Raitelių atributai iš XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios Jurgionių kapinyno

ĮVADAS

Šiame straipsnyje skelbiama informacija apie XIV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojamame Jurgionių kapinyne, esančiame Trakų rajono Aukštadvario seniūnijoje, 2010–2011  m. ir 2013–2014 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu aptiktus raitelių atributus – pentinus ir jų dalis, miniatiūrinę balnakilpę, arklių dantis. Šio straipsnio tikslas – įtraukti radinius į archeologijos mokslo duomenų lauką, pagal galimybes nustatant radinių tipologiją, chronologiją, įvertinant aptiktus artefaktus griautinių viduramžių Lietuvos kapinynų radinių kontekste (1).

Raitijos raidos viduramžių Lietuvoje, raitelių ekipuotės temos yra aktualios istorikams ir archeologams, šia tema vyksta mokslinė diskusija [9; 15]. Todėl yra svarbu ir aktualu publikuoti archeologinių tyrimų medžiagą, kuri, tikimės, padės atsakyti į šiuos sudėtingus klausimus.

JURGIONIŲ KAPINYNAS

Jurgionių kapinynas žinomas nuo tarpukario laikų. 1935 m. Valstybinei archeologijos komisijai Karapolio pradinės mokyklos mokytojo Jono Piliaus rašytuose pranešimuose teigiama, kad vietos žmonės kalvelę vadiną „Mogilkomis“, „Pradoka“, „Vysmalais“. Pastarasis pavadinimas „Vysmalai“ esą yra ir greta esančio nedidelio raisto. Viename pranešime teigiama, kad kalvelė, kurioje yra senkapis, priklauso ūkininkams Vincui Vasiliauskui ir Vincui Gostaltavičiui, kitame pranešime – kad ši kalva yra net penkių ūkininkų nuosavybė. Pranešimuose minimi kalvelėje iškasami arba išariami „žmonių kaulai, žiedai, sidabriniai pinigai, kardai, durtuvai, kirviai“ [6, l.  58–62]. Kaliūkščių kaimo gyventojo Juozo Algio Ramanausko teigimu, Jurgionių kapinyną vietos žmonės iki šiol vadina „Prancūzkapiais“, „Prancūzų kapais“, o labiau sulenkėję gyventojai – „Mogilkomis“.

Viename 1935 m. rašytame J. Piliaus pranešime taip pat minimi vienas ar du pilkapiai, buvę kalvos šlaite. Mašinraščiu rašytame pranešime rašoma: „Ant to kalnelio seniau buvo supiltas iš žemių koks tai kūgis apie 0,5 metrų aukščio. Bet dabar jau išnykęs.“ Ši mašinraščio dalis nežinia kieno taisyta ranka. Pataisytas tekstas skamba taip: „Ant to kalnelio atšlaitės seniau buvo supilti iš žemių du pilkapiai apie 0,5 metrų aukščio. Bet dabar jau išarti“ [6, l. 60]. Archeologo Broniaus Dakanio manymu, kalvelėje galėjo būti arimo metu sunaikinti pilkapiai, o II tūkstantm. viduryje čia įrengtas senkapis [2, 22].

J. Piliaus pranešime taip pat minimi žmonių pasakojimai apie kalvelėje randamą akmens anglį ir druską: „Vietos žmonės pasakoja, kad ant šio kalno seniau rasdavo druskos. Sako, kad kalne esą druskos ir akmens anglies“ [6, l. 58].

Tas pats kapinynas minimas ir kai kuriuose iš gretimo Kaliūkščių kaimo rašytuose pranešimuose Valstybinei archeologijos komisijai. VAK archyvo planšete Nr.  578 esančioje schemoje kapinynas pažymėtas kaip kapinės [6, l. 69], tačiau neaišku, ar su Jurgionių kapinynu galima sieti kitus pranešimuose minimus laidojimo paminklus. Pavyzdžiui, Trakų apskrities policijos Aukštadvario nuovados viršininko rašytame raporte Trakų apskrities viršininkui minima, jog gautas Kaliūkščių kaimo ūkininkų Viktorijos ir Jono Švabauskų pasižadėjimas dėl jų žemėje esančių „akmenimis dėtų pilkapių“ [6, l. 66]. Tų pačių ūkininkų žemėje minimas ir kitokio pobūdžio laidojimo paminklas – griautiniai palaidojimai. Rašoma apie senkapį, esantį Kaliūkščių kaime prie pat vieškelio Aukštadvaris–Stakliškės: „Gostaltavičius V., 65 m, 20 m. gyvenęs vietoj, 1931 m. iškasė žmonių kaulų ir sutrupėjusį karstą 0,5 m gilumoj“ [6, l. 64]. Pats palaidojimo apibūdinimas lyg ir tiktų Jurgionių kapinynui, bet nesutampa lokalizacija – šis kapinynas nėra prie pat vieškelio, kaip minima pranešime, o atokiau nuo jo. Galimas daiktas, kad Kaliūkščių kaimo ribose būta ir daugiau archeologinių paminklų, kurių mes dabar nežinome. Tai patvirtintų ir Kaliūkščių kaimo gyventojo J.  A.  Ramanausko pasakojimai, esą „ne tik Prancūzkapiuose [Jurgionių kapinyne], bet ir daug kur kitur apie Kaliūkščius buvo išariama žmonių kaulų“. Kaliūkščių ir Jurgionių kaimų teritorijoje bei aplinkoje vertėtų atlikti plačius archeologinius žvalgymus.

Nei tarpukariu, nei sovietmečiu Jurgionių kapinynas nebuvo tyrinėtas. 1984 m. Jurgionių kapinyną žvalgė tuometinė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (labiau žinoma santrumpa MMT) [2, 22]. B. Dakanis 1987 m. paskelbtame straipsnyje „Mažai žinomi V–XII a. Rytų Lietuvos pilkapiai“ pirmą kartą kiek plačiau aprašė Jurgionių kapinyną. Jis fiksuoja tuo metu vietos gyventojų plačiai naudotus kapinyno pavadinimus: „Mogilkos“ ir „Prancūzų kapai“. B. Dakanio teigimu, suartame kalvos paviršiuje rasta degintų ir daug nedegintų žmonių kaulų, žalvarinės vytinės antkaklės lankelio gabalėlis, peilis ir žiestų puodų šukių. Spėta, kad kalvoje buvo pilkapių su degintiniais kapais ir yra II tūkstm. vidurio kapinynas [3, 60].

Jurgionių kapinyno archeologiniai tyrinėjimai buvo pradėti 2010  m. (vadovas doc.  dr.  M.  Vitkūnas; kartu dirbo ir perkasos Nr.  2 tyrimams vadovavo prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė) [11; 16, 151–157]. Per pirmąjį kapinyno tyrinėjimų sezoną buvo ištirtos dvi perkasos – Nr. 1 ir Nr. 2 (bendras plotas – 215 m²), rasti 27 kapai (Nr. 1–27). Taip pat aptikta pavienių žmonių kaulų. Rasti 174 registriniai radiniai (neskaičiuojant smulkių neregistruotų keramikos šukių). 2011 m. tyrimai Jurgionių kapinyne buvo tęsiami. Perkasoje Nr. 3 (80 m²) ištirti penki kapai (Nr. 28–32), tarp jų vienas dvigubas (Nr. 30A ir B). Kapuose ir pavieniui kapinyno teritorijoje aptikta 40 registrinių radinių [13, 175–179]. Atlikta 2010  m. ir 2011  m. tyrimų metu rastų žmonių palaikų antropologinė analizė (autorius prof. dr. Rimantas Jankauskas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas).

Po vienerių metų pertraukos 2013 m. Jurgionių kapinyno tyrimai buvo pratęsti. Ištirta perkasa Nr. 4 (80,8 m²). Rasta 17 kapų (Nr. 33–49), kapuose ir pavieniui kapinyno teritorijoje aptikti 105 registriniai archeologiniai radiniai [12; 14, 182–189]. 2014 m. buvo tęsiami detalieji archeologiniai tyrimai, ištirta perkasa Nr. 5 (40,5 m²). Rasti 5 kapai (Nr. 50–54; tarp jų vienas grupinis). Aptikti 97 registriniai archeologiniai radiniai [10].

Atlikta žmonių palaikų antropologinė analizė (autorė dr. Justina Kozakaitė, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas), taip pat rastų paukščių kaulų paleoornitologinė analizė (autorius Saulius Rumbutis, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus) bei gyvūnų dantų paleozoologinė analizė (autorius Vaclovas Gedminas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus).

Visi kapinyno tyrinėjimų metu rasti radiniai perduoti Trakų istorijos muziejui.

2010–2011  m. Jurgionių archeologinėje ekspedicijoje dirbo ir archeologinę praktiką atliko Vilniaus pedagoginio universiteto (nuo 2011 m. – Lietuvos edukologijos universitetas) Istorijos fakulteto studentai. 2013 ir 2014 m. daugelis ekspedicijos dalyvių buvo iš Rusijos atvykę Maskvos Jurgio Baltrušaičio vidurinės mokyklos (2) moksleiviai. Visuose tyrimų sezonuose dalyvavo ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentai, Vilniaus bei Kauno mokyklų moksleiviai, savanoriai talkininkai iš įvairių Lietuvos ir Rusijos vietovių. Nuo 2010 m. iki 2013 m. Jurgionių kapinyno archeologinius tyrinėjimus finansiškai rėmė leidykla „Versmė“ (vadovas – Petras Jonušas).

Jurgionių kapinyne mirusieji buvo laidojami XIV  a. pabaigoje  –  XVI  a. pradžioje. Kapinynas yra santykinai trumpos chronologijos (naudotas ne ilgiau kaip 150 metų). Jurgionių kapinyną paliko šalimais XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje gyvenusi bendruomenė. Bent dalis jos narių priklausė gana aukštam socialiniam sluoksniui, tikriausiai buvo bajorai. 2010–2011 m. ir 2013 m. vykdytų tyrimų metu kapinyne aptikta ginklų (kalavijas, ietigaliai, kirviai), pentinų, prabangių papuošalų (signetiniai žiedai, daugiakaroliai antsmilkiniai, auksuotas sidabrinis kabutis). Šie radiniai yra išskirtiniai vienalaikių viduramžių Lietuvos kaimo kapinynų kontekste. Galima kelti hipotezę, jog Jurgionių kapinynas galėjo būti XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje šalimais gyvavusio bajoro kiemo (sodybos) nekropolis.

Kapinyno teritorijoje randami pavieniai, veikiausiai ankstyvesni nei XIV–XV a., radiniai (žalvarinės įvijos, dalis kurių yra apsilydžiusios) leidžia spėti, jog šioje teritorijoje būta ir ankstyvesnio laidojimo paminklo, kuriame mirusieji laidoti pagal kremacijos paprotį. Taip pat neatmestina galimybė, kad kapinyno teritorijoje buvo ir viduramžių laikotarpio degintinių kapų (kiek ankstyvesnių ar netgi vienalaikių su tirtais griautiniais kapais), tačiau degintiniai kapai visiškai sunaikinti daugelį metų kapinyno teritorijoje dirbant žemę.

Jurgionių kapinyne aptiktus radinius, būdingus raiteliams, galima suskirstyti į kelias grupes: 1) pentinai ir jų dalys; 2) miniatiūrinė balnakilpė; 3) arklių dantys.

KAPAI SU RAITELIO ĮKAPĖMIS

Kape Nr. 2 (15–17 metų paauglio) prie kairės mirusiojo kojos, 10 cm į kairę (į kapo išorę) nuo padikaulių, rasta fragmentiškai išlikusio geležinio pentino dalis (1 pav.). Jis buvo orientuotas dygliu į kapo išorę. Išlikusios korpuso dalies dydis – 38 × 22 × 4 mm. Dyglio išlikusios dalies ilgis – 47 mm, plotis plačiausioje vietoje – 7 mm. Panašu, kad dyglio gale buvo žvaigždinis ratukas (dyglys tolyn nuo korpuso platėja, žymi dalijimo griovelio pradžia, tačiau šioje vietoje dyglys nulūžęs). Kitos įkapės – geležinė sagtis ir varinis žiedas.

Kapas Nr. 11 (18–19 metų vyro) buvo išskirtinis Jurgionių kapinyno kapų kontekste. Kapo duobės kontūrai visiškai neišryškėjo, karsto fragmentų nepastebėta. Iš kitų palaidojimų kapas išsiskyrė neįprasta griaučių padėtimi. Palaikai sudėti ne antropologine tvarka, be jokios aiškesnės logikos daugmaž 100 × 60 cm plote. Kaukolė buvo kiek žemiau nei daugelis kitų kaulų. Dubenkauliai buvo padėti skirtingose pusėse nuo kaukolės, ilgieji kaulai, šonkauliai bei kiti kaulai gulėjo be jokios tvarkos visame palaidojimo plote. Antropologiniai tyrimai rodo, kad kape yra vieno asmens skeletas. Siekiant paaiškinti neįprastą palaikų padėtį, iškeltos kelios versijos: 1) kape yra mūšyje žuvusio, žiauriai sužaloto kario palaikai; ši versija nepasitvirtino, nes kauluose nepastebėta sužalojimų pėdsakų; 2) kapas yra suardytas siekiant jį išplėšti; ši versija nepasitvirtino, nes kape rastos net penkios įkapės (2 pav.), įskaitant kirvį ir ietigalį; 3) kapas suardytas senkapio teritorijoje atliekant žemės ūkio darbus; ši versija mažai įtikima, nes skeleto kaulai guli gana kompaktiškai, nėra išsklaidyti. Straipsnio autoriaus nuomone, labiausiai tikėtina, kad kape buvo palaidoti visiškai suirę mirusiojo palaikai, atgabenti iš kitos vietos (galbūt kažkur toli nuo namų žuvusio kario palaikai, ilgai nepalaidoti ir suirę). Kapo viršuje ant šlaunikaulio buvo padėtas geležinis ietigalis. Kape be aiškesnės tvarkos taip pat buvo įdėti du geležiniai pentinai (radiniai Nr. 39, 40). Pirmojo pentino (radinys Nr. 39) korpuso išlikusios dalies dydis – 146 × 102 × 20 mm. Lankelio aukštis – apie 9 mm, storis – 2 mm. Dyglio ilgis – 43 mm, plotis plačiausioje vietoje – 12 mm. Dyglio gale buvo žvaigždinis ratukas (neišlikęs). Vienoje pentino lankelio pusėje išlikusi dirželio tvirtinimo vieta su skylute. Antrojo pentino (radinys Nr. 40) išlikusios korpuso dalies dydis – 135 × 81 × 44 mm. Lankelio aukštis – apie 9 mm, storis – apie 7 mm. Dyglio ilgis – 82 mm, plotis plačiausioje vietoje – 7 mm. Dyglio gale buvo žvaigždinis ratukas (dalinai išlikęs). Žvaigždinio ratuko spyglio ilgis – apie 10 mm. Dar kape rastas geležinis kirvis bei neaiškus geležinis dirbinys. Panašu, kad pastarasis dirbinys gali būti labai korodavusi pentino tvirtinimo dalis (radinys Nr. 41). Dalį dirbinio sudaro grandelė. Bendras į vieną rūdžių masyvą suaugusio dirbinio ilgis – 30 mm, plotis – 17 mm.

Kape Nr. 16 buvo palaidotas 45–50 metų vyras. Šis kapas (3 pav.) – išskirtinai turtingas. Prie dešiniojo mirusiojo šono buvo padėtas dviašmenis kalavijas, smaigaliu orientuotas link kojūgalio. Kalavijo geležtė perlaužta ties viduriu (veikiausiai bijant, kad kapas gali būti išplėštas ir brangi įkapė pagrobta). Per 1 cm žemiau kalavijo skersinio, 1 cm nuo geležtės į mirusiojo pusę, rasta geležinė sagtis – kalavijo makštų tvirtinimo prie diržo sistemos elementas. Ant kairės kojos šlaunikaulio rasta geležinė grandis. Ji taip pat veikiausiai buvo makštų tvirtinimo prie diržo sistemos elementas. Geležinė sagtis taip pat rasta tarp šlaunų, arčiau kairiosios šlaunies. Kairėje juosmens pusėje, virš kairiojo dubenkaulio, aptikti odinio diržo krepšio su žalvariniais apkalais likučiai. Krepšyje buvo įdėtas geležinis skustuvas, skiltuvas ir titnagas. Dešinės kojos padikaulių srityje rasta geležinė sagtis, veikiausiai buvusi pentino tvirtinimo elementu (radinys Nr. 62; 4 pav.). Ji geležinė, ovalo formos, kiek įlenkta į vidų. Sagties dydis – 31 × 31 mm, lankelio storis – 4,5 mm, liežuvėlio ilgis galėjo būti apie 30 mm (liko keli smulkūs sutrupėjusio liežuvėlio fragmentai). Tarp kojų, arčiau kairės kojos padikaulių, rastas geležinis pentinas (radinys Nr. 63). Jo dydis – 155 × 97 × 34 mm, lankelio aukštis – iki 12 mm, storis – 5 mm. Dyglio ilgis – 49 mm, plotis plačiausioje vietoje – 12 mm. Dyglio gale išlikęs žvaigždinis ratukas (8 spyglių). Du spygliai nulūžę, kiti sveiki. Abiejose pentino lankelio pusėse išlikę dirželio tvirtinimo elementai.

ATSITIKTINIAI RADINIAI

Kapinyno teritorijoje, buvusio armens sluoksnyje, rasti keli atsitiktiniai radiniai – raitelio ekipuotės elementai. Tai maža pentino dalis (radinys Nr. 96; 5 pav.) – geležinio lankelio fragmentas su kilpelės (dirželio tvirtinimui) likučiais gale. Dirbinio fragmento ilgis – 47 mm, lenkelio skersmuo – 6 mm, kilpelės aukštis – 19 mm. Taip pat rasta kur kas didesnė pentino dalis (radinys Nr. 151; 6 pav.), kurios dydis – 125 × 71 mm, lankelio aukštis – iki 12 mm, storis – 5 mm. Dyglio ilgis – 30 mm, plotis plačiausioje vietoje – 13 mm. Žvaigždinis ratukas neišlikęs. Vienoje pentino lankelio pusėje išlikę du dirželio tvirtinimo elementai, forma primenantys kriaukleles ir puošti atitinkamu ornamentu.

Dar vienas įdomus radinys yra miniatiūrinės balnakilpės dalis (radinys Nr.  97; 7 pav.) – geležinis lankelis su skylute kilpelės (dirželio tvirtinimui) viršuje. Apatinė balnakilpės dalis neišlikusi. Balnakilpės plotis buvo 85–90 mm, aukštis – daugiau nei 50 mm. Lankelis keturkampio skersinio pjūvio, jo storis – 4 mm. Skylutė dirželio tvirtinimui – 11 mm pločio.

ARKLIO DANTYS KAPUOSE

Labai įdomūs Jurgionių kapinyno radiniai, straipsnio autoriaus duomenimis, neturintys analogų vienalaikiuose griautiniuose XIV–XV a. Lietuvos kapinynuose, – į žmonių kapus įdėti arklio dantys. Kape Nr. 35 palaidotas 35–40 metų vyras. Kape buvo gana nemažai įkapių – peilis, akmeninis galąstuvas, skiltuvas ir titnago gabalėlis, dvi sagtys, labai korodavęs neaiškus geležinis dirbinys su žalvarine detale, gaidžio kaulai. Po kairiuoju dubenkauliu aptikti du arklio dantys (juos identifikavo V. Gedminas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus) [10, 110].

Kape Nr. 37 palaidotas 35–40 metų asmuo, galimai moteris. Kape rastos dvi keramikos šukės, žalvarinis klaustuko formos auskaras, peilis, skiltuvas (rad. Nr. 241, nuotrauka Nr.  51), orientuotas smaigaliu į kojūgalį, ašmenimis į kapo išorę. Tarp kelių buvo įdėta keramikos šukė (rad. Nr. 232), o kiek arčiau kojūgalio – arklio dantis. Tarp blauzdikaulių rastas geležinis skiltuvas (rad. Nr. 243). Taigi kape yra ir moteriškos įkapės (auskaras), ir vyrų kapams būdinga vyriška įkapė – skiltuvas.

Kaip interpretuoti arklio dantų dėjimą į kapus? Tikėtina, kad tai raitelio simbolis. Tam neprieštarauja ir dantų vieta kapuose – po sėdmenimis arba tarp kojų. Danijoje, Jelingo (Jelling) vietovėje, arklio dantis rastas labai turtingame pilkapyje, įrengtame X a., krikščionybės įvedimo šalyje laikotarpiu [21, 136]. Galbūt arklio danties dėjimas į kapą galėjo būti raitelio simboliu bendruomenėje, bent jau formaliai apkrikštytoje, bet realiai vis dar besilaikančioje įvairių su senuoju tikėjimu susijusių papročių? Manytume, kad XIV a. pabaigos – XV a. Jurgionių bendruomenė buvo būtent tokia.

RAITELIO REIKMENŲ TIPOLOGIJA, CHRONOLOGIJA, KONTEKSTAS

Raitelio reikmenys nėra dažna įkapė XIV a. pabaigos – XV a. Lietuvos griautiniuose kapinynuose. Eugenijus Svetikas, išanalizavęs šio laikmečio ginklus, rastus kapuose Lietuvos teritorijoje ir kai kuriuose Baltarusijos teritorijoje esančiuose kapinynuose, sudarė tokių radinių tipologiją ir apžvelgė raitelio aprangos detalių vietą kapuose [8, 87–90, 170–171]. Anot tyrėjo, trylikoje kapinynų (įskaitant Venzovščinos – Borok ir Venzovščinos – Gončarichos kapinynus dab. Baltarusijoje) 14 kapų rasta pentinų arba jų dalių. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad E. Svetiko kaip „III tipo pentinas su dvigubu lankeliu“ iš Kejėnų kapinyno (Raseinių r.) [8, 89, pav. 75: 1] veikiau gali būti laikoma miniatiūrinė balnakilpė.

Daugelyje kapų rasta po vieną pentiną. Tik Akmenių pilkapyno ir kapinyno (Kelmės r.) kape Nr. 22, Lepšių kapinyno (Šiaulių mst.) kape Nr. 4 ir Venzovščinos – Gončarichos kapinyno kape Nr. 10 rasta po du pentinus [8, 171]. Taigi Jurgionių kapinyno kapas Nr. 11 su dviem pentinais šioje grupėje yra ketvirtas.

Pentinų vieta kape labai įvairuoja. Jei Jurgionių kapinyne visuose kapuose, išskyrus kapą Nr. 11, kuriame griaučiai gulėjo ne anatomine tvarka, pentinai buvo padėti kairės kojos padikaulių srityje (kapai Nr. 2, Nr. 16), tai kai kuriuose kituose kapinynuose pentinai buvo aptikti ne tik ties kojūgaliu, bet ir ties galva, krūtine, juosmeniu. Tą galėjo sąlygoti lokalios laidojimo tradicijos.

Dviem iš trijų atvejų kapuose Jurgionių kapinyne kartu su pentinais buvo aptikti ir ginklai (kape Nr. 11 – su kirviu ir ietigaliu, kape Nr. 16 – su kalaviju). Tai aiškiai rodo, jog šie raiteliai buvo ir kariai, o kapo Nr. 16 atveju – ir aukšto socialinio statuso. Kalavijai XIV a. pabaigos – XV a. Lietuvos kapinynuose yra labai retas radinys (iki šiol buvo žinomi tik trys šio laikotarpio kapuose rasti kalavijai – iš Krūminių kapinyno (Varėnos r.) kapo Nr. 24, Kuršų kapinyno (Telšių r.) kapo Nr. 32 ir Šilelio kapinyno (Kauno r.) kapo Nr. 59. Nė viename iš minėtų kapinynų pentinas nebuvo rastas viename įkapių komplekse su kalaviju. Tai dar labiau pabrėžia Jurgionių kapinyno kapo Nr. 16 išskirtinumą.

Jurgionių kapinyno pentinai išsiskiria tuo, kad dviem atvejais yra dalinai išlikusios žvaigždutės (rad. Nr. 40 iš kapo Nr. 11 ir rad. Nr. 63 iš kapo Nr. 16). E. Svetiko teigimu, pentino žvaigždutė (be paties pentino) buvo rasta tik Bečių kapinyno (Ukmergės r.) kape Nr. 65 [8, 88–89, pav. 74: 4]. Visgi šis radinys neturėtų būti laikomas pentino žvaigždute, nes jame esanti skylutė yra ne apvali, bet ovali. Kapinyno tyrėjas G. Zabiela šį radinį įvardijo kaip žalvarinį žvaigždinį piniginės (dar vadinamos diržo krepšiu – aut. past.) apkalą [18, 360–361, pav. 41].

Pagal E. Svetiko tipologiją, daugelis (jei ne visi) Jurgionių kapinyne aptikti pentinai patenka į „II tipo pentinų su „žvaigždiniais ratukais“ grupę. Pagal koreliacinius klasterius tyrėjas datuoja šiuos pentinus XV a. [8, 87–89, pav. 74: 4]. Vienu atveju spėjama pentino dalis (atsitiktinis radinys Nr. 96) gali būti ir nuo I tipo (pagal E. Svetiką) pentino su dygliu, bet tai tėra prielaida.

Pentinai su žvaigždiniais ratukais buvo palčiai paplitę viduramžių Europoje nuo vakarinės žemyno dalies Atlanto pakrantėje iki Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės rytuose [19]. Pavyzdžiui, pentinas (radinys Nr. 63) iš kapo Nr. 16 savo formomis labai artimas Anglijos sostinėje Londone rastam pentinui, datuojamam XIV  a. II  puse [5, 138–139, fig.  333]. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktas panašus pentinas (inv. Nr. 960), kuriame lankelio galuose (kaip ir radinyje iš Jurgionių) taip pat yra išplotos auselės su dviem skylutėmis, datuojamas XIV a. pabaiga – XV a. I puse [1, 71, inv. Nr. 960].

Gerokai prasčiau išlikęs vienas pentinas (radinys Nr. 40) iš kapo Nr. 11. Londono miesto medžiagoje jam artimas XV a. I puse datuojamas pentinas [5, 138–139, fig. 333]. Kitas tame pačiame kape rasto pentino (radinys Nr. 39) lankelis yra kur kas mažiau išlenktas. Taigi viename kape rasti du pentinai nėra identiški.

Įdomus atsitiktinai rastas dalinai išlikęs pentinas iš Jurgionių kapinyno (radinys Nr. 151), kurio dirželio tvirtinimo elementai yra puošti kriauklės formos ornamentu. Galbūt tai gali būti susiję su krikščioniškoje Europoje populiariu kriauklės, kaip šv. Jokūbo simbolio, naudojimu. Neabejotina, kad bent dalis Jurgionyse aptiktų daiktų yra ne vietinės gamybos, bet atgabenti iš kitų kraštų kaip prekės arba trofėjai. Tarp jų gali būti ir raitelio ekipuotės elementų. Kriauklės simbolis, siejamas su šv. Jokūbu, puošia kai kuriuos XIV–XV a. ginklus, rastus Lenkijoje, Čekijoje, Suomijoje, Norvegijoje [17, 29]. Kodėl gi šis simbolis negalėjo atsirasti ir ant pentinų?

Miniatiūrinės balnakilpės dalis (radinys Nr. 97) iš Jurgionių kapinyno – gana unikalus radinys. XIV a. pabaigos – XV a. Lietuvos griautiniuose kapinynuose rastos balnakilpės – Diktarų kapinyno (Anykščių r.) kape Nr. 14 ir Pribitkos kapinyno (Rietavo sav.) kape Nr. 44. Galbūt miniatiūrine balnakilpe laikytinas radinys iš Kejėnų kapinyno kapo Nr. 41, E. Svetiko įvardytas kaip pentinas [8, 89, pav. 75: 1]. Išlikusį miniatiūrinės balnakilpės fragmentą iš Jurgionių kapinyno sudėtinga tipologizuoti. Šios balnakilpės forma artima balnakilpėms, aptiktoms XIV a. datuojamame žirgo kape Nr. 27 Kulautuvos kapinyne, Kauno r. (radiniai Nr. 266, 267, 270, 271) [4, 34, 82–83, pav. 147–148, 151–152]. Kartu galima pastebėti, kad miniatiūrinės balnakilpės dalis (radinys Nr. 97) savo forma artima V II (kirilica  –  B  II) tipo balnakilpėms pagal Germano Fiodorovo-Davydovo (Герман Фёдоров-Давыдов) tipologiją. Panašios balnakilpės pietų Rusijos stepių zonoje atsirado XII  a. ir gana ilgai buvo naudojamos Aukso Ordos teritorijoje [20, 32–33, 134, рис. 2]. Tipologiškai gana artimos ir XIII a. I puse datuojamame polovcams priskiriamame kape Rosavoje, greta Kanevo (Ukraina), rastos balnakilpės [7, 154–163, ryc. 3]. Šie pavyzdžiai leidžia manyti, kad miniatiūrinė balnakilpė iš Jurgionių gali būti susijusi su tam tikromis orientalistinėmis įtakomis lietuvių karių raitelių ekipuotei viduramžiais.

APIBENDRINIMAS

XIV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojamame Jurgionių kapinyne (Trakų r., Aukštadvario sen.) aptikti gana gausūs raitelio atributai. Kapuose Nr. 2 ir Nr. 16 rasta po vieną, o kape Nr. 11 aptikti du pentinai. Atsitiktinai armens sluoksnyje rastos dar dvi pentinų dalys ir miniatiūrinės balnakilpės dalis iš suardytų kapų. Pentinai, kurių išlikimo lygis nėra vienodas (dalis radinių labai paveikti korozijos, išlikę tik fragmentiškai), yra būdingi Vakarų ir Vidurio Europai (Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse yra pentinų žvaigždiniais ratukais, bet labai artimų aptiktiems Jurgionyse nežinoma). Dviem iš trijų atvejais kapuose rasti pentinai buvo iš įkapių kompleksų, kuriuose yra ir ginklų (kape Nr. 11 – kirvis ir ietigalis; kape Nr. 16 – kalavijas). Turtingas kapo Nr. 16 įkapių kompleksas liudija karį – raitelį – buvus aukšto socialinio statuso. Tipologiškai pentinui iš kapo Nr. 16 labai artimų radinių yra Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose ir Londono mieste. Be abejo, tipologiškai artimų pavyzdžių būtų galima rasti ir daugiau. Vienas atsitiktinai rastas pentinas turi dirželio tvirtinimo elementus, puoštus kriauklės motyvu. Galbūt šis puošybos elementas yra susijęs su krikščioniškoje Europoje plačiai paplitusiu šv. Jokūbo kultu. Miniatiūrinė balnakilpė gana artima rytietiškoms balnakilpėms, žinomoms dabartinės Ukrainos ir pietinės Rusijos teritorijose bei siejamoms su stepių klajokliais.

Jurgionių kapinyno medžiaga ženkliai praplečia žinias apie viduramžių Lietuvos raitelių ekipuotę, o kapuose Nr. 35 ir Nr. 37 aptikti arklio dantys laikytini raitelių simboliais ir yra unikalūs radiniai krikščionybės dar labai menkai paliestos Jurgionių bendruomenės nekropolyje.

Šaltiniai ir literatūra

MANVYDAS VITKŪNAS

Riding Gear Items from the Jurgionys Cemetery of the Late Fourteenth–Early Sixteenth Centuries