Diskurso analitinis požiūris propagandos tyrime: pusiau sisteminė literatūros apžvalga

ĮVADAS

Dėl itin sparčios interneto, socialinių tinklų, informacinių technologijų plėtros ir naujų propagandinių pranešimų kūrimo būdų propagandos koncepcija pastaruoju metu keičiasi iš esmės, t. y. propaganda adresatą pasiekia greičiau, didesniu atstumu, yra personalizuojama ir skatina gavėją įsitraukti. Nauji propagandos kūrimo būdai, pvz., išmanioji vaizdo klastotė, netikros naujienos, interneto trolių kuriami pranešimai, propagandą daro vis sunkiau atpažįstamą ir vis dažniau yra pasitelkiami siekiant skaldyti visuomenę (Pavlíková et al. 2021; Wanless, Berk 2021). Dėl propagandinių pranešimų personalizacijos vis sunkiau nustatyti, kas yra pranešimo siuntėjas ir gavėjas, kuris kai kuriais atvejais tampa ir nauju propagandos siuntėju, dalydamasis gauta žinute su kitais (Pavlíková et al. 2021). Naujai konceptualizuojama propaganda sulaukia vis daugiau tyrėjų dėmesio (pvz., Boháček, Farid 2022; Malik, Kuribayashi, Abdullahi, Khan 2022; Mattingly, Yao 2022; Zafarani, Liu, Phoha, Azimi 2021). Tačiau propagandos tyrimui nebepakanka tradicinių jos tyrimo metodų, dažniausiai orientuotų į pranešimo turinį, todėl šiame darbe vartojamas propagandinio diskurso terminas, kuris leidžia propagandą suprasti kaip socialinį ir politinį diskursą, sutelkiant dėmesį tiek į jo žodines formas, tiek kontekstą (Mažeikis 2010: 351; Hanisch-Wolfram 2014). Toks požiūris glaudžiai siejasi su sociologijos disciplina, kuri propagandą siekia nagrinėti platesniame kontekste ir analizuoti propagandą nulemiančias vertybines nuostatas, santykius ir socialinės kontrolės metodus (Hoffer 1941). Diskurso analitinis požiūris, kuris plėtojamas šiame darbe, gali padėti propagandoje pamatyti mažiau akivaizdžius dalykus: paslėptos galios, ideologijos veikimą, santykius tarp propagandos kūrėjo, kanalo ir veikėjo, tačiau jis nėra dažnas (Hanisch-Wolfram 2014; Zienkowski 2021). To priežastis pastaruoju metu aiškinasi vis daugiau mokslininkų (pvz., Walton 2007; Mažeikis 2010; Hanisch-Wolfram 2014; Oddo 2018; Zienkowski 2021 ir kt.). Janas Zienkowskis teigia, kad propagandos tyrėjai neįsiveda teoriškai sudėtingų konstruktyvizmui, neomarksizmui ar postruktūralizmui būdingų ideologijos, hegemonijos ar diskurso terminų ir dirba remdamiesi pozityvistinėmis ar realistinėmis prielaidomis. O diskurso tyrėjai, net ir tirdami propagandą, vadovaujasi konstruktyvistinėmis, kritinio realizmo ar postruktūralizmo prielaidomis, vartoja ideologijos ar hegemonijos terminus (Zienkowski 2021). Alexanderis Hanischas-Wolframas priežasčių siūlo ieškoti vienoje populiariausių diskurso analizės rūšių – kritinėje diskurso analizėje, kuri siekia ieškoti paslėptos socialinės galios. Pasak A. Hanischo-Wolframo, propaganda yra pernelyg atvira socialinės kontrolės forma, kad reikėtų ieškoti to, kas paslėpta (Hanisch-Wolfram 2014). Atsižvelgiant į tai, kad diskurso analitinis požiūris propagandos tyrime nėra dažnas, šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti tuos darbus, kuriuose autoriai pasitelkia tiek propagandos, tiek diskurso terminus, ir keliamas pagrindinis tyrimo klausimas: kaip jungiant propagandos ir diskurso terminus suvokiama propaganda bei kokiose tyrimų tematikose, interpretaciniuose kontekstuose ir kokius metodus pasitelkiant analizuojama tokia jungtis.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti, kaip suvokiama ir analizuojama propaganda, pasitelkiant diskurso analitinį požiūrį per pastarąjį dešimtmetį anglų kalba publikuotuose moksliniuose darbuose, kurių pavadinimuose vartojami raktažodžiai propaganda, diskursas ar propagandinis diskursas.

Tyrimo metodas – pusiau sisteminė literatūros apžvalga ir dedukcinė teminė analizė.

PROPAGANDINIO DISKURSO ANALIZĖ: SOCIOLOGINIS POŽIŪRIS

Sociologinis žvilgsnis propagandos analizėje nėra itin dažnas (Miller 2015), tačiau, pasak Jacqueso Ellulio, šiuolaikinė propaganda paremta būtent žmogaus ir grupių pažinimu (Ellul 1973: 4–5). Supriešinęs politinę ir sociologinę propagandą (kuri laikytina politinės propagandos pamatu), jis teigė, kad sociologinėje propagandoje, kurią skleidžia net ir nekontroliuojama žiniasklaida, medijos ar meno kūriniai, ideologija apima ne tik politinį, bet ir sociologinį kontekstą, taip siekdama suvienodinti visuomenės narių elgesį, kuris atlieptų vyraujantį gyvenimo būdą, normas ir ideologiją. (Marlin 2013; Ellul 1973: 62–65). Jefferis Klaehnas ir Andrew Mullenas, adaptuodami Edwardo S. Hermano ir Naomo Chomskio propagandos modelį, deklaruojantį, kad žiniasklaida atstovauja galingųjų interesams, kurie kontroliuoja ir finansuoja žiniasklaidą (Herman, Chomsky 2010: 12), teigė, kad propagandos modelis yra tiesiogiai susijęs su sociologijos disciplina, konkrečiai su struktūrine-konfliktine perspektyva į žiniasklaidos ir visuomenės supratimą, kylančia iš marksistinių ir neomarksistinių kritikų darbų (Klaehn, Mullen 2010). Pasak Charleso R. Hofferio, sociologas, remdamasis konflikto idėja, sužino, kur konkrečiai ieškoti propagandos (Hoffer 1941). Gartho Jowetto ir Victorios O’Donell teigimu, sociologinė prieiga leidžia analizuoti socialinius judėjimus ir kontrpropagandą, kuri atsiranda opozicijoje kaip pasipriešinimas (Jowett, O’Donnell 2012: 2). Viena iš galimų prieigų tokiai analizei – kritinė perspektyva (Maksas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Herbertas Markuzė, Valteris Benjaminas, Jurgenas Habermasas ir kt.), kuri leidžia analizuoti propagandą kaip jėgos struktūrą (Grigaliūnas 2009). Be kritinės siūloma ir kultūros studijų (Stuartas Hallas, Raymondas Williamsas, Richardas Hogarthas) perspektyva (Grigaliūnas 2009). Esminiu skirtumu tarp šių perspektyvų laikytina tai, kad, skirtingai nei kritinės teorijos šalininkai, kultūros studijų atstovai didelį dėmesį skiria auditorijos vaidmeniui, kuri laikoma aktyvia ir galinčia priešintis dominuojančiai ideologijai (Kellner 2006).

Propagandos tyrime, pasitelkiant diskurso analitinį požiūrį, nemažai painiavos įneša diskurso termino daugialypiškumas ir nesutarimas, ar diskurso analizę reikėtų laikyti mokykla, teorija, metodu, požiūriu ar studija (Girkontaitė 2018; Angermuller 2014). Diskurso terminą, kurį naudoja daugelis mokslo sričių, reikėtų suprasti kaip idėją, kad kalba yra struktūrizuota pagal susikurtą modelį, todėl diskurso negalima laikyti tiesiog kalba ar tekstu, nes jis kartu apima ir komunikacijos proceso dalyvius, kontekstus, nekalbines raiškos priemones (Jørgensen, Phillips 2002; Grigaliūnas 2009). Bendrąja prasme diskurso sampratą galima skirstyti į dvi perspektyvas: pragmatinį požiūrį, dominuojantį tarp lingvistų bei mikrosociologų, ir socioistorinį požiūrį, būdingą makrosociologams, kurie orientuojasi į galios ir didelių bendruomenių verbalinių ir neverbalinių praktikų visumą (Angermuller 2014). Skirstant pagal mokslo sritis, pirmasis požiūris būdingas struktūrinei lingvistikai, atsiradusiai gerokai anksčiau, antrasis – sociologinei, tačiau svarbu paminėti, kad į sociologinį požiūrį, ypač kai kurias jos kryptis, persikėlė daug struktūrinės lingvistikos elementų (Angermuller 2014). Analizuojant platesnį, visos diskurso analizės, kontekstą, sutariama, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje išsiplėtojusi diskurso analizė tapo ne tik nauja metodologine tradicija, bet ir teorine prieiga. Pragmatikai (Ph. Brownas, J. Gumperzas ir kt.) diskursą dažniau suvokia kaip analitinę empirinio tyrimo prieigą, o postruktūralistai (M. Foucault, J. Lacanas, L. Althusseras, J. Butler, E. Saidas ir kt.) – kaip teorinį pagrindą. Diskurso analizė yra orientuota į mikrosociologinius aspektus: kalbą, nusistovėjusią tvarką ir kontekstą (Angermuller 2014: 5–7). Diskurso teorija – į makrosociologinius aspektus: galią, subjektyvumą ir žinojimą (Angermuller 2014: 5–7). Vis dėlto, pastaruoju metu tiek pragmatikų, tiek struktūralistų naudojamos suvoktys vis dažniau persipina.

METODOLOGIJA

Siekiant atsakyti į tyrimo klausimą, atlikta pusiau sisteminė literatūros apžvalga, skirta skirtingai konceptualizuojamoms temoms, nagrinėjamoms įvairiose disciplinose. Tokia apžvalga leidžia atlikti sisteminę publikacijų paiešką, tačiau analizuoti ir vertinti tiek pagal kiekybinius, tiek kokybinius parametrus (Snyder 2019). Mokslinių darbų bazėse „Web of Science“, „Scopus“ ir „Google Scholar“ buvo ieškoma 2012–2021 m. publikuotų mokslo darbų, kurių pavadinimuose minimi raktažodžiai: propaganda + discourse arba propagandistic discourse. Siekiant, kad nagrinėjamų publikacijų pagrindiniai terminai griežtai apimtų tiek propagandos, tiek diskurso terminus, raktažodžių paieškai pasirinkti būtent publikacijų pavadinimai. Atlikus paiešką, rasti 176 įrašai. Toliau publikacijos analizei buvo atrinktos remiantis šiais žingsniais (pav.): 1) publikacija paremta empiriniu tyrimu; 2) publikacija patenka į mokslinio straipsnio, monografijos ar daktaro disertacijos kategoriją; 3) publikacija spausdinama anglų kalba; 4) jei publikacija randama keliose nagrinėjamose duomenų bazėse, pasikartojimai atmetami. Atlikus atranką, analizuota 17 mokslinių darbų: 14 straipsnių, 1 monografija, 2 disertacijos.

Duomenų analizei naudotas dedukcinės teminės analizės metodas (Crabtree, Miller 1992: 93–109), į analizę įtraukiant šias kategorijas: 1)  nagrinėjama tema; 2)  propagandos suvokimas; 3) propagandos ir diskurso terminų jungtis; 4) naudojamas metodas; 5) naudojamas interpretacinis kontekstas.

Tyrimo trūkumai. Atrankos metu atmestos ne anglų kalba paskelbtos publikacijos, todėl tai neleidžia daryti išvadų apie visus tyrimus, kuriuose jungiami propagandos ir diskurso terminai.

REZULTATAI

Tyrimo tematika

Tyrimo rezultatai rodo, kad mokslininkai, propagandos analizei pasitelkdami diskurso analitinį požiūrį, dažniausiai nagrinėja tokias temas kaip: 1) valdžios propaguojamos politikos, terorizmo ar religijos propaganda žiniasklaidoje; 2) socialinė propaganda; 3) propaganda reklamose ir filmuose; 4) Antrojo pasaulinio karo propaganda (1 lentelė). Valdžios propaguojamos politikos, terorizmo ar religijos propagandos tyrimuose, kurių yra daugiausia, siekiama nagrinėti valdžios institucijų politiką, kuria siekiama kontroliuoti ar įtikinti visuomenę (pvz., COVID-19 valdymas, Graikijos susitarimo memorandumas, siekiant įvesti ekonomines reformas, Kinijos iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias“) (Poulakidakos, Armenakis 2014; Wang, Zhang 2017; Broudy, Hoop 2021). Socialinės propagandos tematika daugiausia nagrinėjamos visuomenės nelygybės temos (pvz., antiimigracinės politikos skatinimas, LGBT propaganda) (Khachatryan 2013; Richardson, Colombo 2013). Antrojo pasaulinio karo propagandos ir reklamų bei filmų tematika daugiausia analizuojama, kaip propagandinis pranešimas buvo sukonstruotas (Poprawa 2017; Akmal, Jarjani, Farida 2020; Spencer-Bennett 2020; Nashiroh 2021).

Propagandos suvokimas ir interpretacija

Tyrėjai, pasirinkę diskurso analitinį požiūrį, propagandą dažniausiai suvokia kaip neigiamą ir manipuliatyvų reiškinį, kuris vertintinas kritiškai. Pavyzdžiui, Johnas Oddo teigia, kad tyrėjas, žvelgdamas į propagandą diskurso analitiniu žvilgsniu, iš karto prisiima kritinį požiūrį ir propagandą traktuoja kaip žalingą (Oddo 2018). Tsalits Syafa’atun Nashiroh pažymi, kad diskurso analitinis požiūris leidžia propagandą apibrėžti kaip sąmoningą politinę praktiką, naudojant simbolius, reprezentacijas ir pranešimus, siekiant daryti įtaką bendruomenės suvokimui ar veiksmams (Nashiroh 2021). Nors ne visi autoriai savo darbuose paaiškina, kaip diskurso analitinis požiūris leidžia suvokti propagandą, jų pasirinkti autoriai propagandinio diskurso konceptualizavimui, pvz., E. S. Hermanas ir N. Chomskis ar G. Jowettas ir V. O’Donnel, kurie propagandą suvokia kaip manipuliatyvią, leidžia teigti, kad jų darbuose propagandinis diskursas taip pat suvokiamas kaip neigiamas (Akmal, Jarjani, Farida 2020; Broudy, Hoop 2021). Kritinis požiūris išryškėja ir darbuose, kuriuose propagandinis diskursas konceptualizuojamas per diskurso teorijas. Šiuo atveju dažniausiai pasitelkiami kritinės diskurso analizės (N. Faircloughas, T. A. van Dijkas, E. Laclau, Ch. Mouffe, M. Foucault, G. Kress, Th. van Leeuwen ir kt.) ar postkolonializmo studijų (E. Saidas, J. Fergusonas, F. Fanonas) autoriai, kuriais remiantis vėliau interpretuojamas propagandinis diskursas, dažniausiai papildant sociopolitinio, istorinio ar galios asimetrijos kontekstų analize. Dalyje darbų taip pat naudojama multimodalinė diskurso analizė arba teigiama, kad atliekama diskurso analizė, tačiau jos žingsniai nėra detalizuojami (2 lentelė).

Propagandos ir diskurso terminų jungimas

Analizuojant, kaip propagandos ir diskurso terminai jungiami tarpusavyje, konstatuotina, kad autoriai renkasi skirtingas strategijas: 1) diskurso analizė pasirenkama kaip tyrimo metodas, tačiau interpretuojama remiantis propagandos ar postkolonializmo studijų teorijomis; 2)  diskurso analizė pasirenkama kaip teorinė  /  interpretacinė koncepcija ir kaip metodas (2 lentelė). Ryškiausia jungtis tarp propagandos ir diskurso terminų matoma darbuose, kuriuose propagandos teorijos derinamos su diskurso analitiniais įrankiais. Pavyzdžiui, derinant E. S. Hermano ir N. Chomskio propagandos modelį ir diskurso analizę (pvz., Broudy, Hoop 2021). Vis dėlto, rezultatai rodo, kad tyrėjai diskurso analizę dažniausiai renkasi ir kaip teorinę / interpretacinę prieigą, ir kaip analizės metodą. Pastebėtina, kad tokios strategijos atveju dažniausiai nunyksta propagandos terminas (pvz., Khachatryan 2013; Seyed Ali 2017). Panaši tendencija fiksuojama ir derinant postkolonializmo studijas su diskurso analitiniais įrankiais (pvz., Bobrovnikov 2017; Wyszomierski 2015). Minimi atvejai atskleidžia propagandos ir diskurso terminų kaip sinonimų vartojimo problematiką, nors jų reikšmė ir nėra tapati. Fiksuojama dvejopa tendencija: 1) diskurso terminas vartojamas kaip sinonimas propagandai, nors nei diskurso teorijos, nei metodai tyrimuose nėra taikomi (pvz., Poulakidakos, Armenakis 2014; Bobrovnikov 2017; Ebim 2020); 2) propagandos terminas vartojamas kaip sinonimas diskursui ar apibendrinantis terminas tyrimo objektui pačios propagandos koncepcijos neplėtojant (Richardson, Colombo 2013; Wang, Zhang 2017). Todėl konstatuotina, kad dalyje nagrinėtų tekstų stokojama šių dviejų terminų suvedimo ir vienas kito papildymo.

IŠVADOS

Nors istoriškai plėtojosi įvairūs propagandos vertinimai, t.  y. nuo teigiamo, neutralaus iki neigiamo, mokslininkai, propagandos analizei pasirinkę diskurso analitinį požiūrį, dažniausiai propagandą suvokia kaip neigiamą, todėl ir jos analizei dažniausiai pasitelkiama kritinės diskurso analizės prieiga bei jai būdingi interpretaciniai kontekstai. Tyrimo rezultatai rodo, kad propagandos ir diskurso terminų jungtis moksliniuose tyrimuose pasitelkiama vis dažniau ir yra ypač būdinga visuomenę poliarizuojančių propagandinių pranešimų analizei, pvz., COVID-19 valdymas, ekonominės reformos, antiimigracinė politika, LGBT propaganda. Ankstesni tyrimai parodė, kad propaganda yra pernelyg atviras reiškinys, kad jame, pasitelkiant kritinę diskurso analizę, reikėtų ieškoti to, kas paslėpta. Vis dėlto, pastaruoju metu propagandai darantis vis sunkiau atpažįstamai, propagandos konteksto tyrimas, naudojant diskurso analizės įrankius, tampa vis aktualesnis. Pastebėtina, kad ateityje, vis labiau plėtojantis technologiškai sudėtingesnėms propagandos formoms, pvz., išmaniajai vaizdo klastotei, diskurso analitinis požiūris taip pat gali būti naudingas tokių formų analizei. Ankstesni tyrimai atskleidė, kad propagandos tyrėjai vengė diskurso lauko terminų, o diskurso tyrimų šalininkai – propagandos lauko terminų. Atliktas tyrimas rodo, kad riba tarp propagandos ir diskurso tyrėjų vis labiau nyksta. Propagandos ir diskurso terminų jungimas yra įmanomas, tačiau ne visuose darbuose yra išplėtojamas tinkamai. Aiškiausia jungtis tarp propagandos ir diskurso terminų matoma darbuose, kuriuose propagandos teorijos derinamos su diskurso analitiniais įrankiais. Kituose darbuose, kur daugiau remiamasi tik diskurso arba tik propagandos teorijomis, mažiau plėtojamas terminas linkęs nunykti arba propagandos ir diskurso terminai vartojami kaip sinonimai, neplėtojant jų bendros koncepcijos.

Literatūra

1. Akmal, S.; Jarjani, J.; Farida, I. 2020. ‘The Discourse of Propaganda in Traveloka’s YouTube Advertising Videos’, Indonesian Journal of EFL and Linguistics 5(1): 175–194.

2. Angermuller, J.; Maingueneau, D.; Wodak, R. 2014. Discourse Studies Reader: Main Currents in Theory and Analysis. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1075/z.184

3. Baumann, M. 2020. ‘“Propaganda Fights” and “Disinformation Campaigns”: The  Discourse on Information Warfare in Russia-West Relations’, Contemporary Politics 26(3): 288–307.

4. Bobrovnikov, V. 2017. ‘Islamic Discourse of Visual Propaganda in the Interwar Soviet Orient (1918– 1940)’, Islamology 7(2): 53–73.

5. Boháček, M.; Farid, H. 2022. ‘Protecting President Zelenskyy Against Deep Fakes’, ArXiv Preprint ArXiv:2206.12043

6. Broudy, D.; Hoop, D. 2021. ‘Messianic Mad Men, Medicine, and the Media War on Empirical Reality: Discourse Analysis of Mainstream COVID-19 Propaganda’, International Journal of Vaccine Theory, Practice, and Research 2(1): 1–24.

7. Crabtree, B. F.; Miller, W. L. 1992. Doing Qualitative Research. Newbury Park, Calif: Sage Publications.

8. Craig, R. T. 1999. ‘Communication Theory as a Field’, Communication Theory 9(2): 119–161. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1111/j.1468-2885.1999.tb00355.x

9. Durham, M. G.; Kellner, D. M. (eds.). 2006. Media and Cultural Studies: Keyworks. Malden, MA: Blackwell.

10. Ebim, M. A. 2020. ‘A Discourse Study of the Nigerian Army and Boko Haram Counter Propaganda Rhetoric’, ŃDUÑỌDE 17(1): 101–114.

11. Ellul, J. 1973. Propaganda: The Formation of Men’s Attitudes. New York: Vintage Books.

12. Girkontaitė, A. 2018. „Struktūros ir veikėjo santykis diskurso analizėje“, Sociologija. Mintis ir veiksmas 42: 45–72. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2018.12167

13. Grigaliūnas, M. 2009. „Naujųjų medijų ir populiariosios kultūros šiuolaikinėje propagandoje tyrimai: teorinės ir metodologinės prielaidos“, Inter-studia humanitatis (9): 66–83.

14. Hanisch-Wolfram, A. 2014. ‘Totalitarian Propaganda as Discourse’, in Totalitarian Communication: Hierarchies, Codes and Messages, ed. K. Postoutenko. Bielefeld: Transcript Verlag, 197–216. Prieiga per internetą: https://doi.org/doi:10.14361/9783839413937-009

15. Herman, E. S.; Chomsky, N. 2010. Manufacturing Consent: The Political Economy of the Mass Media. Penguin Random House.

16. Hoffer, C. R. 1941. ‘A Sociological Analysis of Propaganda’, Social Forces 20: 445.

17. Horkheimer, M.; Adorno, T. W. 2006. Apšvietos dialektika: filosofiniai fragmentai. Vilnius: Margi raštai.

18. Javadi, A. S., J. 2017. Propaganda Techniques: A Discourse Analysis of Resalat and Etemad-E Melli Editorials. Ph. D. Thesis. Kuala Lumpur: University of Malaya.

19. Jowett, G. S.; O’Donnell, V. 2012. Propaganda and Persuasion (5th ed.). Los Angeles: SAGE.

20. Jørgensen, M. W., Phillips, L. J. 2002. Discourse Analysis as Theory and Method. London: SAGE Publications.

21. Khachatryan, S. 2013. ‘Critical Discourse Analysis of Russian LGBT Law and its Propaganda in Russian Media’, s. n.

22. Klaehn, J.; Mullen, A. 2010. ‘The Propaganda Model and Sociology: Understanding the  Media and Society’, Synaesthesia: Communication Across Cultures 1(1): 10–23.

23. Malik, A.; Kuribayashi, M.; Abdullahi, S. M.; Khan, A. N. 2022. ‘DeepFake Detection for Human Face Images and Videos: A  Survey’, IEEE Access 10: 18757–18775. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1109/ACCESS.2022.3151186

24. Marlin, R. 2013. ‘Jacques Ellul’s Contribution to Propaganda Studies’, in The  Oxford Handbook of Propaganda Studies, eds. J. Auerbach and R. Castranovo. Oxford University Press, 348–365.

25. Mattingly, D. C.; Yao, E. 2022. ‘How Soſt Propaganda Persuades’, Comparative Political Studies 55(9): 1569– 1594. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1177/00104140211047403

26. Mažeikis, G. 2010. Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

27. Miller, D. 2015. ‘Sociology, Propaganda and Psychological Operations’, in Stretching the  Sociological Imagination, eds. D. Matt et al. London: Palgrave, 163–188.

28. Nashiroh, T. S. 2021. Propaganda Message Constructions in the Great Hack Movie: A Multimodal Discourse Analysis. Ph. D. Thesis. Universitas Islam Negeri Maulana Malik Ibrahim Malang.

29. Oddo, J. 2018. The Discourse of Propaganda: Case Studies from the Persian Gulf War and the War on Terror. Pennsylvania: The Pennsylvania State University Press.

30. Pavlíková, M.; Šenkýřová, B.; Drmola, J. 2021. ‘Propaganda and Disinformation Go Online’, in Challenging Online Propaganda and Disinformation in the 21st Century. Cham: Palgrave Macmillan, 43–74.

31. Poprawa, M. 2017. ‘Propaganda as a Weapon and a Tool of Totalitarian Power: The Image of the Concept in the Common Discourse of the War and Occupation Years 1939–1945’, Język a Kultura 27: 177–211.

32. Poulakidakos, S.; Armenakis, A. 2014. ‘Propaganda in Greek Public Discourse. Propaganda Scales in the Presentation of the Greek MoU-bailout Agreement of 2010’, Revista de Stiinte Politice (41): 126–140.

33. Richardson, J. E.; Colombo, M. 2013. ‘Continuity and Change in Anti-Immigrant Discourse in Italy: An Analysis of the Visual Propaganda of the Lega Nord’, Journal of Language and Politics 12(2): 180–202.

34. Rinn, M. 2019. ‘The Sublime in Hate Propaganda on the Internet: A Critical Discourse Analysis’, REDIS (8): 140–155.

35. Sasongko, G.  S.; Andaninggar, D.  R.  R. 2021. ‘A Critical Discourse Analysis: Social Propaganda in English Joke Memes’, Salience: English Language, Literature, and Education Journal 1(1).

36. Snyder, H. 2019. ‘Literature Review as a Research Methodology: An Overview and Guidelines’, Journal of Business Research 104: 333–339. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1016/j.jbusres.2019.07.039

37. Spencer-Bennett, J. 2020. ‘The Ministry of Information and the Linguistic Design of Britain’s World War II Propaganda: What Archival Documents Can Tell Us About Political Discourse’, Discourse & Society 31(3): 329–347.

38. Walton, D. (ed.). 2007. ‘Propaganda’ in Media Argumentation: Dialectic, Persuasion and Rhetoric. Cambridge: Cambridge University Press, 91–126. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1017/CBO9780511619311.004

39. Wang, Q.; Zhang, X. 2017. ‘A Multimodal Discourse Analysis of a Propaganda Image – Taking the Official Homepage of One Belt and One Road Economic and Cultural Development Center as an Example’, Theory & Practice in Language Studies 7(12).

40. Wanless, A.; Berk, M. 2021. ‘The Changing Nature of Propaganda: Coming to Terms with Influence in Conflict’, in The World Information War, eds. T. Clack and R. Johnson. London: Routledge, 63–80.

41. Wyszomierski, L. E. 2015. ‘Boko Haram and the Discourse of Mimicry: A Critical Discourse Analysis of Media Explanations for Boko Haram’s Improved Video Propaganda Quality’, Critical Studies on Terrorism 8(3): 503–515.

42. Zafarani, R.; Liu, H.; Phoha, V. V.; Azimi, J. 2021. ‘Introduction on Recent Trends and Perspectives in Fake News Research’, Digital Threats: Research and Practice 2(2): 1–3.

43. Zienkowski, J. 2021. Propaganda and/or Ideology in Critical Discourse Studies: Historical, Epistemological and Ontological Tensions and Challenges for Thinking Politics and the Political. DiscourseNet Collaborative Working Paper Series 5.

RŪTA KUPE T Y TĖ

An Analytical Approach to Discourse in the Study of Propaganda: A Semi-Systematic Review of the Literature