Ledo sangrūdų paplitimo Lietuvos upėse ir jų poveikio upių vandens lygiui vertinimas

Abstract

Straipsnio tyrimo tikslas  –  įvertinti ledo sangrūdų pasiskirstymą Lietuvos upėse ir nustatyti jų sukeliamas patvankas. Ankstesni darbai šia tema apsiribodavo tik vienos ar kelių upių tyrimais. Straipsnyje analizuojamas 1960–2010 m. sangrūdų režimas (120 vandens matavimo stočių duomenys). Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos leidžiamų hidrologinių metraščių pateiktais duomenimis, kiekvienai hidrologijos stočiai buvo nustatyta sangrūdų trukmė, patvankos aukštis ir vandens kilimo greitis virš ledo sangrūdos. Ledo sangrūdos formuojasi susidarant ir yrant ledo dangai. Beveik 90  % visų 1960– 2010 m. sangrūdų susidarė užšalimo metu, tada ledo sangrūdų vidutinė trukmė yra didesnė nei nuledėjimo metu. Nuledėjant susidarančių sangrūdų sukeliama patvanka ir vandens lygio kilimo greitis yra didesnis nei užšalimo metu susidarančių sangrūdų. Dažniausiai sangrūdos susidaro Nemune, Neryje ir kai kuriose Pietryčių Lietuvos upėse – per metus vidutiniškai susiformuoja 2–3 sangrūdos. Vakarų Lietuvos upėse ledo sangrūdos susiformuoja ne kiekvienais metais. Šioje Lietuvos dalyje trumpiausia ir ledo sangrūdų trukmė. Ilgiausiai išsilaiko Žeimenoje, Merkyje ir Šventojoje. Šiose upėse ledo sangrūdų vidutinė trukmė artima dešimčiai dienų. Didžiausios ledo sangrūdų sukeliamos patvankos susiformuoja ten, kur yra upės slėnio susiaurėjimas. Vertinant pagal paros vidutinio lygio duomenis, per 1960–2010 m. laikotarpį aukščiausia patvanka buvo susidariusi Šešuvyje ties Skirgailiais (541  cm). Žemiausios ledo sangrūdų sukeltos patvankos būdingos upių aukštupiams ir mažesnėms upėms. Vidutinis patvankos lygio kilimo greitis gerai dera su patvankos aukščiu. Tose stotyse, kuriose patvanka aukšta – didelis ir vandens lygio kilimo greitis.