Antros kartos emigrantai iš Lietuvos Norvegijoje: tarp Lietuvos ir Norvegijos?

ĮVADAS. TRANSNACIONALIZMAS IR ANTROS KARTOS IMIGRANTAI

Akivaizdu, kad pastarųjų laikų migracija kiekybiškai ir kokybiškai skiriasi nuo ankstesnių migracinių bangų (pvz., iki Antrojo pasaulinio karo, žr. plačiau [12]). Nesiplėsdami į debatus apie pakitusią ekonominę / politinę situaciją, kuri, be abejonės, turi įtakos migracijos procesui, šiame straipsnyje labiau akcentuosime tapatumų procesus migracijoje, kuriems didžiulį poveikį daro šiuolaikinės komunikacijų technologijos bei laiko / vietos kompresija [9]. Pakitęs migracijos pobūdis skatina permąstyti dominuojančius teorinius svarstymus apie migrantų įsiliejimą / neįsiliejimą į naują visuomenę, jų santykį su kilmės valstybe. Iki šiol dominavę diasporos ir asimiliacijos modeliai yra kritiškai iš naujo permąstomi, siūlomos naujos alternatyvos. Viena alternatyva, atliepianti globalizacijos poveikį migracijoje, yra transnacionalizmo teorinė prieiga siekiant suprasti šiuolaikinius migracinius procesus. Transnacionalizmas nėra nauja sąvoka, ji socialiniuose moksluose vartojama daugiau nei du dešimtmečius. Vienas pirmųjų yra L. Basch, N. Glick-Schiller ir C. Szanton-Blanc pateiktas transnacionalizmo apibūdinimas: „Mes apibrėžiame „transnacionalizmą“ kaip procesą, kurio metu imigrantai kuria ir palaiko kompleksinius socialinius ryšius, sujungiančius jų kilmės ir gyvenamosios vietos visuomenes. Mes vadiname šiuos procesus transnacionalizmu, akcentuodami, kad daug imigrantų šiandien kuria socialinius laukus, kurie peržengia geografines, kultūrines ir politines ribas“ [1].

Šiuolaikinės transnacionalizmo studijos remiasi tyrinėjimais, kuriuose pabrėžiama, kad šiandieniniai migrantai peržengia vienos nacionalinės valstybės ribas ir vienu metu dalyvauja keliose nacionalinėse realybėse [3]. Anksčiau socialiniuose moksluose vartota imigranto sąvoka transnacionalizmo studijose sulaukė kritikos, nes ši sąvoka daugiau nurodo į žmones, kurie atvyko į kitą šalį, palikę juos siejančius ryšius su kilmės šalimi, ir kurie atvykimo šalyje kuria savo naujus namus ir prisitaiko prie naujos visuomenės [1]. O sąvoka migrantai labiau akcentuoja laikiną buvimą naujoje šalyje, kai atvykstama į naują šalį tik užsidirbti ir po tam tikro laiko grįžtama atgal [1]. Tačiau realybė rodo, kad abi sąvokos pasirodė nesančios tinkamos šių dienų migraciniams procesams apibūdinti. Šių laikų imigrantai palaiko ryšius, gyvenimo modelius ir ideologijas, kurios peržengia vienos ar kelių valstybių ribas. Tokių migrantų, kurie vietoje to, kad paliktų vieną visuomenę ir taptų kitos visuomenės dalimi, apibūdinimui imta taikyti transmigrantų sąvoką. Šia sąvoka siekiama parodyti, kad ankstesnės migraciją aiškinusios teorijos, kurios vadovavosi daugiausia evoliuciniu modeliu, pagal kurį migrantai buvo matomi kaip linkę integruotis, o vėliau visiškai asimiliuotis į naują visuomenę (žr. plačiau [2; 6]), nepaaiškina, kaip šiuolaikiniai migrantai globalizacijos procese išlaiko daugialypius ryšius iš karto su keliomis visuomenėmis (1).

Natūraliai kyla klausimas, ar transnacionalizmas yra pirmos kartos projektas. Tai vienas labiausiai diskutuojamų klausimų transnacionalizmo literatūroje. Pasak N.  Glick-Schiller ir G. E. Fourono [7], antros kartos transnacionalizmas yra viena aršiausiai aptariamų temų mokslinėje literatūroje ir konferencijose. Asimiliacijos teorijos šalininkai teigia, kad transnacionalizmas baigiasi su pirma (i)migrantų karta. O transnacionalizmo šalininkai atranda įrodymų, kad transnacionalizmas nesibaigia pirma karta ir toliau atliepia šiuolaikinės migracijos sampratą.

Šio straipsnio tikslas  –  atskleisti antros kartos (i)migrantų iš Lietuvos, gyvenančių Norvegijoje, saistymosi su Lietuva ir Norvegija sampratas. Pravartu plačiau paaiškinti, kodėl antra karta šiuolaikiniuose migracijos tyrimuose sulaukia išskirtinio dėmesio.

Antros kartos (i)migrantų integracija yra gana plati tema, tačiau mes tik bendrais bruožais aptarsime esminius jos aspektus. Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad terminas antros kartos (i)migrantai čia vartojamas plačiąja prasme: apimami ir tie (i)migrantai, kurie gimė Lietuvoje ir į Norvegiją atvyko su tėvais būdami vaikai – tokiems (i)migrantams kartais taikomas 1,5 kartos (i)migrantų apibūdinimas [13].

Teorinė literatūra [13; 12] apie antros kartos (i)migrantus pateikia gana platų inkorporavimo į naują visuomenę vaizdą. Asimiliacija yra viena dažniausiai minimų sąvokų kalbant apie antros kartos (i)migrantus. Tačiau ši sąvoka dažnai yra kritikuojama, nes empiriniai duomenys dažniau pateikia sudėtingesnį, daugiakryptį inkorporavimo vaizdą. Jolanta Kuznecovienė [11], remdamasi Dwaine’u Plaza ir Alainu Simmonsu, teigia, kad antros kartos (i)migrantai, konstruodami savo etnines tapatybes, pasirenka vieną iš kelių būdų: asimiliaciją arba hibridinės tapatybės konstravimą [11]. Kiti autoriai siūlo permąstyti ir asimiliacijos modelį, pasiūlydami kompleksiškesnį jos vaizdą. Vietoj asimiliacijos, kaip linijinio proceso (pagal kurį atvykę į naują šalį (i)migrantai neišvengiamai asimiliuojasi ir nutraukia ryšius su savo kilmės šalimi), kai kurie autoriai [13] siūlo segmentinės asimiliacijos modelį, pagal kurį įmanomi trys asimiliacijos / akultūracijos į naują visuomenę būdai: darni akultūracija (consonant), disonuojanti akultūracija (dissonant) ir selektyvi akultūracija  [13]. Pirmuoju atveju vaikai ir tėvai palaipsniui integruojasi į priimančios šalies (šalies, į kurią atvyko) kultūrą ir palaipsniui užmiršta savo kilmės šalies kultūrą. Antruoju atveju vaikai sparčiau nei jų tėvai integruojasi į naują visuomenę. Trečiuoju atveju tėvai ir vaikai palaipsniui integruojasi į naują visuomenę, bet tuo pačiu metu išlieka stipriai susisaistę su savo etnine bendruomene.

Šiame straipsnyje keliami uždaviniai: remiantis lauko tyrimų duomenimis, parodyti kaip antros kartos (i)migrantai saistosi su priimančia šalimi (Norvegija); koks jų santykis su kilmės valstybe (Lietuva), kokie svertai nulemia lietuviškos pilietybės išsaugojimą / atsisakymą ir / ar norvegiškos pilietybės priėmimą.

Straipsnis remiasi keturiais lauko tyrimais, atliktais 2008  m. Osle ir Haldene, 2012 m. – Osle, 2016 m. – Stavangeryje, 2017 m. – Trumsėje (2). Šių tyrimų metu buvo atlikta daugiau kaip 70 pusiau struktūruotų interviu (3) su migrantais iš Lietuvos, gyvenančiais Norvegijoje. Tik nedidelė dalis šių informantų gali būti priskirta antrai kartai.

Šiame straipsnyje remiamasi penkių informantų (1 vyras, 4 moterys) interviu, atliktais Osle ir Trumsėje 2008–2017 metais. Viena informantė formaliai netenkina antros kartos imigranto apibrėžimo, nes į Norvegiją iš Lietuvos išvyko jau būdama septyniolikos metų. Tačiau reikia pabrėžti, kad ši informantė Lietuvoje yra augusi mišrioje norvego ir lietuvės šeimoje, ankstyvojoje jaunystėje daug laiko praleisdavo Norvegijoje, pas tėvo gimines. Manyčiau, kad su išlygomis ji taip pat gali būti traktuojama kaip antros kartos (i)migrantė, kadangi jos matymas yra kitoks, palyginti su pirmos kartos (i)migrantais. Be jokios abejonės, „kitoniškumui“ turėjo įtakos gyvenimas mišrioje šeimoje ir savęs traktavimas kaip priklausančios dviem visuomenėms – Lietuvos ir Norvegijos.

Lauko tyrimai buvo atliekami įvairiu metu skirtingose vietose, tačiau tematiškai jie siejasi. Sprendžiant iš informantų pasisakymų, sudėtinga teigti, kad laiko skirtumas turėtų esminės įtakos nusakant savo santykį su kilmės valstybe (Lietuva) ir Norvegija. Reikia įvertinti ir tai, kad antros kartos (i)migrantų iš Lietuvos Norvegijoje nėra gausu – lietuviai šią šalį migracijai atrado pakankamai neseniai. Žymesnis (i)migrantų iš Lietuvos skaičiaus didėjimas fiksuojamas tik pastarąjį dešimtmetį (4) ir dėl to gimusių ar atvykusių į šią šalį pakankamai ankstyvame amžiuje ir šiuo metu sulaukusių pilnametystės nėra gausu. Įvertinus šias aplinkybes, šio straipsnio išvados negali būti laikomos kaip atspindinčios visos antros kartos (i)migrantų iš Lietuvos Norvegijoje laikyseną, tačiau laikytinos bent iš dalies užčiuopiančios tam tikrus saistymosi su abiem valstybėmis aspektus.

„SAVI“ AR „KITI“ NORVEGIJOJE?

Jau anksčiau esu rašęs  [4] apie tai, kaip Norvegijoje vyksta ,,savo“ ir ,,kito“ konstravimas. Šioje vietoje tik trumpai priminsiu esminius norvegų visuomenės „įsivaizduojamo panašumo“ bruožus apibrėžiant ,,savą“ ir ,,kitą“ – tai svarbu norint aiškiau suprasti toliau straipsnyje analizuojamą lauko tyrimo medžiagą.

Ne vienas norvegų mokslininkas sutinka, kad norvegams priimtinas etninis klasifikacinis skirstymas į „savus“ ir „kitus“ (žr. [8; 10]). Pastarasis skirstymas remiasi etniškai suvokiamu „mes“ ir „jie“, pilietybė šioje klasifikacijoje nėra svarbi, t. y. eilinių žmonių klasifikaciniame galvojime labiau akcentuojamas etniškumas nei formali pilietybė. Be jokios abejonės, čia nekalbama apie formalių pilietinių teisių viršenybę etniniams norvegams. Svarbiausia, ką norėčiau pabrėžti, – tai, kad norvegai linkę „save“ ir „kitą“ matyti vartodami etnines-prigimtines kategorijas. Iš dalies dėl šios priežasties visi (i)migrantai gana sunkiai integruojasi į Norvegijos visuomenę, ir išlieka gana aiški atskirtis tarp dominuojančios daugumos bei etniškai ir rasiškai apibūdinamų mažumų (i)migrantų). Mariane Gullestad, žymi norvegų antropologė, pateikė iškalbingą iliustraciją, apibūdinančią etninio klasifikacinio mąstymo pavyzdį. Savo straipsnyje [8] ji aprašo situaciją, kai universiteto profesoriui paskambino nepažįstama moteris, norėdama pasiaiškinti, ką reiškia sąvoka innvandrer (liet. imigrantas):

„Ji papasakojo, kad gimė Indijoje ir užaugo ten, tačiau Norvegijoje gyveno daug laiko. Anot profesoriaus, ,,norvegiškai ji kalbėjo gerai, bet netobulai“. ,,Aš gyvenu Norvegijoje daug laiko, – pasakė ji profesoriui. – Aš pažįstu Norvegiją, tapau Norvegijos piliete ir noriu sužinoti, ar aš vis dar imigrantė?“ ,,Taip, – atsakė profesorius, aiškindamas problemą leksiškai. – Jūs gimėte ir užaugote Indijoje, ir tai padaro jus imigrante Norvegijoje.“ Moteris, kuri tikėjosi atsikratyti imigranto etiketės, išsakė savo nusivylimą ir paklausė dar vieno dalyko. ,,Bet kiek laiko aš dar būsiu imigrantė?“ ,,Visą savo gyvenimą“, – atsakė profesorius. Pokalbis tuo metu pasiekė kulminaciją, kai jis moteriai paaiškino tai, ir ji supyko. Profesoriui, kuris yra malonus asmuo, buvo gaila nuliūdinti moterį, bet suprato, kad šio norvegiško žodžio reikšmė neleidžia jam pasakyti kitaip. Norėdamas paaiškinti savo požiūrį ir nuraminti moterį, jis pridūrė: ,,Taip pat buvo ir norvegams, kurie emigravo į Ameriką. Jūs turit susitaikyti su tuo“ [8].

Iš šio pateikto pavyzdžio matyti, kad „įsivaizduojamas panašumas“, t. y. buvimas norvegu, yra paremtas kilme, o ne tapimu, bet klausimas išlieka, ar antros kartos (i)migrantai taip pat patiria tą patį klasifikacinį mąstymą, įstatantį juos į „kito“ kategoriją.

Grįžtant prie anksčiau pateikto pavyzdžio, galima perfrazuoti klausimą (,,Bet kiek laiko aš dar būsiu (i)migrantė?“, į kurį buvo atsakyta: ,,Visą savo gyvenimą“) ir paklausti, ar tai galioja ir antros kartos (i)migrantams?

Atsakant į šį klausimą, galima teigti, kad etniškai „savo“ ir „kito“ motyvas yra gyvai reflektuojamas ir mūsų lauko tyrimo medžiagoje, pavyzdžiui, ištraukoje iš interviu su informante, Norvegijoje gyvenančia nuo aštuonerių metų:

Kas dėl draugų – jie yra antros, trečios kartos. Kaip Norvegijoje šnekama, kad dažnai net jeigu tu gimęs, taip dažnai yra šnekama apie somalius [(i)migrantus iš Somalio], netgi jeigu tu esi gimęs somaliu Norvegijoje – tai tu esi dažnai antros kartos somalis. Tu vis tiek nesivadini norvegu, net jeigu tu esi čia gimęs. Tu esi arba norvegas somalis, arba antros kartos somalis. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Kita informantė, gimusi mišrioje lietuvės ir norvego šeimoje, į klausimą, ar tave priima kaip norvegę, atsakė:

<...> žmonės į mane nelabai žiūri kaip į imigrantę, kadangi turiu norvegišką tėvą, tai nėra tokio.

Bet jeigu tėvas būtų ne norvegas, kaip manai?

Tada taip. Manau, kad visai kitaip, ir mano kalba nebūtų tobula, vis tiek.

O jeigu ir būtų? Tarkime, gimtum čia ir augtum, būtų tobula norvegų kalba, ar būtų tas pats?

Aš manau, kad ne, nes mano vardas nebūtų norvegiškas. Turėčiau lietuvišką pavardę – visai kitaip viskas būtų. Čia vardas reiškia viską. Tarkim, jeigu turi lietuvišką ar užsienietišką vardą, yra daug sunkiau, čia yra faktas. Man vardas duoda labai daug. Nes žmonės į mane nežiūri kaip užsienietį, į mane žiūri kaip į savą. Lietuvoj aš nebuvau lietuvė, Lietuvoj aš visada buvau lietuvė ir kažkas daugiau. Nes mano vardas viską išduoda [informantės vardas].

Bet norvegai jį [vardą] pripažįsta kaip norvegišką?

Jo jojo. Yra čia [informantės vardas]. Žmonės reaguoja šiek tiek į vardą, nes jis nėra populiarus, bet jis ir nėra užsienietiškas. Žmonės yra girdėję.

<...> Niekas neklausė, ar aš iš Lietuvos, mano vardas ir mano pasas – niekas neišduoda, kad aš iš Lietuvos, nebent aš jiems pasakau. Mano pasirinkimas yra, ar aš jiems noriu pasakyt, kad lietuvė pusiau, ar nenoriu. Irgi priklauso nuo visko. Tarkim, būtų konferencija, tikrai neičiau į visas detales – norvegė ir viskas. Tarkim, Anglijoj buvau, tai manęs paklausė: iš kur, aš buvau su lietuve drauge, ir jinai sako: iš Norvegijos, nes jai yra atsibodę pastoviai gaut, kad iš Lietuvos, ir ką aš. (Moteris, Trumsė, 20 m.)

Ši ištrauka iš interviu pateikia daug vertingos informacijos įžvalgoms. Visų pirma informantė pabrėžė, kad ji yra traktuojama norvegų kaip norvegė dėl to, kad jos biologinis tėvas yra norvegas. Ji ir kitose interviu vietose ne kartą tą akcentavo, kad norvego tėvo turėjimas yra svarbus kriterijus būti norvegų priimtai kaip „sava“ arba labiau „sava“. Viena vertus, kaip ji pati sako, ji niekada nelaikė savęs vien tik lietuve, net ir kai gyveno Lietuvoje – vėlgi dėl tos pačios priežasties, nes tėvas norvegas. Kita vertus, ne tik biologinis tėvas yra svarbu. Greta svarbūs ir, vadinkime, „atpažinimo“ kriterijai, pavyzdžiui, vardas (jau nekalbant apie kalbą). Informantės vardas ir pavardė yra įprasti norvegams, dėl to ji yra norvegų traktuojama kaip norvegė, ir tik nuo jos pačios pasirinkimo priklauso, ar ji nori demonstruoti ir „antrąją savo pusę“ – kad iš dalies save laiko ir lietuve.

Vėliau interviu metu ji pasakė, kad net ir informavus norvegus apie tai, kad ji ne tik save laiko iš dalies lietuve, bet ir turi lietuvišką pasą, jie vis tiek ją laiko „sava“:

Jeigu klausia, iš kur aš, tai jie turi omeny Norvegiją. Mano dialektas yra ne Oslo, ne šiaurės, toks miksas – tai jie nelabai supranta, iš kur aš. Bet neatrodo, kad esu iš užsienio.

O kai paklausia, iš kur tu, ką sakai?

Aš iš Lietuvos.

Ir kas tada?

Tai jie nesupranta. Kas čia, kaip, kodėl. Akys didelės, nieko nesupranta. Tada papasakoji gyvenimo istoriją ir tada supranta. Ta prasme, žmonės į mane nežiūri kaip į lietuvę. Aš kai pasakau, kad esu lietuvė, kad aš turiu pilietybę lietuvišką, mano mama lietuvė – tai visi žiūri, o – įdomus dalykas. Bet jie negirdi akcento. Jiems tas nesuvokiama, kad aš esu beveik pusę gyvenimo gyvenusi Lietuvoje. Jiems tas nesuvokiama ir galvoja – faktas, bet jie vis tiek į mane kaip į norvegę žiūrės, nes aš esu pripratus prie kultūros, kalbu norvegiškai, bakalaurą baigusi universitete. (Moteris, Trumsė, 20 m.)

Kiek kitoks vaizdas iškyla, kai kalbame apie antros kartos (i)migrantus, kurie nors ir yra puikiai įsilieję į norvegišką aplinką, kultūriškai su ja tapatinasi, tačiau neturi „objektyvių norvegiškumo“ kriterijų, pavyzdžiui, pavardė ir vardas yra atpažįstami kaip nenorvegiški.

Aš gal labiau žiūriu į Norvegiją, nes aš visą savo gyvenimą esu čia sulipdžiusi. Ir man visi draugai, viskas čia vyksta. O tas toksai blaškymasis – gal labiau patampa nuo kitų žmonių. Kiti žmonės tave blaško : toks vardas [informantės vardas lietuviškas], tu tikrai ne norvegė, iš kur tu esi, ir tada tave tai pradeda blaškyti. Aš iš Lietuvos. Kiti žmonės labiau blaško. Tas yra.

(Moteris, Trumsė, 21 m.)

Visi mūsų informantai, išskyrus vieną, turinčią biologinį norvegą tėvą, kalba, kad patiria visuomenės klasifikacinį mąstymą. Net jeigu jaučiasi norvegiškos kultūros dalimi, norvegų kalbą laiko gimtąja, to vis tiek nepakanka, kad būtum laikomas norvegu, nes vardas ir pavardė išduoda priklausymą kategorijai „kitas“, ypač jeigu tas „kitas“ turi neigiamą konotaciją, ir tai dažnai girdima informantų pasisakymuose:

<...> kiekvieną kartą kai pasakau, kad aš esu iš Lietuvos, jie [norvegai] negatyvus susigaudo. Būtent Norvegijoje, jeigu paskaitei – lietuvis kažką ten pavogė, dar kažką, ir tai yra tokia nesąmonė – tiek daug yra lietuvių, kurie labai gerai integruojasi ir gerus darbus daro ir panašiai, bet aš jaučiu, kad tai yra. Aš kada buvau kariuomenėj, dalyvavau tokiuose kursuose ir pasakiau savo vardą garsiai. Čia buvo kursai, nemokamų kursų ten gavom, tai visko prisirinkom. Čia buvo tokie kaip sargybiniai, kur prie naktinių klubų, pavyzdžiui, stovi.

Apsauga?

Jo, apsaugos kursai. Tas vedėjas žino mano vardą, aš sakau, mano vardas [informantės vardas], jis sako – tu tikrai ne norvegė, – ne, aš iš Lietuvos. Ir jis taip pasižiūri į mus, mes gal penkiasdešimt kareivių sėdim vienoj salėj, pasižiūri ir sako: žinote, kad lietuviai yra patys didžiausi vagys Norvegijoje. Ir aš taip sėdžiu, ir po to jis palaukė truputį ir sako: mano žmona yra iš Kroatijos, ar iš kažkur panašiai, ir ji nustojo sakyti, kad yra kilusi iš ten dėl to, kad iš ten sutinka tiek daug negatyvo. Aš galvoju, kad lygiai tą patį su manimi padarei – aš sėdžiu čia, metus savo gyvenimo atidaviau Norvegijos kariuomenei, o tu sakai, kad aš esu vagis. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Iš šios interviu ištraukos matyti, kad „objektyvus“ identifikavimas pagal vardą sukuria dar vieną svarbų aspektą – buvimas lietuviu įstatomas į „kriminalizuoto lietuvio“ stereotipą, kuris yra labai gajus Norvegijoje (žr. plačiau [4]).

Norvegijos visuomenė (i)migrantus mato kaip „kitą“, nebent būtų siekiama pakeisti ir „objektyvius“ kriterijus – vardą ir pavardę, apie tai kalbėjo du mūsų informantai. Toliau pateikiama ištrauka iš vieno interviu.

Lietuviško akcento pas mane nėra. Supranta, kad aš esu lietuvė arba kad aš nesu norvegė, kada aš pasakau savo vardą – tada žmonės pradeda galvoti.

O nekilo mintis vardą pasikeisti?

Pavardę buvo mintis pasikeisti.

Dėl ko?

Labai labai seniai, čia buvo gal šešiolika, ne, gal dvylika, gal trylika buvo metų – tada aš buvau tiek jauna, kad nelabai supratau situacijos, mano artimieji bijojo, kad pas mane bus mažiau galimybių dėl to, kad aš turiu užsienietišką pavardę. Buvo mintis tada imti mamos vyro pavardę, kuri yra norvegiška, imti ją sau arba trumpinti – žinai, daug dabar daro lietuvių, jeigu Vaitkute, tai Vait, populiari pavardė Lietuvoje. Buvo ta mintis ir tai neįvyko, ypač kai atsisėdom su tėčiu pašnekėti – jam tai labai nepatiko. Mes atsisėdom ir šnekėjom, jis klausia: kodėl tu nori taip padaryti. Aš norėčiau taip padaryti, nes nenoriu prarasti galimybės dirbti dėl savo pavardės. Jis man tada pasakė: ar tu nori dirbti darbdaviui, kuris tavęs nepriimtų, jeigu tavo pavardė būtų kitokia, ar tu tikrai nori jam dirbti – ne, nenoriu. Ir viskas, tas pokalbis užkrito – jeigu tu nenori manęs imti tokios, kokia aš esu, jeigu nežiūri į tai, iš kur aš esu kilusi – iš kitos šalies [nematai] kaip pliusą – tai reiškia, kad mes netiksime. Nenoriu dirbti tam žmogui. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Ši interviu ištrauka yra labai iškalbinga. Informantei ne tik svarbu būti visiškai priimtai kaip „savai“ – per vardo / pavardės pakeitimą, tarsi užbraukiant liniją būti atpažintai kaip lietuvei – tokia galimybė buvo svarstoma, ji pasirenka išsaugoti savo tapatumą, savivertę – kaip norą išlaikyti savo šaknis, savo „aš“. Viena vertus, lyg ir nesudėtinga koreguoti savo pavardę, paverčiant ją į lengviau atpažįstamą (norvegams) kaip neturinčią aiškių nuorodų į kilmės šalį, tačiau informantė klausia – jeigu aš neįdomi kaip asmenybė, svarbi mano etninė kilmė, nepaisant visavertės integracijos į priimančią visuomenę (ji mato save kaip visavertę Norvegijos visuomenės dalį), ar tai yra mano siekiamybė? Ši informantės nuostata gali būti tarsi kritika multikultūralizmo ideologijos, kuri, viena vertus, siūlo išlaikyti savo kultūrinį kitoniškumą, tačiau, kita vertus, kitoniškumas tampa spąstais būti priimtai kaip „savai“ į Norvegijos visuomenę.

TARP NORVEGIJOS IR LIETUVOS, ARBA TARP PILIETYBĖS IR ETNIŠKUMO

Esu anksčiau rašęs apie (i)migrantų iš Lietuvos požiūrį į Lietuvos ir Norvegijos pilietybes [5]. Tik trumpai priminsiu, kad pirmos kartos (i)migrantai dažniausiai nutaria nekeisti turimos lietuviškos pilietybės į norvegišką. Pilietybė pirmos kartos (i)migrantų suvokiama kaip identiteto šaltinis, papildantis etninį identitetą. Kita vertus, neretai Lietuvos pilietybė išsaugoma ir dėl pragmatinių motyvų, baiminantis, pavyzdžiui, kad priėmus Norvegijos pilietybę, gali pasikeisti teisinis turimo nekilnojamojo turto Lietuvoje reguliavimas. Atvejai, kada nutariama pasikeisti lietuvišką pilietybę į norvegišką, nėra dažni ir jie dažniausiai yra nulemti pragmatinių tikslų – ji priimama, tačiau su ja nesitapatinama. Norvegijos pilietybė matoma kaip vertingesnė, ypač gyvenant Norvegijoje, tačiau egzistuoja aiškus pilietybės kaip popieriaus ir tautybės kaip esminės savasties atskyrimas. Norvegijos pilietybė įvardijama vartojant popieriaus metaforą, o apie save ir toliau galvojama kaip apie lietuvį, gyvenantį Norvegijoje.

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad antros kartos (i)migrantai iš Lietuvos turi kiek kitokį, palyginti su pirmos kartos (i)migrantais, požiūrį į Norvegijos pilietybę bei apskritai gyvenimą Norvegijoje.

Viena informantė, atvykusi su tėvais iš Lietuvos ankstyvoje vaikystėje, paklausta, kuo tu jautiesi (kokia tautybė), atsakė – norvege. Interviu metu jai buvo dvidešimt metų, prieš dvejus metus ji buvo priėmusi Norvegijos pilietybę. Paklausta kodėl, atsakė:

<...> Todėl, kad aš noriu, aš nežinau, tiesiog, taip natūralu jautėsi.

Tai buvo noras ar būtinybė?

Ne, jokios būtinybės. Tiesiog noras. Planuoju gyventi Norvegijoj, tai aš nemačiau jokios būtinybės turėti lietuviško paso. Aš čia gyvenu. (Moteris, Oslas, 20 m.)

Ta pati informantė kalbėjo, kad visi jos draugai yra norvegai ir ji pati jaučiasi Norvegijos visuomenės dalimi. Jai „natūralu jautėsi“ ir pilietybę turėti tos šalies, kurią geriau pažįsta. O Lietuva jai – tai šalis, kurioje gyvena seneliai ir kur vyksta atostogauti, tačiau neturi jokių kitokių ryšių. Ji sunkiai kalbėjo lietuviškai, kartais vartodavo angliškus žodžius ir ištisus sakinius, kai norėdavo išplėsti mintį.

Šis atvejis, manyčiau, galėtų būti laikomas asimiliacijos pavyzdžiu. Informantė aiškiai save tapatina su Norvegija, o Lietuva – tik šalis, kurioje gyvena močiutės. Tačiau tokie ryškūs antros kartos asimiliacijos pavyzdžiai, remiantis lauko tyrimais, yra veikiau išimtys nei taisyklė.

Neretai informantai kalba apie tam tikrą hibridinį tapatumą, kada priklausomai nuo konteksto negali būti vien lietuviu ar norvegu. Nesijaučia visiškai integravęsi nei Lietuvoje, nei Norvegijoje:

<...> Aš net nežinau, kaip įstatyti save kaip lietuvis, būdamas Norvegijoj, ar norvegas, būdamas Lietuvoj, kaip sakant. Aš kažkaip niekada per daug minčių ant to ir neišleidžiu. Vat, Norvegijoj į mane žiūri kaip į lietuvį, sakykim, ne tokios čia mintys skirtingos, taip toliau, o Lietuvoj žiūri į mane kaip į norvegą, vien dėl to, kad aš Lietuvoj nesu gyvenęs tiek daug. (Vyras, Oslas, 18 m.)

Apskritai, dauguma informantų linkę pabrėžti dvigubą / hibridinį identitetą, kai Lietuvoje labiau jaučiasi norvegais, o Norvegijoje – lietuviais. Toliau pateikiamoje ištraukoje iš interviu su moterimi, gyvenančia Trumsėje, iš dalies atkartojama jau ankstesniame interviu išsakyta mintis apie dvejopą savęs matymą kaip blaškymąsi tarp dviejų pasaulių ir tapatybių:

Aš pati tokia jaučiuosi kaip ir lietuvis, bet kaip ir norvegas – kažkaip patampi tarp tų dviejų identitetų. Gaunasi toks pastovus ieškojimas. Nelabai supranti, kur tau dėtis, nes lietuviai į tave labiau gal žiūri kaip į norvegę, o norvegai žiūri į tave kaip į lietuvę. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Kai ji atvyko į Norvegiją su mama, jai buvo aštuoneri metai. Ji greitai įsiliejo į norvegišką visuomenę, jaučiasi jos dalimi, tačiau jos tapatume nemažą reikšmę vaidina ir buvimas lietuve – kaip pati sako, buvimas „tarp dviejų identitetų“. Norą priimti norvegišką pilietybę moteris argumentavo siekiu tarnauti Norvegijos armijoje (be Norvegijos pilietybės tai neleidžiama) ir visavertiškai dalyvauti Norvegijos politinėje sistemoje – balsuoti, o Lietuvos politinėje sistemoje ji nenorinti dalyvauti, nes jos gerai nežino; Lietuva labiau matoma kaip atostogų šalis nei ta, kurioje gyvenama:

Kokia tavo pilietybė?

Norvegų. Man kada buvo devyniolika metų, aš norėjau tarnauti Norvegijos kariuomenėje  –  tada aš priėmiau Norvegijos pilietybę. <...>  gal man šešiolika metų buvo, kada aš priėmiau pilietybę, nes aš norėjau balsuoti. Pas mus buvo toks kaip bandomasis balsavimas jaunimui – tai, man rodos, man šešiolika buvo kada <...>. Nuo mažų metų esu labai aktyvi visokiose ten jaunimo partijose.

O Lietuvoje noro balsuoti nebuvo?

Gal nebuvo, nes aš Lietuvoje dažniausiai būdavau per atostogas. Per atostogas labiau buvau užimta su šeima ir atostogaut, negu gilintis į politinę sistemą. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Dar vienas svarbus aspektas – nors ši moteris save sieja su Norvegija ir Lietuva, ji nesijaučia, kad būtų visiškai pripažįstama kaip norvegė Norvegijoje ar lietuvė Lietuvoje.

Kaip sakai, esi ten ir ten, blaškaisi?

Taip.

Tačiau labiau traukia Norvegijos pilietybė?

Jo. Aš sakau, man pačiai yra labai sunku paaiškinti – aš į save gal labiau žiūriu kaip į norvegę. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Ta pati pateikėja vėliau paaiškino, kad ji save labiau tapatina su Norvegija, jos visuomene  –  tai daugiausia nulemta jos tiesioginio dalyvavimo socialiniame ir politiniame Norvegijos kasdieniame gyvenime, o lietuviška identiteto „dalis“ yra daugiau palaikoma per šeimą.

Nekilo mintis pasakyti – ne, aš ne lietuvė, aš norvegė esu?

Ne.

Jeigu sakei, kad dalyvavimu, įsijautimu tu labiau jautiesi norvege, kas tada ta lietuviška dalis?

Mano šeima.

Ar tai neapima viešo gyvenimo, domėjimosi, kas vyksta, ką išrinko Lietuvoj?

Pas mane yra domėjimasis Lietuva, man svarbu Lietuvos-Norvegijos santykiai, nes aš jaučiu, kad esu rezultatas Lietuvos-Norvegijos santykių. <...> Pas mane yra noras žinoti, kas yra Lietuvoje, bet kadangi aplinkui mane norvegiška sistema, tai dėl to aš joje esu daugiau kasdienybėje. <...> Lietuva man yra šeima ir atostogos – Akropolis, Palanga, sodas – šeima ir poilsis. (Moteris, Trumsė, 21 m.)

Viena informantė, kuri gimė ir iki septyniolikos metų gyveno Lietuvoje mišrioje lietuvės ir norvego šeimoje ir kurios vardas ir pavardė yra suprantami kaip norvegiški, taip pat apibūdino tam tikrą identiteto susidvejinimą:

Jeigu žmonės sakytų, kad turi būti norvegė – tikrai ne, aš į save žiūriu kaip į lietuvę ir norvegę, aš kitaip negaliu paaiškinti, žmonės sako, pasirink vieną, aš negaliu. (Moteris, Trumsė, 20 m.)

Nors pagal „objektyvius“ kriterijus, tokius kaip vardas ir pavardė, kalba, ji puikiausiai yra pripažįstama norvegų kaip „sava“, tačiau save identifikuoja ir kaip norvegę, ir kaip lietuvę. Ši informantė iki šiol turi abi – Norvegijos ir Lietuvos – pilietybes, tačiau, kaip sako, jeigu reikės rinktis, rinksis Norvegijos, nes norvegiškas pasas „stipresnis“.

Kokia tavo pilietybė?

Turiu abi – ir lietuvių, ir norvegų. To lietuviško nelabai ir naudoju, kadangi Norvegijoj dabar gyvenu, ir jeigu reikės rinktis, manau, norvegų rinksiuos, nes vis tiek stipresnis pasas, nors ir gaila kažkaip tai – tas patriotiškumas vis tiek yra. (Moteris, Trumsė, 20 m.)

Trumpai apibendrinant galima pridurti, kad, skirtingai nuo pirmos kartos emigrantų iš Lietuvos (žr. plačiau [5]), antra karta Norvegijos pilietybei suteikia svarbesnį vaidmenį. Jie save mato Norvegijos visuomenės dalimi, todėl natūralu, kad ir Norvegijos pilietybė yra tapusi jų identiteto dalimi. Kartais antros kartos emigrantai turi dvi – Lietuvos ir Norvegijos – pilietybes; viena vertus, tapatinamasi su Norvegijos pilietybe, aktyviai dalyvaujama socialiniame ir politiniame šalies gyvenime, pabrėžiama, kad norvegiškas pasas yra „stipresnis“, tačiau ir „lietuviškai pusei“ yra skiriamas dėmesys – kaip vienam identiteto komponentui.

IŠVADOS

Straipsnyje remiamasi tęstiniais (2008–2017 m.) lauko tyrimų duomenimis Norvegijoje. Tiriama grupė – antros kartos (i)migrantai iš Lietuvos, gyvenantys Norvegijoje.

Transnacionalizmo prieiga aiškinant šiuolaikinę migraciją yra viena perspektyviausių krypčių antropologijoje, akcentuojanti pakitusį (palyginti su ankstesniais laikais) migracijos pobūdį. Šiuolaikinei migracijai labiau būdingas intensyvus dalyvavimas „čia“ ir „ten“ (kilmės šalyje ir gyvenamojoje šalyje). Antros kartos (i)migrantų identitetų konstravimas skiriasi nuo pirmos kartos. Pasak transnacionalizmo kritikų, būtent antra karta laikoma silpniausia šios teorijos grandimi, nes į (i)migrantų identiteto konstravimą vėl galima žiūrėti naudojant ankstesnes asimiliacijos ir integracijos teorijas.

Straipsnyje pateikta trumpa lauko tyrimo duomenų analizė verčia abejoti, kad, atsiradus antrai (i)migrantų kartai, transnacionalizmo teorinė prieiga galės paaiškinti šiuolaikinės migracijos procesų įvairovę. Priešingai, matome, kad antros kartos migrantai neskuba asimiliuotis į gyvenamą valstybę (Norvegiją), Lietuva lieka nemažiau reikšmingu identiteto resursu (dažniausiai suvokiant, kad praktiniu lygmeniu svarbesnis ryšys su Norvegija, tačiau kaip emocijų sritis Lietuva taip pat yra reikšminga).

Pilietybė, ko gero, geriausiai atskleidžia minėtą įtampą tarp pragmatiškumo ir emocijų. Pastebėtinas sąmoningas savęs siejimas su Norvegijos pilietybe, aktyvus dalyvavimas Norvegijos visuomenėje. Šie žmonės geriau supranta norvegišką visuomenę, todėl natūralu, kad nori ir formaliai būti pripažintais Norvegijos piliečiais. Lietuva jų sampratoje yra labiau atostogų, senelių, pramogų šalis. Tačiau net ir šioje sampratoje susiduriame su tam tikra įtampa tarp buvimo norvegu ir lietuviu. Pateikėjai kalba apie tam tikrą identitetų susidvejinimą, kada nenorima būti vien norvegu ar vien lietuviu – teigiama, kad vienodai reikšmingos yra abi dalys, tačiau pasirenkama turėti Norvegijos pilietybę, nes šioje šalyje gyvena, jos aktualijas žino geriau.

Gauta 2019 10 02
Priimta 2019 11 05

Literatūra

DARIUS DAUKŠAS

Second-generation Lithuanian Immigrants in Norway: Between Lithuania and Norway?