Lietuvių inteligento vaizdinys jaunimo žurnale Aušrinė (1910–1914 m.)

ĮVADAS

Periodinė spauda lietuvių inteligentijos savikūros procesuose atliko ypatingą vaidmenį. Rusijos imperijoje lietuvių inteligentija ilgą laiką negalėjo kurti legalių institucijų, kuriose vyktų šios naujos visuomenės grupės tapatybės formavimasis ir sklaida. Tad pirmieji lietuviški nelegalūs periodiniai leidiniai (Aušra (1) (1883–1886), Varpas (1889–1905), Žemaiczių ir Lietuvos apžvałga (1889–1896) ir kt.) buvo orientuoti ne vien į lietuviško nacionalizmo sklaidą, bet ir atliko simbolinę lietuvių inteligentijos konsolidaciją. Viename pirmųjų laikraščio Varpas numerių knygnešys, mokslo žinių populiarintojas, publicistas Juozas Adomaitis-Šernas (1859–1922) konstatavo: „uźdējome „Varpą“ dēl to tik, kad ne turējome iksziolaik tinkanczio laikrasczio dēl inteligencijos, dēl kurios lietuviszkas laikrasztis pagal musu nůmone rodēs reikalingu“ [3, 55]. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimas, leidimas kurti legalias mokslo, švietimo ir kultūros draugijas suteikė lietuvių inteligentijai naujų vienijimosi galimybių. Po 1905 m. pradėtos steigti lietuvių mokslo, kultūros ir švietimo draugijos, kuriose inteligentija užėmė vadovaujantį vaidmenį, palaipsniui atsirado atskiros lietuvių profesinės inteligentijos organizacijos. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais taip pat prasidėjo naujas kiekybiškai ir kokybiškai reikšmingas lietuvių periodinės spaudos augimo etapas. Greta plataus profilio, universalaus turinio, visuomeninės politinės krypties periodinių leidinių, orientuotų į plačią skaitytojų auditoriją, leisti laikraščiai ir žurnalai, skirti atskiroms skaitytojų grupėms. Šiuo laikotarpiu atsirado nauja periodinių leidinių grupė – jaunimui skirti vienkartiniai ir periodiniai leidiniai, kuriuos leido ne vien lietuvių politinės partijos, bet ir mokslo bei kultūros draugijos (2).

Palyginti su kitais Lietuvoje leidžiamais periodiniais leidiniais, jaunimo periodiniai leidiniai nebuvo trumpalaikiai. Su Aušrinės (3), Ateities (4), Pavasario (5) žurnalų kolektyvais siejami visuomeniniai judėjimai, „aušrininkų“, „ateitininkų“, „pavasarininkų“ organizacijų įvardijimai. Jaunimo periodiniai leidiniai žymėjo ir naujus lietuvių inteligentijos savikūros procesus. Kaip taikliai pastebėjo Vytautas Kavolis, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių inteligentija vis labiau domėjosi „savo pačios asmenine ir tautine individualybe“, ieškojo papildomų priemonių „šiai individualybei pažinti, atskleisti ir keisti“ [25, 42]. Kitaip tariant, XX a. pirmųjų dešimtmečių viešajame inteligentijos problemų diskurse dėmesys nuo inteligentijos tautinės misijos pasisuko kita kryptimi – prabilta apie inteligento vidinį pasaulį, jo moralines savybes. Čia jaunimo spauda atliko svarbų vaidmenį. Viena vertus, jau pirmajame žurnalo Aušrinė straipsnyje „Aušrinės uždaviniai ir keliai“ iškeltas uždavinys: „privalom savo jėgas įtempti sutvėrimui skaitlingo, sąmoningo ir veiklio inteligentijos sluogsnio. Yra tai pirmių-pirmiausias ir svarbių-svarbiausias mūsų uždavinys“ [1, 1]. Antra vertus, pirmasis Aušrinės redaktorius Stasys Šilingas (1885–1962) žurnale pabrėžė, kad lietuvių inteligentas privalo kiek įmanoma subalansuoti ir visuomeninį gyvenimą, ir savo asmens raidą: „Reikia rasti lygsvarą tarp savo asmens reikalų ir visuomenės reikalų“ [53].

Šio uždavinio įgyvendinimui Aušrinės redakcija, kurios pagrindą sudarė Maskvos lietuvių studentų draugijos nariai, teikė ypatingą dėmesį. Aušrinės reikšmę lietuvių inteligentijos tautinės ir socialinės tapatybės procesams pabrėžė nemažai amžininkų. Diplomatas Petras Klimas (1891–1969), vienas iš Aušrinės vėlesnių redaktorių, savo atsiminimuose akcentavo: „Aušrinė“ pažadino ir subūrė to meto pakrikusį ir išsibarsčiusį jaunimą į didelį būrį, užmezgė jo bendravimą tarpusavyje ir su liaudimi, sutvirtino jos lietuviškumą ir pasiryžimą išryškinti savo uždavinius ir kelius“ [26, 34]. Tiek Klimui, tiek ir Šilingui darbas žurnale buvo vienas iš pasaulėžiūros, taip pat kultūrinės, o iš dalies ir politinės veiklos etapų [13; 48]. Mykolas Biržiška (1882–1962), Maskvos lietuvių studentų draugijos narys, aktyviai rėmęs šio žurnalo pasirodymą, 1953 m. Los Andžele išleistoje studijoje Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą pabrėžė, kad žurnalas Aušrinė siekė spręsti opią to meto lietuvių inteligentijos stygiaus problemą, primindavo inteligentui tautinę pareigą „dirbti savo krašte ir savo žmonėms“, „statė lietuviškos savivokos uždavinį – pažinti savo kraštą ir jo žmones, tautos istoriją, literatūrą, tautosaką“ [9, 169].

Reikėtų pažymėti, kad Lietuvos istoriografijoje žurnalas Aušrinė buvo nagrinėtas vien iš knygotyros ir literatūros mokslų pozicijų: apibūdintas redaktorių ir darbuotojų kolektyvas [34, 185–187; 55, 113–115], paminėta, kad žurnalas sutelkė stipriausias kūrybinio jaunimo jėgas, paspartino lietuvių literatūrinės spaudos atsiradimą [18, 129; 31, 224]. Jo vaidmuo lietuvių inteligentijos individualios ir kolektyvinės savivokos formavimuisi nebuvo atskirai tyrinėtas. Tačiau šis žurnalas, jaunimo redaguotas ir jaunai lietuvių inteligentijos kartai skirtas, ženklino inteligentijos naujus savivokos procesus, o svarbiausia, šių procesų kaitą. Šiame straipsnyje siekiama apibūdinti lietuvių inteligento sampratą, kuria vadovavosi ir kurią skleidė Aušrinės redaktoriai ir bendradarbiai. Vertinant Aušrinėje išreikštų nuostatų inteligentijos atžvilgiu refleksiją, idėjų sklaidos kontekstą ir galimą jų poveikį pasitelkiamas XX a. pirmųjų dešimtmečių viešas inteligentijos problemų diskursas, pasireiškęs tiek plataus profilio, universalaus turinio, visuomeninės politinės krypties periodiniuose, tiek jaunimo leidiniuose. Tyrimas skirtas Aušrinės 1910–1914 m. išreikštų idėjų analizei. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais, palyginti su Rusijos imperijos laikais, lietuvių inteligentija, leisdama žurnalą Aušrinė, turėjo kitą veiklos kontekstą ir naujus vaidmenis lietuvių politiniame ir kultūriniame gyvenime.

LIETUVIŲ INTELIGENTO APIBRĖŽIMAS

Palyginti su kitais XX a. pirmojo dešimtmečio jaunimo periodiniais leidiniais, Aušrinės redaktorių ir korespondentų pagrindą sudarė studentai, tiksliau, Maskvos lietuvių studentų draugijos nariai. Ši draugija iš visų lietuvių studentų draugijų turėjo seniausias ir plačiausias veiklos tradicijas. Anot Mykolo Biržiškos, tyrinėjusio šios draugijos istoriją, lietuvių studentų švietėjiška organizacija Maskvos universitete susikūrė jau XIX a. 5 dešimtmečio pabaigoje [9, 167]. Apie 1880 m. šios slaptos organizacijos darbą atgaivino Maskvos universitete studijavę Jonas Šliūpas (1861–1944) ir Jonas Spudulis (1860–1920). Maskvos lietuvių studentų draugijos nariais skirtingais jos veiklos laikotarpiais buvo aktyvūs lietuvių inteligentai – Jonas Jablonskis (1860–1930), Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), Pranas Mašiotas (1863–1940), Jurgis Šlapelis (1876–1941), Kazys Grinius (1866–1950), Petras Leonas (1864–1938), parengęs šios draugijos veiklos statutą [33, 76–79]. Draugija šelpė savo narius, skatino užsiimti savišvieta, aktyviai bendradarbiauti nelegalioje lietuvių spaudoje. Jos nariai atskiromis temomis rengė referatus, skaitė juos draugijos susirinkimuose, siuntė korespondencijas periodiniams leidiniams – Lietuwiszkasis bałsas (1888–1889), Varpas, Ūkininkas. Su šios draugijos veikla taip pat susijęs atskiro periodinės spaudos tipo – laikraštėlių – atsiradimas. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais Maskvos lietuvių studentų draugija leido rankraštinius laikraštėlius „ Kalvis–Mełagis“ (1875–1876), „Aušra“ (1880–1881), o 1909 m. birželio 7 d. šios draugijos iniciatyva Maskvoje įvyko kelių lietuvių studentų draugijų atstovų susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas įsteigti jaunimui atskirą periodinį leidinį [37].

Šis Rusijos imperijoje studijavusio jaunimo sprendimas žymėjo jaunosios kartos lietuvių inteligentijos idėjinę bendrystę bei brandumą, pasitelkus atskirą socialinės komunikacijos priemonę, reikšti savo požiūrį į lietuvių kultūrinį ir politinį gyvenimą. Tai, kad Maskvos lietuvių studentų draugija numatė atsiliepti ne vien į Rusijos imperijoje studijuojančio jaunimo poreikius, bet apskritai rūpinosi lietuvių inteligentijos jaunosios kartos ugdymu, rodė sumanyto periodinio leidinio pavadinimo kaita. „[Jono] Basanavičiaus „Aušra“ buvo skirta visai lietuvių tautai, o mūsų laikraštis bus skirtas tik tautos dalelei – moksleiviams, tik jam kaip tik ir tiks kuklus ir drauge simboliškas aušros žvaigždės – „Aušrinės“ vardas“, – rašė atsiminimuose Rapolas Skipitis (1887–1976), tuo metu studijavęs Maskvos universitete [47, 226].

Pasirinktas Aušrinės pavadinimas rodo, kad žurnalo redaktoriai ir bendradarbiai lietuvių inteligentiją apibrėžė ne tiek pagal formalius požymius, kiek pagal jos kultūrinį, tiksliau, tautinį vaidmenį. Be to, jau pirmajame žurnalo straipsnyje „Aušrinės keliai ir uždaviniai“ vienareikšmiškai deklaruota, jog „inteligentija yra tautos gyvybės jėgų žadintoja, ji yra tautos Idėjos išreiškėja, tautos vedėja“ [1]. Būtent nuo inteligentijos, jos vaidmens priklausė lietuvių tautinio judėjimo, lietuvių tautos ateitis. Šiam priežastiniam ryšiui sustiprinti Aušrinės redakcija pasitelkė net poetinį apibūdinimą: „Kaip paukštis be sparnų negali liuosai skrajuoti, negal maitinties ir badu dvesi, taip tauta be inteligentijos negauna dvasiško peno ir jos likimas nacijinė mirtis“ [1]. Tokia inteligentijos apibrėžtis, susijusi su lietuvių tautos ateitimi, papildomai aktualizavo jaunosios inteligentijos kartos ugdymo svarbą. Aušrinės redakcija jau pirmaisiais žurnalo leidimo metais deklaravo „savo jėgas įtempti sutvėrimui skaitlingo, sąmoningo ir veiklio inteligentijos sluogsnio“ [1].

Žurnalas Aušrinė ypatingą dėmesį skyrė lietuvių inteligento veiklumui, tiksliau, jo visuomeniniam aktyvumui. Antai Šilingas, Maskvos lietuvių studentų draugijos vardu pristatydamas žurnalo leidybos projektą, akcentavo, kad naujasis periodinis leidinys bus nukreiptas „ne vien į moksleivijos išauklėjimą, bet ir jos prirengimą prie visuomeniško veikimo“ [51, 2]. Jis teigė, kad visuomeninės veiklos mokymosi pradai galimi vien per jaunimo organizacijas, ir buvo įsitikinęs, kad jaunoji lietuvių inteligentijos karta privalo burtis į draugijas, nes „kooperatiškas veikimas skatina proto lenktynes“, padeda suprasti savo savitumą ir originalumą [50, 7]. Reikėtų pastebėti, kad Šilingo mintį dėl jaunimo organizuotumo palaikė Ateities redakcija. Pranas Kuraitis (1883–1964), būsimasis ateitininkų organizacijos steigėjas, tuo metu studijavęs apologetiką ir etiką Miunsterio universitete, taip pat pabrėžė, kad „pirmas kelias prie visuomeninio darbo – tai kuopelės“ [30, 96]. Kuraičio manymu, „svarbu priprasti iš pradžių darbuotis siauresnėje dirvoje, svarbu išmokti būti geru menkos draugijelės sąnariu, kad paskui galėtum pajegti ne tik tai atlikti savo pridermes, kaipo sąnaris didelės draugijos – visuomenės“ [30, 96]. Todėl žurnaluose Ateitis ir Aušrinė dažnai buvo detaliai aprašoma lietuvių studentų draugijų visuomeninė veikla.

Kartu Aušrinės redakcija pabrėždavo, kad lietuvių inteligento visuomeninis aktyvumas priklauso nuo „sąmoningo piliečių priedermių atlikimo“, kurio ugdymui žurnalas skyrė ypatingą dėmesį. Šis žurnalas, skirtingai nei kiti to meto jaunimo periodiniai leidiniai, atskirą dėmesį sutelkė į studento, būsimo lietuvių inteligento, dvasios ryšių su „mūsų liaudimi, kultūra ir šeimyna“ stiprinimą [8, 33].

STUDENTIJOS SĄSAJŲ SU GIMTUOJU KRAŠTU STIPRINIMAS IR VISUOMENINIO AKTYVUMO UGDYMAS

Studentijos dvasinių ryšių su gimtuoju kraštu stiprinimą Aušrinės redakcija pradėjo nuo lietuvių kalbos simbolinės reikšmės suaktualinimo. Iš skirtingų socialinių sluoksnių kilusi lietuvių studentija, studijuodama Rusijos imperijos ir užsienio universitetuose, buvo daugiakalbė. Net Šilingas, pirmasis Aušrinės redaktorius, lietuvių rašomosios kalbos pradėjo mokytis baigęs mokslus Vilniaus valstybinėje berniukų gimnazijoje. Per porą metų tobulai išmokęs lietuvių kalbą, Šilingas pradėjo rašyti straipsnius į lietuviškus periodinius leidinius – pirmiausia Vilniaus žinias (1904–1909), Lietuvos žinias (1909–1915). Neatsitiktinai jau pirmuose Aušrinės numeriuose jis ragino studijuojantį jaunimą „kuo daugiau skaityti šia kalba, stengtis joje galvoti, išdirbti mokslinę terminiją“ [49, 6]. Juozas Papečkys (1890–1942), aktyvus Aušrinės korespondentas, tuo metu studijavęs teisę Maskvos universitete, skatino ugdyti lietuvių kalbos rašto įgūdžius. Todėl Aušrinės kolektyvo dėmesys grožinei kūrybai, jos kūrimui vertintinas ne vien kaip literatūrinio talento realizavimas, bet ir kaip lietuvių rašomosios kalbos mokymosi mokykla (6). Literatūrinė erdvė tapo pagrindinė įgyvendinant šiuos uždavinius. Papečkys, kaip ir Šilingas, buvo įsitikinęs, kad geras lietuvių kalbos mokėjimas būtinas lietuvių studentijai, kad ji taptų „šviesuomenės nariais ir visuomenės veikėjais“ [39, 8].

Jaunosios lietuvių inteligentijos kartos ryšiams su gimtuoju kraštu stiprinti buvo skirta ir kita Aušrinės iniciatyva. 1910 m. redakcija sumanė leisti atskirą priedą – Vasaros darbai, turėjusį paskatinti studijuojantį jaunimą per vasaros atostogas pažinti „savo kraštą, tautos istoriją ir literatūrą“ (7). Vasaros darbų darbuotojai taip pat buvo raginami rinkti etnografinio ir istorinio pobūdžio medžiagą. Dalis šios medžiagos buvo paskelbta, kita dalis perduota Lietuvių mokslo draugijos fondui [54]. Pavyzdžiui, Kazys Grinius, buvęs Maskvos lietuvių studentų draugijos narys, 1911 m. Vasaros darbuose pasidalijo surinkta informacija apie lietuvių kalbos padėtį Vilniaus ir Kauno gubernijose [17, 17]. Vasaros darbų korespondentas Sėjikas [?] 1912 m. pateikė instrukcijas, kaip jaunimas turėtų rinkti lietuvių tautosakos kūrinius [43], etnografinę medžiagą [8, 33]. Pažymėtina, kad Aušrinės iniciatyvą leidžiant Vasaros darbus palaikė Ateities redakcija: ji taip pat akcentavo tokių vasaros darbų svarbą savo leidinyje [38] ir pradėjo leisti atskirą priedą – Mūsų tautinės tvėrybės žiedai.

Lietuvos krašto, istorijos ir kultūros pažinimui, susietam su studentijos vasaros atostogomis, Aušrinės redakcija kėlė du tikslus: pirma, tokių pažintinių ekskursijų metu turėjo būti stiprinamos studentijos sąsajos su gimtuoju kraštu, antra, kraštotyrinės ekskursijos turėjo skatinti studentiją, būsimąją lietuvių inteligentiją, atlikti liaudies švietimo funkciją. Vienas aktyviausių Aušrinės darbuotojų, Klimo bendražygis leidžiant Marijampolės gimnazistams rankraštinį laikraštėlį „Mokinių draugas“ Albinas Iešmanta (1887–1988) teigė: „Sakysiu, reikia susipažinti ir supažindinti, tai yra ne tik ieškoti tų raisčių, kurie mums prijungtų prie tėvynės, bet ir augintis jos sieloj, ne tik sau teiktis gerą, bet kiek galima tarnauti ir kitiems“ [20, 108].

Akivaizdu, kad Rusijos imperijos universitetuose studijavusiam lietuvių jaunimui, ypač Maskvos lietuvių studentų draugijos nariams, atsakingiems už Aušrinės leidybą, rusų inteligentijos socialinis radikalizmas neretai tapdavo savišvietos ir kultūrinės veiklos pavyzdžiais. Rusų demokratinių ir radikaliųjų pažiūrų rašytojų ir poetų (Nikolajaus Černyševskio, Nikolajaus Dobroliubovo, Michailo Dostojevskio) darbuose, kuriuos skaitė Maskvos lietuvių studentų draugijos nariai, vienas iš pagrindinių inteligentijos uždavinių buvo „eiti į liaudį“, t. y. ją šviesti ir mokslinti. Šių pažiūrų įtaka Aušrinės redaktoriams ir korespondentams buvo stipri. Rašytojas Kazys Puida (1883–1945), Vilniuje susitikęs su Šilingu ir Romanu (Ramūnu) Bytautu (1886–1915), juos apibūdino kaip socialistus ir karštus nacionalistus: „Labai keistos jam pasirodė tokios pažiūros, kurios balansavo tarp lietuvybės ir dar neišblėsusio rusiško socializmo“ [48, 221]. Aušrinės redaktorius Klimas propagavo istorinį materializmą ir tuo metu būdingą socialistinę pasaulėžiūrą [13, 49], o savo atsiminimuose akcentavo: „Reikėtų dėl to visų pirma lavintis, bet ne tik lavintis, bet ir įsijungti į visuomenę, į liaudį, susiprasti su jos rūpesčiais ir vargais ir su ja suartėti, ją šviečiant ir jai talkaujant“ [26, 29].

„Ėjimą į liaudį“ kaip vieną iš lietuvių inteligentijos jaunosios kartos uždavinių pabrėžė ir Mašiotas – vyresniosios Maskvos lietuvių studentų draugijos kartos narys. 1913 m. Aušrinėje jis rašė: „Nežinau, kieno tas posakis, bet gerai nutaikytas pasakymas. Tikrai trūksta tarp mūsų inteligentijos ir liaudies tiltų, kad galėtumėme susisiekti. Mūsų inteligentija beveik visa kilusi iš liaudies – pažįsta jos vargus, supranta jos šauksmą, tik klasės ir kursai nuvedė ją nuo liaudies už neperbrendamos upės. Vienas antrą matom ir girdim, tik negalim vienas kitam rankos paduot, vieno arba antro kaip reikalas paremt“ [5, 15].

Aušrinės darbuotojai šalia deklaruoto tikslo tvirtinti lietuvių inteligentijos ryšius su liaudimi kėlė ir klausimą, kaip jį pasiekti. Povilas Žadeikis (1887–1957), tuo metu studijavęs chemijos mokslus Sankt Peterburgo universitete, primygtinai siūlė vasarojančiai studentijai aktyviai dalyvauti ūkio kuopelių, apšvietos draugijų veikloje, platinti žinias apie kooperaciją, lietuvišką spaudą, burti vietinio jaunimo draugijas [59, 91]. Slapyvardžiu pasirašęs kitas Aušrinės korespondentas siūlė rinkti kraštotyrinę medžiagą pagal tam tikras temas, pavyzdžiui, „darbo žmonių padėjimas ir jų ateitis, kooperacija, valsčiaus ir parapijų reikalai“ [21]. Antanas Jaroševičius (1870–1956), tuo metu mokytojavęs Orlove, lietuvių jaunosios kartos inteligentijos žvilgsnį ir darbus siūlė nukreipti ten, „kur liaudies tarpe užvis mažiausia kultūriškų spėkų, kur liaudis mūsų inteligentijos apleista“ [24]. Jaunajai lietuvių inteligentijos kartai Jaroševičius patarė aktyviai įsitraukti į Vilniaus kaip naujosios Lietuvos sostinės idėjos skleidimą ir įgyvendinimą. „Vilnius yra sulenkėjęs, bet nemiręs Lietuvai,“ – 1911 m. Aušrinėje teigė Jaroševičius [24].

JAUNOJI LIETUVIŲ INTELIGENTIJOS KARTA: TARP VISUOMENIŠKUMO IR INDIVIDUALUMO

Gydytojas Stasys Matulaitis (1886–1956), buvęs Maskvos lietuvių studentų draugijos narys, savo atsiminimuose prisipažino, kad jį sujaudino 1888 metų rusų rašytojo Levo Tolstojaus (1828–1910) kreipimasis į Rusijos inteligentiją, raginęs prieš „einant į liaudį“ lavintis patiems. Reikėtų pažymėti, kad jau parengiamuosiuose Aušrinės leidimo projektuose šalia nemenko dėmesio lietuvių inteligentijos visuomeniškumo ugdymui buvo akcentuotas inteligento individualumo puoselėjimas. 1910 m. Šilingas straipsnyje „Kas daryti?“ teigė, kad jaunosios kartos lietuvių inteligentas privalo kiek įmanoma subalansuoti ir visuomeninį gyvenimą, ir savo asmens raidą: „Dar jaunystės, ideališko ūpo dienomis svarbu išauklėti savyje visuomeninį jausmą, svarbu įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, bet daug kuo plačiausią dirvą savo asmens individinėms privalybėm plėtotis. Reikia rasti lygsvarą tarp savo asmens reikalų ir visuomenės reikalų“ [53]. Šias savo mintis Šilingas pakartojo ir Lazdynų Pelėdos (Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, 1867–1926) kūrinio „Klaida“ (1909), aprašančio lietuvių inteligentijos tipus, recenzijoje.

Aušrinės aplinkoje buvusią itin stiprią individualizmo idėją bandyta derinti su visuomenės interesais. Skipitis atsiminimuose rašė: „pažangos esybę tveria ne užstelbimas individinio gyvenimo, tik jo plėtojimas ir taikinimas prie kolektyvinio gyvenimo“ [47, 267]. Lietuvių inteligento individualizmo ugdymui ir jo puoselėjimui daugiausia dėmesio skyrė Bytautas. Aušrinėje skelbtame straipsnyje „Tauta ir tautiška sąmonė“ Bytautas teigė, jog visuomenės progresas neatsiejamas nuo kiekvieno jos nario individualumo, bendruomenės reikalai neturi užgožti asmens, todėl natūraliai iškyla individualių polinkių ir bendruomeninių poreikių derinimo klausimas. Kiekvienas asmuo, anot Bytauto, „trokšta išplėsti visus savo veiklius ir liuosai ir savotiškai išgyventi save“ [10, 179]. Išgyventi save galima tik jaučiant savos patirties ypatingumą ir savitumą, savęs išgyvenimas, vidinių savybių plėtojimas ir realizacija pateikiami kaip esminis, prigimtyje užkoduotas žmogaus veiklos imperatyvas.

Bytauto iniciatyva 1912 m. Aušrinėje buvo įvestas atskiras skyrius „Lavinimosi reikalai“ [12, 30]. Kaip pastebėjo Regina Jankauskaitė, šiame skyriuje skelbiamą knygotyrinę medžiagą galima suskirstyti į keletą poskyrių: lavinimuisi skirtos literatūros sąrašai, leidinių recenzijos ir naujų spaudinių apžvalgos [23, 15]. Aušrinės redakcija buvo įsitikinusi, kad jaunimo lavinimasis skaitant atitinkamą literatūrą padės būsimajai lietuvių inteligentijai „rimtai, sąmoingai, nuosekliai susitverti pasaulėžiūrą, tiksliai nusitiesti veiklaus gyvenimo taką“ [32]. Skaitymui buvo spausdinama bendram išprusimui skirta medžiaga [52], pateikiami išrašai iš specializuotos literatūros [11; 19; 28]. Intelektualią savišvietą siūlyta organizuoti pagal individualius norus ir polinkius [19].

Jeigu Aušrinėje Bytauto iniciatyva buvo iškelta jaunojo lietuvių inteligento intelektualinės savišvietos svarba, tai Ateitis daug dėmesio skyrė dorovinei, moralinei būsimojo inteligento saviugdai. Maskvos universiteto teisės fakulteto studentas Pranas Dovydaitis (1886–1942), palikęs Aušrinės redakciją dėl nesutarimų tikėjimo klausimais (8), teigė, kad protas ir mokslas turi tarnauti jaunojo lietuvių inteligento dvasinio gyvenimo tobulinimui. Pasak Dovydaičio, kiekvienam gimusiajam Dievas skyrė individualią dvasią, apibrėžė gyvenimo planą, numatė tikslą. To tikslo įgyvendinimas priklauso nuo konkretaus žmogaus – jam Dievas davė visišką laisvę ir teisę apsispręsti, kaip elgtis. Tačiau viena iš žmogaus pareigų – nuolatinis savęs tobulinimas, kuris būtinas „visuomenės švietimo pridermių atlikimui“ [15, 8].

Ateities korespondentas Povilas Dirkis (1889  –  po 1912) straipsnyje „Gelbėkime Lietuvius moksleivius“ siūlė susirūpinti studijuojančio jaunimo dorovės principais. Jo nuomone, „turime į jaunos moksleivijos tarpą butinai stengtis naują srovę įnešti, steigiant iš doresniųjų, prakilnesniųjų kuopeles, dedant į pamatą krikščioniškus idealus“ [38, 129]. Dirkio nuostatoms pritarė ir kiti Ateities korespondentai, kurių daugumą sudarė katalikiškos pasaulietinės inteligentijos atstovai, teigę, kad išvykęs studijuoti jaunimas išsižada „religijinio pajautimo“, ir tai sąlygoja jaunojo lietuvių inteligento „apsileidimą kultūriškame darbe, stoką pasišventimo, meilės tėvynei“ [2, 169].

Ateities korespondentai pastebėjo paternalistinio požiūrio į savo gimtąją socialinę aplinką atsiradimą kaip vertybinių nuostatų kaitos pasekmę. Antai grafikas Petras Rimša (1881–1961), metęs studijas Krokuvos dailės akademijoje ir grįžęs į gimtinę, nuogąstavo, kad atvykę atostogų jaunuoliai namuose elgiasi lyg ponaičiai: „Į klausimus atsakom nenoriai. Mums pasirodo jų visos šnekos tuščios, mums nesvarbios, mums reikia daug rimtesnių dalykų. Ir mes atsiradę pas kaimiečius jaučiames lyg sergantys“ [42, 278]. Rimšos manymu, inteligento visuomeninė funkcija – būti šalia liaudies, kad „būtume saviškiais šeimynos nariais“ [42, 278].

Reikėtų pažymėti, kad Ateities redakcija taip pat ėmėsi jaunimo, likusio gyventi savo gimtosiose apylinkėse, vertybinių nuostatų koregavimo, kitaip tariant, prižiūrėjo jaunimo socialinės ir kultūrinės veiklos strategijas (neformalius ratelius, bendravimo ritualus, laisvalaikio formas). Ateities darbuotojai, kurių daugumą sudarė dvasininko kelią pasirinkęs jaunimas, inicijavo leidinių Jaunimas ir Pavasaris leidybą. Tiesa, ilgainiui Jaunimas, nukreiptas į kaimo bendruomenės jaunimo sveikatos problemų, švenčių reguliavimo, sporto draugijų propagavimą, perėjo į Lietuvos demokratų partijos įtaką (pradėtas leisti kaip Lietuvos ūkininko priedas). Šiame periodiniame leidinyje, kaip ir Aušrinėje, daug dėmesio skirta skaitymo svarbai, kuris vertintas kaip jaunimo lavinimosi pagrindas. Jaunimas net atskirai spausdino instrukcijas, kaip organizuoti skaitymą, kad jis turėtų „daugiau naudos“. Skaitytojai raginti svarbesnes vietas pasižymėti ir užsirašyti, nes „lavinimos reikalui skaitant tie užrašai ir galvojimai tai, kaip valgant kramtymas“ [41], platinti knygas sodžiuje ir miesteliuose [48]. Lygiagrečiai laikraštis Jaunimas, kaip ir žurnalas Aušrinė, spausdino rekomenduojamos skaitymui literatūros sąrašus [44, 45, 46], o laikraštyje Pavasaris, kuris išliko Ateities redakcijos įtakoje, šalia „tikybiškai-doriškų straipsnelių“ [40] teiktos žinios iš įvairių mokslo sričių.

MOTERYS – LIETUVIŲ INTELIGENTIJOS DALIS

Žurnale Aušrinė įsiplieskusi diskusija rodo, kad ši redakcija tautos ateities vizijoje moteris skatino matyti ne vien kaip žmonas ir motinas, siekiant įgyvendinti tautinės inteligentų šeimos projektus (9), bet ir kaip visuomeninės veiklos partneres. Aušrinė pabrėžė moterų dalyvavimo tautinės inteligentijos kūrimo procesuose būtinumą, ragino jas būti visuomeniškai aktyvias.

Jau pirmuose Aušrinės numeriuose siekta keisti lietuvių visuomenės nusistovėjusį požiūrį į moterų bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, sąlygas moterų sąmoningumui vystytis, gebėjimą savarankiškai ir organizuotai veikti. Aktyvi Aušrinės narė Aldona Didžiulytė (1888–1968), tuo metu dirbusi mokytoja pradinėse mokyklose Lietuvoje, vienareikšmiškai teigė, kad aktyvesnę vyrų nei moterų visuomeninę raišką sąlygojo vien tai, kad moterys ilgą laiką „negalėjo lavinti savo prigimto gabumo ir proto“ [14]. Kita Aušrinės korespondentė Agnietė Ambraziejūtė (1891–1980), Maskvos lietuvių studentų draugijos narė, atkreipė dėmesį į tai, kad valstiečių bendruomenė „dukrelę per ašaras leidžia mokytis gimnazijoje“ [4]. Be to, atvykusi atostogų jaunoji mergina, skirtingai nei vaikinas, negali skirti laiko saviugdai – ekskursijoms, knygų skaitymui: „Jauna gimnazistė, skirtingai nei gimnazistas, pasiima grėblį ir šakes“ [4]. Ambraziejūtė deklaravo, kad įsisiūbavus industrializacijos ir urbanizacijos procesams, kurie sparčiai keitė socialinę struktūrą ir vaidmenis, itin maža lietuvių visuomenės dalis matė būtinybę leisti merginas į aukštąjį mokslą, siekti profesinės karjeros. Aušrinės redakcija įsitraukė į šių visuomenės nuostatų kaitą. Neatsitiktinai žurnalo redaktorius Klimas parengė ir išspausdino didelės apimties straipsnį, skirtą „moterų klausimui“ [27], kuriame buvo pristatoma moters vaidmens svarba tautinėje ir visuomeninėje veikloje.

Aukštąjį išsilavinimą įgijusių moterų aktyvesnį įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą akcentavo ir kiti šio žurnalo korespondentai, atstovavę jaunajai lietuvių inteligentijos kartai. „Galų gale mes turime suprasti“, – rašė slapyvardžiu pasirašiusi viena iš korespondenčių, – „kad gyvenimas atskiro žmogaus yra surištas su visuomene, kad mūsų likimas daugiau priklauso nuo visuomenės sutvarkymo, ne kaip nuo atskirų mūsų pačių ypatybių“ [57]. Kitaip tariant, pradedama suvokti, kad privatus (atskiras) kiekvieno žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo visuomenės, kurioje gyvenama. Susiejus šias sritis (viešą ir privačią) tarpusavio priklausomybės ryšiais, tampa aišku, kad moterų gyvenime pokyčiai turi vykti ne tik namų, bet ir viešoje erdvėje. Kaip argumentas, kad moterys ne ką prasčiau gali dirbti ir dirba viešą kultūrinį darbą, Ambraziejūtė pasitelkė moterų rašytojų pavyzdį: „O jei imtumėm rokuoti rašytojus ir rašytojas nuošimčiais sulig inteligentijos skaičiaus, gal ne mažiau rastumėm moterų. Tik paimkim dabartines veikėjas: Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę, Bitę“ [4]. Ambraziejūtė viltingai žiūrėjo į moterų ateitį, tikėdama, kad vis didesnės moterų galimybės lavintis, siekti aukštojo išsilavinimo keis jų padėtį visuomenėje, leis dalyvauti tautinės inteligentijos kūrimosi procesuose.

IŠVADOS

Žurnalas Aušrinė, skirtas lietuvių inteligentijos jaunajai kartai ir kurtas šios kartos atstovų, leidžia pažinti šios visuomenės grupės kolektyvinį mąstymą. XX a. pirmųjų dešimtmečių jaunoji lietuvių inteligentijos karta buvo apibrėžiama ne pagal formalius požymius, o pagal tautinį inteligentijos pobūdį. Aušrinės darbuotojai buvo įsitikinę, kad būtent nuo inteligentijos, jos vaidmens priklausė lietuvių tautinio judėjimo, lietuvių tautos ateitis. Tačiau skirtingai nei kita to meto periodika, šio žurnalo redakcija pagrindinį dėmesį skyrė ne vien lietuviško nacionalizmo idėjų sklaidai, o ieškojo būdų inteligento visuomeniniam aktyvumui, jo ryšiams su gimtuoju kraštu, kitais visuomenės sluoksniais stiprinti. Neatsitiktinai būtent Aušrinės aplinka susiejo studentijos vasaros atostogas su Lietuvos krašto, istorijos ir kultūros pažinimu, skatino studentiją aktyviai dalyvauti ūkio kuopelių, apšvietos draugijų veikloje, burti vietinio jaunimo draugijas. Lygiagrečiai šis žurnalas sprendė inteligentijos individualių polinkių ir bendruomeninių poreikių derinimo klausimą. Aušrinės darbuotojai vieni iš nedaugelio tvirtino, kad lietuvių inteligentas negalės deramai atlikti visuomeninių funkcijų, jei nesirūpins individualumo puoselėjimu – moraline saviugda ir intelektualiu išprusimu. Šio žurnalo redakcija, įvesdama atskirą skyrių „Lavinimosi reikalai“, pateikė studijuojančiam jaunimui rekomenduojamos literatūros sąrašus, kurios skaitymas padėtų jaunajai lietuvių inteligentijos kartai susikurti pasaulėžiūrą ir pasirinkti gyvenimo būdą. Žurnale Aušrinė įsiplieskusi diskusija rodo, kad jaunoji lietuvių inteligentijos karta moteris skatino matyti ne vien kaip žmonas ir motinas, bet ir kaip visuomeninės veiklos partneres. Redakcija akcentavo moterų dalyvavimo tautinės inteligentijos kūrime būtinybę, ragino moteris būti visuomeniškai aktyvias.

Šaltiniai ir literatūra

OLGA MASTIANICA-STANKEVIČ

The Image of the Lithuanian Intellectual in the Youth Magazine Aušrinė (1910–1914)