Bajorų Gruževskių heraldika ir jos aktualizavimas Kelmės krašto muziejuje

ĮVADAS

Lietuvoje vis dažniau tyrėjų akiratyje atsiduria atskirų bajorų giminių, šeimų istorija. Žinomi Rimvydo Petrausko [35], Eugenijaus Saviščevo [43; 44], Jono Drungilo [22; 23; 24], Ritos Reginos Trimonienės [47], Genutės Kirkienės [31], Saulės Viskantaitės-Saviščevienės [48] ir kitų istorikų darbai. Edmundo Antano Rimšos [39; 40; 41; 42], Agnės Railaitės-Bardės [36; 37; 38], Gabrielės Jasiūnienės [27] darbuose nagrinėjami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų, ypač politinio elito atstovų, herbai bei heraldikos tradicijos.

Šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į Žemaitiją XVI  a. atsikėlusių lenkų bajorų Gruževskių, Žemaitijos politinio ir visuomeninio elito atstovų, heraldiką. Paminėtina, kad XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat Žemaitijoje, bajorų heraldika buvo veikiama senosios lietuvių arba vietinės kilmės heraldikos, lenkų ir kitų Europos kraštų herbų tradicijų. Herbas tapo vienu svarbiausių bajorų kultūros bei tapatybės ženklų, jame atsispindėjo kilmės, santuokos ryšiai, užimti titulai ir pareigybės bei kiti svarbūs bajoriško gyvenimo aspektai. Herbas bajorą lydėjo nuo gimimo iki mirties.

Pažymėtina, kad Gruževskių giminės istoriją Lietuvos istoriografijoje bene pirmasis ėmėsi tyrinėti J. Drungilas, Gruževskių giminę pasirinkęs kaip pavyzdį, per kurį būtų galima atskleisti lenkų bajorijos integravimosi ypatumus LDK visuomenėje bei parodyti vykusius socialinio mobilumo dėsningumus [22]. J. Drungilo monografijoje gana detaliai pristatoma Gruževskių giminės kilmė, atskirų atšakų išsiskyrimas, giminės įsitvirtinimas ir gyvenimas Žemaitijoje [24]. Raimonda Ragauskienė [45] ir J. Drungilas [23] aptarė Jono Gruževskio XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios archyvo registrą ir jo reikšmę. Dalia Grimalauskaitė [26] savo publikacijoje nagrinėjo XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Gruževskių numizmatikos rinkinio istoriją ir sudėtį. Tai pagrindiniai lietuvių mokslininkų darbai, kuriuose vienokiu ar kitokiu aspektu aptarti Gruževskių gyvenimo epizodai. Viena kertinių šiai giminei skirtų istoriografijos pozicijų – lenkų mokslininko Grzegorzo Błaszczyko herbynas [21], kuriame pateikiama bene išsamiausia ir itin reikšminga genealoginė informacija apie Gruževskius nuo XVI a. iki XX amžiaus. Knygoje autorius akcentavo, kad Gruževskiai turėjo „Lubičo“ (lenk. Lubicz) herbą ir naudojo jį iki pat XIX amžiaus. Ir nors G. Błaszczyko darbas vadinamas herbynu, jame nepateikiama nei herbo iliustracija, nei platesnė informacija apie Gruževskių heraldiką, atskirų šeimos atstovų naudotus herbus ar puoselėtas heraldikos tradicijas. Kita vertus, nors minėtų mokslininkų darbuose analizuoti įvairūs Gruževskių istorijos laikotarpiai, pateikiamos itin reikšmingos išvados apie jų genealogiją, o J. Drungilo straipsnyje [22] publikuojamos net kelių herbinių antspaudų skaitmeninės kopijos, Gruževskių heraldika iki šiol nesulaukė atskiro tyrimo. Derėtų paminėti, kad Gruževskių herbas yra ne tik praeities istorijos dalis, tai tapatybės ženklas, liudijantis giminės atmintį, neleidžiantis jai nugrimzti užmarštyje. Dėl šios priežasties XXI a. būtina tirti ne tik herbo praeitį, tačiau priminti ir aktualizuoti jo svarbą šiuolaikinės visuomenės atmintyje ir sąmonėje.

Šiame straipsnyje siekiama, kiek leidžia rasti heraldikos šaltiniai ir herbynuose pateikiama medžiaga, aptarti Žemaitijos bajorų Gruževskių heraldikos tradicijas XVI–XVIII a. bei šios giminės heraldikos aktualizavimą šiandien buvusiame jų dvare Kelmėje (1). Tyrimas jungia heraldikos ir muziejininkystės žinias. Tyrinėjant Gruževskių heraldikos šaltinius, Kelmės krašto muziejaus medžiagą, ekspozicijų duomenis, taikyti lyginamasis, literatūros ir šaltinių analizės metodai.

ŽEMAITIJOS BAJORŲ GRUŽEVSKIŲ HERALDIKA XVI–XVIII A.

Tyrinėjant bajorų heraldiką, būtina nagrinėti senuosiuose herbynuose esančią informaciją, kiek įmanoma platesnį ir gausesnį heraldikos šaltinių spektrą, istoriografijoje pateikiamas įžvalgas. Lietuvoje pagrindiniai Gruževskių dokumentai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje, Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje. Tačiau Gruževskių heraldikos šaltinių paieškos minėtose saugyklose gerokai nuvylė, kadangi rasti vos keli XVIII a. dokumentai, patvirtinti Gruževskių giminės herbiniais antspaudais. Viena vertus, dokumentai arba antspaudai ant jų galėjo neišlikti iki mūsų dienų, kita vertus, galbūt Gruževskių antspaudavimo tradicijoje XVIII a. pradėjo vyrauti, pavyzdžiui, rašmeniniai antspaudai, o herbiniai antspaudai naudoti rečiau. Ateityje reikėtų išplėsti šaltinių paieškas, įtraukti ir kitas atminties institucijas. Nors tokia properša verčia šiek tiek sunerimti, tačiau netrukdo pateikti bendrąsias išvadas. Tikėtina, kad ateityje XVIII a. Gruževskių herbinių antspaudų bazė bus papildyta.

Analizuojant Gruževskių giminės heraldikos tradiciją XVI–XVIII  a., derėtų paminėti, kad būtent su šia atvykėlių lenkų bajorų gimine sietinas lenkiško „Lubičo“ (lenk. Lubicz) herbo plitimas ir naudojimas Žemaitijoje. Apie „Lubičo“ herbą informacijos galima rasti senuosiuose herbynuose. „Santraukoje“ (Compendium) Albertas  Kojalavičius Vijūkas nurodo, kad „Lubičo“ herbo mėlyname lauke vaizduojama balta pasaga su dviem kryžiais – vienas viduje, o kitas viršuje. Šalmo papuošale – trys stručio plunksnos [32, 152]. Kasparas Niesieckis išskyrė, kad pasaga šiame herbe tokia pat kaip „Pobogo“ (lenk. Pobog) arba „Dombrovos“ (lenk. Dąbrowa) herbuose [34, 141–142]. Tiesa, lenkų istorikas Juzefas Szymanskis patikslino, kad herbo skydo laukas galėjo būti raudonos spalvos [46, 180–181]. A. Vijūkas Kojalavičius „Vardyne“ (Nomenclator) teigė, kad Gruževskiai yra sena lenkų giminė, įsikūrusi Žemaitijoje ir Oršos krašte. Istorikas išvardijo kelis giminės atstovus, tačiau apie Gruževskių herbą neužsiminė [33, 221]. K. Niesieckis Žemaitijoje gyvenusiems Gruževskiams priskyrė minėtą „Lubičo“ herbą [34, 302–303]. G. Błaszczykas daugiausia dėmesio skyrė Gruževskių genealogijai, įsikūrimui Žemaitijoje ir patvirtino, kad Gruževskiai naudojo „Lubičo“ herbą [21, 254–271]. Įdomi detalė: G. Błaszczykas savo herbyne nepateikė nė vienos giminės herbo iliustracijos, o J. Drungilo straipsnyje yra keturių herbinių antspaudų, priklausiusių Gruževskių atstovams, vaizdai [22].

Atkreiptinas dėmesys, kad lenkų bajorų Gruževskių įsikūrimas Žemaitijoje XVI a. yra siejamas su Jono Paulavičiaus Gruževskio (1540–1609) asmenybe. Žinoma, kad XVI a. antrojoje pusėje iš Mozūrijos Lomžos pavieto J. Gruževskis persikėlė į Naugarduko pavietą ir įgijo Mikalojaus Radvilos Juodojo globą. Pastarajam mirus J. Gruževskio patronu tapo Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Būtent dėl ryšių su Našlaitėliu J. Gruževskis gavo Šiaulių vietininko pareigybę, atvėrusią jam kelius į Žemaitiją ir padėjusią įsitvirtinti šioje teritorijoje. J. Drungilas mini, kad XVI a. pabaigoje Jonas Gruževskis, vykdydamas pirkimus, kūrė stambią Kelmės valdą. Jis įsigijo Želvių, Šilėnų dvarus, o 1591 m. – Kelmės miestelį su 54 miestiečių dūmais, keletą palivarkų, Dabikinės valsčių ir 33 kaimus [22, 57]. Svarbus žingsnis, užsitikrinant padėtį Žemaitijoje, buvo vedybos. 1584 m. jis vedė Martyno Radziminskio dukrą Sofiją. Pasak J. Drungilo, ši santuoka buvo išmintingas prisitaikymo ir socialinio mobilumo derinys. Martyno Radziminskio sūnūs užėmė svarbias pareigas Žemaitijoje. Žinoma, kad Vaitiekus nuo 1587  m. buvo Žemaitijos pakamariu, o Aleksandras – Žemaitijos stalininku. Radziminskiai giminiavosi su garsia vietinės kilmės evangelikų reformatų bei valdžios elito gimine Bilevičiais, taip pat su Deltuviškiais, Gradovskiais [22, 55–58]. Santuoka buvo ne tik išmintinga, tačiau ir vaisinga. Jonas ir Sofija susilaukė aštuonių vaikų – Jurgio (vyresniojo, 1583–1635), Kristupo ir Jurgio (jaunesniojo, 1591–1651), Daratos, Jadvygos, Elžbietos, Onos, Kotrynos [21, 257–258]. J. Drungilas išskyrė, kad Jurgis Gruževskis vyresnysis buvo tapęs kataliku, nors tėvai buvo uolūs evangelikai reformatai [22, 67]. Pavyko rasti antspaudą, priklausiusį Jonui Paulavičiui Gruževskiui: 1594 m. gruodžio 1 d. Žemaitijos žemionio J. Gruževskio Tytuvėnuose rašytame dokumente rasti jo ir dar trijų žemionių herbiniai antspaudai. Jonas Paulavičius Gruževskis raštą patvirtino pats pirmasis apskritimo formos herbiniu antspaudu, kuriame vaizduojamas „Lubičo“ herbas. Antspaude virš herbo skydo pavaizduotas grotelinis šalmas, virš jo – bajoriška karūnėlė. Šalmo papuošalas – trys stručio plunksnos. Greta jų yra savininko inicialai „IG“ – Jan Grużewski. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė [1].

J.  Drungilas pažymi, kad XVI  a. 9-ajame dešimtmetyje su minėtu Gruževskių giminės atstovu kartu atvyko ir jo broliai. Turimais duomenimis, Damijonas Gruževskis valdė Tytuvėnų valdas, o Vilniaus paviete įsikūrusiam Andriui Gruževskiui buvo patikėtas Kelmės valdų administravimas [22, 69]. Atliekant Gruževskių heraldikos šaltinių paieškas, buvo rastas Andriaus Paulavičiaus Gruževskio herbinis antspaudas. 1616 m. dokumentą patvirtinančiame aštuoniabriauniame herbiniame antspaude [2], ankstyvojo renesanso skyde, vaizduojamas „Lubičo“ herbas, virš herbo skydo – grotelinis šalmas, šalmą puošia trys stručio plunksnos. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė. Greta šalmo papuošalo iš abiejų pusių yra savininko inicialai „AG“ – Andrzej Grużewski. Taigi abu broliai savo herbiniuose antspauduose naudojo tą patį „Lubičo“ herbą. Žinoma, kad dar XVI a. pabaigoje Andrius susituokė su Sofija Vitkovskyte Liasockiene ir įsikūrė Vilniaus paviete, tačiau po žmonos mirties grįžo į Žemaitiją ir vedė Kristiną Tautvydaitę. Šeima susilaukė sūnų Jono ir Pauliaus bei dukterų – Onos, Elžbietos, Zuzanos, Marijonos [22, 67].

1609  m. lapkričio  mėn. gale miręs Jonas Gruževskis savo testamente buvo išsakęs norą, kad Kelmėje būtų pastatyta nauja bažnyčia. Savo testamente jis išreiškė pageidavimą, kad būtų pastatyti nauji bažnyčios pamatai ir atsakingai prižiūrima Kelmės evangelikų bažnyčia [25, 125–126]. Jono Gruževskio noro įgyvendinimu užsiėmė jo žmona ir sūnus – Jurgis jaunesnysis. 1610 m. Sofija Radziminskytė Gruževskienė ir sūnus Jurgis Gruževskis (2) savo herbiniais antspaudais [3; 4] patvirtino nuostatus, skirtus Kelmės miestiečiams ir baudžiauninkams, dėl priverstinio evangelikų reformatų bažnyčios ir mokyklos lankymo ir kitų apeigų vykdymo bažnyčioje. Gruževskių antspauduose vaizduojamas giminės „Lubičo“ herbas. Pažymėtina, kad skiriasi šių dviejų antspaudų forma – Gruževskienės antspaudas yra ovalo formos, o jos sūnaus – apskritimo. Be to, sūnaus antspaudas šiek tiek yra didesnis už motinos. Nors antspaudų kokybė prastoka, tačiau matyti, kad Jurgio Gruževskio antspaude virš herbo skydo vaizduojamas šalmas, kurio papuošale yra trys stručio plunksnos (1  pav.). Derėtų atkreipti dėmesį į Sofijos Radziminskytės Gruževskienės (3) herbą. Tiek E. Rimša, tiek B. Gruževskis [25, 4] pažymėjo, kad iš Lenkijos į Žemaitiją atsikėlę Radziminskiai (Radiminskiai) turėjo tokį patį „Lubičo“ herbą. Taigi kyla klausimas, kokį herbą naudojo Sofija Radziminskytė Gruževskienė – iš savo tėvo paveldėtą ar vyro herbą.

Pažymėtina, kad Jurgis Gruževskis, anot J. Drungilo, buvo pagrindinis šeimos turtų paveldėtojas. Jurgis buvo vedęs XVII a. pradžios evangelikų reformatų atstovo, Breslaujos maršalo Jurgio Samsono Podbereskio dukrą Marijoną. Podbereskiai giminystės ryšiais buvo susiję su Zavišomis, Dorhostaiskiais, Tarnovskiais, Sapiegomis. Taigi per santuokinius ryšius lenkų bajorai Gruževskiai susigiminiavo su to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito atstovais. Šeima susilaukė sūnų – Jono, Mikalojaus, Kristupo bei dukrų – Daratos, Jadvygos, Onos, Sofijos ir Elžbietos [22, 67; 20]. Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje virš presbiteriją atskiriančios arkos įmūrytas XVII a. jungtinis herbas. Pirmajame herbo lauke matomas tijūno Jurgio Gruževskio „Lubičo“ herbas ir savininko inicialai: „IGCO“ – Jerzy Grużewski Ciwun O (neaiški O raidės reikšmė – G. J.) (4). Atkreiptinas dėmesys, kad antrajame herbo lauke vaizduojamas jo žmonos Marijonos Podbereskytės Gruževskienės iš tėvo paveldėtas herbas „Dembno“ (lenk. Dębno), kuriame yra kryžius ir laužyta juosta. Šiame herbe matyti kiek neryškūs savininkės inicialai „M (neįskaitoma raidė) PG D“ – Mariana (neįskaitoma raidė) Podbereska Grużewska D (neaiški D raidės reikšmė – G. J.) (5).

Jurgio Gruževskio herbinis antspaudas taip pat rastas 1621  m. Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus ir jo paties išduotame pažymėjime P. ir K. Budrikiams, J. Mačiuliui. Ovalo formos herbiniame antspaude pavaizduotas giminės herbas [5]. Virš herbo skydo yra šalmas, virš jo – karūnėlė. Šalmo papuošale – trys stručio plunksnos. Greta šalmo papuošalo iš abiejų pusių yra savininko inicialai „IG“ – Jerzy Grużewski. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė. 1645 m. dokumentą Jurgis Gruževskis patvirtino jau aštuoniabriauniu antspaudu [14], kuriame vaizduojamas giminės herbas. Virš herbo skydo – grotelinis šalmas, karūnėlė, o šalmo papuošale – trys stručio plunksnos. Greta šalmo papuošalo iš abiejų pusių yra savininko inicialai „IG“ – Jerzy Grużewski. Aplink herbo skydą vaizduojama akanto lapų skraistė. Tikėtina, kad tuo pačiu spaudu Jurgis Gruževskis patvirtino ir savo 1648 m. raštą superintendentui Samueliui Tamašauskui dėl Kermužės kaimo pardavimo. Šiame aštuoniabriauniame antspaude [15] pavaizduotas giminės herbas. Virš skydo yra šalmas, tačiau dėl prastos antspaudo kokybės jo šalmo papuošalo nematyti. Taigi, lyginant 1621 m., 1645 m., 1648 m. antspaudus, pastebėta, kad jie atspausti skirtingais spaudais, tačiau herbo figūra išliko ta pati.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jurgis Gruževskis dokumentus tvirtino ir tokiais herbiniais antspaudais, kuriuose pavaizduotas jungtinis herbas. 1629 m., 1636 m., 1637 m., 1639 m., 1642 m., 1643 m., 1649 m. išrašus iš Žemaitijos Žemės teismo knygų jis patvirtino ovalo formos jungtiniu herbiniu antspaudu, kurio pirmajame lauke pavaizduotas Gruževskių „Lubičo“ herbas [6; 7; 8; 9; 10; 11; 12; 13; 16]. Antrajame skydo lauke taip pat yra šis herbas – jis priklausė Jurgio Gruževskio motinai Sofijai Radziminskytei Gruževskienei. Trečiajame pavaizduotas „Dvigubos lelijos“ (lenk. Gozdawa), greičiausiai Jurgio senelės iš tėvo pusės, herbas. Ketvirtajame – „Kapo“ (lenk. Mogiła) herbas, kuris priklausė senelei iš motinos pusės – Magdalenai Bilevičiūtei (6). Virš šio ketvirčiuoto jungtinio herbo skydo vaizduojamas grotelinis šalmas, karūnėlė. 1637 m., 1639 m. antspauduose šalmas papuoštas lyg ir povo plunksnomis. Visuose minėtuose jungtiniuose herbiniuose antspauduose iš šono herbą supa akanto lapų skraistė. 1639 m. antspaude [11] matoma ir neryški, fragmentiška legenda, kurioje tikrai įrašytas antspaudo savininko vardas ir pavardė, o likę žodžiai neaiškūs: ,,GEORGIVS GRVZEWSKI DUCATVS SAMO... (neįskaitomas žodis).. ...(neįskaitomas žodis)...“

Taigi bent dvidešimtmetį Jurgio Gruževskio heraldikos tradicijoje buvo būdinga jungtinių kilmės herbų vaizdavimo tradicija. Šiuos jungtinius herbus sudarė Jurgio Gruževskio tėvų ir senelių (moterų) herbai. Atliekant tyrimą nepavyko rasti Jurgio vaikų herbinių antspaudų, tačiau surastas Jurgio žmonos Marijonos herbinis antspaudas [17]. Ši moteris asmeniniu antspaudu patvirtino 1654 m. laišką Vilniaus evangelikų reformatų sinodui Kelmės bažnyčios konfesiniais reikalais. Nors antspaudas neryškus, tačiau jis greičiausiai aštuoniabriaunis. Herbo skyde vaizduojamas iš tėvo paveldėtas Samsonų-Podbereskių herbas „Dembno“ (lenk. Dębno) (7) su kryžiumi ir laužyta juosta. Virš herbo skydo yra grotelinis šalmas. Šiame herbe matyti kiek neryškūs savininkės inicialai ,,MP“ – Mariana Podbereska. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė. Pažymėtina, kad tuo laiku Marijonos vyras jau buvo miręs (prieš trejus metus) [22]. Taigi po vyro mirties moteris dokumentą tvirtino antspaudu, kuriame pavaizduotas iš tėvo paveldėtas herbas.

1706  m. pasitarimui su Vilniaus vyskupu Eustachijumi Valavičiumi skirtą paaiškinimą savo herbiniu antspaudu [18], spėjama, patvirtino Jurgio anūkas, Jono sūnus Jokūbas Kazimieras (mirė apie 1709  m.) [21, 260]. Ovalo formos raudono lako herbiniame antspaude, ovaliniame skyde vaizduojamas Gruževskių giminės herbas, virš herbo skydo – karūnėlė. Iš šonų herbą supa augalinis motyvas.

Atliekant Gruževskių heraldikos šaltinių paiešką rastas vienas XVIII  a. pabaigos šios giminės atstovo heraldikos šaltinis. 1793  m. raštą Kelmės miestelėnams dėl skolų ovalo formos raudono lako herbiniu antspaudu patvirtino Jokūbas Gruževskis (8). Antspaude pavaizduotas „Lubičo“ herbas [19]. Antspaudo kairėje skydą laiko ant patrankos stovintis šarvuotas pėstininkas, jo kojos sukryžiuotos, kitoje rankoje ietis. Už herbo skydo kyšo kardo rankena, dvi vėliavos, trimitas, pavaizduoti ir būgnai su patranka (2 pav.). Paminėtina, kad „Lubičo“ herbas yra virš įėjimo į buvusius Gruževskių XVIII a. Kelmės dvaro rūmus.

GRUŽEVSKIŲ HERALDIKOS AKTUALIZAVIMAS KELMĖS KRAŠTO MUZIEJUJE

Šiandien Kelmės krašto muziejus gali būti laikomas viena pagrindinių atminties institucijų, puoselėjančių ir aktualizuojančių bajorų Gruževskių paveldą. Nastazijos Keršytės nuomone, labiausiai pasisekė tiems dvarams, kurie anksčiau ar vėliau tapo muziejais. Ji nurodė, kad muziejaus įkūrimas dvare gali būti geriausias dvarų paveldo apsaugos būdas [30, 223–226]. Kelmės dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV amžiaus. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1440–1492) XV a. viduryje Kelmės dvarą ir miestelį perdavė Žemaičių seniūnui Mykolui Kontautui. Įvairiais laikotarpiais dvarą valdė Solomereckių ir Gruževskių giminių atstovai [28]. Kelmės dvare 1990 m. įkurto muziejaus tematika gana plati – nuo dvaro istorijos, liaudies meno ir buities iki temų, skirtų šaulių vadui Vladui Putvinskiui, Kelmės rajono istorijai, vertėjui Jonui Vadeikiui ar rašytojo Karlo Majaus ir Amerikos indėnų etnografijai. Muziejaus ekspozicijos išdėstytos trijuose šio ansamblio pastatuose: rūmuose, vartuose ir svirne. Dvaro sodybos kompleksą sudaro rūmai, vartų pastatas, prievaizdo namas, svirnas, tarnų namas, spirito varykla, kumetynas, vandens malūnas, parkas. Visas kompleksas yra įtrauktas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šio dvaro sodyba laikoma išskirtiniu Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaru [29].

Atliekant analizę pastebėta, kad Gruževskių heraldika šiame muziejuje aktualizuojama daugiausia vizualiomis priemonėmis. Pirmiausia, kaip jau buvo minėta, giminės „Lubičo“ herbas yra virš įėjimo į buvusius Kelmės dvaro rūmus (3  pav.) Taip tarsi pabrėžiama, kad lankytojai įžengia į buvusius dvarininkų rūmus, kuriamas artimesnis, šiltesnis, namus primenančių rūmų ryšys su lankytoju.

Antra, analizuojant Kelmės krašto muziejaus internetinės svetainės medžiagą bei ekspozicijas, pastebėta, kad Gruževskių „Lubičo“ herbas yra tapęs svarbiu muziejaus simboliu. Internetinėje muziejaus svetainėje, aprašant Kelmės dvaro istoriją, pateikiama Gruževskių herbo iliustracija (4  pav.). Tokia pati herbo iliustracija demonstruojama ir lauke bei viduje esančiuose stenduose, pagrindinėje muziejaus ekspozicijos salėje pirmajame aukšte (5 pav.). Reikia paminėti, kad šioje medžiagoje pateikiamas tik herbo vaizdas, platesnės informacijos apie jį nėra. Manytina, kad muziejaus lankytojams būtų įdomu ir naudinga pamatyti ne tik spalvotas herbo iliustracijas, tačiau ir autentiškų Gruževskių giminės heraldikos šaltinių vaizdus. Tai ugdytų kritiškesnį lankytojų požiūrį, formuotų istorinę sąmonę ir atmintį, sampratą apie heraldiką. Tiesa, giminės herbas detaliau apibūdinamas virtualioje ekskursijoje po muziejų: ,,Manoma, kad Jonas Gruževskis atvykęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau turėjo Lubičų herbą, kuris priskiriamas seniausiems Lenkijos karalystėms herbams. Liubičų herbo skydo žydrame fone pavaizduota pasaga su dviem auksiniais riterio kryžiais. Jį galima pamatyti Kelmės dvaro pastato viršutinėje fasado dalyje“ [49]. Pažymėtina, kad šioje ekskursijoje derėtų patikslinti herbo pavadinimą ir akcentuoti, kad herbo skydas vadinamas lauku. Įdomu, kad vienoje iš parodų salių muziejaus lankytojams rodomas XIX a. gyvenusio Juliaus Gruževskio interaktyvus portretas, kuriame taip pat yra Gruževskių herbas. Reikia paminėti, kad Gruževskių herbas yra tapęs savotišku muziejaus logotipu arba prekiniu ženklu. Lankytojams siūloma nusifotografuoti užsidėjus Gruževskių herbu puoštas Kelmės dvaro pono arba ponios kaukes arba įsigyti servetėlę akiniams su „Lubičo“ herbu.

Vis dėlto tyrimo metu pasigesta išsamesnio Gruževskių herbo pristatymo lankytojams. Mūsų manymu, šių dienų visuomenei nebeužtenka herbo iliustracijos, reikėtų pateikti platesnį kontekstą, t. y. kalbėti apie herbo atsiradimą, jo sudedamąsias dalis, reikšmes, paties herbo, kaip paveldimo bei skiriamojo ženklo, svarbą. Kelmės krašto muziejaus darbuotojai, pasinaudoję palyginti gausia Gruževskių heraldikos šaltinių baze, herbynuose pateikiama medžiaga, atliktų heraldikos tyrimų išvadomis, galėtų daug išsamiau, nuosekliau ir kritiškiau muziejaus lankytojams pristatyti šios giminės heraldiką, jos tradicijas, svarbą ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai.

IŠVADOS

1. XVI  a. į Žemaitiją atvykę lenkų bajorai Gruževskiai greičiausiai buvo vieni pirmųjų „Lubičo“ (lenk. Lubicz) herbo atstovų, kurie šio regiono bajorų heraldikos tradiciją papildė šiuo lenkišku herbu. Pirmieji šį herbą panaudojo broliai Jonas ir Andrius Paulavičiai Gruževskiai. Iš Jono Gruževskio heraldikos tradicijų liniją perėmė jo sūnus Jurgis Gruževskis jaunesnysis. Pažymėtina, kad šis asmuo naudojo ne tik vieno lauko herbinius antspaudus, bet ir jungtinius (kilmės) herbus. Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad Gruževskių heraldikos tradiciją pratęsė Jokūbo Gruževskio anūkas Jokūbas Kazimieras Gruževskis ir pastarojo anūkas Jokūbas Ernestas Gruževskis. Giminės palikuonys nepakitusį lenkišką herbą Žemaitijoje išsaugojo nuo XVI a. iki pat XVIII a. pabaigos.

2. Iki šių dienų įėjimą į XVIII a. antrojoje pusėje statytus Kelmės dvaro rūmus puošia Gruževskių „Lubičo“ (lenk. Lubicz) herbas. Šiandien Kelmės krašto muziejus yra viena pagrindinių atminties institucijų, puoselėjančių ir aktualizuojančių bajorų Gruževskių paveldą. Nors muziejuje Gruževskių herbas yra rodomas, tačiau pasigendama apie jį platesnės, išsamesnės informacijos.

3. Akcentuojant buvusių dvaro savininkų herbą, Kelmės krašto muziejuje pasitelkiamos daugiausia vizualios priemonės – iliustracijos, stendai, interaktyvi medžiaga, suvenyrai. Pasinaudoję palyginti gausia Gruževskių heraldikos šaltinių baze, herbynų medžiaga, heraldikos tyrimų išvadomis, Kelmės krašto muziejaus darbuotojai galėtų daug išsamiau, nuosekliau ir kritiškiau lankytojams pristatyti šios giminės herbą ir heraldikos tradicijas.

Šaltiniai ir literatūra

GABRIELĖ JASIŪNIENĖ

The Heraldry of the Noble Gruževskis Family and Its Actualisation at the Kelmė Regional Museum