyti akmens laiptai į didelį, aukštai iškeltą prieangį, paremtą storais, baltintais mūro šulais, skęstančiais šiltadaržio žolynų girioje“ [14, 26]. Ji akylai stebi aukštuomenės manieras, gyvenimo būdą, kuris vaizdžiai atsiveria dar tą patį vakarą per pobūvį su namiškiais bei kasdieniais gausiais dvaro svečiais (būrys jaunų ir senų vyrų, nebejaunos ponios). Visi jie puošniai apsivilkę, moterų rankos tviska brangiomis auksinėmis apyrankėmis ir žiedais; frakuoti, pirštinėti tarnai neša valgį, vyną, pilsto gėrimus. Prie stalo vyrauja diduomenei būdingas etiketas, plėtojami tarpusavio pokalbiai apie kasdieniškus reikalus, naujienas, siekiama geriau pažinti naujai atvykusiuosius. Kaip ir būdinga to laikotarpio bajorams, merginos tarpusavyje kalba lenkų kalba su gausiomis vokiečių ir prancūzų kalbų priemaišomis.

Būdingas G. Petkevičaitės-Bitės prozos kūrimo principas – kontrastas, kuris įsibrėžia į vaizdus ir suskaido juos į opozicines priešybes. Patyrusi pirmąjį romantinio dvasinio svaigulio gūsį, Elzė intuityviai pajunta, kad šie šeimininkų vertybiniai orientyrai nėra tie, kurie atitinka jos sąmonėje gyvą simbolinę verčių struktūrą, suformuotą tėvo; taip simboliškai išlaikomas ryšys su pirmine būtiška faze, skatinančia atradimų procesą. Elzė yra kitoje vertybinėje ir socialinėje pozicijoje: prašmatniam dvaro vidui disonuoja skurdi jos apranga, vilnoniai ir medvilniniai rūbai, sukišti į mažą pintinėlę ir susiglamžę. Jausdama skiriančią egzistencinę takoskyrą, Elzė nesiekia derintis prie aristokratiškų prašmatnumo įpročių, kurių nepripažįsta (nesisega į plaukus radastų, kurios pagyvintų jos tamsią aprangą). Šis prasminis niuansas, atveriantis jaunos merginos charakterio tvirtumą, yra gana svarbus romano siužetiniame vyksme. Vis dėlto dvaro aplinka ją sujaudina, ji pasijunta „lyg apsvaigusi, savo tikrą „aš“ pametusi“ [14, 32]. Taip kūrinyje praveda vertis tam tikras vaizduojamų santykių sudėtingumas.

Bene reikšmingiausias dėmuo dvaro gyvenime – istorija, apgaubianti atėjusįjį savo ypatingu romantiniu praeities dvelksmu („sienos verte nuvertos sentėvių atvaizdų. Iš tų atvaizdų ir tamsių rėmų žiūrėjo rimti, išdidūs veidai“) [14, 28]. Romantiškas vienumos ir dvasinės ramybės siekis merginą skatina trauktis nuo kasdienės tikrovės ir nukreipia jos žvilgsnį į kitus erdvės ir laiko matmenis, su kuriais ją sieja dvasios ryšiai; istorinių ir kultūrinių praeities artefaktų gausu visoje dvaro aplinkoje – ne tik pastato viduje, bet ir parko alėjose, kur „seniai lapuoti šimtamečiai snaudžia, o gal tylėdami prisimena tas žmonių eiles, kurios nuo nebeatmenamų laikų čia vaikščiodavo, gyveno, džiaugdavosi ir mirdavo“ [14, 33]. Ši nauja kultūrinė istorinė ir gamtinė tikrovė pažadina subtiliausias merginos refleksijas, sutelkia ją į lokalaus pasaulio, išsiskiriančio tam tikros kolektyvinės grupės savumu, išgyvenimus („Ir jos širdis jaučia tokį nepaprastą džiaugsmą. Ir pati nesupranta, kodėl jai visa čia taip nepaprastai gražu, svaiginamai gražu. Ir kodėl viskas ją šiandie taip džiugina, taip žavi?..“) [14, 33]. Elzė suvokia, kad šis lokalus pasaulis virsta jos atrandamu egzistenciniu centru, implikuoja jai ypatingas reikšmes, svarbius ženklus, brėžia artimą jos erdvės ir laiko ryšį. Šiame centre patiriamas dvasinis katarsis, sustiprinantis asmenybę būties tapatumo jausmas: „Čia šakos ir lapai, susiaudę į lengvutį, krutantį šydą, pro kurį žvaigždutės nesiliauja iš aukštybių į mus mirgėjusios ir viliojusios mūsų mintis ir jausmus kilti į padanges“ [14, 25]. Tai archetipinis praeities, kolektyvinio bendrumo išgyvenimas, kuris gaivina giliai pasąmonėje glūdinčią kultūrinę atmintį, o kartu su ja – moterišką vitališkumą, gilesnės savižinos, savojo „aš“ paieškų siekį, gaivališką prigimtį, aktyvaus dvasinio tapsmo ir pertvarkymo idėją. Intuityvus savųjų kultūrinių reikšmių jutimas dvaro aplinkoje, jų apmąstymas formuoja ir pasirengimą naujiems pokyčiams. Pirmiausia – ryškesnę lyčiai būdingą moteriškojo „aš“ skirtybę, pasireiškiančią kūrybinio prado takoskyra (į ankstesnę mokytojo pastabą, kad „galvoja vyriškai“, nes „rašto darbuose maža vaizduotės ir jausmo“, nuo šio momento ji galėtų atsakyti, kad jau sugebėsianti „kiek kitaip rašyti“) [14, 33–34]. Elzės gyvenime, kuriame lig šiol visa buvo sudėliota numatyta tvarka – mokslas, profesijos įgijimas, gėrio žmonėms skleidimas, istorinės savižinos atbudimo momentas tampa likimo lūžiu, šaukiančiu į kitokį būvį ir gyvenimišką kelią („Ir viskas ima Elzę į tą gyvenimą vilioti“) [14, 34]. Nuo to laiko Elzė tarsi egzistenciškai užsisklendžia nuo dvaro vidinio ir buitinio gyvenimo – pasireiškia kita jos kultūrinės tapatybės formavimosi kryptis. Kasdienis bičiuliškas Severos ir jos artimųjų ryšys nebepalaiko jos kultūrinės atminties, neatitinka jos simbolinio dvasinio lauko, todėl šios komunikacijos jai nepakanka. Ji daugiau krypsta į gamtą – simbolinį archetipinį prasmės ir patirties šaltinį: eina ten, kur skardžiai, senas tiltas ir beržynų lapija, „kuždanti kažin kokius slėpinius prie žemės pritūpusiems tamsoje skęstantiems krūmams“, mėnesienos spinduliai, šviesiais spinduliais apraizgę „jos asmenį, lyg stebuk­lingu tinklu“ [14, 37]. Tokie romantiniai vaizdiniai romane kuria ypatingą atmosferą, kelia būties paslaptingumo pajautą, kurią dar labiau pabrėžia intensyvinamų spalvų kontrastai: atsirėmusi į baltus tilto turėklus, žvelgdama į tamsaus tunelio žiotis, Elzė svarsto, ar jos gyvenime viskas bus taip juoda, ir pasitraukia prie kitų turėklų, užlietų mėnesienos, „kur čiurleno vanduo ir plaukė sidabrinėmis sruogomis žybčiodamas, žėrėdamas“) [14, 38]. Taip ima brėžtis naujas Elzės gyvenimo punktyras – moters su gyva ir stipria kultūrine atmintimi, intuityviai jaučiančios, kad reikia gyventi kitaip, nei yra įprasta smagiai dvaro draugijai; kūrinyje išryškėja individualybės ir pragmatiškai orientuotos visuomenės (įvairių jos tipažų) pažiūrų skirtumas, aštrėja romantinis idealo ir realybės konfliktas. Naują kultūrinį akstiną ir romantinį etinį maksimalizmą jos sąmonėje pažadina kadais girdėtas, bet lig šiol neįsisąmonintas bajoriškos kultūros atstovo poeto Adomo Mickevičiaus kvietimas kentėti už milijonus, ir kad būtų malonu „tuo savo kentėjimu raminti tuos nuskriaustųjų milijonus“ [14, 41]. Draugės Severos išsakytos dvejonės dėl galimų sužadėtinio grafo Donato Gedvilos jausmų Elzei kertasi su jos tvirtu simbolinės tvarkos konstruktu ir tapatybės apibrėžtimi. Jos sąmonėje ima reikštis stipri naujai konstruojama tapatybė, kurios esminiai principai – sąžiningumas, dora, garbingumas, nusiteikimas gyventi neprasilenkiant su moralės ir etikos kategorijomis. Požiūrių, situacijų, būsenų opozicijos keičia viena kitą, persmelkdamos ir poetikos lygmenį – šia prasme reikšmingi simboliniai žvaigždžių, mėnesio vaizdiniai, opozicijas implikuojančios metaforos, epitetai, ypač daug dėmesio skiriant sapno, pranešančio apie egzistenciškai sudėtingas situacijas, poetikai. Sąmonę stabilizuojančią funkciją atlieka ir herojės perskaitytas literatūrinis pavyzdys iš Ožeškienės prozos, kurioje vaizduojama mergina galvoja, kad savo rankose laiko stebuklingą žibintą ir turi pareigą juo šviesti visiems kelią. („Kodėl negaliu ir aš turėti to įsitikinimo, kad savo sumanumu, savo širdimi tik šviesiu, niekam, niekam menkiausio šešėlio nemesdama? <...> Kas man blogo padarys, aš jam gero, ir viskas praeis, nuslinks, kaip sniegas sutirps. Ne rankose laikau žiburį, tik jaučiu savy tą didelę ugnį, kuriai jokios tamsybės nebaisios“ [14, 58]). Atsiveria romantiškajam herojui būdingas siekis aplink save kurti tik harmoningą ir šviesų pasaulį, gelbėti ir išlaisvinti. Kokybiškai keičiasi egzistencinė moters savižina.

Romano meninėje praeities rekonstrukcijoje dvaro gyvenimo vaizdai daugiausia reprezentuoja socialinius ir politinius visuomenės santykius. Dvaro savininkams įprastas altruizmas, globėjiškas požiūris į savo valdinius: vos sugrįžusi su drauge iš geležinkelio stoties Severa iš karietos paima didelį popierinį maišą, pilną saldainių, ir saujomis barsto juos sodžiaus vaikams; grafai Gedvilos ir Gerbutai padeda varguoliams nelaimėje sudegus sodiečio namui. Vis dėlto kai kuriems dvaro svečiams būdingas didžiavimasis tarnyba caro Nikolajaus gvardijoje, galimybe būti jo pašonėje (pulkininkas), piktinimasis jaunuomenės sąmonę neva žalojančiais F. Dostojevskio, A. Gerceno, N. Bakunino, N. Radiščevo skaitiniais. Elzė įkūnija kitokią kultūrinę savimonę ir istorinę savižiną: kaip kontrargumentą tokioms nuostatoms ji iškelia ankstesnių laikų baisumą – žmones varžiusią sunkią baudžiavą, rekrūtų ėmimą, kareivių patirtas siaubingas kančias – nuplakimą rykštėmis, neretai net iki mirties. Tokios jos mintys liudija iš esmės kitokį savęs pozicionavimą – akivaizdų stovėjimą humanizmo pozicijose ir demokratinių žmogaus laisvių gynimą. Bajoriškos aukštuomenės atstovus tai papiktina, kyla konfliktas. Išreikšdama savo bendražmogiškas nuostatas, Elzė neatskleidžia savo didžiosios paslapties – kilmės ir giminės istorijos, to, kas ją realiai sieja su šia aplinka. Romano meniniame vyksme ši paslaptis turi ypatingą prasmę: savą asmeninę istoriją, kurią galima įvardyti jos kultūrinės atminties centru, mergina saugo kaip savo asmenybę integruojantį pagrindą, lemiantį jos gyvenimišką vaidmenį. Elzė – iškilios ir didingos bajoriškos Kęsgailių giminės, kuriai kadaise priklausė Didžiųjų Pajuodžių dvaras, palikuonė. Jos tėvas Bronys Kęsgailis – 1863 m. sukilimo dalyvis, ištremtas į Sibirą. Dėdė Vaitiekus Kęsgailis – vaistininkas, taip pat sukilėlis, buvęs tremtyje. Sukilimo represijos išblaškė šią giminę, daugelis jos atstovų per sumaištis išmirė. Iš katorgos grįžęs Elzės tėvelis ir dėdė Vaitiekus apsistojo Kurše, Lietuvos pasieny. Vaitiekus nuomojo vaistinę ir savo darbu pelnė artimiesiems duoną. Jis dėjo visas pastangas, kad Elzė galėtų baigti mokslą. Dėl dalyvavimo sukilime Elzės giminė prarado viską – caro valdžia atėmė jos dvarus, kitą turtą ir atidavė kolonistams rusams. Šiai bajoriškai grandžiai buvo būdingi tvirti, iš kartos į kartą perduodami demokratiniai įsitikinimai ir nuostatos laikytis dar LDK bajorams būdingų tautinių lietuviškų papročių ir tradicijų, savosios lietuvių kalbos. Tokią lietuvišką tautinę tapatybę puoselėjo ir savo pavyzdžiu grindė dalis Liaudos bajorų – Daukšos, Stanevičiai, Juškos. Išsimokslinimas ir taurūs siekiai tėvynės labui, savosios kalbos ir kultūros puoselėjimas, aukštos moralinės vertės poelgiai buvo šios bajoriškos grandies idealai. Elzės giminaičiai stengėsi suteikti jai galimybę mokytis, kad mergina taptų „kilniu ir tėvynei naudingu žmogumi“, todėl ji lavinosi vienoje „geriausių užsienio aukštesniųjų mokyklų“ [14, 79]. Šie faktai akivaizdžiai siejasi su pačios rašytojos biografijos duomenimis, tarsi atkuria jos asmeninę istoriją. Elzei numatytas tolesnis kelias į Maskvos universitetą („Tikiu, kad universitetas duos man tą Ariadnos siūlą, kurs padės man tikrą kelią atitikti gyvenimo labirinte“) [14, 25].

Vokiečių kultūrologas, atminties kultūrų tyrinėtojas Janas Assmannas kolektyvinę tapatybę grindžia tuo, kad ji „yra vaizdinys, kurį grupė turi ir su kuriuo jos nariai save sieja“ [2, 113]; anot jo, „kolektyvinė tapatybė yra refleksyvi socialinio bendrumo forma, o kultūrinė tapatybė atitinkamai lemia sąmoningą dalyvavimą ar konkrečios kultūros atpažinimą“ [2, 114]. Pajutusi savyje naujus impulsus, Elzė pasąmonėje ima sietis su šia kadaise aktyvia, o po sukilimų ir represijų – vos gyvybinga, tik fragmentiškai pasireiškiančia ir veikiančia visuomenės dalimi, jaučia ir atpažįsta kaip savo jos ženklus: kalba lietuviškai, prisipažįsta daktarui mačiusi lietuviškų maldaknygių ir kalendorių, „Jono ir Onutės“ apysakaitę, kurią skaičiusi tarnaitėms. Romane kolektyvinės atminties kontūrus išplečia trauminių patirčių klodas – Elzės prisiminti tėvo ir dėdės pasakojimai „apie anų laikų doriausių žmonių žudymą, niekuo nekaltų sodiečių ir jų šeimų trėmimą, didžiau tariamųjų korimą, sodžių ir dvarų deginimą“ [14, 135]. Istorinė kultūrinė atmintis romane tampa svarbiu herojės veiksmų ir pasaulėvokos kaitos akstinu. Reikšmingas istorinis diskursas, plečiantis kultūrinės sąmonės lauką, yra ir senelės pasakojimas apie baudžiavos laikus: moterys turėdavusios ištisą dieną verpti, o vakare verpalus atiduoti; kurios siūlas būdavęs nelygus, sruoga ne tokia plona, kad galėtų būti praverta pro vestuvinį žiedą, ta būdavo įstumiama į fabriko rūsį ir užrakinama karste numirėliams visai nakčiai. Šie fragmentai brėžia kūrinyje vertybinę takoskyrą tarp kelių socialinių ir politinių polių bei stiprina pagrindinės veikėjos kultūrinę savivoką.

MOTERS SAVIIDENTIFIKACIJA

Pasak J. Girdzijausko, „pagrindinė Bitės kūrybos tema yra dvasinis žmogaus tobulėjimas per kančią, aukojimąsi kitam asmeniui, visuomenei, tautai“ [12; 559]. Tai gana tiksliai apibrėžia pagrindinės romano veikėjos Elzės Kęsgailytės būtį. S. Lasmanės teigimu, „identiteto sampratoje egzistuoja dvi galimybės – arba jo praradimas, arba jo konservacija ar mumifikacija, suvokta ar nesuvokta, reiškianti sąstingį. Britų enciklopedijoje mumija apibrėžiama kaip egiptiečių pavyzdžiu užbalzamuotas kūnas. Mumifikacijos esmė yra išsaugoti negyvą kūną, kurio nepaliestų kaita, t. y. kūnas egzistuoja, bet niekuo nevirsta. Iš vienos pusės, mumija simbolizuoja negyvumą, neliečiamą raidos, sustingusį. Mumifikuotai saviidentifikacijai priešinta plūsmo saviidentifikacija, leidžianti kitaip suprasti moters identitetą ir amžinąjį moteriškumą. Plūsmas, siejamas su judesiu ir kaita, ir nurodo to paties ir kito vienalaikį egzistavimą, amžiną kitimą, kitoniškumą, įvairovę, mainymąsi ir pervartas, visa, kas išreiškia kaitą“ [9, 10].

Elzės gyvenimo motto tampa mintis: „Gyvenimas juk ne žaislas... Ypač inteligentai, vis tiek, ar vyrai, ar moters, turi savo gyvenimui duoti didelį, rimtą turinį. Čia inteligentų laimė, čia jų kilnumas. Ir aš jaučiuos tokios laimės verta“ [14, 59]. Kryptingumą šio tikslo link brėžia nauji kontaktai, liudijantys moters išėjimą iš egzistencinės, kultūrinės ir ideologinės uždaros zonos, prolenkiško dvaro ribinių perspektyvų: Severos tėvų dvare, bendraudama su jaunimu, ji dalyvauja vakarėlyje, kur Krušos slėnyje uždegamas laužas, dainuoja susibūręs jaunimas. Švytint ugnies atošvaitoms, jaunuoliai skanduoja, kad Lietuva yra labai graži. Per bajoraičių, paprastų kaimo sodiečių, iš svetur sugrįžusių gimnazistų ir studentų kontaktų prizmę atsiveria ryškesnės skirtingų tautinių kultūrų, kalbų, papročių ir gyvenimo būdų sankirtos. Čia pasigirsta ir Kijevo universiteto studento ukrainiečio, kuris dirba vasarą dvarininko sūnaus mokytoju, gimtąja kalba jautriai atliekama daina. Šie įspūdžiai akimirksniu priverčia Elzę perprasti visuomenės sandarą, suvokti jos daugiasluoksniškumą, perkainoti tautinių perspektyvų svarbą ir intuityviai grįsti sau artimą lietuvių kultūrinės tradicijos gyvybingumą, užtikrinantį tautinio bendrumo išsaugojimą. Šis jaunimo vakaras ženklina tam tikrą Elzės lūžį ir dvasinę orientaciją link to, kas jai brangu. Jaučiamas ir išgyvenamas istorinio konteksto kitimas išorinio politinio spaudimo sąlygomis intuityviai paskatina rinktis kitus, nebūdingus prolenkiškam dvarui, vertybinius polius, tarsi įcentrina ją gimtosios kultūros plotmėje; sąmonėje persipynę senosios lietuvių tautinės tapatybės ženklai, egzistencinė nostalgija išsilieja jos nuostabaus grožio balsu sudainuota poeto Jovaro daina „Ko liūdi berželi, ko liūdi“. Taip manifestuojama atsisveikinimo su neišgyventa ir neleistina meile situacija ir kartu apsibrėžiama kultūriškai svarbi pozicija, įteisinanti kūrinyje „savo“ ir „svetimo“ opoziciją. „Savo“ kategorijai priklauso visa, kas siejasi su senąja lietuviška etnine ir kultūrine tapatybe – gimtoji kalba, savų namų darna, vaikystės šalies mitai, giminės istorija. „Svetimumą“ kūrinyje reprezentuoja prolenkiška unijinė mąstysena (dvaro savininkai), hedonistinė pasaulėžiūra (jaunuomenė, senosios poniutės) ir net tam tikru santykiu su represinio valdžios aparato atstovais (pulkininkas) pasižyminti dvaro gyvenimo aplinka. Ši savivoka paskatina Elzę atsisveikinti su draugės teikiama pastoge ir ieškoti naujų gyvenimiškų impulsų.

Antrojoje romano dalyje Elzė atvyksta į Palangą. Šią merginai naują ir lig šiol nepažįstamą kultūrinę erdvę rašytoja pasirenka neatsitiktinai: miestelis garsėjo kaip kurortas, jame vasaromis burdavosi daugybė įvairiakalbių poilsiautojų, buvo gausu viešbučių, vasarnamių, nuolat aidėjo prekyviečių šurmulys. Lankytojus viliojo kurhauzas, saulėta pakrantė ir jūros maudyklos. Šiame prie Baltijos jūros besikuriančiame paribio erdvės mieste pulsavo margas ir judrus gyvenimas. Jo gyvybingumo kontekste veikėja pristatoma kaip praradusi savo egzistencinį veržlumą: atsisveikinusi su Donatu, ji į supančią aplinką žvelgia liūdnomis ir pavargusiomis akimis. „Tarytum kokia marmuro statula“ – taip merginos būseną nusako ją stebėję aplinkiniai [14, 255]. Prisimintas romantiškas dvaro parkas, kuriame mėnulis dar neseniai „auksino jai kelius“, jau nebeprižadina sielos; visa tai suvokiama kaip prarasto pasaulio, iš kurio išeita, ženklai [14, 257]. Vis dėlto marga ir šurmuliuojanti vietovė, kurioje koegzistavo kitakalbės ir daugiakultūrės srovės (nuolat girdėti latvių, vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių kalbos), nepaslepia gilių vidinių visuomenės gyvenimo konfliktų, sudėtingų socialinių, kultūrinių ir ideologinių susidūrimų. Elzę sukrečia išgirsta skaudi tarnaitės, vargstančios turtuolių namuose, gyvenimo patirtis: mergina kenčia nuo ją varginančių „ponaičių“, bet kada galinčių įsiveržti į jos mažą kambarėlį. Merginos skundas atgaivina Elzės sąmonėje „savo – svetimo“ santykių dichotomiją; netikėtas susidūrimas „su svetimumu“, destruktyvus jo poveikis kitam pažadina jos dvasioje gyvybišką norą identifikuotis su „savumu“, pagal tradiciją siejamu su pagarba ir užuojauta kitam, saugančiu „kito“ teises. Įcentrindama save šiame „savumo“, t. y. etninės ir kultūrinės tapatybės, simboliniame lauke ir veikiama tam laukui būdingų moralinių bei etinių principų, Elzė iš gailesčio apsigyvena Žvejų gatvėje, jaunos moters, kuriai reikalinga finansinė parama, namuke. Šis veiksmas – esminis jos dvasinių permainų ženklas, kurias romane simboliškai pabrėžia didžioji gamtos stichija – jūra, siejama su gaivališkumu, šėlsmu, audrojimu ir veržlumu. Buvimas šalia jūros, jos vandenų grožis, stipri ir energinga gyvybinė galia skatina Elzę atsiverti naujiems ieškojimams, peržengti vidines kliūtis, pažinti naujas kultūrines prasmes; ji bendrauja su skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, gyviau įsitraukia į naujas pažintis ir pokalbius, jaunimo vakarėlius. Įvairesnės tikrovės pažinimas palaipsniui plečia jos pasaulėžvalgą (pažintis ir dažni susitikimai su bajore Mineikiene, ponia Irena).

Neilgai trukus Elzė ima jausti, kad yra ta pati ir kartu kitokia. Tai esminis identiteto principas. Joje ima skleistis netikėtas kitoniškumas – tai, kas jai pačiai anksčiau atrodė nepažinta ir neįtikima. Šį naują tapsmą galima prilyginti kūno vadavimuisi iš mumifikacijos būsenos. Moters būtis ima reikštis nauju gyvybingumu, kuris jai patinka, netgi svaigina, ir ji ne gesina jo savyje, bet leidžia vis labiau plėtotis. Elzė vis dažniau kviečiama dalyvauti bajoriškuose miesto moterų susitikimuose, arbatėlės popietėse, galiausiai – rengiant vakarą-balių katalikiškos varguomenės naudai. Jos pažįstama Irena – veikli moteris, kuri geba pritraukti muzikos mėgėjus iš Liepojos, tačiau jai trūksta aktorių, galinčių vaidinti komediją. Šis siužetas – akivaizdžiai biografinis, buvęs pačios autorės gyvenime, kai lietuvių šviesuomenė Palangoje sunkiomis sąlygomis organizavo pirmąjį lietuvišką spektak­lį. Tad į romano puslapius vaizdžiai sugulė naujai interpretuojami istorijos fragmentai, atspindintys didžiulį renginio sumanytojų triūsą. „Savumo“ imperatyvas neleidžia Elzei dalyvauti „svetimos“ ideologinės linijos kuriamame naratyve. Tiek Mineikienė, tiek kitos bajorų ratelio moterys atstovauja hedonistiniam gyvenimo poliui, kuriam Elzė priešiška; tvirtindama, kad „nemoka vaidinti“, „niekada nevaidinusi“, ji atsisako aktorės vaidmens spektaklyje. Vaidinimas (kaukės, vaidmenys) yra svetimas jos dvasiniams imperatyvams ir visai būčiai; ji veržli ir energinga tada, kai veikla yra natūrali ir sutampa su giluminiais vidiniais įsitikinimais. Atsisakiusi dalyvauti spektaklyje mažame nuomotame kambarėlyje Elzė skaito J. Goethe’ės „Verterio kančias“ ir stebi jūrą, kurios reginys traukia mintis „į tolimą, nežinomą pasaulį, kur žmonės didelius ir svarbius klausimus sprendžia“ [14, 309]. Elzės vidinės siekiamybės horizontas kitoks – tai dideli ir svarbūs klausimai, iš esmės nauja to meto visuomenėje moters sąmoningumo forma. Šiam sąmoningumui pirmiausia būdingas dėmesys ir socialinis jautrumas žemesniems visuomenės sluoksniams (pasiaukojamai globoja ir visokeriopai rūpinasi sunkiai susirgusia Pėželienės dukryte Eliute), pagarba tautos istorinei atminčiai ir istoriniam palikimui, drąsios pastangos išsaugoti savąją kalbą (su jaunuoliu kalba lietuviškai), išgyvenimas dėl kolonizacinės krašto situacijos ir cenzūros, dėmesys naujiems kultūriniams reiškiniams (slapta Prūsijoje leidžiamoms lietuviškoms knygoms). Ilgą laiką Elzės lietuviška tapatybė yra tarsi išcentruota, ji įgauna visumą merginai susipažinus su studentu Bataičiu. Paaiškėja, kad jis – ir kiauliaganys, kurį Elzė sutiko jaunimo vakaronėje Severos dvare, ir karininkas, atėjęs į Pėželienės namus, o iš tiesų – studentas medikas, būsimasis gydytojas, slapta siekiantis lietuvių tautos dvasinio atgimimo, varpininkas. Bataitis atstovauja dar itin negausiai susipratusių lietuvių inteligentų grupelei. Jo atskleista tiesa apie lietuviškos spaudos draudimą, užgimusį naują kultūrinį judėjimą – cenzoriams ir spaudos draudėjams aktyviai besipriešinančius knygnešius, savo gyvybėmis rizikuojančius dėl tautos galimybės slapta skaityti ir mokytis gimtąja lietuvių kalba, sutelkia Elzės sąmonėje išsklaidytas ir atskiras lietuvybės gijas į vieną aiškų tautiškumo modelį, kuriame susilydo ir idealizuota praeities, ir reali tautos dabarties samprata. Anksčiau tik intuityviai juntami lietuviškos tapatybės komponentai dabar susidėlioja į nuoseklią sistemą, skatinančią ginti ją konkrečiais darbais. Galimybė įrodyti savo pasirinkimą yra sparčiai kintančios istorinio laikotarpio aplinkybės: keletą metų slapta gabenęs lietuviškas knygas, Pėželis patenka į žandarų rankas, yra tardomas, o netrukus ištremiamas. Jam ir jo šeimai reikalinga pagalba. Elzė pasiryžta talkinti ne tik jam, bet ir kitiems knygnešiams: ji išplaukia į jūrą drauge su knygnešiu Žiliu ir Bataičiu, gabenančiais laiveliu draudžiamą lietuvišką spaudą. Bataičio atskleistos istorinės tiesos brėžia takoskyrą tarp romantinės iliuzijos ir konkrečios veiklos būtinybės: jos sieloje kyla naujų impulsų, vidinių minčių ir idėjų, kurias norisi perduoti pasauliui. Plaukimas jūra, kuri netikėtai ima šėlti ir vos nenusineša jų gyvybių, padeda Elzei suvokti rizikingą tokios kasdienės veiklos pusę, sustiprina jos nepakantumą išdavystei („Kainu nebūsiu“).

Atkakli ir intensyvi savistaba, nuolatinis gilinimasis į savo motyvus ir stimulus formuoja integralų moters ego, naują ir kitonišką veiklios moters būties modelį. Ji pasiryžta sekti Bataičio iškeltais tautos telkimo, kovos už savo tėvynainių teises idealais, ir tai skatina naujus jos dvasinius užmojus, aktyvina sąmonės veiklą („Staiga iškilusi nauja minties srovė ima Elzės skaistaus veido apsiblausimą mažinti, akyse gyvesnius žiburiukus žibinti“) [14, 389]. Savo kambaryje radusi du Varpo sąsiuvinius mergina stebisi, kaip tokie lapeliai „ryžtasi... ryžtasi atgaivinti merdinčią tautos dvasią ...ryžtasi atkovoti teisę gyvuoti tautai, susidedančiai iš kelių milijonų analfabetų... ryžtasi priešintis tokiam milžinui... kaip Rusija... Nebent kiekvienas tų analfabetų virstų kūno ir dvasios milžinu...“ [14, 417]. Skaitydama Varpo puslapius stebisi, kodėl šiame leidinyje plačiai rašoma apie Varšuvoje surengtą parodą, kurioje dvarininkas Tadas Daugirdas iš Ariogalos eksponavo Lietuvoje ir Žemaitijoje surinktus daiktus – iškasenas, indus, ginklus, apmąsto publikacijos autoriaus Vinco Kapso žodžius, kokią prasmę turi šios senovinės relikvijos, kaip šie praeities amžius menantys daiktai padėjo mūsų protėviams jų kovose su krašto užpuolikais. Asociacijų gijos ją nuneša prie Mozės, išvedusio savo tautos žmones iš svetimos šalies, kur jie buvo engiami. Ir vėl skaito Kapso aprašytą T. Daugirdo parodą Varšuvoje. Atversti Varpo puslapiai dar labiau silpnina jos ryšį su nutautusių bajorų bendruomene, gyvenančia visuomeninių idėjų trūkumu ir naujų „litvomanijos“ procesų neigimu, ir vis labiau atgręžia į jaunosios lietuvių inteligentijos pusę.

Tolydžio plėsdamasi ši draugija siūlo naujas ir įvairesnes bendravimo formas: Elzė įgyja naujų draugų, ne tik dalyvaujančių draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo procese, bet ir organizuojančių susipratusių tautiečių ratelius Maskvoje, Petrograde. Naujai pozicionuodama save visuomenėje Elzė telkia priešingų socialinių sluoksnių žmones tautinei veiklai, jungia visuomenę į tautinį kolektyvą. Ji tampa tautinės idėjos grindėja; jausdama gilumines tautinės dvasinės kultūros šaknis skleidžia jas tolyn, iš naujo buria tautinę bendruomenę. Tai jos asmeninis, romantiškas ir kartu labai realistiškas, gyvenimo kelias „Ad astra“ – į žvaigždes.

ROMANTIŠKOJI MEILĖS TRAJEKTORIJA IR NUGALĖTOJOS SAVIVOKA

G. Petkevičaitės-Bitės romane Ad astra moteris pozicionuojama kaip veikiančioji, vyras – daugiau kaip stebinčioji, vertinančioji pasaulį būtis. Tai pirmiausia pasakytina apie pirmąją veikėjų grandį – Elzę ir Donatą, atsidūrusius meilės įtampos lauke. Donatas romane atsiskleidžia kaip daug pasakojantis, ką yra pastebėjęs, apmąstęs, bet sunkiai ryžtasi veikti net ir dėl savo asmeninės laimės. Sužadėtinės dvare susipažinęs su Elze, pajaučia giluminį sielų ryšį, intuityviai jaučia, kad Elzė jam dvasiškai artimesnė nei jo būsimoji žmona. Donatą pakeri jos išorinis ir vidinis grožis, jos švelnus moteriškumas, sklindanti vidinė stiprybė. Jis pasakoja Elzei savo išorinius stebėjimus, ji – savo jausmus ir vidinius išgyvenimus, ir tai iš esmės yra dviejų skirtingų – vyro ir moters – patirties būdų reprezentacija.

Ilgainiui Elzė ima jausti, kad ją su Donatu sieja vis gilesnis ryšys, trauka. Donato portretas jos sąmonėje susilieja su romantiškai idealizuotų praeities didvyrių vaizdiniu („Tos akys, rodosi, visuomet į ją žiūrėjo iš tų karžygių veidų, apie kuriuos pasakose skaitydavo arba apie kuriuos svajodavo. Tų akių užteko vieno pažvelgimo, kad širdis lyg būtų stabterėjusi krūtinėj, ir, tuoj už gaištį atsilygindama, šovė kraujo banga, kuri Elzei skaisčiai nudažė skruostus, ausis, pasiekė net lelijos baltumo kaktą“ [14, 29]). Jos kylantis erotinis susidomėjimas liudija moteriškos sąmonės ir pasąmonės budimą, kartu randasi archetipinis priklausomybės ryšys. Elzei malonu su Donatu kalbėtis, jis dažnai ją užtaria dvaro svečių ir šeimininkų susitikimuose. Giliai sieloje šis ryšys jai teikia malonumą, tačiau dvasinės savimonės diktuojamos moralės kategorijos draudžia jai išlaisvinti savo gilųjį jausmą ir pasielgti nedorai su mokyklos dienų drauge, tapusia Donato sužadėtine, todėl ji po kurio laiko išvyksta iš draugės dvaro. Vėlesnis netikėtas susitikimas su Donatu, iš jo dvelkiantis didžiulis jos pasiilgimas ir siūlomos vedybos atrodo lyg galima sėkminga komplikuoto meilės trikampio baigtis, tačiau kelią užkerta nenumatytas įvykis: žandarai suima draudžiamas lietuviškas knygas gabenusius jaunuolius, juos įkalina. Į šią naujieną Donatas reaguoja ne taip, kaip tikėtųsi Elzė: jis smerkia vyrus, užsiiminėjančius nelegalia veikla, iš kurios, jo nuomone, nieko gero krašto žmonėms tikėtis neverta, ir tokie drastiški poelgiai esą tik didžiulis klystkelis, reiškiantis savojo gyvenimo žlugdymą. Jo būties strategija – kitokia. Ideologinės Donato, prolenkiškos dvarininkijos atstovo, nuostatos sugriauna egzistavusį intymųjį dvasinio ryšio klodą. Elzei, pajutusiai iš lyties kylančią egzistencinę priklausomybę kitai lyčiai, Donato vyriškas žavesys netenka viliojančios galios, kai jis atveria savąjį egzistencinį ego – jo pasaulis įgyja didžiulį „svetimumo“ imperatyvą, atskyla nuo Elzės pasaulio, su kuriuo buvo bepradedąs lietis. Jaunuolis save suvokia kaip herojų, savo išmintimi pakylantį virš kitų, tačiau moteris savo romantinių svajonių karžygį pamato kitaip – kaip didžiulio reikšmingo pasaulio atsinaujinimo ciklo pralaimėtoją, negalintį įsitraukti į šį ciklą, neturintį tos kūrybinės galios, kuri svarbi jai, taigi simboliškai giliąja prasme kur kas artimesnį mumifikacijos padėčiai nei plūsmo, permainingumo, kaitos identitetui, moters akimis – destruktyvų animus. Šalia jos toks stovėti negali, nes nepadės išreikšti ir įkūnyti idėjų, artimų jos širdžiai, nustatyti visų reiškinių teisingumą, kurti būtinas tautos išlikimo strategijas; jis negali būti „upė, simbolizuojanti tikrą, visavertį ir nevaržomą gyvenimą“ [14, 392].

Vaizduojamų pasaulio įvykių epicentre moteris tampa stipriąja galia, besąlygiškai besiveržiančia į naujas atradimo patirtis, pasiduodanti naujiems ieškojimams ir judėjimui. Elzės saviidentifikacija – ne konkrečios stabilios ir nekintančios padėties atradimas, bet nuolatinė būsenų ir pozicijų kaita siekiant įtvirtinti naują moters socialinį ego. Sekdama idealios dvasingos moters stereotipu ir dalyvaudama tautiškumo kūrimo darbe, patirdama įkvepiantį svaigulį, Elzė jaučiasi atradusi save, visavertį gyvenimą, kuris galimas ir netampant motina ar žmona, patiriant nuolatinį ryšį su transcendencija (Ad astra). Pasak Georgo Simmelio, namai kultūrine istorine prasme yra viena iš vietų, kurioje išsipildo moters būtis kaip vienos nediferencijuotos visumos, priešingos vyro būčiai. Moters būties pasauliui Simmelis priskiria orientaciją į žmones, ne į daiktus, rūpinimąsi namų gerove ir grožiu. Jo manymu, moteriai, ribojamai erdvės, pastaroji tampa tarsi kūno tęsiniu. Iš čia – moters kūno tariamas išbaigtumas, rami pusiausvyra, kuri yra išskirtinis moters savitumas ir grožis. Nusakant žmonių verčių poliariškumą, vyro vertę galima apibrėžti kaip „reikšmingumą“, moters – kaip „grožį“ [15, 45–54]. Romane fiksuojama situacija, kai namų ir grožio nebepakanka moters saviraiškai. Joje gyva kita moteriškos savimonės struktūra, kuri pradinį savo pabudimą, jausmiškumą išgyvena kaip kažko naujo, kitoniško tiek savo pačios, tiek vyriškojo, logocentrinio, prado atžvilgiu (gyvenimo prasmių įvairovė su dvasingumo dominante). Jos ieškojimai liudija amžinojo moteriškumo idėją, kuri identifikuojama su sielos grožiu, dvasinių interesų pilnatve, gebėjimu energingai keisti realybes koordinates. Ši atrasta būties samprata jai leidžia įkūnyti idealo aukštumas. Pasak M. Palevičos, „kultūra ir dvasia nemažina gyvenimo jėgų, bet jas sustiprina“ [10, 5–7]. Moters tobulėjimo strategiją valdo aktyvi dvasia, traktuojama kaip gyvenimo pirmapradė galia 10, 5–7]. Taigi Elzei būdinga didelė energija. Kultūros istorijoje ja tryško žinomos moterys, aiškiai apibrėžusios savo kūrybiškumo autonomiją, ir jokios išorinės aplinkybės neįstengė jos nuslopinti. Būtent toks yra Elzės Kęsgailytės kelias. Tai kūrybinės asmenybės saviidentifikacija. Archetipų teoretikės C. Estes žodžiais tariant, veikėją užvaldo kūrybos galia, kuriai moters sieloje parengiama ypatinga vieta, ir nuo to momento jos kūrybinės galios ima kilti ir tvinti. „Laukinė kūrybos galia pripildo visas vagas, kurias tik randa mūsų dvasioje“ 6, 385]. Paliesta tautos žadinimo idėjų ir radusi atgarsį, Elzės siela ima švytėti, „praturtina ir visus aplinkui, ir ją pačią visais įmanomais lygiais: psichologiniu, dvasiniu, intelektualiniu, emociniu“ 6, 386], atveria dar nepažintas jos galimybes veikti, nerimstanti kūrybinė energija padeda įveikti visas kliūtis kelyje. Elzė intuityviai jaučia, kur glūdi vertingiausi jos dvasiniai turtai, ir tampa, pasak C. Estes, „gyvenimo davėja“, kuria kitus, pripildydama meilės ir naujos gyvybės, kurią šie dalija kitiems. „Kūrybinis pradas yra tai, kas kyla, verčiasi, banguoja ir užgriūva, o ne kantriai sau stovi vietoje laukdamas“ [6, 386]. Romane žmogiškoji gyvenimo linija liudija subjekto kaitos trajektoriją nuo jautrios ir viską praradusios mergaitės iki reikšmingos tautinio atgimimo figūros, darančios įtaką kitiems ir keičiančios visuomenės veidą. Rašytoja įprasmino naują moters socialinio statuso sampratą ir funkcijas. Romano veiksmas tiesiogiai atspindi lietuvių tautinio atgimimo pradžią, esminius visuomenės pokyčius, kurie vyksta tiek skirtingų socialinių sluoksnių, tiek priešingų lyčių – moters ir vyro – gyvenime.

Šaltiniai ir literatūra

INGA STEPUKONIENĖ

Romantic Interpretation of the Human and the World in Gabrielė Petkevičaitė-Bitė’s Novel Ad Astra