Duona lietuvių literatūroje

ĮVADAS

Duona – viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje Duona lietuvių buityje ir papročiuose P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius [12, 6]. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių – akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. buvo pagrindinis valgis [31, 2], kurio turint, galima (iš)gyventi.

Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“ [9, 148]. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena – tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Negerbiama duona, nesirūpinimas jos turėjimu per kartų kartas sulaukdavo negatyvaus moralinio žmogaus vertinimo, buvo siejamas su tinginyste ir aplaidumu. Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, – su vargu ir sunkiu darbu (plg. sunki duona, juoda duona) ir pan.

Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje – dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters – javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių – vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms [12, 7]. Pasak tyrinėtojos, kaip ir Žemyna, žemės vaisiais, javais, augalija rūpinosi ir Žemėpatis, dar laikomas namų ir sodybos dievu. Atėjusi į namus marti, prieš pradėdama šeimininkauti (valdyti namus), jam turėdavo paaukoti duonos kepalą ir rankšluostį [13, 101]. Duona ypač garbinta žiemos saulėgrįžos, Kūčių, Užgavėnių, Jurginių, Joninių kalendorinių apeigų metu. Javų duona aukota prašant gero derliaus, nuimant derlių, prieš pradedant kulti rugius ir pan. [13, 58–59]. Pasak P. Dundulienės, „apskrita kepalėlių forma galėjo vaizduoti Saulę ir būti magiška priemone jai sugrąžinti“. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią [13, 59]. Pirmuosius duonos kąsnius ir gėrimo gurkšnius žemdirbiai dažnai aukodavo protėvių vėlėms [13, 60].

Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai – tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas [21, 201]. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos [21, 203]; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną [21, 204]. Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas [21, 206]. Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime – ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“ [21, 227]. Apie tai liudija ir 1900 m. gimusios pateikėjos Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas“ [21, 228]. 1904 m. gimusi Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo – tai didelė nuodėmė“ [21, 228]. Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų [21, 231]. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei [21, 228]. Taigi duona – ištisas kartas telkianti realija. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, duona – tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas [31, 2]. Autorės teigimu, „atėjus krikščionybei duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaizmo papročių. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę, vietą. Švenčiausiasis yra eucharistinė duona. Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą – gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus – logos – sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu. Štai kodėl ji yra balta (Švenčiausiasis, komunijos paplotėliai, kalėdaičiai yra baltos spalvos). Šventos duonos valgymas, komunijos priėmimas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra meilės laidininkė. Dalijimasis duona – agape – svarbus artimo meilės liudijimo ritualas“ [31, 2].

Pasak Rose Williamson, duonos simbolizacija glaudžiai susijusi su visuomenės epistemologinėmis struktūromis, su simboliniais visuomenės socioistoriniais konstruktais. Nors ji dažniausiai siejama su religinėmis asociacijomis ir tradiciniais tikėjimais, viena svarbiausių jos simbolizacijų – duonos kaip pagrindinio maisto, kasdienės duonos; literatūroje duona tampa viso maisto metonimija [33, 1].

Duona, kaip ypatinga lietuvių kultūros realija, tapo ir itin svarbiu lietuvių literatūros įvaizdžiu. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona – tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją. Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje Metai, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę – duoną: Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, / Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, / Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo / Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė [11, 80]. Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių – Adomo ir Ievos – istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona: Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, / Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan / Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt [11, 26]. Donelaičio spalvingai tapomuose kolektyviniuose Vyžlaukio būrų gyvenimo vaizduose atsiveria jų buitis ir papročiai, darbai visais metų laikais. Visa tai lydi pastabus ir vertinantis dvasininko mokytojo žodis; žmogaus darbštumas, dorumas, lietuviškų papročių laikymasis yra svarbiausios jo aukštinamos vertybės, todėl poetas daug dėmesio skiria metų darbams, rūpinimuisi derliumi, duodančiam kasdienę duoną – žemės arimas, grūdų sėjimas, auginimas, pjovimas, yra svarbiausias dalykas, kurį Pričkaus lūpomis jis primena pritinginčiam Blėkiui:

Donelaičio Metuose ryški ir tradicinėms pasakoms, ir krikščioniškai savimonei būdinga nuostata, pagal kurią duona (paplotėlis) ir vanduo yra pagrindinis maistas, pakankamas egzistencijai. „Pavasario linksmybėse“ poetas kreipiasi į lakštingalą ir, pagirdamas jos kuklumą, sako, kad ji nemėgsta pyragų neigi ragaišių, o pasisotinus prastai, tik vandenio trokšta [11, 14]. Paprastas ir kuklus maistas, anot poeto, yra Dievo malonė; laikydamasis saikingumo, žmogus išlieka sveikas, žvalus ir darbštus, neserga ligomis, kurios kankina persivalgiusius ponus. Tačiau švenčių metu būtina gardžiai pasisotinti ir pasilinksminti – „Rudenio gėrybėse“, vaizduodamas būrų vestuves, poetas gėrisi valgių gausumu ir įvairumu, lietuvių linksmumu. Pavasarį sugrįžusi saulė kviečia Metų žmones naujam ir amžinam duonos darbų ciklui: Saulė vėl grįžta ir visi būriškai / laukus įdirbt susibėga [11, 39].

Donelaičio Metuose įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Literatūros raidos kontekste jis įvairavo, įgavo vis naujų prasmių. Literatūros tyrinėtojas M. Spieringas duoną, ir apskritai maistą, jo reprezentacijas žodiniame mene linkęs sieti su kultūrinės ir etninės identifikacijos paieškomis [29, 28]. Tokios paieškos, atveriančios vis naujas lietuvių prigimtinės kultūros reikšmes, įspūdingai skleidėsi ne tik minėtų poetų, bet ir prozininkų – B. Baltrušaitytės, J. Kundroto – kūryboje. XX a. pabaigos lietuvių literatūroje atsirado ir naujos tendencijos – tautos kelio demitologizacijos, desakralizacijos. Šių meninių krypčių kontekste išryškėjo naujos kultūrinių įvaizdžių, tarp jų ir duonos, reikšmių variacijos. Tad šiame straipsnyje ir bandysime apžvelgti, kokios duonos įvaizdžio meninės prasmės atsiskleidžia XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje. Siekiant šio tikslo, darbe derinami įvairūs metodai – teminės kritikos, mitopoetinis, fenomenologinis, analitinis interpretacinis.

DUONOS SAKRALIZAVIMAS. ŠVENTOJI DUONA

Duonos šventumo jutimas, jos sakralizavimas, ypatinga pagarba jai į lietuvių literatūrą neabejotinai ateina iš senosios baltų žemdirbiškos kultūros gelmių. Duona, rugiai, jų sėja, pjovimas, grūdų malimas, maišymas, kepimas, kepalo raikymas – poetinių prasmių laukas, kuris tiesiogiai susijęs su žemės kultūra ir žemdirbio savimone, atspindi jo jausenas. Kaip teigia profesorė V. Daujotytė, „pagrindinės lietuvių jausenos, tradicijos suformuotos žemdirbių kultūros. Pirminė kultūra – žemės, namų, sodybų. Greičiausiai žemė yra esminis prigimtinės lietuvių kultūros sandas“ [8, 49].

Anot profesorės V. Daujotytės, ir lietuvių lyrikos tradicijoje galima skirti dangaus ir žemės poetines kryptis, kūrybos ontologijos požiūriu realizuojančias pačią bendriausią opoziciją, būtinos įtampos šaltinį [7, 150]. Pasak tyrinėtojos, J. Baltrušaičio, Maironio, V. Mykolaičio-Putino lyrinio vyksmo energija yra nukreipta į aukštąjį, dvasingąjį polių – į dangų; kitiems poetams būdingesnė žemės-motinos, žemės-mylimosios trauka, kuri yra nenugalima – ją pradėjo K. Donelaitis, o toliau tęsė K. Bradūnas, Just. Marcinkevičius [7, 150]. Ši pasaulėjauta neatskiriama nuo žemės, laukų, rugių, sodybos, žemdirbio kasdienybės ir darbų adoracijos, nuo visos supančios prigimtinės aplinkos – upės, kalno, klonio, pamiškės šventumo suvokimo. Kasmetiniai žemės darbai sėjant ir auginant duoną, duonos svarba išskirtiniais žmogaus gyvenimo momentais – gimimo, vestuvių, mirties ir kt., jos, kaip pagrindinio maisto, kasdienė svarba lietuvių literatūroje formavo duonos simbolinių reikšmių lauką, iš kurių bene plačiausiai realizuota duonos šventumo, jos sakralizavimo kūrybinė linkmė.

Žemininko Kazio Bradūno poezijoje duona yra vienas svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijusių su etniniu identitetu. Poeto kūrybos lyrinio vyksmo vieta – sodyba, V. Daujotytės žodžiais tariant, prigimtinės lietuvių kultūros centras, susijęs su sodinimu, sėdėjimu, gimtimi, neturintis ribų – tai ir „laukas, pieva, kelias, upelis, miškas, dauba ir beribis dangus virš viso, visame“ [8, 46], bei namai. Sodyba ir namai – tai erdvės, kuriose vykstantys kasdieniški darbai įgyja amžinumo matmenį, veiksmai ir įvykiai lydimi tam tikrų senovinių ritualų ir apeigų. K. Bradūno poezijoje duona yra bene svarbiausias žemdirbiškos būties apeigų elementas: visa, kas tik susiję su jos prasmėmis – laukais, sėja, rugiapjūte, tešlos minkymu, kepalo pašovimu į duonkepę – yra paženklinta šventumo pajautos, įgyja sakralumo dimensiją. Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint – dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną. Duona, laiminama Lietuvos kaimo laukuose, brandinama senosiose klėtyse ir savo kvapu apglėbianti gimtųjų namų pastogę, K. Bradūno eilėraščiuose pirmiausia įgyja archetipinę garbinamos kasdieninės, gyvenimo duonos prasmę:

Poeto lyriniame pasaulėvaizdyje justi senajai baltiškai kultūrai būdinga gamtojauta, suponuojanti ypatingą supančios prigimtinės aplinkos – žemės, laukų, visos gamtos – šventumo jutimą, formuojanti itin glaudų aš ir pasaulis jausmą. Maldos būsenoje patiriamas žmogiškos būties ir Viseto susiliejimas. Duona metaforizuojama kaip nutiesianti žmogaus giluminį ryšį su laukais, gimtinės dirvomis, priglaudžianti jį prie senosios žemdirbių tautos tradicijos – žemės darbų, nuskaidrinanti jo sielą. Per šią žemės ir duonos sąsają driekiasi ir žmogų bei pasaulį žadinanti galia, kyla kūrybiniai jo impulsai – krikščioniškoji nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo akimirka; eilėraštyje susilieja archajiškos pasaulėvokos ir krikščioniškosios savivokos prasmės. K. Bradūno eilėraštyje „Duona“ regima šventa duonos dalijimo apeiga – sakralų gyvybės / gyvenimo duonos raikymo aktą lydi ypatingos individo susikaupimo, jo dvasinės atverties akimirka – maldos situacija, sukelianti katarsį: Kai tu atneši duoną ant stalo / Ir kai aš po maldos ją riekiu, / Matau lygumas bąlant, / Bėga saulė varpom rugių [2, 87]. Poetinėje kūrinio plotmėje atsiverianti senųjų namų pasaulio architektonika žymi vertybinę hierarchiją: M. Eliadės įvardytas pasaulio centras [14, 16] – sakralią erdvę ženklinantis stalas, prie kurio vyksta šventas ritualas, tarsi kartojama pasaulio kosmogonija – susirenka šeima, tada meldžiamasi ir riekiama šviežiai iškepta duona. Šis lyrinis vyksmas tarsi įgyja pasikartojančios gyvenimo pradžių pradžios, būties pirmapradiškumo atspalvį, kuriuo nušviečiama ir makroerdvė – sakralus pasaulio kūrimosi aktas, transformuojantis reiškinius, vyksta ir gimtinės laukuose, kur per rugių varpas bėga saulė. Stalas, duona ir saulė susilieja į vieną reikšminę paralelę: ovalo formos elementai implikuoja kosmogoninį – pasaulio pradžios, atgimimo, naujos būties – vyksmą, apimantį dangaus ir žemės sferas. Lyrinis subjektas, džiaugsmingai ir su meile tariantis žemės vardą, tiesiogiai grindžia savo, kaip žemdirbių kultūros ir pasaulėjautos vaiko, identitetą. K. Bradūno poezijos rinkinio Apie žemę ir dangų eilėraštyje „Žemės nuraminimas“ [2, 93] taip pat ryškus sakralią prasmę turintis kosmogoninis pasaulio kūrimosi / atgimimo momentas – poetinėje plotmėje iškyla žemės apvalymo – pasaulinio tvano, nuplaunančio žemę, ją nudeginančios ugnies ir Kryžiumi žemę laiminančio žmogaus – aktas. Mitopoetinėje eilėraščio sistemoje pirminės stichijos – vanduo ir ugnis – nuvalo žemę, o tada ją kryžiaus ženklu peržegnodamas palaimina žmogus. Duona šioje kosminėje misterijoje dalyvauja kaip simbolinis atgimimą įbūtinantis kosmogoninis elementas – ji yra žemei šventas maistas, kaip ugnies palikti pelenai. Duona kaip pasaulio kosmogonijos elementas iškyla ir S. Gedos poezijoje, ypač eilėraštyje „Europos apledėjimas“ [15, 29].

K. Bradūno lyrikoje poetizuojamas ir duonos – švento, pagrindinio, pirminio maisto – gaminimo procesas, virstantis sakralia apeiga. Tokį eilėraštį struktūruoja mitinė poetika, kurioje tampa svarbus moderniajai lyrikai būdingas įprastinės sintaksės atsisakymas ir asociatyvumas, minties koncentravimas atskirame žodyje, prasmių perkėlimai, prasmingi nutylėjimai. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, „tam, kad ant stalo būtų padėtas duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias: grūdo sėjimas, jo „mirimas“, augimas, pjovimas, kūlimas ir t. t. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona tokia sava“ [31, 1]. K. Bradūno eilėraštyje „Duonos užkalbėjimas“ duonos gaminimo veiksmai, kaip pakartojantys tam tikrą mitinį pavyzdį, yra kosmogoniški – poetinėje plotmėje atsiverianti šventa duonos gaminimo apeiga akivaizdžiai turi sąsajų su mitu, archajiniu užkalbėjimu, užbūrimu:

Grafiškai atskiriami žodžiai pabrėžia proceso svarbą: duonos maišymo, minkymo, kepimo (spalvų kaita), riekimo. Veiksmų sakralumą iškelia duonos valgymo – šventos vakarienės akcentas, išreikštas pakartojimu. K. Bradūno kūryboje duona yra ir svarbus iniciacijos – įvesdinimo į naują erdvę, jos užvaldymo elementas, taigi poeto meninė vaizduotė atsiremia į lietuvių mitologijai būdingas struktūras. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, per vestuves jaunavedžių valgoma ruginė duona, papuošta rūtų vainiku, buvo vadinama karvojumi. Karvojus buvo laikomas šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų. Ji simbolizavo jungtį, perėjimą į naują gyvenimo etapą [31, 1]. K. Bradūno eilėraštyje „Jaunamartės ugnies malda“ į vyro namus atėjusi jaunamartė peržengia nepažįstamos pirkios slenkstį, atsinešdama savo ugnies ir maldoje jos prašo: Kvapą, kepančios pirmosios duonos, / Tu paskleisk po svetimas kerčias [3, 24]. Taip poetizuojamas siekis įveikti svetimos erdvės – nepažįstamų namų – priešybę, paversti ją sava. Duona, jos kvapas šioje iniciacijos apeigoje turi savo šventumą, galią nugalėti priešiškas, destruktyvias jėgas, simboliškai – chaosą paversti kosmosu, savu darniu universumu. Duona ir ugnis šioje apeigoje turi tolygią funkciją ir prasmę; ilgainiui tampa svarbus dar vienas pirminis elementas – vanduo: jaunamartė prašo sušildyti šaltinio vandenį, kai jame praus pirmojo savo sūnaus galvą, vėliau – kad ugnis uždegtų jos karsto vašką, kai jai bus lemta užmigti amžinu miegu [3, 63]. Mitinei sąmonei būdingą erdvės įsavinimą-laiminimą galima įžvelgti ir poeto eilėraštyje „Protėvio malda“ [3, 65], kuris savo menine forma artimas lietuvių paruginėms dainoms, pasak N. Laurinkienės, liudijančioms gilų žmogaus ir gyvosios gamtos ryšį, įprasminančioms augalijos tematiką ir dainuojamoms pavasarį, kai gamta kupina vegetacinių galių. Tuo laiku būdavo lankomi javai, apdainuojamas jų auginimas, brendimas, derliaus dorojimas, aukojant liejamas alus deivei Žemynėlei, šventinami javai [22, 105–106]. Eilėraštyje dėmesys sutelkiamas į žemę-Žemynėlę-motiną:

Žemynėlė – vaisingumo deivė, lemianti javų gausą, skalsią duoną, kūrinyje tarsi prikelia lietuvių senojo baltiško mitologinio pasaulio podirvį. Kaip motina ji žino, yra rūpestinga: rinko, laistė, augino, sušukavo. Saulės klėtis, aukso grūdai, javų laukeliai, rugio želmens kaip rūta – savo gražiu skambesiu žavinčios tautosakinės senųjų lietuvių liaudies dainų parafrazės liudija lyrinio vyksmo ryšį su mitiniu laiku ir erdve bei simboliškai implikuoja šviesiausių Visatos galių susitelkimą vykstant sakraliam aktui – augant, bręstant javams-duonai. Eilėraštis – tai lyg duonos kelio palaiminimas. Duonos įvaizdžio ir mitinių realijų sanpynos būdingos ir poeto eilėraščiams „Skandinaviška apeiga“, „Komunijos kviečiai“. K. Bradūno poezijos rinkinio Ten kur dulkėse tėvų tėvai eilėraštyje ,,Broliai“ lyrinis aš jaučia duonos kvapą, kuris sklinda slėnyje ir kalneliuose, suponuodamas brolišką sutapimą su viskuo, kas gyva aplink, – žeme, rugiais [4, 19]. Eilėraštyje „Malimo malda“ lyrinis aš nori sutapti su grūdu, duona, raugu – simboliškai pereiti visus duonos gyvenimo etapus: Viešpatie, leisk man byrėti / Grūdu į Tavo klėtį... // Noriu pavirsti duona, / Raugu ugnyje [4, 118]. Eilėraštyje „Pavasario sonata“ laužoma ir dalijama duonos riekė lyrinį subjektą susieja su M. K. Čiurlioniu, o jo kūrybos aukštumos akimirkose nušvitusi saulė ir Ostija iškyla kaip atnašavimas ne tik žemei, bet ir Visatai. Pasak R. Šilbajorio, „žemė poetui yra tarsi liturginis indas, ji surenka mūsų kraują ir prakaitą, augindama duoną, kurios valgymas, kaip mišiose, yra aukos simbolis ir tuo pačiu aukščiausia maldos forma – Dievo išsidalijimas. Tuo būdu žmogaus auka ir Dievo auka susijungia viename simboliškame duonos pavidale, kuris mums danguj pasitvirtina kaip saulė – Ostija, o pagoniškam pasauly dega tos saulės ilgesiu, kaip aukuro ugnis“ [32, 136].

R. Racėnaitė teigia, kad „mitologiškai duonos kepalas gali simbolizuoti žmogaus gyvenimą / gyvybę / sielą“ [28, 192], o E. Šeputytė-Vaitulevičienė mano, jog „duona slepia gyvenimo ir mirties paslaptį. Ji – tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms „susikalbėti“ su protėvių vėlėmis“ [31, 1]. K. Bradūno eilėraštyje „Pagautas laikas“ mitinį poeto kūrybos diskursą papildo istorinis – duona tiesiogiai siejama su gilios senovės istorine paslaptimi, su požemio karalystėje besiilsinčių protėvių kūnais:

Prariektas kepalas įgyja raikomos / raižomos žemės kūno implikaciją, per kurią atsiveria joje glūdintys senosios istorijos klodai, atidengiami buvę gyvenimai – artimų ir nepažįstamų žmonių, karių, žemės artojų. Pasinėrimas į žemės gelmes simboliškai priverčia užmiršti saulę, paukštį – dangaus erdvės kūnus, kurie tarsi praranda savo gyvybingumą, sugniaužti kaulinės rankos.

Duonos įvaizdis K. Bradūno lyrikoje – itin reikšmingas – tą liudija jau poeto rinkinių pavadinimai: Svetimoji duona (1945), Duona ir druska (1992). Rinkinyje Svetimoji duona dominuoja pokario dramatizmo sukeltos situacijos ir išgyvenimai, žmogaus išėjimo iš namų, sudegintų namų motyvai, kurių praradimą simboliškai ženklina išniekinta duona (eil. „Vakaras ant svetimų lankų“, „Saulėleidžio spinduliuos“). Lyrinis aš praranda ramybę, žinodamas, kad protėvių žemė stovi bevaisė, be daigų ir gyvybės, kad joje nebrandinama duona, šaukia neapsėti laukai („Laukai šaukia“ [2, 62]). Pasak R. Šilbajorio, šiame rinkinyje žemė, duona ir ugnis kartojasi kaip gyvenimo esmės simboliai, bet „čia jie prabyla gūdžiai svetimu balsu“ [32, 134]. Eilėraštyje „Tėviškės vietoje“ [2, 33], kurią užkasė gyvą, užpylė gruzdu, pelenais, lyrinis subjektas delnais glosto žemę ir meldžia duo-nos – svarbiausio ankstesnės namų tvarkos, harmonijos ir individo saugumo ženklo:

Duona tebeišlieka centriniu namų, visos lietuvių žemdirbiškos kultūros pasaulio atributu ir praeities prisiminimų centru. Per ją simboliškai driekiasi giluminiai šeimos ryšiai, ssąsaja su tėvu, riekiančiu kepalą, ir su motina, renkančia trupinėlius. Trupinių rinkimas, kaip ir duonos kepalo nukritimas ant žemės, – pažeistos tvarkos ženklas, reiškiantis sumaištį, gresiančius nemalonumus. Šie kasdieniai būties aktai, virtę ritualiniais, subjekto sąmonėje lieka pamatine ir neišblėstančia vertybine kategorija, leidžiančia bent mintyse priglusti prie pasaulio, vadinamo savu.

Duonos ir mirties reikšmės įspūdingai susiejamos R. Granausko apsakyme „Duonos valgytojai“. Tai vienas gražiausių lietuvių literatūros kūrinių, anot M. Martinaičio, skirtas duonos liturgijai [21, 56]. Kūrinio siužetas – sakralus duonos kepimo aktas senųjų kaimo gyventojų Rimkų namuose, į kuriuos šventiniam susiėjimui turi susiburti vietiniai žmonės. Duonos kepimas – ilgas ritualinis procesas – kūrinyje vaizduojamas labai detaliai. Rimkai yra vieninteliai, kaime turintys duonkepę ir užkuriantys ją vienąkart metuose, nes kitaip užaugs „vaikai, neragavę naminės duonos skonio“ [17, 135]. Duonos kepimas virsta ilgai trunkančiu ritualu: ugnies kūrimo, duonkepio valymo, kepimo. R. Granauskas, kaip ir K. Bradūnas, duoną poetizuoja kaip šventą: „Senoji tiesia ant stalo rankšluostį, atneša kepalą kaip vaiką: ant pusiau sulenktos rankos“ [17, 145]. Tačiau, kaip yra pastebėjęs M. Martinaitis, Rimkų namuose vykstantis ritualinis duonos gaminimas sakralizuoja ateisiančią mirtį: „plušinėdami apie duoną ir jausdami, kad netrukus teks išeiti iš gyvenimo, jie siekia sau užsitikrinti vietą kitose laiko ir erdvės dimensijose“. Pasak tyrinėtojo, „Rimkai savo ruošiamomis vaišėmis, tarp viso kito, žengia į mirusiųjų pasaulį, pasikviesdami net jo atstovą Medutį“, o užsiimdamas duonos ruoša, tėvas pagalvoja, kaip jiems, jauniesiems, bus sunku numirti [17, 54]. Vaizduojamą pasaulį rašytojas poliarizuoja į dvi stovyklas – vertybinės perskyros ženklas yra veikėjų požiūris į maistą, šeimos santykius, o svarbiausia – jų sava duona ne naminė, o perkama iš parduotuvės. Jaunoji karta jau nepajėgi išlaikyti ir tęsti senosios žemdirbiškos kultūros tradicijų.

GERUMO IR MEILĖS DUONA

Pasak Danielio Bergezo, literatūros tekste „reiškiasi ir išsipildo tam tikras socialumas“ [5, 33]. Literatūros tekstai išreiškia ir savitai perteikia kultūrinius simbolinius kodus [5, 33], atspindi tam tikrą metafizinę gyvenimo suvoktį, atsiremiančią į tos kultūros ištakas ir generuojančią jos kūrybines galias. Moderni kultūra išlaiko gyvą ryšį su praeities kultūros formomis, jos vertybėmis ir kriterijais, juos savaip pozicionuodama. Tradicinis lietuvių vertybinis polius – laukai, rugiai, duona – XX a. literatūroje išlieka vieni svarbiausių kultūros ženklų, savyje slepiančių dvasingumo matmenis ir siejamų su harmoningo, nesueižėjusio pasaulio paveikslu.

XX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje akivaizdžiai sustiprėja egzistencinė refleksija: labiau gilinamasi į vidines žmogaus problemas (O. Baliukonytė, R. Keturakis, A. Puišytė), sureikšminama meditacinė situacija, atverianti transcendencijos pojūtį ir kosmoso tolius (J. Juškaitis, A. Bernotas, A. Žukauskas), archajišku verčiamas ir mitais apipinamas Lietuvos kraštovaizdis, mistifikuojamas senų daiktų ir reiškinių atminimas (J. Vaičiūnaitė), savas laikas stebimas pro mito ir istorijos prizmę (M. Martinaitis, S. Geda, V. Bložė) [6, 157]. Lyrikoje iškyla tyla ir ramybe paženklinta poetinė refleksija kaip atsakas į kelis dešimtmečius trukusią dvasingumo krizę, keičianti ankstesnes tuščiažodes retorines deklaracijas ir liudijanti naujos moralės paieškas, vertybių pervertinimo būtinumą ir įteisinanti gerumo poetinę programą, kurioje dvasingumo, gyvenimo prasmės paieškų aktualizavimas dažnai siejamas su duona. Duona – vienas svarbiausių archetipinių simbolių – turi išskirtinių meilės ir gėrio atnašavimo, dvasinės šilumos, žmonių tarpusavio ryšio kūrimo prasmių. Ši nuostata ryški daugelio XX a. antrosios pusės lietuvių poetų kūryboje.

Anot V. Daujotytės, „gerumas yra egzistencinė žmogaus būsena, visuminis, integruojantis pojūtis, pagrindžiantis gyvenimą kaip nesibaigiančią žmogaus kūrybą, kaip rūpestį, pareigą ir džiaugsmą“ [7, 155]. Humanistinę dvasinio ryšio paieškų programą lietuvių poezijoje grindė Janina Degutytė, kurios lyrikoje atsiveriančiuose gimtinės poetiniuose pavidaluose įprasminta paslaptinga būties jausmo transcendencija, naikinanti svetimumą, kurianti nuoširdžią brolystę, gamtos, visatos ir žmogaus vienybės jausmą. Poetės lyrikoje aktualizuojamas duonos įvaizdis nėra vyraujantis, tačiau reiškia dvasingumo ir meilės dominantę. Širdies šilumą ir gerumą J. Degutytės kūryboje pirmiausia skleidžia duona maitinančios rankos: Buvo rankos, sotinusios duona, / Širdimi sušildyta, skalsia, – / Nešančios užuovėją ir giedrą / Mano vieškelių rudenyse... („Buvo rankos“) [10, 24]. Ši globėjiškos meilės situacija skatina ir dvasinį lyrinio subjekto proveržį: Ir jei aš pati ką nors parnešiu / Tai todėl, kad vis pakelėse / Buvo rankos – sotinusios duona, / Širdimi sušildyta, skalsia [10, 24]. Duona kaip meilės ir bendražmogiško ryšio simbolis iškyla eilėraščiuose „Natiurmortas“, „Aš nenoriu eilėraščių rašyti“, „Kriaušė“, „Vieversio balsas“, „Vienatvei“ ir kituose. Eilėraštyje „Monologas akmeniui“ duonos neturėjimas implikuoja dvasingumo, tarpusavio meilės praradimą: Pilkas akmuo, pilkas akmuo, / kurį padavė man / vietoj duonos – / būk man broliu [10, 84]. Ilgainiui poetės lyrikoje duona kuklaus paprastumo, mažumo prasmėmis susiejama su Lietuva: Tu mažutė, tu telpi visa / į Čiurlionio karalių delnus... / Tu riekelė duo-nos kasdieninės / Ant pasaulio vaišių pilno stalo... („Mažutė“) [10, 25]. Duonos ir Lietuvos kelias jungiamas į vieną paveikslą, apimantį ir simbolines jų svarbos, ir sudėtingo likimo visuotinėje erdvėje implikacijas. Duona, kaip ir tėvynė, žmogui yra kasdienė gyvenimiška būtinybė. Eilėraštyje „Gimtoji kalba“ duona susiejama su lietuvių kalba: Iš duonos kvapo ir miškų giesmės kalba gimtoji lūposna įdėta [10, 27]. Poetės kūrybinėje sąmonėje duona, simboliškai jos spinduliuojamas jaukumas ir gerumas tiesiogiai siejamas su etniniu identitetu. Panašių prasmių ji įgyja S. Gedos poezijoje, kur duonos ir vaikų – su dvasiniu tyrumu siejamos būties – išsaugojimas tiesiogiai ženklina tautos išlikimą („II pasaulinis“) [15, 37]. Jau pirmajame savo poezijos rinkinyje Pėdos S. Geda vaizdžiai įprasmina situaciją, kurioje dramatiškų karo ir pokario dramų sutrikdytas, suterštas, taigi blogio galios palytėtas žmogus neturi moralinės teisės tom rankom arti žemę ir imti duoną („1946 metai“) [15, 38]. Duona, tiesiogiai siejama su šventumu, žmogaus dvasiniu taurumu, negali būti liečiama purvinų rankų. A. Maldonio rinkinyje Rugiaveidė [23, 61] duona neatskiriama nuo lietuvių tautos dvasingumo: melsvai žalios spalvos laukinė rugio sesuo primena rugiapjūtės dainų grožį, jose poetizuojamą tautos gyvybingumą, sunkų žmogaus gyvenimą ir pastangas jį nugyventi dorai, kilniai ir teisingai. E. Mieželaičio poezijos cikle Duona ir žodis („Čia Lietuva“) [26, 9] duona ir knyga yra du esminiai gerumo veiksniai; augindamas ir gindamas duoną ir knygą, žmogus gina savo tėvynę Lietuvą.

Bene ryškiausiai lietuvių poezijoje gerumo programa realizuota Justino Marcinkevičiaus lyrikoje. Savitas duonos įvaizdžio įprasminimas išplaukia iš poeto kūrybos tematinių ir formos ypatumų ir yra glaudžiai susijęs su bendra jo kūrybos koncepcija. Just. Marcinkevičiaus lyrikoje ryškiausiai iš visų XX a. lietuvių poetų atsispindi žemės sakralumo apoteozė, jai organiškai artimas lietuvių žemdirbiškai kultūrai būdingas ramus, harmoningas pasaulio suvokimas, tautos gyvybinių galių jutimas, su žeme susieto žmogaus stabilumas. Poeto lyrikoje „žemdirbio pasaulėjautos poetizacija neatskiriama nuo poeto pasaulėžiūrinių pastangų suvokti tos pasaulėjautos vertybių sistemą“ [7, 152–153]. Duona poeto pasaulio modelyje tiesiogiai siejama su šventumo, gerumo prasmėmis, kurias tiesiogiai liudija rinkinių pavadinimai: Šventoji duona (1957), Duoną raikančios rankos (1963). Kaip ir laukai, rugiai – vieni svarbiausių žemdirbiškos kultūros atributų, atveriančių senąją nacionalinę patirtį, duona ženklina stabilumą, tvarką, simboliškai įkūnija moralės dėsnius, yra pasaulio šventybės dalis. Kartu su pirmapradžiais elementais – žeme, vandeniu, ugnimi – duona yra reikšmingas įvaizdis Marcinkevičiui kuriant bene humaniškiausią ir tautiškiausią etinę programą literatūroje, kurioje svarbiausia – tyras santykis su viskuo, kas supa, gamta, kitu žmogumi, su tėvyne ir kalba. Kaip pastebėjo V. Daujotytė, šis santykis poezijoje realizuojamas poetui būdingomis palinkimo, priėjimo arčiau, prisiglaudimo, apskritai artumo situacijomis [7, 152] ir „siejamas su sąmoningomis pastangomis suprasti, mylėti“ [7, 155]. Tai vaizdžiai iliustruoja „Dienoraščio be datų“ fragmentas: „Ryškiausias prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios duoną prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, jame tiek daug apeiginio, sakrališko. Jame tarsi visa žmogaus gyvenimo prasmė: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, – kaip duoną – atiduoti visiems“ [25, 56]. Lyrinis aš prisiima meilės atnašavimą, kurį eilėraščiuose simbolizuoja dainuojanti duona (Dainuojančią duoną dalina / tamsos išsigandus dvasia; „Ir žodis ten“) [24, 192]. Marcinkevičiui būdingas nuolatinis žmogiškosios tapatybės ieškojimas ir perkonstravimas, stebint save, siekis kitaip pozicionuoti savo egzistenciją, ieškant naujo – meilės, gerumo kupino dialogo su kitu, kurį poeto kūryboje dažniausiai implikuoja kolektyvinę semą žymintis mes. Duoną, dalijimąsi ja lyrinis subjektas patiria kaip meilės ir atsidavimo šventybę, kuri reiškiasi ypatingu būdu:

Eilėraštyje atsiveria stipri poeto kalbinė savimonė – metaforizuojama kalbėjimo, arba ryšio užmezgimo, situacija, vedanti kalbinamąjį per pirmapradžių kosmogonijos elementų – vandens, ugnies, oro, medžių ir duonos prasmių – lauką. Vanduo, ugnis, duona poetui yra patys tikriausi realybės ženklai, ne tik liudijantys gyvenimą pašventintame Visete, bet ir pastangas apvaldyti erdvę, įteisinant joje gėrio ir dvasinio taurumo apologiją, sukurti ,,savą pasaulį“, keičiantį ankstesnį chaosą, naikinantį jo ženklus. Taurus duonos gerumas yra šio pasaulio prasminis ,,centras“. Just. Marcinkevičiaus lyrikoje dažnos gamtos ir agrarinės kultūros realijos, kaip simboliniai elementai, su kuriais tapatinamasi, yra savotiški mediatoriai tarp sakralaus ir kasdienio pasaulio, įdabartinantys dvasinę gerumo struktūrą. Jos epicentru poeto kūryboje dažnai yra rugys, kurio istorija simboliškai virsta žmogaus ir tautos istorija. Eilėraštyje „Rugio žmogelis“ rugį auginantis ar simboliškai iš rugio augantis žmogus, žemdirbys, traktuojamas kaip taurumo, nenuilstamo darbštumo, kuklumo, paprastumo pavyzdys ir kartu šventybės apraiškas giliausiai jaučianti bei gerumą spinduliuojanti būtis. Duona – rugio vaisius – kūrinyje metonimiškai tampa žemės dalimi ant stalo ir stipria meilės šviesa žmogaus širdyje:

Rugys / žemė / duona simboliškai centralizuoja gėrio prasmes, leidžia liudyti ,,savą pasaulį“ kaip dvasiniu taurumu ir gerumu paženklintą būties modelį. Ši pasaulėjauta būdinga ir Just. Marcinkevičiaus eilėraščiui „Kai įsilipi į rugį“: Kai įsilipi į rugį, / Tai labai toli matyti: / Ligi žodžio, ligi duonos, / Ligi stalo, lig širdies [24, 144]. Rugys eilėraščio meninėje sistemoje tarsi implikuoja sakralų, su hierofanija siejamą centrą, kuriame būtis išsiskleidžia visa pilnatve, – pulsuojantį savo pranašumo galybe ir simboliškai prisodrinantį tauraus gerumo ir meilės visą erdvę, ja užliejantį žmogų:

Duonos įvaizdis kaip meilės ir gerumo, tauraus elgesio bendrybės ženklas ryškus ir tuose Just. Marcinkevičiaus kūriniuose, kuriuose akcentuojama žmogaus atsakomybė už gyvybę, kultūrą, savo žemę ir tautą. Tai ypač ryšku eilėraštyje „Tas žodis“:

Lyrinis aš kviečia saugoti pirmapradę patirtį, kurią, pasak M. Eliadės, galima prilyginti ,,pasaulėkūrai“ [14, 15]. Tai patirtis, savotiškas egzistencinis atskaitos taškas, ir gairės, įgytos prigimtinės kultūros erdvėje, kurioje rugių laukas, gimtosios kalbos žodis ir duona yra paženklinti šventumo prasme ir privalo turėti tęstinumą. Duona čia virsta vertybinio pamato – dvasingumo metafora. Lietuvių lyrikoje šis jausmas siejamas su gimtųjų sodybų ir namų fenomenu, apimančiu platų egzistencinį lauką, vieta, kurioje prasideda žmogaus gyvenimo kelias, formuojamos vertybės, vieta, kuri tiesiogiai siejama su žmogaus identitetu.

R. Keturakio poezijoje duona yra tai, kas artima kiekvienam, užaugusiam lietuviškame sodžiuje. Poetas žmogaus grožio ieško kasdienybėje, joje esantys amžinumo ženklai iškelia mintį, jog kiekvieno žmogaus tapsmo savimi pradžia – reiškiniuose, kurie pirmiausia ateina iš gimtosios namų erdvės. Būtent iš čia kyla svarbiausios žmogaus etinės ir moralinės kategorijos, atsiveria pirmieji įsimintiniausi pažinimo klodai. Tėvų namuose glūdi vaiko patirtis, formavusi meilės ir atsakomybės pasauliui jausmą. Todėl visa, kas dar vaikystėje palietė sielą, naujai reflektuojama, atkuriama, tampa gyva:

Duona ir R. Keturakio, ir Just. Marcinkevičiaus poezijoje glaudžiai susijusi su tėvo ir motinos portretais, su kasdieniu namų gyvenimo vyksmu, įtvirtinančiu tam tikrą vidinę tvarką, su namų dvasia, kuri išlieka gyva ir puoselėjama daugybės kartų. Kūrinyje svarbus tampa ir namų erdvės žmogiškas fonas, formuojantis mažo žmogaus identitetą, priklausomybę, atsakomybę, dvasinį pamatą. Taigi duona lietuvių poezijoje – bendražmogiško gėrio, dvasinės meilės ir šilumos, priklausomybės prigimtinei erdvei simbolis, žmogiškumo matas.

KASDIENĖ DUONA KAIP DIDŽIOJI MOTERS MANIFESTACIJA

Garuojantis šiltas duonos kepalas ant šeimos stalo kaip didžioji moters, tradicinės kultūros puoselėtojos, duonos kaip pagrindinio maisto gamintojos, manifestacija iškyla daugelyje lietuvių literatūros kūrinių. Dažniausiai tokiame semantiniame reikšmių lauke figūruoja ir moters-gimdytojos, moters-motinos, moters-globėjos archetipinės prasmės, jos savivoka, ateinanti dar iš matricentrinės kultūros ir neatsiejama nuo tradicinių jos bruožų – dvasios stiprybės, taurumo, išminties, išdidumo, darbštumo poetizavimo. Tai tradiciniai moters vaidmenys, kuriuos lietuvių poezijoje reflektuoja M. Martinaitis, V. Bložė.

B. Baltrušaitytės apsakyme „Moters rytas“ [1, 83] duona iškyla kaip didžioji moters manifestacija. Kūrinyje detaliai fiksuojami moters dienos įvykiai nuo ryto iki vakaro, kurie pasakojime įgyja sakralumo matmenį: pažadinta skausmo, ji keliasi, eina iš trobos, atsineša kibirą vandens, tada kuria ugnį ir kaičia katilą. Moteriai svarbu, iki skausmas įsibėgės, spėti pašauti duoną į krosnį. Tai tarsi du iniciacijos aktai, įgyjantys simbolinę prasmę. Apsakyme vaizduojami visi kruopščiai atliekami duonos kepimo veiksmai: duoną ji užmaišiusi iš vakaro, todėl pirmiausia pakėlusi lininę „gūnelę nuo kubiliuko“, moteris uodžia įrūgusios duonos kvapą. Tada minko pailgus kepaliukus, kaip darydavo jos motinėlė, šlapiais delnais nuglosto šonus ir viršų, įspaudžia, kur reikia, duobutes ir kryžiaus ženklą. Galiausiai juos išrikiuoja gražia eile trobos pasieny ant suolo, išžarsto žarijas ir su liže šauna kepaliukus į rausvą karštą angą. Pavargusi atsisėda. „Gera visada, pakepus duoną, užvėrus langą. Kambarys prisipildo šilumos ir palaimos, nesvarbu, kad už lango tvyro kovo rūkas, o saulės nematyti, o skausmas lenkia moters kūną prie šaltos aslos“ [1, 83]. Ji stebi duris, kad jos būtų uždarytos, nes tada „duona išeitų iš namų, tada po visam...“ [1, 84]. Šie darbai liudija tradicinės lietuvių kultūros moters savivoką ir savimonę, pabrėžia išskirtinę kasdienės duo-nos svarbą tautos gyvenime. Tik atlikusi šį šventą duonos kepimo aktą moteris pasiduoda skausmui ir atsigula į lovą laukti savo valandos. Kai į trobą įžengia jai talkinti atėjusios moterys, „duonos kvapas apsiaučia jų skepetuotas galvas“ [1, 84]. Taip duonos šilumos lydimas į pasaulį ateina moters kūdikis. Skausmo valandą ji šūkteli jo tėvo vardą – moteris laukia vyro, kuris išėjęs į karą, iš jo nėra jokių žinių. Kūdikio gimimo valanda turėjo tapti šventu visos šeimos susibūrimo momentu, naujo šeimos gyvenimo pradžia, kurios reikšmę liudijo ir šviežiai iškepta duona. Deja, vyras nesugrįžo. Pagimdytas kūdikis ir iškepta duona – du sakralūs aktai, didžioji moters būties manifestacija, simbolinis jos naujo pasaulio kūrimas. Tačiau šiame naujame gyvenime ji lieka viena su kūdikiu, su savo kasdiene duona – gyvenimo pagrindu. Neatsitiktinai pribuvėjos paguodžiančiai ištaria: „Tai ir gerai. Yra duo-nos – yra visko. Taip seni žmonės šneka“ [1, 90]. „Pirmieji saulės spinduliai prasismelkia pro mažus langų stiklus, apšviečia krosnį, ir duona jau prašosi laukan į šią auksinę, dar jai neregėtą šviesybę“ [1, 90]. Taip rašytojos B. Baltrušaitytės apsakyme, parašytame vaizdinga kalba ir grakščiu stiliumi, nubrėžiamos pagrindinės tradicinės lietuvių kultūros moters būties linkmės.

Suirus ankstesniam tradiciniam gyvenimui, nykstant tradicinei kultūrai, moteris praranda galimybę visavertiškai manifestuoti save kaip žemdirbiškos kultūros atstovę, žemės ir namų šeimininkę, pagrindinę duonos gamintoją. V. Juknaitės romane Šermenys [18] iškyla pokario kolektyvizacija, privertusi žmones išsikraustyti iš senų sodybų, palikti namus, kuriuose kadaise virė gyvenimas. Sodybos ir namai – moters gyvenimo pilnatvės erdvė. Į savo griūvančią sodybą atėjusi senoji Elžbieta Balčiūnienė skaudžiai išgyvena tai, kas atimta laiko ir svetimų sukurtos istorijos, ir pati sunaikina praeities reliktus, nebeturinčius gyvybės pulso, – geležimi apkaustytą kraičio skrynią, medines „rėčkeles“, statinaites, šukas linams šukuoti. Įsiliepsnojusi ugnis naikina visa, kas kadaise sukaupta per didžiausią vargą. Paskutinioji auka, už kurios užkliūva jos žvilgsnis, – senoji duonkepė, kelioms kartoms teikusi svarbiausią maistą – duoną. Moteris ją daužo kirvio pentimi, kad „šulelius“ galėtų sumesti ugnį, kol staiga, lyg vaikas, suvokęs savo piktadarystę, krūpteli visa širdimi („argi kas per visą jos gyvenimą buvo pakėlęs prieš duonkepę kirvį?“) [18, 165]. Moteris negali būti griovėja, tai priešinga jos prigimčiai; „ir kai kartą gyvenime tai įvyksta, pirmąkart nepratusiose ašaroti akyse ji pajuto ašaras ir pravirko, palinkusi virš graužiančių akis dūmų“ [18, 165]. Laikas pasikeitė, negailestingai išmušė iš po kojų prigimtinės kultūros pamatą, tradicijos suklostytą gyvenimo būdą, nubrėžė kitoniškas kasdienybės linijas, ir jų negalinti perimti Elžbieta, prigimtinės kultūros augintinė, pati sunaikina savo namus. Romane išryškinama takoskyra tarp sena ir nauja, skirtingų mąstymo sistemų.

DUONA KAIP HARMONIJOS ŽENKLAS DEHUMANIZUOTOJE REALYBĖJE

J. Kundroto apsakymų rinktinėje plėtojama pokario rezistencijos kovų tema savitų prasmių įgyja apsakyme „Duona“ [20, 29]. Kaimo moters iškeptas kepalas simboliškai iškyla kaip praeities ir dabarties mediatorius, susiejantis žmogų su sava tradicija. Duona tampa simboline sąsaja su harmoningu pasauliu, simboliniu ramybės ir pastovumo ženklu chaoso apsuptyje ir dehumanizuotoje realybėje, svarbiausiu individo būties imperatyvu, jo kelio pradžia. Puskepalis kaimiškos ruginės duonos yra visa, ką partizanų vadas spėja pasigriebti nuo stalo, kai namą, kuriame jie sustojo pailsėti ir pavalgyti, apsupo baudėjai. Būrio vadas apsakyme įkūnija didvyrio įvaizdį: jis išmintingas ir gebantis susitvardyti net sunkiausiomis aplinkybėmis, sumaniai veda būrį iš apsupties link miško per kulkų krušą, kitus pridengdamas savimi. Jam būdingas gilus kaimo tradicijos jausmas ir ištikimybė prigimtinei kultūrai, savos tautos žmonėms, kuriuos ginti jis pasiryžęs iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Po pažastimi nešama duona yra tai, ką jis turi išsaugoti, kaip ir šalia einantį būrio karį.

Duona apsakyme yra simbolinis pasaulio harmonizavimo, priešybės chaosui ir dehumanizacijai ženklas. Kūrinyje pasaulis regimas kario Jaunučio akimis, kuris labai sielojasi dėl to, kad daugelį dienų kentę badą ir pagaliau prisėdę prie stalo, ant kurio buvo padėta priraikytos duonos ir lašinių, vyrai turėję pasitraukti. Kartu su kitais bėgantį Jaunutį lydi kambaryje pasklidęs duonos kvapas. Jo sąmonę užvaldo prisiminimas, kaip karo metais baudėjai gaudė jaunus vyrus frontui. Kūrinyje ryški kultūrų vertybinė priešybė: tą rytą gimtuosiuose namuose motina ruošėsi kepti duoną. „Jau buvo iškūrenta krosnis, jos rankos ant ližės glaistė pirmąjį duonos kepalą ir brėžė kryžiaus ženklą, kai kieme lyg iš po žemių išdygo kareiviai su plačiais apsiaustais, iš po kurių kyšojo ginklų vamzdžiai. Brolis šoko pro langą ir kiek kojos įkerta pasileido į pakalnę. Ražienoje jį nuskynė automatų papliūpos. Tą kartą duona liko neiškepta: iš sielvarto motinai plyšo širdis...“ [20, 31].

Baudėjai krašto gyvenimą paverčia chaosu: jie labai pikti ir kerštingi, juos siutina tai, kad prieš pat nosį užtrenkiamos namų durys, kad per jėgą įsilaužus niekas nepasodina prie stalo ir nevaišina duona. Savo ruožtu nuo baudėjų besitraukiantys miškan kovotojai jaučia didžiulę baimę – „ne mirties, bet kažko dar nesuprantamesnio, kas plyti už mirties, – tvyro virš kiekvieno galvos, slypi šešėlyje, lauko platybėse, žemėje, visur“ [20, 32]; jie jaučia, kad „žmogui, aukojančiam savo gyvenimą (gal ir gyvybę), reikia kažko, kas atstotų tėvų žemę, būtų tvirtas pagrindas ir liudytų pranašumą“ [20, 32]. Apsakyme šitą galią įgyja duona, turinti savo gelbstintį šventumą: kai kirsdami upę, partizanai iki juosmens įsmunka į ledą, po kuriuo gunksi šaltas vanduo, ir įtempę visą valią lėtai slenka link kranto, Jaunučiui atrodo, kad jį apglėbia šilta motinos ranka, o iš jos duonkepės tvoskia karšti kepamos duonos garai. Savo kūnu jis pajunta šį karštį ir iš paskutinių jėgų išsiropščia į krantą. Išsikepurnėja ir kiti išvargę vyrai, stebintys vadą, atvedusį į mišką, „pakvipusį spragsinčio laužo dūmais, eglės ir pušies sakais, duona, kurią vadas nešėsi po savo atkišta šatra“ [20, 34]. Duona apsakyme įprasmina savo šventumu saugančio, globiančio, palaikančio visatos elemento funkciją.

DUONOS DESAKRALIZACIJA

XX a. pabaigos lietuvių poezijoje akivaizdi duonos įvaizdžio desakralizacija. Pirmiausia ji sietina su įsigalėjusiomis negatyvizmo tendencijomis, kurios ryškios Valdo Gedgaudo poezijoje ir grupės „Svetimi“ lyrikoje. V. Gedgaudo rinkinyje Vakaras be žiburio [16] neigiama krikščioniškoji religijos ir dvasinės savižinos tradicija, desakralizuojamos biblinės tiesos ir istorijos, dekonstruojamos duonos, kaip meilės ir šventumo, prasmės: Be reikalo prikėlei Lozorių / Be reikalo aklųjų tamsą sudraskei / be reikalo žuvim ir duona sprogdinai praalkusius / be reikalo be reikalo kalbėjai miniai (Be reikalo) [16, 23]. Lyrinis aš meta iššūkį Jėzui Kristui, kuris susigūžęs ir akys nuleistos, pečiai keistai nusklembti [16, 33], todėl kas dabar drįs dažyti / su juo duoną į vyną?... / apkabins ir išduos jį?... / kas paliudys brėkštančią jo beprotybę?... [16, 33]. Žmogus suvokiamas kaip niekas: tiktai skambanti pauzė / begalinėje reinkarnacijų grandinėje / aptaškytas aliejumi juodraštis / spengiantys telegrafo stulpai / senas duonriekis sudilusiais ašmenimis / visada atgręžtais į šiaurę („Mano demonas keičia pavidalus“) [16, 46].

Tokia būties disharmonija, egzistencinės prasmės nebuvimas dar labiau sustiprėja grupės „Svetimi“, kurią sudarė penki poetai: Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Alvydas Šlepikas, Donatas Valančiauskas, kūryboje. Vos pasirodžiusi ši grupė deklaravo svetimumo programą, kurioje pabrėžė vyravusių kultūrinių ir literatūrinių tradicijų atmetimą, atvirą vertybinės dekonstrukcijos, deheroizacijos ir nihilizmo siekį, būtinybę teigti ekscentrišką santykį su pasauliu. Namai šios grupės lyrikoje jau nebėra dvasinis prieglobstis, sodybose sodai ir šuliniai mirę (V. Gedgaudas, D. Dirgėla, E. Ignatavičius), žemėje glūdinčios sėklos nebevaisingos (V. Gedgaudas), „žmogus yra nebe pasaulio kūrėjas, o sunykusio peizažo stebėtojas“ [27, 19–22]. Duonos desakralizaciją liudija Evaldo Ignatavičiaus eilėraštis „Paskutinė vakarienė“, kuriame dalijama duona virsta ne meilės atnašavimu, bet sumaišties įsigalėjimu: Lauždamas duoną gūdžiai raudosi / vakaro burės skaisčiai raudonos / vėjas it aklo daina / pirštai ant stalo [30, 131]. Metamas poetinis iššūkis krikščioniškai religinei ir moralinei tradicijai, o kartu – lietuvių literatūrinei tradicijai, ištisus dešimtmečius poetizavusiai duoną kaip šventumo, dvasinio taurumo ir gėrio simbolį.

IŠVADOS

Duona – viena iš kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Lietuvių tautosakoje ryškios tiesioginės duonos sąsajos su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Kartu duona simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą. Jos sakralinė svarba mūsų protėvių gyvenime buvo itin ryški: duona tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, buvo plačiai įprasminta lietuvių dainose, pasakose, sakmėse ir tikėjimuose.

Duona tapo ir svarbiu lietuvių literatūros įvaizdžiu. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona – tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją. Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje Metai, kurioje vaizduojamas XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, pirmiausia dėkojama Dievui, davusiam žmonijai didžiausią malonę – duoną. Nuo šio laikotarpio literatūroje stiprėjo garbinamos kasdienės duonos vaizdiniai, liudijantys jos gyvenimišką svarbą. XX a. lietuvių poezijoje įsigali šventosios duonos įvaizdis, bene ryškiausiai įprasmintas žemininko K. Bradūno lyrikoje, kurioje jis siejamas su žemdirbiškos būties šventumo prasmėmis. Poeto kūryboje duona – svarbus mikropasaulio kosmogonijos momentas, simbolizuojantis atgimimą ir aukštąsias individo būties akimirkas. Tokia poetinė duonos interpretacija būdinga ir S. Gedos kūrybai. Just. Marcinkevičiaus, J. Degutytės, A. Maldonio, R. Keturakio lyrikoje duona tampa svarbiu poetinės gerumo programos elementu ir siejama su žmogaus dvasiniu taurumu, vidine šiluma ir meile. Lietuvių literatūroje duona iškyla ir kaip didžioji moters manifestacija tradicinėje lietuvių kultūroje (B. Baltrušaitytė, V. Juknaitė), ir kaip harmonijos ženklas dehumanizuotoje realybėje (J. Kundrotas). Viena ryškiausių duonos meninio įvaizdžio literatūrinių transformacijų – jos desakralizacija V. Gedgaudo ir grupės „Svetimi“ kūryboje, kur duona įprasminama kaip chaoso, žmogaus ir pasaulio disharmonijos ženklas. Taigi vienos svarbiausių lietuvių kultūros realijų – duonos – vaizdinys lietuvių literatūroje kinta – jis atspindi epochos žmogaus pasaulėjautą, jo dvasinius orientyrus ir nuostatas.

Literatūra ir šaltiniai

Bread in Lithuanian Literature

Summary

Bread is one of the most important cultural realities distinguished by its direct and symbolic significance. In Lithuanian folklore, there are clear direct connections between bread and the most important categories of national values: diligence, thoughtfulness, responsibility, kindness, and spiritual nobility. Bread symbolises strength, mind, self-control, loyalty, kindness, and humility. It was of immense sacral importance in the lives of our ancestors: it became the central element of numerous customs of family life, calendar rituals, agrarian celebrations, and was widely featured in Lithuanian folk songs, fairy-tales, tales, and beliefs.

Bread has always been an important image in Lithuanian literature. A loaf of bread, a slice of bread, daily, wholemeal bread, the bread of life, mother’s bread are traditional images of Lithuanian poetry and prose, reflecting the reality of the nation’s life and at the same time visually drawing the hierarchy of the nation’s spiritual values. In the poem Metai (The Seasons), the pioneer of Lithuanian literature Kristijonas Donelaitis gives a vivid picture of the life of the serfs of Lithuania Minor in the eighteenth century, and his characters primarily address their thanks to God for giving people bread, the greatest grace of all. Since then, images of the worshiped daily bread have become stronger in literature, pointing to its vital importance. The image of holy bread takes root in Lithuanian twentieth-century poetry, perhaps most clearly meaningful in the work by Kazys Bradūnas, one of žemininkai, or the ‘earth’ poets. In his poetry, bread is associated with the meanings of the holiness of agricultural existence. In the poet’s work, bread is an important moment in the cosmogony of the microworld, symbolising rebirth and the higher moments of an individual’s

existence. Such a poetic interpretation of bread is also characteristic of Sigitas Geda’s works. In the poetry of Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Alfonsas Maldonis, and Robertas Keturakis, bread becomes an important element in the poetic programme of goodness and is associated with the artistic meanings of human spiritual nobility, inner warmth, and love. In Lithuanian literature, bread emerges both as the great manifestation of the woman in traditional Lithuanian culture (Birutė Baltrušaitytė, Vanda Juknaitė) and as a symbol of harmony in dehumanised reality (Juozas Kundrotas).

One of the most striking literary transformations of the artistic image of bread is its desacralisation in the works by Valdas Gedgaudas and the group “Svetimi” (Strangers). Here bread is interpreted as a symbol of chaos and disharmony between the human and the world. Thus, one of the most important realities of Lithuanian culture, the image of bread in Lithuanian literature, is changing; it reflects the worldview of the human of the epoch and his or her spiritual orientations and attitudes.

Keywords: bread, sacralisation of bread, desacralisation of bread, Lithuanian poetry, prose