Geografija

Nuolydžio įtaka salų pasiskirstymui Lietuvos upėse

Aldona Baubinienė — Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200

Upių salos yra beveik visose natūraliose ir reguliuojamose upėse. Tai skendinčių ir dugninių nešmenų sankaupos arba liekaniniai dariniai, kurių atsiradimą sąlygoja upės vagoje, slėnyje, visame upės baseine vykstantys procesai. Nešmenys, patekę į vagą iš upės baseino plokštuminės nuoplovos, linijinės erozijos, intakų pagalba, taip pat kaip erozinių procesų produktas pačioje vagoje (krantų ir dugno erozija), yra perklostomi. Kai srautas nebepajėgia jų pernešti, akumuliuojami vagoje – formuojasi seklumos, kurios, susidarius palankiom hidrologinėm sąlygom, perauga į salas. Salos – ilgesnę metų dalį virš vidutinio vandens lygio išnirusios nešmenų sankaupos, nuo kranto atskirtos protakomis bei atšakomis, iš dalies arba visiškai apaugusios augalais ir geriausiai atspindinčios išorinį upės vaizdą. Viena iš salų susiformavimo ar išnykimo priežasčių – išilginio vagos profilio nuolydžio nevienodumai. Dėl kvartero ir ankstesnių darinių nuogulų nevienalytiškumo upių nuolydis gali ryškiai kisti atskirose upių atkarpose, upei graužiantis per morenų grandines, žemiau susidariusių kliūčių. Upės geologinę geomorfologinę veiklą komplikuoja užtvankos. Esant vienodoms visoms kitoms sąlygoms, salos klostomos mažesnio nuolydžio atkarpose. Tačiau natūralioje aplinkoje turi įtakos ir kiti veiksniai, lemiantys salų sklaidą upėse. Neries, Širvintos, Merkio, Lėvens upėse salingumas didesnis sąnašaujančiuose žemupiuose. Nevėžyje, Minijoje, Jūroje, Dubysoje – vidurupyje. Šventosios upės salingumas didelis ir vidurupyje, ir žemupyje. Mūšos, Nemunėlio, Šešupės, Ventos žemupiai yra kitų valstybių teritorijose, todėl išskirtos tik pavienės salingos vidurupio atkarpos. Nemuno žemupyje salos ir seklumos iškasamos, pati vaga sureguliuota bunomis ir dambomis, todėl sunku vertinti natūralų salų pasiskirstymą. Mažiausiai salų žemesnės kategorijos upėse: Šušvėje, Šešuvyje, Mituvoje. Salų pasiskirstymo priklausomybė nuo nuolydžio Lietuvos upėse nepastebėta. Visoms upėms būdingas dėsningumas – aukštupiuose salų nėra arba jų labai mažai. Didelėje dalyje tirtų upių vidutinis atstumas tarp salų – 2 km (Ventoje, Mūšoje, Širvintoje, Nemunėlyje, Minijoje, Dubysoje, Jūroje,); Šventojoje ir Lėvenyje – 1 km; Šešupėje, Merkyje, Šušvėje – 3 km; Neryje ir Nevėžyje – 4 km; Šešuvyje – 7 km; Nemune, Mituvoje – 8 km. Skirtingomis fizinėmis-geografinėmis sąlygomis tekančių upių salų pasiskirstymas priklauso nuo tam rajonui būdingų klimatinių, geologinių, geomorfologinių, hidrologinių, antropogeninių ir kitų sąlygų. Tų sąlygų visuma lemia upės ruožo salingumą.

Lietuvos ežerų vidutinio vandens lygio vertinimo galimybės

Gintaras Valiuškevičius, Erika Kundrotaitė — Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200

Straipsnyje aptariami vidutinio ežero vandens lygio nustatymo metodikos ypatumai. Analizuojami vidutinio lygio reikšmių skirtumai, gauti apibendrinant skirtingos trukmės duomenų sekas bei geriausiai vidutinį lygį reprezentuojančio sezono parinkimo aspektai. Nagrinėti trijų ilgiausiai veikusių VMS (Totoriškių ež. ties Trakais, Tauragno ties Tauragnais ir Žeimenio ties Kaltanėnais), apibūdinančių natūralų ežerų lygio režimą, duomenys. Rezultatai rodo, kad dabartinė vidutinio lygio skaičiavimo metodika (naudojant visus matavimų duomenis arba orientuojantis į vasaros sezono vidutinį lygį) iš esmės teisinga, bet nekonkreti ir nepakankamai tiksli. Norint ją supaprastinti ir patikslinti reikia turėti žymiai daugiau informacijos apie ežerų hidrologinį režimą.

Geosocialinių struktūrų sampratos metodologija

Paulius Kavaliauskas, Snieguolė Grigužauskaitė — Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200

Straipsnyje nagrinėjama geosocialinių struktūrų skyrimo problema, ypatingą dėmesį teikiant paternalizuotų sociotopų arba paternų („tėvonijų“) sampratai ir jų formavimosi ypatumams. Atlikta paternų struktūros analizė ir pateiktos jų sudėtinės dalys nurodant svarbiausias savybes, miesto ir kaimo paternų skirtumus. Pristatomas naujai sukurtas paternų socioekologinės klasifikacijos modelis, kuriame nurodyti du tipologiniai lygmenys ir penki rūšinės klasifikacijos požymiai. Naudoti klasifikacijoje tipizacijos kriterijai išsamiai išanalizuoti nusakant erdvinio identifikavimo principą bei akcentuojant jų svarbą. Nurodoma paternalizuotų geostruktūrų reikšmė planuojant teritorijas, remiantis šiuolaikinėmis teritorijų planavimo humanizavimo nuostatomis.

Vietos iniciatyvos ir teritorinis vystymas: LEADER programos įgyvendinimas Lietuvoje ir Prancūzijoje

Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200

Naujoji Europos teritorinės plėtros politika skatina endogeninį vystymą, kuris remiasi vietinėmis iniciatyvomis, lokalinio gamtinio bei kultūrinio potencialo panaudojimu ir naujomis valdymo formomis. Straipsnyje analizuojami ES kaimo plėtros programos LEADER įgyvendinimo būdai Lietuvoje ir Prancūzijoje. Empirinio tyrimo objektas – Joniškio r. vietos veiklos grupė (VVG) Lietuvoje ir Gévaudan-Lozère (Cévennes) VVG Prancūzijoje. VVG tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas partnerystės grupės formavimuisi ir jos narių socialiniam tinklui, kurio pagrindą sudaro veikėjų tarpusavio ryšiai. Kolektyvinėje veikloje narių tarpusavio ryšių prigimtis ir intensyvumas gali padėti arba trukdyti įgyvendinant bendrą projektą. Centrinių partnerystės socialinio tinklo individų identifikavimas leido nustatyti realius programos lyderius, jų darbo strategiją ir indėlį į vietos plėtrą. Vienas iš tyrimo aspektų yra atrinktų ir įgyvendintų vietos projektų analizė, leidžianti įvertinti realius partnerystės grupės prioritetus, programos indėlį į kaimo plėtrą ir aktyviausius dalyvius. Socialinio tinklo ir vietos projektų kartografinė analizė atskleidė kaimo lokalinės teritorijos formavimąsi. Dviejų šalių palyginamoji analizė leidžia įvertinti nacionalinio ir vietinio konteksto įtaką programos vykdymui ir lokalinei teritorinei plėtrai.

Kraštovaizdžio atspindys Lietuvos peizažinėje tapyboje

Marytė Dumbliauskienė, Katažina Jankovskaja — Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200

Straipsnyje analizuojama kraštovaizdžio raiška peizažinėje tapyboje nauja, Lietuvoje dar netyrinėta, geografijos tema. Straipsnyje atskleidžiami kraštovaizdžio geografijos ir peizažo suvokimo (percepciniai) ryšiai, panašumai nustatyti iš kraštovaizdį ir peizažą siejančių elementų (teritorijos, erdvės, laiko, šviesos, atstumo, judėjimo, estetikos, emocijų, stebėjimo, gautos informacijos). Pateikiama peizažinės tapybos tyrimo metodika. Ji galėtų būti pagrindu dailės kūriniuose perteikiamo kraštovaizdžio analizei. Metodikai taikyti sukurta Lietuvos peizažinės tapybos darbų duomenų bazė, apimanti apie 600 paveikslų, nutapytų XIX a. pab. – XX a. Kraštovaizdis peizaže analizuojamas pagal kraštovaizdžio tipą, geografines vietoves bei kraštovaizdžio elementus (komponentus). Atlikta A. Žmuidzinavičiaus ir J. Buračo peizažų palyginamoji analizė atskleidė kraštovaizdžio įvairovės raišką ir kokiems kraštovaizdžio tipams teikiamas išskirtinis dėmesys. Netolygūs peizažuose atspindimų vietovių arealai ir jų sklaida Lietuvos kraštovaizdyje leidžia susidaryti nuomonę, kam dailininkai peizažistai teikia prioritetą, kokią renkasi Lietuvos kraštovaizdžio erdvinę struktūrą.

Kraštovaizdžio planavimo metodologijos problema

Paulius Kavaliauskas — Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200

Straipsnis aktualizuoja kraštovaizdžio planavimo metodologijos problemą. Tam tikslui buvo: 1) suformuluota kraštovaizdžio formavimo paradigmų sistema; 2) planuojant teritorijas apibrėžta kraštovaizdžio plano samprata ir vieta; 3) nustatyti kraštovaizdžio planavimo dokumentų rengimo ir sudėties ypatumai. Pateikiama svarbiausių kraštovaizdžio formavimo paradigmų sudėtis, akcentuojamas būtinumas universaliau traktuoti ir papildyti tvaraus (tausojančio ir subalansuoto) vystymo bei kultūrinio kraštovaizdžio struktūros ir proceso optimizavimo paradigmas. Rekomenduojama perimti Vakarų valstybių patyrimą ir įvairinti kraštovaizdžio planų nomenklatūrą, vykdyti tiek kompleksinį, tiek specializuotą (kraštovaizdžio ekologinės apsaugos schemos ir planai, kraštovaizdžio vizualinio estetinio reguliavimo planai, kraštovaizdžio tvarkymo socialinių prioritetų planai) kraštovaizdžio planavimą įvairiais lygmenimis. Suformuluoti konkretūs pasiūlymai dėl kraštovaizdžio planavimo proceso organizavimo ir rengiamų planavimo dokumentų (schemų ir planų) sudėties optimizavimo nustatant jų uždavinius ir modeliuojamus rezultatus. Kaip prieštaraujanti Europos kraštovaizdžio konvencijai neigiamai įvertinta dabartinė LR Aplinkos ministerijos vadovybės politika kraštovaizdžio planavimo atžvilgiu.

Profesoriui Algirdui Stanaičiui – 80 metų

Kęstutis Švedas — Fri, 09 Jan 2015 00:00:00 +0200