Etnografinių tyrimų laukas už Lietuvos ribų: šeima ir jos papročiai

ĮVADAS

1991 m. buvo publikuotas Pranės Dundulienės etnologijos vadovėlis, pavadintas Lietuvos etnologija, tačiau tituliniame puslapyje nurodytas ir kitas pavadinimas – Lietuvių etnologija. Jis kartojamas ir bibliografiniame apraše, nors tame pačiame puslapyje, kiek žemiau, vėl nurodomas Lietuvos etnologijos pavadinimas [9]. Šis vadovėlis tarsi žymi dvi epochas: sovietmetį, kuriame buvo vartojama lietuvių etnografijos sąvoka, ir Nepriklausomos Lietuvos laikus, kai ji buvo pakeista į „Lietuvos etnologiją“ (1). 1996–2001 m. pradėta leisti „Lietuvos etnologijos“ monografijų serija, nuo 2000-ųjų – žurnalas Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2011 m. išleista Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija [36] (2). Taigi daugeliu atvejų etnografijos / etnologijos mokslų objekto apibrėžtis pakito nuo lietuvių, kaip etninės grupės, iki Lietuvos, kurioje gyvena daugelis etninių grupių. Tačiau lietuviai gyvena ne tik Lietuvos teritorijoje. Tai paskatino pasidomėti, kaip buvo vykdomi lietuvių etninės grupės ir šeimos papročių tyrimai sovietmečiu, kada apibrėžiant tyrimų objektą etnologų darbuose buvo akcentuojami Tarybų Lietuvos etnografijos, liaudies kultūros, kolūkiečių, darbininkų klasės buities, o ne lietuvių kultūros tyrimai [49, 5–7]. Kaip pažymėjo Vytis Čiubrinskas, kai buvo bandoma apibrėžti lietuvių arba Lietuvos etnografijos objektą, žodžio tauta nebelikdavo, jis būdavo keičiamas į liaudį [5, 103]. Kita vertus, Vidos Savoniakaitės tyrimai rodo, kad Lietuvoje etnografija kaip mokslinė sąvoka istoriškai yra glaudžiai susijusi su savos kultūros tyrimais, nacionalinės kultūros konstravimu. Kultūrinio išskirtinumo paieškos, nacionalinio savitumo iškėlimas buvo neatsiejama nacionalinio kultūrinio ir politinio judėjimo dalis [37].

Šio straipsnio objektu pasirinkau paanalizuoti Lietuvos etnologų bei kraštotyrininkų sovietmečiu vykdytus tyrimus, paremtus už tuometinės Lietuvos TSR ribų surinkta etnografine medžiaga. Tai dar Lietuvos etnologijos istoriografijoje nenagrinėtas aspektas. Keliamas tikslas – atskleisti už Lietuvos TSR ribų vykdytus šeimos ir jos papročių tyrimus, jų motyvaciją ir intensyvumą apžvelgiant mokslininkų, kraštotyrininkų darbus, paremtus tose teritorijose vykdytais lauko tyrimų duomenimis. Tokį pasirinkimą lėmė šios temos sąsajos su etniškumu ir tyrinėtojų suteikta svarba šeimai [49, 11]. Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: apžvelgti tyrimų sovietinėje Lietuvoje specifiką, atskleisti tuometinėje Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje atliekamus etnografinius lauko tyrimus ir lietuvių etninėse žemėse surinktos etnografinės medžiagos panaudojimą šeimos ir gyvenimo papročių tyrimuose.

Taigi kuo savitas šis laikotarpis etnologijos mokslui? Pirma – pradėta vykdyti plataus masto etnografinius lauko tyrimus visoje Lietuvoje. Pasak Jono Mardosos, nors etnografijos Lietuvoje pradžia yra diskusijų objektas, tačiau vienas jos veiklos aspektas turi aiškius chronologinius požymius, tai – sistemingų lauko tyrimų pradžia. Ekspediciniai tyrinėjimai prasidėjo nuo 1948 metų [21, 91]. Pristatydama XX a. 6–7 dešimtmečių etnografinių tyrinėjimų būklę A. Vyšniauskaitė pažymėjo, kad tuo laikotarpiu Lietuvoje sustiprėjo ir įgijo reikiamą kryptį sistemingas etnografinės medžiagos rinkimo ir tyrimo darbas, kuris yra būtinas siekiant sukaupti kuo daugiau faktinės medžiagos tolesniems moksliniams tyrimams. Nuo 1956 m. Istorijos instituto etnografų kolektyvui buvo iškeltas uždavinys – per artimiausią penkmetį parengti apibendrinamojo pobūdžio monografiją „Lietuvių etnografijos bruožai“ ir surinkti medžiagą „Lietuvos etnografiniam atlasui“, vaizduojančią pagrindinius Lietuvos valstiečių ikitarybinio laikotarpio materialinės kultūros reiškinius. Ikitarybiniu laikotarpiu etnografinės medžiagos rinkimas vyko labai neorganizuotai, neapėmė visos Lietuvos teritorijos, todėl norint parengti apibendrinamojo pobūdžio mokslinius darbus, pirmiausia reikėjo išplėtoti sistemingus ekspedicinius tyrinėjimus. Iš visos Lietuvos TSR teritorijos siekta sukaupti kuo daugiau konkrečios vaizdinės ir aprašomosios medžiagos apie lietuvių liaudies amatus, verslus, tradicinius pastatus, drabužius, susisiekimo priemones, maistą bei papročius. Buvo pradėti sistemingi tyrimai Lietuvos teritorijoje. Surinkta medžiaga iš 40 LTSR rajonų, 79 vietovių [50, 149–150]. Organizuotos kelių institucijų kompleksinės ekspedicijos. Pavyzdžiui, MA Istorijos instituto Archeologijos-etnografijos sektorius kartu su MA Istorijos-etnografijos muziejumi 1949–1956 m. rengė bendras ekspedicijas, per kurias rinko etnografinius eksponatus ir etnografinę medžiagą [21, 91]. Be šių institucijų, vasaros ekspedicijas vykdė ir Šiaulių istorijos bei etnografijos muziejus „Aušra“, kraštotyros muziejai – Kretingos, Klaipėdos, Telšių, Šilutės, Rokiškio ir kiti, taip pat Kauno valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus valstybinis dailės muziejus ir t. t. [50, 148]. Kaip teigia J. Mardosa, ekspedicijos iš dalies buvo naujas reiškinys. Jos prasidėjo aktyvios Lietuvos sovietizacijos sąlygomis, todėl etnografai, be mokslinių tikslų, savo veikloje įžvelgė tautinio identiteto ugdymo dimensiją. Taigi, be mokslinio intereso, jų veiklą skatino siekis nykstančios kaimo kultūros akivaizdoje orientuotis į prarandamų jos reiškinių fiksaciją [21, 91–92]. Todėl antras reikšmingas aspektas – etnografiniai lauko tyrimai XX a. 6 dešimtmetyje buvo vykdyti ne tik Lietuvos TSR teritorijoje. Pasak A. Vyšniauskaitės, drauge su TSRS MA N. Miklucho-Maklajaus Etnografijos institutu aplankyta nemenka dalis Vakarų Baltarusijos vietovių davė nemažai palyginamosios medžiagos Rytų Lietuvos aukštaičių materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių nacionalinei specifikai, taip pat lietuvių ir baltarusių tautų kultūriniams ryšiams pasekti [50, 149–150]. Dauguma, ir ne tik Rytų Lietuvoje, organizuotų ekspedicijų turėjo ne tik mokslinį, bet ir tautinį kryptingumą. Jos buvo skirtos užfiksuoti nykstančią lietuvių kultūrą. Todėl galime sakyti, kad tuo laikotarpiu buvo susitelkta į lietuvių kultūros tyrimus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuvių etnografijos bruožuose (1964) pateiktame Lietuvos TSR etnografinių tyrinėjimų 1947–1963 m. žemėlapyje matome, kad etnografinė medžiaga beveik visiškai nebuvo renkama Vilniaus apylinkėse, kur lietuvių tautybės gyventojai sudarė mažumą (3), tačiau 1955–1956 m. gana plačiai tyrinėta tuometinės Baltarusijos TSR Gervėčių, Vijos, Apso, Gardino apylinkėse [25, 34] (4). Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, šiame krašte buvo atliekami pavieniai lauko tyrimai (5). Etnografinius lauko tyrimus vykdė ir kitų institucijų žmonės. Pavyzdžiui, analizuodamas V. Miliaus darbo Vilniaus universitete kryptis J. Mardosa rašo: „jam pradėjus dirbti (buvo kraštotyros būrelio mokslinis vadovas), kraštotyroje išryškėjo etnografinė kryptis, tyrusi Pietryčių Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančių lietuvių kultūrą. Studentų ekspedicijos dažniausiai buvo trumpalaikės, jos vykdavo savaitgaliais ir švenčių dienomis. Galimas dalykas dėl trukmės buvo renkamasi Pietryčių Lietuva, Baltarusijos lietuvių gyvenvietės. Tačiau reikėtų pripažinti, kad bene pagrindinis argumentas buvo – tautiškai ir patriotiškai sudėtinga istorinių Lietuvos vietų liaudies kultūra ir etninė situacija“ [22, 100–106]. Manau, kad J. Mardosos pateiktas argumentas yra labai reikšmingas. Formaliai vertinant, kiekvienas lauko tyrimus vykdantis žmogus galėjo surinkti etnografinę medžiagą, tačiau, kita vertus, buvo svarbios asmeninės nuostatos, kiek jose buvo patriotinės dvasios.

Nors jau 1950 m. pradėtas koordinuoti Pabaltijo etnologų darbas [8, 95], Lietuvos TSR etnologijos situacija skyrėsi nuo mūsų kaimynų – Latvijos TSR ir Estijos TSR. Palyginę trijų Pabaltijo šalių vienalaikes apibendrinamąsias akademines etnologijos monografijas matome, kad nors jų pavadinimai ir žymi titulinės etninės grupės tyrimus („Latvių etnografija“ (Latviešu etnogrāfija) [38] ir „Estų etnografijos bruožai“ (Abriss der estnischen Volkskunde, vokiečių kalba) [30]), tačiau šiose šalyse, skirtingai negu Lietuvoje, apimama ir daugiaetninių miestų bei tautinių mažumų kultūra (Lietuvoje tokie tyrimai tuo metu dar buvo tik pradedami) (6). Sutinku su Žilvyčio Šaknio nuomone, kad, palyginti su šiomis šalimis, Lietuvoje etnologijos vystymasis vėlavo [40, 14]. Latviškame leidinyje pateiktuose 1869– 1965 metų ekspedicijų žemėlapiuose pažymėti tik Latvijos TSR ribose atlikti tyrimai [38, 26–28].

Reikėtų paminėti Lietuvių etnografijos bruožuose bei kituose etnologiniuose leidiniuose plačiai naudotus šaltinius iš Mažosios Lietuvos, kurie daugeliu atvejų atspindėjo situaciją už dabartinės Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi etnografinių lauko tyrimų medžiaga apie lietuvių kultūrą yra daugiausia iš XIX–XX a., todėl moksliniuose darbuose nuolat remiamasi šių rašytinių šaltinių medžiaga. Taigi sąvoka „Lietuvos kaimas“ apėmė lietuvių etninę teritoriją, besidriekusią už Lietuvos TSR sienų. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti ankstyvieji etnografiniai duomenys yra svarbūs ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos kultūros pažinimui. Taip praplečiamos tyrimo ribos, apimančios lietuvių etnines žemes, kurios skirtingais istoriniais laikotarpiais priklausė Lietuvai. Susidomėjimą Mažosios Lietuvos lietuvininkų kultūra paskatino 1970 m. išleista knyga Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje, tapusi savotiška Mažosios Lietuvos etnografijos chrestomatija [24]. Sunku suprasti, kodėl partinė cenzūra neatkreipė dėmesio į knygos pavadinimą, nes į Vakarų Lietuvos teritorijos sąvoką pateko ir Rusijai priklausiusios Kaliningrado krašto vietovės, pavyzdžiui, tilžiškių papročius aprašiusio Eduardo Gizevijaus darbai (turinyje netgi išskirtas jo tekstas „Tilžiškių lietuvių parvedliavimo istorija“) [24, 11–185] ar Karlo Kapelerio Stalupėnų kultūros aprašymas perspausdintoje studijoje „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ [24, 339–390].

A. Vyšniauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad „paprastai kaimyninių tautų teritorijų pakraščiuose vyksta ryškesni etniniai pasikeitimai. Pirmiausia tokiu atveju pasikeičia vienas pagrindinių tautos požymių – kalba, tuo tarpu kai daugelis materialinės bei dvasinės kultūros reiškinių toliau išlaiko savo ankstesniąsias formas. Be to, kiekvienos tautos liaudies kultūroje galima pastebėti sritinių ypatumų, kurie yra atsiradę žiloje senovėje, prieš susiformuojant tautai kaip etniniam vienetui. Šiuo atveju etnografinė medžiaga tarnauja kaip vienas tautos etninės istorijos šaltinių“ [49, 10]. Tuo pagrindžiamas būtinumas domėtis ir kitų, kaimyninių, tautų etnografine medžiaga [49, 11]. Ar tai buvo vieninteliai motyvai tyrinėti už Lietuvos TSR vietovių gyvavusius papročius?

Siekiant atsakyti į šį ir kitus klausimus, šiame straipsnyje bus analizuojamos publikacijos apie šeimą ir jos papročius, kuriose pateikiami įvairaus lygio moksliniai tyrimai bei kraštotyrininkų darbai, jų susisteminta medžiaga ir išvados. Laiko perspektyvoje griežtėjo reikalavimai mokslinėms publikacijoms (plačiau: [2, 44; 33, 69]). Apžvelgsiu ir tuos darbus, paremtus etnografine lauko tyrinėjimų medžiaga, kurie greičiausiai dėl partinės cenzūros ir kitų priežasčių tuo laikotarpiu nebuvo publikuoti, o išleisti jau nepriklausomoje Lietuvoje (ar parengti pirmaisiais nepriklausomybės metais).

TYRIMAI BALTARUSIJOJE IR JŲ SKLAIDA

Bene daugiausiai mokslinių ekspedicijų ir pavienių tyrimų buvo vykdyta Baltarusijos TSR. Remiantis vien Istorijos instituto (dabar Lietuvos istorijos institutas) etnologų darbais, XX a. 6 dešimtmetyje etnografiniai lauko tyrimai buvo vykdyti daugelyje Vakarų Baltarusijos vietovių. Tyrimai lietuvių etninėse žemėse buvo unikali proga užfiksuoti dar išlikusį lietuvių kultūros palikimą bei konstatuoti tuometinę lietuvių bendruomenės situaciją. Viena pirmųjų kompleksinių ekspedicijų buvo surengta 1956 metais. Pasak A. Vyšniauskaitės, tuo metu aktyviai dalyvavusios lauko tyrimuose ir rinkusios medžiagą ne tik apie vestuves ar laidotuves, bet ir kitoms temoms, ji davė nemažai palyginamosios medžiagos. Renkant ir fiksuojant medžiagą buvo kreipiamas dėmesys tiek į senosios, tradicinės, kaimo buities ir kultūrinius reiškinius, tiek į dabartinę socialistinio Tarybų Lietuvos kaimo buitį [50, 149–150].

Surinkta medžiaga apie šeimos papročius atsispindėjo A. Vyšniauskaitės moksliniuose darbuose. Pirmiausia turėtume paminėti Lietuvių etnografijos bruožus. Šiame leidinyje šeimai yra skirtas didžiulis knygos skyrius „Šeima ir jos visuomeninis gyvenimas“ [49, 437–526]. Greta Lietuvoje fiksuotos medžiagos naudojama palyginamoji medžiaga iš Baltarusijos lietuvių kaimų. Nors nuorodų į bylas, kuriose saugoma A. Vyšniauskaitės tuometinėje Baltarusijos teritorijoje užrašyta medžiaga, nėra, tačiau paminėtos konkrečios vietovės bei daromi palyginimai byloja apie šios medžiagos panaudojimą, ypač tada, kai minima Rytų Lietuva. Pavyzdžiui, autorė teigia, kad „rytiniuose ir pietrytiniuose Lietuvos rajonuose, taip pat artimose Baltarusijos TSR lietuviškose apylinkėse, kaip Vidžių rajono Apso apylinkės Vainiūnų, Dvarčionių ir kituose kaimuose, neišsidalijusių arba didžiosios patriarchalinės šeimos tipo šeimų, vadinamų draugė, retais atvejais dar buvo galima rasti ir XX a. II ketvirtyje“ [49, 440]. Šia etnografine medžiaga A. Vyšniauskaitė naudojosi ir vėlesniuose savo darbuose. Apie Baltarusijoje surinktos panaudojamos etnografinės medžiagos kiekį galima spręsti iš jau nepriklausomoje Lietuvoje publikuotų monografijų. A. Vyšniauskaitės, P. Kalniaus ir R. Paukštytės monografijoje Lietuvių šeima ir papročiai (1995), pristatydama lietuvių kaimo šeimos tyrinėjimus bei šeimos papročius – vestuves ir laidotuves (medžiaga užrašyta Baltarusijos TSR Astravo, Vijos, Varanavo, Pastovių, Vidžių, Breslaujos, Gardino ir kituose rajonuose), A. Vyšniauskaitė jau pateikia nuorodas į konkrečias bylas [52, 151–167; 53, 271–395; 54, 422–466] (7).

Baltarusijoje vykdytus A. Vyšniauskaitės šeimos tyrimus tęsė ir kiti Lietuvos mokslininkai bei kraštotyrininkai. Ypač didelė 150 žmonių kompleksinė kraštotyrininkų ekspedicija į Gervėčius (Astravo r.) (suorganizuota Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos ir Baltarusijos TSR MA Menotyros, etnografijos ir tautosakos instituto bei Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, vadovas N. Vėlius) buvo surengta 1970 metais. Kaip rašoma Gervėčių monografijos įvade „mūsų šalies tautų santykiai geriausiai išryškėja tose vietose, kur kaimynystėje gyvena įvairių tautų žmonės. Mokslui tokios vietos teikia daug vertingų duomenų apie skirtingų tautinių kultūrų sąveiką. Tokia ir yra Gervėčių apylinkė, kurioje šalia baltarusių gyvena daug lietuvių, nuo seno išlaikiusių savo kalbą, papročius, gyvenimo būdą“ [35, 1]. Apie šeimą šiame leidinyje straipsnį publikavo J. Mardosa. Ekspedicijos metu buvo surašytos 379 šeimos kortelės 11-oje šios apylinkės kaimų. Čia analizuojama šeimos struktūra, sutuoktinių amžiaus skirtumai, šeimos narių išsilavinimas, skirtas dėmesys etninės tapatybės klausimui mišriose šeimose. Kadangi iki 1939 m. ši teritorija buvo valdoma Lenkijos, išliko gana daug mišrių lietuvių ir lenkų šeimų, kurių vaikų tautybė – lietuviai. Nustatyta, kad tuo laikotarpiu didžiausią dalį sudarė mišrios lietuvių ir baltarusių šeimos. Šių šeimų vaikų tautybė paprastai nustatoma pagal vyrišką liniją, o lietuvių ir lenkų – pagal moteriškąją. Santykį su palaikoma lietuvių kultūra rodo lietuviškų laikraščių prenumerata [23, 157– 161]. Elenos Karaliūtės straipsnis yra skirtas vestuvių papročiams. Autorė rėmėsi 1827– 1847 m. Gervėčių parapijos vestuvių metrikų knygomis, taip pat gausia savo surinkta ekspedicine medžiaga – Gervėčių, Gėliūnų, Rimdžiūnų, Pelegrindos, Milcėjų, Galčiūnų, Mockų ir kitų vietovių žmonių pasakojimais [15, 162–175]. Išryškindama Gervėčių krašto vestuvių papročių savitumą, lygina jį su Rytų Lietuva, pavyzdžiui, pateikdama vestuvininkų sakomas oracijas teigia, kad užrašytos jų nuotrupos analogiškos Švenčionių ir kitų Rytų Lietuvos vietovių oracijoms [15, 167]. Tam tikrų sąsajų su šeimos papročiais turi ir šiame krašte ilgiau išlikusios pirties tradicijos, aprašytos Stasio Daunio straipsnyje [6, 139–141]. Remiantis Galčiūnų, Gėliūnų, Gervėčių, Girių, Knystuškių, Miciūnų, Naujųjų Galčiūnų, Rimdžiūnų kaimuose surinkta medžiaga, aprašomi po vestuvių „atžydėtuvių“ pirmo ėjimo į pirtį papročiai, sujungę jaunamartės sutikimo, stuomens dėjimo, rūgšties ragavimo ir dainavimo, jos prausimo ir rengimo papročius. Minimi ir pirmą kartą po gimdymo atėjusiai gimdyvei atliekami ritualai, tokie kaip gimdyvės sutikimas, vilko dovanų teikimas (fiksuojamos analogijos su Švenčionių apylinkėmis), gimdyvės prausimas, krikštynų rūgšties ragavimas, pareituvės [6, 139–141].

Kyla klausimas, kodėl ši knyga buvo publikuota praėjus 19 metų nuo šiame krašte vykusios ekspedicijos? Atsakymą į klausimą pateikia sovietų ideologo Juozo Jarmalavičiaus 1972 m. rašytas atsiliepimas apie leidyklai įteiktą Gervėčių knygos rankraštį. LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos posėdyje apsvarsčius šį rankraštį, nutarta sulaikyti leidinį. Atsiliepime buvo išsakyti esminiai trūkumai: kraštotyrinė medžiaga daugeliu atvejų nesusieta su istorine epocha, socialiniais ir politiniais santykiais, būdingais vienai ar kitai istorinei epochai, visuomeninei-ekonominei formacijai, pažeidžiamas marksistinis-lenininis istorijos periodizavimo principas (pvz., iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukariu) ir pan. [11, 459–460]. Išsakyta ir dar viena esminė pastaba: „Gervėčiuose gyvena įvairių tautybių žmonės, jų materialinės ir dvasinės kultūrų sąveika parodyta silpnokai. Kartais susidaro įspūdis, kad Gervėčiai yra ne Baltarusijos, o Lietuvos apylinkė (tokio įspūdžio skaitytojas neturėtų susidaryti)“ [11, 459–460]. Taigi partija kraštotyrininkų judėjime įžvelgė ideologams nepriimtinų veiklos tendencijų [22, 110].

Lietuvybės ištakų atskleidimui už Lietuvos ribų reikšminga monografija Lydos krašto lietuviai, taip pat išleista po ilgo laiko, 2002 m., jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Čia publikuotas A. Vyšniauskaitės straipsnis „Šeimos papročiai“ yra paremtas 1956 m. etnografinių lauko tyrimų medžiaga. Autorė gana nuosekliai aprašė šio krašto vestuvių, palankynų ir krikštynų bei laidotuvių papročius. Rašydama apie vestuves A. Vyšniauskaitė rėmėsi Gardino srities Rodūnės rajone, Pelesos kaime, stebėtų Danutės Kamenčiūtės ir Vlado Valiukevičiaus vestuvių aprašu. Viešai straipsnio pratarmėje dėkodama šios ekspedicijos metu padėjusiems žmonėms kartu padėkojo už galimybę, kaip teigė autorė, „tiesiog pažvelgti į šio lietuviško kampelio, mintimis ir širdimi visais laikais kuo glaudžiausiai susijusio su Lietuva, buitį, papročius“ [55, 322]. Gal neatsitiktinai autorė paminėjo, kad į jungtuves jaunieji važiavo už 17 km nuo Pelesos esančią lietuvišką Dubičių bažnyčią, nors daug arčiau Rodūnėje buvo lenkiška [55, 326]. Rašydama apie palankynas ir krikštynas bei laidotuves ji rėmėsi L. Kamenčienės ir kitų moterų iš Pelesos pasakojimais, tačiau neretai čia užrašytus papročius palygina su dzūkiškais, kurie šioje teritorijoje išliko mažiausiai pakitę. Pavyzdžiui, pasakodama apie krikštynų paprotį, kai krikštynų pabaigoje vyrai išveža bobutę nekočioje, teigia, kad „taip va Druskininkuose Matulevičienę (pribuvėja) vežiojo“ [55, 329]; aprašiusi pelesiškių laidotuvių papročius, šalia pateikia kitą aprašą apie pagrabą, pasak autorės, „iš Varėnos r. Barčių k.“, apklausus šio kaimo gyventojas M. Kiselienę, E. Molienę [55, 331].

Gana sudėtingas ir šios monografijos kelias. Vienus okupantus keitė kiti ir, kaip rašoma šio leidinio pratarmėje, atskirti nuo viešojo visuomeninio, politinio ir net kultūrinio gyvenimo, jie vis labiau gūžėsi savo bendruomenėse, bendravo tarpusavyje lietuviškai, gyveno pagal paprotinę teisę ir senuosius papročius, dainavo lietuviškas dainas... [45, 5–6]. Todėl natūralu, kad šis kraštas įvairiais laikotarpiais traukė mokslininkų dėmesį. Monografijos Lydos krašto lietuviai pratarmėje rašoma: „tačiau tiek carinės Rusijos, tiek Lenkijos, tiek Sovietų Sąjungos valdžių atstovai kaip įmanydami trukdė mokslininkų darbą, laikydami juos nepageidaujamų tautinių jausmų ir nuotaikų kurstytojais... 1971 m. Lietuvos ir Baltarusijos valdžios uždraudė Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos kartu su mokslininkais jau suorganizuotą ekspediciją, kuri buvo pasiryžusi kompleksiškai ištirti Lydos krašto lietuvių istoriją, kalbą, visą dvasinę ir materialinę kultūrą. Tokių plačių užmojų siekius buvo galima įvykdyti tik prasidėjus Sąjūdžiui ir ėmus byrėti Sovietų Sąjungai. Juos vykdyti ėmėsi Lietuvių etninės kultūros ir Lietuvos kraštotyros draugijos, 1991 m. į Pelesos, Rodūnės, Nočios, Armoniškių ir kitas lietuviškas apylinkes suorganizavusios kompleksinę ekspediciją (vad. Norbertas Vėlius ir Irena Seliukaitė)“ [45, 8]. Tačiau, kaip teigia vienas iš tos ekspedicijos dalyvių J. Mardosa, ekspedicija buvo uždrausta ne 1971 m., o 1972 metais. J. Mardosa pasakojo, kad 1972 m. buvo numatyta kompleksinė kraštotyrininkų ekspedicija į Pelesą (Varanavo r.). Tačiau išvykos dieną prie dabartinio Nacionalinio muziejaus susirinkusiems dalyviams buvo pranešta, kad ekspedicija į Pelesą atšaukiama ir bus vykdoma Adutiškyje (Švenčionių). 1971 m. įvyko ekspedicija Dubičiuose (Varėnos r.).

Ženklų indėlį į Baltarusijos lietuvių šeimos papročių tyrimą įnešė ir etnologas Juozas Kudirka. 1998 m. jis publikavo knygutę Plikių kaimo papročiai, kuriai duomenys pradėti rinkti 1969 m. rugsėjo mėn., o baigti 1997 m. kovo mėn. [17, 8]. Leidinyje yra išsamūs vestuvių ir kur kas menkesni krikštynų ir laidotuvių aprašai. Ekspedicijų metu to krašto žmonės dar žinojo tokius archajiškus papročius kaip draudimą semti iš šulinio vandenį ir maišyti duoną iki jaunamartės įvesdinimo į bažnyčią, paprotį pasisėmus iš kaimynų šulinio vandens ant svirties kablio užkabinti juostą, o pirmą kartą vyro namuose užminkius duoną, kubilą uždengti atvežtiniais stuomenimis [17, 15–23]. Pateikiamas ir visų kaimo gyventojų (140 žmonių), lietuvių, gyvenusių 1940 m., sąrašas [17, 33–36]. 1991–1994 m. atliktų tyrimų pagrindu etnologas išleido knygą Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra, kurioje taip pat aprašomos vestuvės, gimtuvės ir laidotuvės [16, 49–57].

Pastangas aprašyti bei publikuoti šio krašto lietuvių papročius telkė ir to krašto šviesuoliai, kuriems rūpėjo fiksuoti dar tuo metu prieinamą etnografinę medžiagą. Vienas tokių Juozas Maceika, parašęs knygą apie Lazūnus (Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Vijos r.), iš kurių buvo kilęs. Pristatydamas šią knygą Aloyzas Vidugiris rašė: „J. Maceikos monografija „Lazūnai“ yra reikšmingas paminklas ne tik gimtajam savo kaimui, apylinkei, bet ir visoms svetimųjų niokojamoms liūdnosios Pietryčių Lietuvos etninėms žemėms“ [20, 8]. Ši knyga buvo parašyta 1977–1979 m., o publikuota tik 1998 metais. Pasak A. Vidugirio, spaudai ją siūlė dešimtmetį, tačiau neatsirado leidėjo [48, 6]. Šalia kitų temų knygoje yra skyrius „Papročiai“, kuriame, remiantis surinkta medžiaga, gana glaustai aprašomos vestuvės, krikštynos, laidotuvės [20, 40–48]. Šiuos tekstus galima laikyti vertingu etnografiniu šaltiniu. Pavyzdžiui, aprašomas įdomus faktas, kad kapinių lankymas ir kapų puošimas per Vėlines susiformavo tik 1929 m. Lazūnų kaimo lietuviško darželio vedėjos rūpesčiu, po kelerių metų jai išvykus, paprotys vėl pradėjo nykti [20, 49].

Akivaizdu, kad etnografinė medžiaga, surinkta iš lietuvių etninėse žemėse Baltarusijos teritorijoje gyvenančių pateikėjų, davė tyrinėtojams daug palyginamosios medžiagos, ypač apie Rytų Lietuvos kultūrą, ir dar kartą patvirtino faktą, kad tam tikrų papročių paplitimo arealas gali nusidriekti, nepaisydamas valstybės sienos. Tuo laikotarpiu vykdyti intensyvūs tyrimai Baltarusijoje leidžia teigti, kad lietuvių etninių žemių tyrimas daug prisidėjo prie Lietuvos tapatybės išsaugojimo sovietinio režimo metais, kita vertus, išliko paminklu nykstantiems lietuvių kaimams Baltarusijoje (8).

TYRIMAI LENKIJOJE IR JŲ SKLAIDA

Sovietmečiu tirtos lietuvių gyvenamos vietovės ir Lenkijoje, Punsko krašte. Apie punskiečių vestuves medžiagą surinko ir straipsnį parašė V. Milius. Šiame krašte autorius medžiagą rinko 1967 m. lapkričio 8–18 d. dalyvaudamas Varšuvos universiteto Etnografijos katedros ir Etnografijos instituto organizuotoje ekspedicijoje į Seinų kraštą (1967–1968 m. profesorius ten stažavosi). V. Milius pažymėjo, kad iki tol etnografiniu aspektu šis kraštas nebuvo tyrinėtas. Kaip krašto savitumą išskyrė tai, kad „valstiečiai jau nuo praėjusio šimtmečio gyvena vienkiemiuose, todėl kai kurie papročiai, gyvavę gatvinių kaimų laikotarpiu, XX a. jau nebebuvo praktikuojami“. Todėl atkurti visą punskiečių senųjų tradicinių vestuvių eigą, kurią turime klasikiniuose Antano Juškos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Juozo Mickevičiaus mūsų liaudies vestuvių aprašymuose, šiuo metu jau neįmanoma. Vis dėlto V. Miliui buvo labai svarbu užfiksuoti vestuvinių papročių kaitą laiko perspektyvoje. Kaip vieną didžiausių vestuvių papročių pakitimų jis išskiria dovanojimo papročius. Dovanojimo apeiga turėjo savo pavadinimą – atvožtuvės. Tradiciškai dovanas jaunoji išdalydavo vyro giminėms. Tarpukariu dovanas teikdavo ir jaunajai. Vienų pateikėjų teigimu, šis paprotys atėjęs iš miesto, kitų – iš užjūrio [26, 275]. Sprendžiant iš V. Miliaus dienoraščio, užrašyti ir archajiški papročiai. Aprašydamas Vidugirių kaime atliktus tyrimus jis teigė, kad „...iš vienos 62 m. amžiaus moters pavyksta užrašyti tokių momentų, kurių nežino kiti pateikėjai, o ji apie tai girdėjusi iš savo ilgą amžių gyvenusio tėvo...“ [43, 208]. V. Milius užrašinėjo ir krikštynų bei laidotuvių papročius, o apie tyrimą Punsko krašte rašė: „labai geri informatoriai šiame krašte: gerai supranta, ko iš jų norima, ir aiškiai perteikia savo prisiminimus. Tai dėl to, kad jie gana apsišvietę, įpratę veikti kultūrinėje srityje“ [43, 207–208]. 1991 m. V. Milius publikavo dar išsamesnį straipsnį „Seinų krašto lietuvių vestuvių papročiai“, paremtą ne tik 1967 m. lapkričio 8–8 d., bet ir 1968 m. birželio 17 – liepos 9 d. Seinų krašte surinkta medžiaga. Straipsnis parengtas Lietuvos liaudies kultūros centro 1989 m. kovo 30 d. surengtos konferencijos pranešimo pagrindu. Šiame straipsnyje, skirtingai nei ankstesniajame, atkreiptas dėmesys į tradicinius XX a. 6–7 dešimtmečių vestuvių papročius [27, 116–137]. Minėtame krašte išsamesni tyrimai pradėti tik 1989 m., kai buvo vykdyta kompleksinė ekspedicija, tačiau surinkta medžiaga nevirto planuota monografija [14, 4] (9).

Taigi Punsko atveju V. Miliaus tyrimų negalime paaiškinti tik palyginamosios medžiagos rinkimu. Kaip pažymėjo J. Mardosa, sovietmečiu profesionalūs etnografai nevyko į ekspedicijas vien rinkti medžiagos. Jų veikla buvo apribota planinių darbų ir tik šalia jų pavykdavo užrašyti „neteminių naratyvų“ [21, 96]. Ir Baltarusijos, ir Lenkijos atveju „neteminiais naratyvais“ galima įvardyti J. Kudirkos ir V. Miliaus ekspedicijų medžiagą, nes šeimos tyrimai nebuvo nė vieno iš jų planinio darbo dalis.

TYRIMAI RUSIJOJE IR JŲ SKLAIDA

Tyrimai buvo atliekami ne tik lietuvių etninėje teritorijoje, bet ir tose vietovėse, kuriose daugiau nei prieš šimtmetį apsigyvenę lietuviai suformavo savitus papročius. 1970 m. leidinyje Kraštotyra straipsnį apie Čiornajos Padinos lietuvių vestuvių papročius publikavo Norbertas Vėlius. Šią etnografinę medžiagą jis užrašė 1963 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto akademiko B. Larino iniciatyva (1863–1864 m. sukilimo šimtųjų metinių proga). Po šio sukilimo dalis jo dalyvių iš Lietuvos (daugiausia iš Utenos, Kėdainių, Švenčionių) buvo ištremta į Sibirą ir Užvolgio stepes. Minėtoje 1963 m. mokslinėje ekspedicijoje į RTFSR Saratovo srities Jaršovo rajono Čiornajos Padinos kaimą N. Vėlius fiksavo, kad tiriamuoju laikotarpiu ten tebuvo apie 40 lietuvių šeimų, kuriose apie 90 suaugusių žmonių dar gerai kalbėjo lietuviškai (apie 30 prasčiau) [46, 230–231]. Pasakodamas apie vestuves autorius teigia, kad „Čiornajos Padinos, kaip ir visų lietuvių, vestuvės susidarydavusios iš 3 svarbiausių dalių: piršlybų, pačių vestuvių ir sugrąžtų“ [46, 231]. Nedidelėmis grupėmis daugiatautėje aplinkoje gyvenę lietuviai savo kultūrą galėjo palyginti su kitomis. Pavyzdžiui, aprašant „Atsisveikinimo su jaunimu vakarą“, kada jaunieji su jaunimu linksmindavosi iki pusiaunakčio, o tuomet jaunasis išvykdavo į namus, teigiama, kad tą vakarą niekas nesivaišindavo, tik jaunikis įpildavo gėrimo muzikantams. Ir pastebima, kad ukrainiečiai, kazachai jau iš vakaro pradeda gerti alkoholį [46, 233] (10). Taigi pirmą kartą šeimos tyrimai buvo pratęsti už lietuvių etninės teritorijos ribų – nagrinėjama vos prieš šimtmetį susiformavusi lietuvių bendruomenė.

MAŽOSIOS LIETUVOS ETNOGRAFINĖS MEDŽIAGOS PANAUDOJIMAS

1945 m. didesnę dalį Mažosios Lietuvos prijungus prie TSRS ir suformavus Rusijos Federacijai priklausančią Kaliningrado sritį, sovietinė valdžia siekė, kad kuo greičiau būtų pamiršta šio krašto istorija. Tam netiko Lietuvos etnologų tyrimai, kuriuose vienas ar kitas etnografinis reiškinys dažniausiai analizuojamas remiantis realijomis iš Mažosios Lietuvos, taip pat Kaliningrado sričiai priklausančių vietovių (11). Pavyzdžiui, Lietuvos etnografijos bruožuose A. Vyšniauskaitė, nagrinėdama krikštynas, dažnai rėmėsi apie lietuvininkus rašiusiu Matu Pretorijumi, XVII a. Įsručio ir kitų bažnyčių vizitacijos dokumentais „Generalinis aplankymas“ (Recessus generalis, 1639) [49, 465–475], o nagrinėjant vestuves minima, kad „visi kiek platesni aprašai iki XIX a. liečia išimtinai Rytų Prūsijos vestuvinius papročius ir tik XIX a. pasirodo darbų, skirtų etnografinės Lietuvos [matyt, turėta omenyje Lietuvos TSR ribas – R. P.-Š.] valstiečių vestuvėms“ [49, 477]. Aprašant laidotuves panaudotas Mykolo Jungės 1426 m. aplinkraštis, jau minėtas „Generalinis aplankymas“, „Sūduvių knygelė“, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybės“, Teodoro Lepnerio „Prūsų lietuvis“ ir kiti šaltiniai. „Sūduvių knygelė“ ir M. Pretorijaus veikalas išskirti kaip svarbiausieji, aprašantys laidotuvių papročius [49, 513]. Mažosios Lietuvos vietovėse sukauptais etnografi­niais duomenimis rėmėsi ir lietuvių liaudies vestuvių veikėjus tyrinėjusi Irena Čepienė [3], A. Vyšniauskaitė socialistinio laikotarpio žemaičių vestuvėms paskyrė skyrelį „Šiuolaikinių vestuvių papročių ir apeigų ištakos“ [51, 122–189].

Mažosios Lietuvos šaltinių panaudojimą moksliniuose tyrimuose paskatino jau minėtas V. Miliaus sudarytas etnografinių šaltinių apie Mažąją Lietuvą rinkinys, kuriame supažindinama su Eduardu Gizevijumi, išsamiai aprašiusiu XIX–XX a. pradžios Ragainės apylinkių valstiečių krikštynų ir vestuvių papročius, Karlu Kapeleriu, aptarusiu Tilžės apylinkių krikštynas, vestuves ir laidotuves, taip pat pristatoma nežinomo autoriaus studija „Lietuviškos vestuvės“ [24, 106–147; 186–194; 379–386].

Jau minėta, kad Lietuvių etnografijos bruožuose atskleisdama gimtuvių, vestuvių ar laidotuvių papročių genezę A. Vyšniauskaitė Mažosios Lietuvos papročių neišskyrė iš bendro Lietuvos konteksto. Panašią tendenciją matome ir apibendrinamuose P. Dundulienės šeimos tyrimuose Lietuvos etnografijoje [8]. Autorė labai daug dėmesio skyrė mitologijai. Analizuojant vieno ar kito reiškinio ištakas, buvo pasiremta Mažosios Lietuvos situacija. Pavyzdžiui, analizuojant senuosius gimtuvių papročius – kaip per krikštynas gimdytoja su pribuvėja eidavo į pirtį melstis ir dėkoti deivei Žemynai, kad leido sėkmingai pagimdyti – remiamasi M. Pretorijumi. Tačiau neužsimenama, kad tai šaltinis iš Mažosios Lietuvos, tad atrodytų, kad taip buvo visoje Lietuvos teritorijoje [8, 248]. Kitur, kalbant apie vestuvių papročius, nors taip pat pasitelkiamas M. Pretorijus, rašoma, kad Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte piršlybos buvo atliekamos su ypatingomis apeigomis. Piršlys jodavo atklausų tris kartus su prie lazdyno lazdos pririšta rūtų puokšte ir t. t. [8, 233]. Taigi daugelis minėtų autorių, nagrinėdami (ir ne tik lietuvininkų) šeimą ir jos papročius, pasirėmė jau seniai užrašyta etnografine medžiaga iš Rytų Prūsijos.

Lietuvininkų papročiai buvo analizuojami ir remiantis lauko tyrinėjimų medžiaga, užrašyta iš šio krašto lietuvininkų 1956 ir 1960 metais. A. Vyšniauskaitė 1977 m. publikavo išsamų straipsnį apie lietuvininkų, gimusių XIX a. pab. – XX a. 1–2 dešimtmečiuose, vestuvių papročius. Pasak autorės, „straipsnis liečia senuosius Klaipėdos, Šilutės rajonų, Kuršių Nerijos, taip pat savo buitimi ir papročiais jiems giminingus Rytų Prūsijos panemunių, buv. Tilžės, Ragainės, Stalupėnų apylinkių gyventojus, save vadinusius lietuvininkais“ [59, 147]. Ji taip pat pažymėjo, kad lietuvininkų vestuvių papročiai nėra plačiau tyrinėti, o reikšmingiausi ankstyvieji šaltiniai – M. Pretorijaus, T. Lepnerio bei vėlyvesni E. Gizevijaus, K. Kapelerio darbai. Todėl svarbiausias šaltinis šiam straipsniui – 1956 m. jos pačios bei 1960 m. Ingės Lukšaitės užrašyti 29 senųjų lietuvininkų prisiminimai. Autorė atkreipia dėmesį, kad „lietuvininkų vestuvėse nėra jaunųjų sutikimo su duona ir druska, kas yra ypač būdinga kitų Lietuvos sričių vestuvių papročiams“ [59, 157]. Ir kitas pastebėjimas – XIX a. ir XX a. pr. į lietuvininkų vestuvių papročius vis labiau braunasi vokiškų papročių elementai. Lietuviškose vestuvėse atsiranda vokiški priedainiai. Visa tai rodo, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu Klaipėdos krašte sustiprėjusi germanizacija darė poveikį ir lietuvių šeimos papročiams [59, 157]. Taip atskleidžiamas šio krašto savitumas visos Lietuvos kontekste. Fiksuojamos kitų kultūrų įtakos, lietuviškų papročių nykimas ar jų transformacija. 1980 m. buvo surengta kompleksinė ekspedicija į Rusnę. Šių tyrimų rezultatai tik po 12 metų buvo publikuoti monografijoje Rusnė, kurioje pateikiami Marijonos Čilvinaitės surinkti šio krašto gyventojų vestuvių aprašymai (tačiau jie nėra susisteminti) [4, 198–211].

Platesni Mažosios Lietuvos kultūros tyrimai pradėti vos atgavus Lietuvos nepriklausomybę, pasak Norberto Vėliaus, „... siekiant surankioti nors šios nusiaubtos kultūros likučius į lietuvininkų kraštą šiapus ir anapus Nemuno“ (išskirta – R. P.-Š.). Pavyzdžiui, Lietuvių etninės kultūros ir Lietuvos kraštotyros draugijos 1990 m. liepos 23 – rugpjūčio 6 d. suorganizavo kompleksinę ekspediciją [47, 7]. Tačiau šeimos papročiams – konfirmacijai [39, 649–660] ir laidotuvėms [10, 660–669] – skirtuose straipsniuose remiamasi Lietuvai priklausančios Mažosios Lietuvos dalies etnografija. Pasak šios ekspedicijos dalyvio Žilvyčio Šaknio, šį faktą lėmė vietinių gyventojų trūkumas Kaliningrado srityje (12).

IŠVADOS

Žvilgsnis į sovietmečio Lietuvos etnologijos istoriją rodo, kad ir nebūdami labai gausūs etnografiniai tyrimai už Lietuvos respublikos ribų, kartais susiduriant ir su valdžios trukdžiais, buvo vykdomi visą sovietinį laikotarpį. Etnografinių lauko tyrimų gausa išsiskyrė XX a. 6 dešimtmetis. Intensyviausi šeimos ir jos papročių tyrimai buvo atliekami Baltarusijos TSR lietuviškuose kaimuose. Čia buvo galima fiksuoti archajiškesnius, Rytų Lietuvos rajonuose seniau nunykusius papročius. Šiose vietovėse šeimos papročius tyrė ne tik pagal institucijų planus turėję tai daryti mokslininkai (pavyzdžiui, A. Vyšniauskaitė), tačiau ir tie, kurių moksliniai interesai nebuvo tiesiogiai susiję su šeimos papročiais. Šiais atvejais šeimos tyrimais siekta atskleisti vienos ar kitos vietovės etninę kultūrą (V. Milius, J. Kudirka). Lietuvių kultūros tyrimams labai padėjo ir kraštotyrininkų atlikti darbai. Panašią funkciją atliko ir etnografinių šaltinių skelbimas, pavyzdžiui, 1970 m. V. Miliaus sudarytas Mažosios Lietuvos XVII–XIX a. šaltinių rinkinys.

Dauguma ekspedicijų turėjo ne tik mokslinį, bet ir tautinį kryptingumą. Jose siekta užfiksuoti nykstančią lietuvių kultūrą lietuvių etninėse žemėse. Todėl galime sakyti, kad tuo laikotarpiu buvo susitelkta į lietuvių kultūros tyrimus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Sutikdama, kad sovietmetis buvo etnografinės medžiagos kaupimo laikotarpis (Lietuvoje iki 1945 m. jos sukaupta kur kas mažiau negu kitose Baltijos šalyse), turiu pažymėti, kad dėl įvairių priežasčių daugelis tos medžiagos pagrindu atliktų tyrimų nebuvo paskelbti ir prieinami visuomenei. Kai kurie jų buvo publikuoti tik Sąjūdžio ar nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais, kartais dar atliekant papildomus tyrimus.

Taigi etnografiniai tyrimai už Lietuvos ribų buvo atliekami ne tik dėl mokslinių interesų ar lyginamosios etnografinės medžiagos. Juos skatino patriotiniai jausmai, noras atskleisti lietuvių etninių žemių būklę, užfiksuoti ir įamžinti ten gyvenančių lietuvių bendruomenių atminimą ir taip išsaugoti istorinę atmintį bei palaikyti lietuvių etninį tapatumą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.