Redaktorių nuostatos: demokratijos poreikis

ĮVADAS

Lietuvoje tebegyvuojanti purizmo, arba kalbos gryninimo, tradicija kalbinės bendruomenės dažnai vertinama pagal jai pastebimiausią – žodyno – sluoksnį. Bene daugiausia diskusijų kyla dėl naujų, aktualias realijas įvardijančių žodžių, paprastai skolinių, norminimo, ypač dėl jų keitimo lietuviškais atitikmenimis [plačiau žr. 10; 11; 12, 17–29].

Kalbinėse rekomendacijose kaip vartotini variantai paprastai pateikiami arba lietuviški naujųjų skolinių atitikmenys, arba, jei tokių nesama, maksimaliai įmanomai adaptuotos skolinių formos (plg. Bendruosiuose naujųjų skolinių norminimo principuose nurodytus du pagrindinius norminimo būdus: norminimas adaptuojant ir norminimas keičiant atitikmeniu [2]). Pastaraisiais metais radosi rekomendacijų, derinančių abu būdus: kaip vartotini variantai pateikiama ir adaptuota forma, ir atitikmuo. Taigi kalbinių rekomendacijų tikslas – iš vartosenoje funkcionuojančių naujos realijos pavadinimų variantų išrinkti, rekomendacijų kūrėjų nuomone, tinkamiausią (kartais – tinkamiausius), vadinasi, mažinti variantiškumą (1).

Sociolingvistiniai tyrimai rodo, kad „už kalbos variantiškumo visada slypi kalbos vertinimas“ [15, 168; cit. iš 30, 49]. Būdami ne tik lingvistinių, bet ir vertybinių sistemų dalis, kalbos variantai veikia kaip sociosemiotiniai ištekliai – susieti su socialinių reikšmių kompleksais, skirtingi variantai strategiškai pasitelkiami įvairiems tikslams įvairiausiuose kontekstuose [16; 18, 31–32; cit. iš 30, 49–50]. Variantai, be komunikacinio turinio, visada turi vertinamąjį asmens ar grupės identifikavimo(si) aspektą [plačiau žr. 30, 49 ir t. t.]. Variantiškumas – viena iš esminių kalbos ypatybių – nuo pirmųjų sociolingvistikos tyrimų yra siejamas su kalbos vartotojų nuostatomis [plg. 15, 167; cit. iš 30, 54].

Šio straipsnio tikslas – ištirti specifinės kalbinės bendruomenės dalies – kalbos redaktorių, kaip tarpininkų tarp tekstų autorių ir skaitytojų, požiūrį į kalbines rekomendacijas ir jų įtaką kalbinės raiškos variantų – naujųjų skolinių ir jų atitikmenų – pasirinkimui bei jo poveikį teksto komunikaciniam paveikumui. Kol kas tiriamajai sričiai svarbios kalbos redaktorių nuostatos menkai tetirtos – 1999 m. atlikta 41 žiniasklaidos atstovo, tarp kurių buvo 21 kalbos redaktorius, anketinė apklausa [žr. 9, 92–93] (2).

Nors kalbos nuostatos yra subjektyvus veiksnys, jos galiausiai formuoja objektyvią kalbos tikrovę [30, 53]. Tačiau tik tam tikros – paslėptosios, nesąmoningos – nuostatos. Tiesioginės apklausos respondentai dažnai atvirai teigia manantys, kad būtina vartoti taisyklingą bendrinę lietuvių kalbą, atsisakyti svetimybių (tai yra pritaria oficialiajai kalbos planavimo ideologijai), bet paprastai jie patys to nedaro [25, 191–207]. Toks sąmoningasis nuostatų lygmuo iš esmės tik stigmatizuoja paskiras formas, bet nepaaiškina, kodėl žmonės kalba įvairiai, toli gražu nebūtinai vartodami tuos variantus, kuriuos deklaruoja esant pačius geriausius [žr. 16; 17].

Straipsnyje pristatomas tyrimas nebuvo nuostatų eksperimentas, galintis atskleisti tiesioginę sąsają su informantų kalbos vartosena. Kalbos redaktoriai buvo apklausti interviu metodu ir išsakė atvirą nuomonę, kuri, kaip minėta, teoriškai turėtų sutapti su oficialiąja ideologija. Kita vertus, kalbos redaktoriai nėra eiliniai kalbos vartotojai: jų darbo pobūdis verčia sąmoningai reflektuoti santykį su kalba ir norma. Palyginti su įprastais sociolingvistinių apklausų respondentais, vadinamaisiais naiviaisiais kalbos vartotojais, iš kalbos redaktorių tikėtasi profesionalių, su darbo specifika susijusių atsakymų, gero kalbos politikos išmanymo. Taigi daryta prielaida, kad net ir atvirai reiškiamos jų nuostatos bent iš dalies turėtų sietis su realiąja kalbos vartosena, ypač dėl to, kad redaktoriai, dirbantys su realiais tekstais, nuolatos praktiškai susiduria su norminimo padarinių poveikiu [plg. 25] (3). Respondentams, suprantama, buvo garantuotas anonimiškumas.

Tyrimo empirinė medžiaga – 2017–2018 m. atlikti 20 pusiau struktūruotų interviu su kalbos redaktoriais (stilistais) (4). Jie atstovauja visiems Lietuvoje dirbančių kalbos redaktorių visumos tipams [žr. 6]: dirba leidyklose, vertimo ir redagavimo paslaugų įmonėse, žurnaluose, laikraščiuose, naujienų portaluose, yra laisvai samdomi kalbos redaktoriai. Tarp jų yra redaguojančių įvairaus pavidalo (elektroninius ir spausdintinius) bei pobūdžio tekstus: populiariosios ir analitinės publicistikos, mokslo populiarinimo, mokslinius, administracinius, reklaminius, grožinius ir kt. (vyrauja įvairių tekstų redaktoriai). Visos respondentės yra moteriškosios lyties (moterys sudaro daugumą šios srities darbuotojų, plg. [6]). Visos turi aukštąjį (universitetinį) humanitarinį išsilavinimą, beveik visos – lituanistinį (yra ir įgijusių keletą specialybių, turinčiųjų daktaro laipsnį). Daugumai kalbos redaktorės darbas yra pagrindinis. Daugiausia jų gyvena Vilniuje, tačiau yra ir dirbančių kituose miestuose: Klaipėdoje, Panevėžyje, Anykščiuose, Širvintose. Apklaustųjų amžius – nuo 29 iki 65, redagavimo darbo stažas – nuo 5 iki daugiau nei 30 metų (tikslesnę informaciją žr. lentelėje). Bendra interviu trukmė – apie 20 val., išrašų apimtis – apie 800 000 sp. ž., apie 20 a. l. (per 400 psl.).

Tyrimo klausimyną, be informacijos apie patį respondentą, sudarė keli klausimų blokai apie praktinius konkretų leidinį redaguojant kylančius, su naujaisiais skoliniais susijusius klausimus bei jų sprendimo būdus ir jų sąsają su skolinių norminimu per kalbines rekomendacijas.

REDAKTORIŲ POŽIŪRIS Į NAUJŲJŲ SKOLINIŲ IR JŲ ATITIKMENŲ VARTOJIMĄ

Kalbos redaktorių apklausos duomenys neabejotinai rodo variantiškumo, įvairovės poreikį. Tai, galima sakyti, visų respondenčių naujųjų skolinių redagavimo praktikos savirefleksijos leitmotyvas. Jis apima tiek skolinio ar atitikmens, tiek ir įvairių paties skolinio formų pasirinkimą (tai iš esmės atskleidžia ir įvairių kalbų naujųjų skolinių vartosenos tyrimai [žr. 14; 27; 31; 8; 12; 13 ir kt.]).

Dalies redaktorių manymu, skolinys ir atitikmuo, kaip variantai, reikalingi kaip sinonimai tekstui gyvinti:

Arba tiesiog pasirinkim tekstą, pavyzdžiui, jei tai kažkokia žinutė ir tas žodis pasikartoja kokius penkis kartus tarp tų trijų tūkstančių žodžių... Tai tada tiesiog pavarijuoji, palieki sinonimiką, būtent. Skolinys ir atitikmuo, netgi tada, kai atitikmuo yra normalus, geras, priimtini kaip normalūs sinonimai. Nes sinonimų, ypač šitoj, toj vadinamoj dabartinėj dieninėj žiniasklaidoj, sinonimų norisi, nes tiesiog nususinta kalba ir norisi tos įvairovės... Galų gale ir tas koks, kad ir su menku atspalviu svetimžodis, jis tiesiog bent jau pavarijuoja tą tekstą. Tiesiog tu nematai, kad kas penktoj eilutėj tas pats žodis eina, kai žinutė – trys tūkstančiai žodžių... Arba, tarkim viena problema sprendžiama dešimties tūkstančių žodžių paklodėje... (6)

Anot dalies redaktorių, (sinonimiškai) tekste paliekamas rekomenduojamų atitikmenų turintis skolinys gali teikti ir papildomos ekspresijos, padėti derintis prie teksto adresato, o teksto adresantui – perteikti tam tikrus minties ar aprašomos tikrovės niuansus:

Tai, ko mes negalim pakeisti, tie patys akcentai online ir visa kita, mes stengiamės nepiktnaudžiauti ir tam pačiam tekste nevartoti vien tiktai jų, bet paimti ir kokį nors lietuvišką atitikmenį. Mes negalim visiškai atsisakyti to, tarkim, žargono, nes žurnalas praras gyvybę. Jis nebus jaunimui patrauklus, nes jiems reikia to, na, vėlgi nelietuviškai pasakysiu, cinkelio. Išlaikyti tą vadinamą kompostą, kuris, negaliu sakyti, kad yra truputį netaisyklingas, bet jis yra jaunatviškas, jis yra pritaikytas prie šiandieninės kalbos, buitinės kalbos. Tas pats gadžis – tai yra įrenginys. Bet jeigu mes visą laiką kalbėsim tik apie įrenginius, tai tekstas taps nuobodus. Bet jei mes vieną kartą pavartosim gadžis, tiesiog jaunimas atras save tame. Jis vėlgi suteikia to dabarties jaunimui svarbaus dalyko tokio – jie gali atpažinti save tame tekste. Tai tas yra svarbu. Aišku, neišsprūstant iš valstybinės kalbos rėmų, be abejo. Tai ką mes darom? Mes visą laiką konsultuojamės su Valstybine kalbos komisija, nes tikrai nesinori gauti laiškų iš Valstybinės kalbos inspekcijos. (11)

Interviu duomenys rodo, kad kaip variantai reikalingi ne tik skolintas ir lietuviškas tos pačios realijos pavadinimai, bet ir įvairios to paties skolinio raiškos formos: jos dėl tam tikrų priežasčių paprastai yra svarbios teksto adresa(n)tui, savaime suprantama, ir teksto stilistikai, paveikumui:

Mūsų klientai rašo prancūziškai „ou“ – boutique. Ir mes sakom, štai yra dabar tokia rekomendacija [butikas]. Jie pasakė: jūs (na ne jūs, bet maždaug) vėl viską norit sugadinti. Nes tai neatspindi nei stiliaus, nei prasmės. Dar labiau, dar neaiškiau. Žodžiu, jiems dar neaiškiau. Jie prancūziškai vadina boutique. Jie galbūt sako ir butikas ar dar kaip nors šnekamojoje kalboje, bet ten, kur yra parašyta – „Laukiame jūsų arba mūsų butike, ten vyksta kažkoks pristatymas“ – va čia tai irgi yra iš tų žodžių, kur adaptuota ta forma, bet ji labai klientams neprezentatyviai atrodo. Reprezentacijai yra boutique, ar ne? Ir ypač rašytinėje kalboje. Nes yra svarbu vizualizacija, ji irgi yra labai svarbi. Tai, kaip tu pamatai, kaip tai atrodo. (14)

REDAKTORIŲ POŽIŪRIS Į NAUJŲJŲ SKOLINIŲ NORMINIMĄ

Visos apklaustos kalbos redaktorės išsakė nuomonę, kad kalbiniuose šaltiniuose, pirmiausia VLKK konsultacijų banke, pateikiama informacija (t. y. ne pačios rekomendacijos, į kurias būtinai ketintų atsižvelgti) apie naujuosius skolinius yra neabejotinai naudinga:

Kalbos komisijos [bankas] ne tiek svarbus, kad mes tą variantą paimsime, bet jis tiesiog referencijai, kaip informacijos šaltinis. (14)

Įsijungi Kalbos komisiją staigiai. Tai pirminė priemonė. Ir pasižiūri, ta prasme, o paskui pasižiūri internete, kaip, kokia sklaida to žodžio, kiek jis vartojamas ir kaip terminas, tarkim, kokiam kontekste. Na ir paskui sprendi, kaip šauna į galvą: arba aš sutinku su Komisija, arba man šitame kontekste tai visiškai netinka. (6)

Kai kurios respondentės pabrėžė tai, kad VLKK konsultacijų (banko) vertę didina liberalėjantis rekomendacijų pobūdis:

Beje, galiu pasakyti, kad lietuvių kalba demokratėja tam tikra prasme ir vienu metu buvo įteisinta labai daug žodžių, kurie anksčiau nebuvo vartojami. Tai palengvino šiek tiek mums gyvenimą. (11)

Juo labiau kad ten yra ir pasikeitimų tokių gana reikšmingų padaryta, kai kurių žodžių pakeistas vertinimas. Kai kurių žodžių, kas būdavo tose kalbos patarimų knygelėse. Tai galiu tai aiškiai pasakyti, kad čia yra tikrai labai geras dalykas, dabar yra ta norma pakeista ar sušvelninta, tai labai gerai. (14)

Taip pat visos respondentės pateikė įvairaus pobūdžio pastebėjimų apie tai, ką, jų many­mu, būtų naudinga ar netgi būtina keisti: pradedant pavienių skolinių rekomendacijomis ir baigiant bendraisiais naujųjų skolinių norminimo principais.

Redaktorės, rinkdamosi, jų nuomone, tam tikram tekstui tinkamiausias kalbinės raiškos priemones – šiuo atveju vieną iš naujos realijos pavadinimų variantų, dažnai susiduria su kalbinėse rekomendacijose pateikiamais apribojimais. Pagal požiūrį į tai galima išskirti tris pagrindines grupes.

1. Mažuma redaktorių teigia, kad esama norminimo situacija jas tenkina, nes draudimas vartoti tam tikrus skolinius netrukdo rinktis joms priimtino varianto:

Niekada aklai nesilaikau [su leksika susijusių rekomendacijų]. ... Tas vienų skolinių draudimo principas man netrukdo, nes vis tiek elgiuosi taip, kaip noriu. Taip. Bet tas, kuris elgiasi pagal raidę... Tai jam gal ir trukdo. (4)

2. Nemažai redaktorių išsakė nuomonę, kad bendrajai norminimo krypčiai (ieškoti atitikmenų, adaptuoti skolinių formas, nurodyti tinkamiausius vartoti variantus) pritaria, tačiau tam tikros rekomendacijos jas varžo: verčia arba prisitaikyti renkantis pačių ar tekstų autorių netenkinančius variantus, arba pažeisti kalbos normas (dažnai apkraunant tekstą apsidraudžiamuoju kursyvu ar kt.):

Labai kartais sudėtinga... Tie patys palaikinimai... na ką – patiktukai? Neturim mes to žodžio iš tikrųjų. Ir vėlgi nereikia piktnaudžiauti ir surašyti laikai laikai laikai tekste, bet kartais tai, nemanau, kad tai yra blogai ir teršia labai ypatingai kalbą. Aišku, tai reikia išskirti arba kursyvu, arba kabutėmis pasirinktinai. Reikia parodyti, kad tai nėra normalus žodis. Jį reikia kažkaip išskirti, parodyti, kad, na, tai skolinys, kad tai galbūt ne visai taisyklinga, bet... Ne dėl to parašėm, kad nežinom, kad nevartotinas. Bet mums tiesiog reikia vat to momento. Ir tie angliški žodžiai, tokie angliški ir ne visai taisyklingi šiuo atveju vartojami todėl, kad neturim iš tikrųjų daugelio atitikmenų. Ir ką daro mūsų kalbos sergėtojai? Gal aš truputį ir ironizuoju ar kažkaip... Bet jie siūlo atitikmenį, kur angliškai vienas žodis, tarkim, o jie pasiūlo dviejų sakinių apibūdinimą. Na tai mes negalim to daryti. Kartais tai irgi juokaujam, kad tai būtų tarkim bomberis, man atrodo, tai yra toks bliuzonėlis, sportinio tipo su užtrauktuku. Tai jis dabar kaip ir galimas vartoti, bet aš pati vakar ar kažkada pajuokavau kolegėms, kad, jeigu tai būtų lietuviškas paaiškinimas, tai būtų į švarką panašus greičiausiai sportinio stiliaus švarkelis, užsegamas užtrauktuku. Tai va čia viskas ir pasakyta. (11)

Dažniausiai gi gyveni šiandiena. Tai tu ir turi prisitaikyti. Ką jau tu ten labai... Dviračio gi neišradinėsi. Kad būtų, kuo galėtume kliautis ir rodyt, kad va, sakysim, jei tu pakeiti kažką, kad žurnalistui galėtum parodyti. (5)

Pabrėžtina, kad kalbėdamos apie realų redagavimo procesą, pateikdamos konkrečių savo redagavimo darbo ar konkrečių skolinių bei jų atitikmenų pavyzdžių visos antrajai grupei priskirtinos redaktorės, t. y. pritariančios esamai norminimo situacijai, iš esmės laikosi liberalesnio požiūrio (plg. toliau aprašytą trečiąją grupę):

Plg.:

Labai sudėtinga iš tikrųjų pasakyti, bet aš manau, kad tada [atsisakius rekomendacijų reitingavimo pagal variantų teiktinumą] įsivyrautų šioks toks chaosas. Būtų labai daug laimingų žmonių, kurie darytų tai visiškai nevaržydami savęs. Neatsakingai. Demokratija virstų anarchija tuomet. Ir aš netgi jaučiu, kaip tuomet būtų. Todėl manau, kad tokio varianto, na, nereikėtų. Visgi yra valstybinė kalba ir normos ir jų reikėtų laikytis. (11)

Ir

Kuo daugiau yra galimybių rinktis, tuo geriau. Tikrai. Ir aš netgi manyčiau, kad taip ir turėtų būti, va, tas būtent tarptautinis atitikmuo rizotas, bet, aišku, būtinai sulietuvintas, lietuviškos formos. O daugiaryžis, na... vėlgi man šiek tiek primena vaizduoklį. Bet, jeigu galima rinktis, yra nuostabu. (11)

Dažnai tos respondentės, kurių redagavimo realybė neatitinka jų išsakytų bendrųjų nuostatų, pačios pastebi ir įvardija šį prieštaravimą:

Tai vat, aš nežinau... Nes vienais atvejais man atrodo, kad reikia griežto tokio draudimo, o kitais atvejais – kad reikia pasirinkimo. Bet taip neišeina. Realiai taip neišeina. Nuostata nuostatai prieštarauja... Taip. Kaip tas darbas turi vykti, aš nežinau. Nes, pavyzdžiui, tas marketingas – nemėgstu aš to žodžio, o tie visi marketingistai nemėgsta tos rinkodaros. Žodžiu, jei vartoju – tai patinka, tai ir kiti noriu, kad vartotų tai, ką aš noriu. Kalba yra labai subjektyvi. O kur ta tiesa? Tiesa ta visą laiką per vidurį kažkur tai. Noriu to lietuviškumo. Bet esu ir atvira, nes galvoju, kad kai kurie lietuviški žodžiai [atitikmenys] yra nesąmonė tokia. Reikia labai atsargiai tuos draudimus. Aukso vidurį surasti yra labai sunku. (7)

Apibendrinant galima teigti, kad šios grupės redaktorės savimi pasitiki – žino priimsiančios tinkamą sprendimą (pavyzdžiui, jei joms nepatinka kaip vienintelis variantas siūlomas atitikmuo, vartoja skolinį; jei netinkama siūloma sulietuvinta skolinio forma, vartoja (iš dalies) autentišką), tačiau abejoja kitais – laisvė pačiam rinktis kalbinės raiškos formas joms prilygsta anarchijai:

Man norisi norminimo, nes bijau, kad bus kažkokia palaida bala. Aš turiu kažkokią vidinę nuostatą, kad pati sau neleidžiu kalbėti bet kaip. Netaisau žmonių, bet pati sau atsakomybę jaučiu. Nu man čia kažkoks kalbos ir valstybės pasididžiavimo dalykas yra. O jeigu nebūtų norminimo, o tik tokia ir tokia informacija?.. Būtų siūloma taip ar taip, tokie ar tokie atitikmenys, bet nebūtų jokios normos? Pats pasirenki... Man truputį baisoka, kad bus tokia palaida bala... Bijau dėl suirutės... Kalba kaip sistema man atrodo yra toks daiktas, kur jeigu truputį paleisi, gali sugriūti. Mes kalbam apie svetimžodžius, čia yra tik leksikos lygis, bet man atrodo, kad pats tekstas gali sugriūti. (1)

Plg.:

Jeigu autoriaus vizija orientuota į daugiasluoksnį vartotoją, normų laikytis tiesiog nepavyks. Jeigu aš pradedu laikytis vienos sistemos, aš matau, kad man nukenčia tekstas. Kad knyga nukenčia. ... Aš norėčiau ne griežtų normų, o rekomendacijų. Kur profesionalas pats rinktųsi. (1)

3. Nemaža dalis redaktorių aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė norinčios esamos norminimo situacijos pokyčių: kad kalbinėse rekomendacijose variantai būtų pateikiami tik kaip teksto rengėjui išties pravarti informacija, iš kurios jis pats, atsižvelgdamas į (kon)tekstą, pasirinktų tinkamiausią variantą:

Ir skolinys, ir per kablelį, jei yra, atitikmuo. Tai čia labai gerai. Tai čia tiktai didina pasirinkimo galimybes. Aš visada už pasirinkimą. Visada. Bet kas tas ntk.? Visiems, kam reikia to hamburgerio, jie ir parašys hamburgeris savo tuose tekstuose, kurie jiems yra svarbūs. O kad ten bus kažkur išrašyta valgiaraščiuose, tai jie ten ir bus tuose valgiaraščiuose mėsainiai. Bet vartosenoje tai bus hamburgeriai. ... Emociškai draudimas nėra geras dalykas. O kam tas draudimas yra reikalingas, jeigu mes vis tiek parašome taip, kaip mums reikia? Draudimo iš esmės kaip tokio negali būti. Gali būti skirstymas stilistinis, koks nors normos lygio ar ten labiau atitinka, ar pagrindinis variantas, ar dar koks nors... Nes renkasi net ir ne pats specialistas, ne aš iš tikrųjų renkuosi, aš esu atspindys. Visuomenės. Gyvenimo. ... Tikrai nereikia nieko per jėgą nei ten įkalbinėti ar tų kažkokių rekomendacijų dirbtinų siūlyti. Aš manau, kad rinktis turi būt galimybė visąlaik. Matyti tas skirtingas formas, ir pamatyti tą kažkokį žodį neįprastos rašybos tam tekste. ... Aš manau, kad kalboje viskas tikrai vyksta taip, kaip turi būti. (14)

Manau, rašantys žmonės ir redaktoriai po truputį laisvėja. Nors baimės pavartoti nelietuvišką žodį dar likę daug. Internete labai išpopuliarėjo dūzgės, asmenukė. Nors manau, kad afteris arba selfis lietuvių kalbos nesugadintų. Manau, gerai, jog kuriami atitikmenys, bet neturėtų būti verčiama vartoti tik juos. Tegul žmonės renkasi. Juk tai yra laisvos visuomenės esmė: pasirinkimas, o ne prievarta. Tarkim, man labai nepatinka, kai rusų kalba vartojami žodžiai: vykend, lanč ir panašūs – atrodo, kad žmonės neturi savo kalbos arba jos nevertina: tai jau kitas kraštutinumas – viską perimti ir mėgdžioti anglų kalbą. Bet tai būdinga tam tikram laikotarpiui, tam tikriems žmonėms. Nemanau, kad lietuvių kalbos vartotojams patiks tik tie angliški atitikmenys. Bet kartais jie būna tikslūs. Tarkim, itališkose kavinėse – ir netgi visose kavinėse ir degalinėse – rašyti latė erdvėje ar ant kavos aparatų atrodytų labai provincialu. Nors tekste parašyti „atsigėrėme latės“ – man skamba ir atrodo labai gerai. Tai geriausia, kai yra įvairių pavyzdžių ir jie tinkamose situacijose tinkami: vieną kartą lietuviška forma, kitur gali būti originali. Manau, kad sąmoningi redaktoriai ir autoriai ir taiko tokią sistemą: kur kaip geriau tinka, ten ir vartoti vieną ar kitą žodį. (2)

Reikėtų atsižvelgti į gyvąją vartoseną ir ja vadovautis, taip būtų išvengta dirbtinių žodžių, kurių niekas nesupranta ir vis tiek nevartoja. Juk būtent taip ir atsiranda anekdotai apie vielabraukius ir vaizduoklius. Manau, kad reikėtų leisti vartoti visus naujuosius skolinius. (12)

Daugiau šiai grupei atstovaujančių redaktorių, kalbėdamos apie laisvai pasirinktinus variantus, mini skolinį ir atitikmenį, tačiau yra ir tokių, kurios kaip variantus norėtų matyti ir įvairias skolinio formas:

Demokratijoj apskritai neturėtų būti jokių draudimų, kokį variantą, kokį žodį rinktis. Net ir originalo formą. Juk žmonės ir jų tekstai įvairūs, skirtingi skaitytojai, kitoks tikslas... Kiekvienas pasirinkimas turi prasmę, neša tam tikrą žinutę. (16)

Vienas iš svarbiausių šiai liberalios kalbos politikos pageidaujančiai grupei priskirtinų redaktorių argumentų – esama norminimo situacija trukdo profesionalams (be baimės) siekti pagrindinio tikslo: kuo tinkamiau perteikti turinį, (kuo greičiau, efektyviau) parengti komunikaciškai paveikų tekstą:

Tai, [skolinių] aišku, būna. Tikrai taip. Skirtinguose tekstuose. Ir grožiniuose būna, ir dalykiniuose. Taip. Kas man gal labiausiai kliūna, ar ne, tai yra mano kaip redaktorės ir teksto autoriaus, jei toks yra, baimė, kad mes būsim nubausti už kažką tokio, ką ne taip padarom. Čia pirmas. Kad visada yra toks emocinis krūvis. Dirbant su tekstu nėra saugumo, laisvės, kad tu esi visiškai laisvas rinktis tokius sprendimus, kokius gal norėtum rinktis. (15)

[Variantai] Tiesiog leistų geriau perduot turinį, bet tekstas realiai būtų vientisesnis, sinonimiškesnis, turtingesnis, o nebūtų išdarkytas. Mano galva, taip. Nes aš remiuosi konkrečiais pavyzdžiais, kai, tarkim, aš čia nekalbu apie sausą tekstą, kai yra tas dienraščio tekstas, bet kuris jau yra su pretenzija, literatūriniu savo stiliumi. Ta prasme, kad [draudimai] negadintų net autoriaus stiliaus, nes dabar tas vos neapsiverkia – maždaug, tai ką, dabar čia šitaip reikia pakeisti? Aš parodau, sakau, kad nekeisiu. Matai, paėmiau ir padariau kursyvą. Aš čia iš savo praktikos šneku. Nes, kai ėjo pas mus ta Jurgos virtuvė, o Jurga sėkmingai pati tarėsi, kaip ir aš, va čia, sakau, yra konkreti patirtis. Ir ji, moteriškė, turinti ir rašymo dovaną, ir kalbos dovaną, ir gaminimo dovaną... Tai ir būdavo, kai paima kitos redaktorės jos tekstą, ir jį ten ištaršo, perdirba. Tada Jurga ir pradeda – kas čia pakeitė, nes aš visiškai ne taip rašiau... Išbraukius skolinius neliko to itališko kolorito. (6)

Kažkada seniau pasižiūriu VLKK tinklalapy – ogi grilis nevartotina svetimybė. Kepsninė. O aš redaguoju knygą apie maistą. Ir randu dar vieną įdomų dalyką, kad barbekiu yra šalutinis normos variantas. Grilius ar grilis yra nevartotina svetimybė. O viską siūloma keisti žodžiu kepsninė. Ir dabar pradedam žiūrėti į visą situaciją, kas yra kepsninė. Kepsninė yra ir grilis, ir barbekiu. Esmė – maistas kepamas ant grotelių, barbekiu kepama atvirai, atviros grotelės, o grilis yra uždarai – uždaros grotelės. Kepsninė yra ir tas, ir tas, ir man receptų knygoje labai svarbu. Čia vėl apie tą semantinę apimtį. Ir aš jiems rašau, kad taip negalima, nes barbekiu tai ne grilis, o grilis tai ne barbekiu, o kepsninė yra tas ir tas, ir man reikia skirtumo. Be to, orkaitės turi grilio funkciją. Tai kas ten? Tai kepsninė staiga iš orkaitės pasidaro? Tai gal tada jūs pakeiskite tą kepsninę... Ir čia prasideda mano gražusis susirašinėjimas. Tai gal jūs tą kepsninę pakeiskite gruzdintuvu. Aš jiems rašau – gruzdintuvas – tai fritiūrinė. Tai gal jūs tą kepsninę pakeiskite keptuve. Aš jiems rašau – keptuvė tai britvonas. Tai gal jūs pakeiskite... Žodžiu, daug daug visokių, dabar net neatsimenu, buvo prieš keletą metų... Ir, žodžiu, jie man vis parašo, kuo pakeist, o aš jiems vis kokį skolinį... Kad šitas žodis jau užimtas, kad reiškia kažką kitą. Ir galų gale buvo: tai gal jūs parašykit – mėsa ant grotelių. Taip, bet reikia aiškaus termino, kad grotelės uždengtos. Ir ką jūs manot, po kiek laiko aš atsiverčiu VLKK tinklalapį, kokio žodžio tą mėnesį buvo ieškoma dažniausiai. Ir dažniausiai tą mėnesį ieškoma buvo grilius. Manau, kad tie 200 ieškojimų tai buvo mano kasdien. Bet dar po kurio laiko grilius tapo ar ne šalutiniu normos variantu, ar tarptautiniu žodžiu. Čia aš prisiimu nuopelną dėl grilio ar griliaus įteisinimo, nes aš ten labai nemažai rašiau. (3)

Minėtina, kad redaktorių išsakytas demokratiško variantiškumo siekis iš esmės atitinka kituose panašiuose tyrimuose – tiek naujųjų skolinių vartosenos, tiek kalbinių nuostatų – minimus polinkius [plg. 12; 24; 28 ir kt.].

APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS

Lietuvoje tebegyvuojanti purizmo, arba kalbos gryninimo, tradicija kalbinės bendruomenės dažnai vertinama pagal jai pastebimiausią – žodyno – sluoksnį. Bene daugiausia diskusijų kyla dėl naujų, aktualias realijas įvardijančių žodžių, paprastai skolinių, norminimo, ypač dėl jų keitimo lietuviškais atitikmenimis.

Pusiau struktūruoto interviu metodu ištyrus specifinės kalbinės bendruomenės dalies – kalbos redaktorių, kaip tarpininkų tarp tekstų autorių ir skaitytojų, nuostatas šiuo aspektu, nustatyta, kad daugumai esama norminimo situacija, nors ir liberalėjanti, tačiau vis tiek ribojanti naujosios leksikos variantų pasirinkimą, dažnai tampa kliūtimi rengiant komunikaciškai paveikų, adresa(n)tui tinkamiausios stilistikos tekstą.

Remiantis daugumos iš dvidešimties apklaustų redaktorių, atstovaujančių visiems Lietuvoje dirbančių kalbos redaktorių tipams, išsakytais kritiniais teiginiais apie naujųjų skolinių norminimo situaciją apskritai arba konkrečias rekomendacijas ir savo elgesį – konkrečių skolinių pateikimą skirtinguose įvairiam adresatui skirtuose tekstuose, tinkamiausias sprendimas būtų toks norminimo pokytis, kai kalbinėse rekomendacijose variantai būtų pateikiami be vertinimo, kaip informacija, neatmetant dalies naujųjų skolinių kaip netinkamų vartoti, sudarant galimybę pasirinkti, redaktoriaus akimis, adresa(n)tui ir konkrečiam tekstui komunikaciškai tinkamiausią variantą. Tai patvirtina ir tuo pačiu metu, tik kiekybiniu – anketinės apklausos – metodu, atlikto kalbos redaktorių nuostatų tyrimo rezultatai: dauguma (apie 70 proc.) iš 63 apklaustųjų pageidauja leksikos variantus įteisinančių pokyčių [plačiau apie tai žr. 7].

Taigi kalbinių rekomendacijų, kaip kalbos norminimo pasekmės, tikslas mažinti variantų skaičių prieštarauja redaktorių išsakytam įvairovės ir galimybės rinktis, t. y. demokratijos, poreikiui. Pasak vienos respondentės, „demokratijoj apskritai neturėtų būti jokių draudimų, kokį variantą, kokį žodį rinktis“.