Judumo ribojimai ir transnacionalinės šeimos: kaip COVID-19 pandemija paveiks šeimas ir vaikų globą?

ĮVADAS

COVID-19 pandemijai valdyti įvesti pasauliniai judumo ribojimai kelia iššūkių transnacionalinėms šeimoms dėl sumažėjusių galimybių „būti drauge“ ir gyvai bendrauti (Brandhorst et al. 2020). Nevaržomas fizinis šeimos narių judėjimas tarp valstybių yra esminis transnacionalinio šeiminio gyvenimo dėmuo, leidžiantis užtikrinti „globos cirkuliaciją“ (Baldassar, Merla 2014), vykdyti šeimos nariams priskiriamus įsipareigojimus. Griežtėjant migracijos politikai migrantai paprastai yra linkę riboti judumą (Massey et al. 2016) ir ieškoti būdų prisitaikyti prie judėjimą ribojančių tvarkų – „antijudumo režimų“ (Merla et al. 2020). Naujas COVID-19 „antijudumo režimas“ dar neturi aiškių apmatų, į kuriuos galėtų orientuotis transnacionalinės šeimos, tačiau iki šiol negausūs tyrimai (Brandhorst et al. 2020; Merla et al. 2020) parodo, kad jau susimąstoma apie įprastų transnacionalinių šeiminių praktikų ir globos strategijų koregavimą, svarstomos galimybės sugrįžti į kilmės šalį arba susijungti su šeima užsienyje.

Pandemijos ribojimai kelia iššūkių ir Lietuvos transnacionalinėms šeimoms, jau tapusioms šalies kasdienybe¹. Šios šeimos įsitvirtino mobiliame pasaulyje, kuriame laisvas, greitas ir nebrangus judėjimas tarp šalių padėjo įveikti geografinio atstumo keliamus iššūkius. Nors šeiminių praktikų tyrimai (Juozeliūnienė, Seymour 2020) jau paneigė destruktyvius Lietuvos transnacionalinių šeimų naratyvus, išryškino gyvenimo abipus sienų savitumą ir naująsias tėvystės / motinystės strategijas, COVID-19 pandemiją reguliuojantys griežti, nenuspėjami judumo ribojimai gali paskatinti reikšmingus transnacionalinio šeiminio gyvenimo pokyčius ir daugiareikšmes šių pokyčių interpretacijas.

Straipsnyje sutelkiame dėmesį į galimas judumo tarp valstybių ir Lietuvoje įsigaliojusių ribojimų pasekmes transnacionalinėms šeimoms ir nepilnamečių vaikų globai. Pasitelkiant 2018 m. Lietuvos transnacionalinių šeimų kvotinio tyrimo ir 2021 m. šeimų atvejų tyrimo duomenis, analizuojame su judumu susijusias transnacionalines šeimines praktikas ir išryškiname COVID-19 pandemijos sukeltus iššūkius. Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmoje aptariamos transnacionalinių šeiminių ryšių tyrimų teorinės idėjos, kuriomis grindžiama nepilnamečių vaikų globos analizė kvotiniame ir atvejų tyrimuose, pristatoma dviejų tyrimų metodologija. Antroje aptariamas transnacionalinės vaikų globos organizavimas, sutelkiant dėmesį į judumu grįstas praktikas. Trečia dalis skirta pandemijos sukeltiems iššūkiams transnacionalinėms šeimoms išryškinti ir galimoms transformacijoms aptarti.

TEORINĖS IDĖJOS IR TYRIMO METODOLOGIJA

Užsienio mokslininkai plačiai nagrinėja transnacionalinį šeiminį gyvenimą, pasitelkdami įvairias teorines perspektyvas ir empirinio tyrimo įrankius. Kelis dešimtmečius tyrinėjama transnacionalinių šeimų struktūrinė organizacija ir kartų ryšiai (Bryceson, Vuorela 2002; Gedvilaitė-Kordušienė 2014; Mikulionienė 2014), plėtojama šeiminių praktikų (Morgan 1996) teorinė prieiga, pabrėžianti kasdienių pasikartojančių veiklų svarbą šeiminio bendrumo pajautai, tėvystei / motinystei (Dermott, Pomati 2016; Česnuitytė 2020; Juozeliūnienė, Seymour 2020). Šeiminės praktikos analizuojamos šeimos diskurso kontekste, tokiu būdu, susiejant „mažus kasdienio gyvenimo fragmentus, kurie yra normalaus savaime suprantamo gyvenimo dalis“ (Morgan 1996: 190), su konkretaus konteksto socialinėmis reikšmėmis apie šeimas. Šeiminių praktikų idėja toliau plėtojama J. Finch (2007: 67) darbuose. Teigiama, kad šeiminės veiklos yra ne tik „daromos“, bet ir „demonstruojamos“, kitaip tariant, šeimos nariai turi parodyti vieni kitiems, kad jų veiklos yra šeiminės veiklos ir kad jie yra šeima.

Šiame straipsnyje pateikiami transnacionalinių šeimų kvotinės apklausos ir šeimų atvejų tyrimo duomenys yra analizuojami šeiminių praktikų teoriniame lauke. Ši prieiga ypač palanki nagrinėti transnacionalinę nepilnamečių vaikų globą, nes prieigoje remiamasi idėja, kad sėkminga vaikų globa gali būti vykdoma šeimos nariams gyvenant keliose šalyse (Döbler 2019). Atlikta tyrimų apie išvykusių tėvų ir nepilnamečių vaikų globos praktikas (Hondagneur-Sotelo, Avila 1997; Hochschild 2000). Plėtojant praktikų idėją sukuriama „globos cirkuliacijos“ (Baldassar, Merla 2014) prieiga, pabrėžianti, kad transnacionalinės šeiminės veiklos yra kelių dimensijų ir krypčių. Transnacionalinės globos analizei naudojamas „globos trikampio“ teorinis konstruktas, kuriame svarbūs trys globos veikėjai – išvykę asmenys, globojamieji ir globėjai (Lutz, Palenga-Möllenbeck 2012; Bonizzoni, Boccagni 2014).

Ieškant atraminių idėjų tirti judumo ribojimo pasekmes Lietuvos šeimų gyvenimui, atsižvelgėme į pandemijos pradžioje Brazilijoje, JAV, Vokietijoje ir Turkijoje atliktų tyrimų išvadas (Brandhorst et al. 2020), Lenkijos mokslininkių darbą (Radziwinowiczówna et al. 2020) apie tai, su kokiais iššūkiais susidūrė transnacionalinės šeimos Breksito atveju. Į tyrimų metodologiją įtraukėme M. Kilkey ir L. Merla (2014) pasiūlytą judumo globos tikslais tipologiją (trumpieji vizitai, ilgalaikiai išvykimai / sugrįžimai ir nuolatinis grįžtamasis judėjimas šeiminiuose tinkluose) ir jų pavadinimus – „vizituojantieji“, „persikėlėliai“ ir „skrajūnai“.

Siekiant identifikuoti įsitvirtinusias transnacionalines globos praktikas, analizavome 2018 m. rugpjūčio mėn. atliktos Lietuvos transnacionalinių šeimų kvotinės apklausos duomenis. Kvotinė apklausa atlikta įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą mokslininkų grupių projektą „Globali migracija ir Lietuvos šeima: šeiminės praktikos, globos cirkuliacija ir sugrįžimo strategijos“ (Nr. S-MIP-17-117). Apklausos lauko darbus atliko UAB „Baltijos tyrimai“. Apklausoje dalyvavo Lietuvos piliečiai, turintys tiesioginės transnacionalinės globos patirties, kurie tyrimo metu gyveno / buvo sugrįžę į Lietuvą. Empiriniai duomenys surinkti iš keturių respondentų grupių (N = 405): išvykusios motinos (N = 100), išvykusio tėvo (N = 104) ir išvykusių abiejų tėvų šeimų, kurie išvykimo laikotarpiu turėjo Lietuvoje likusių gyventi vaikų iki 18 metų (N = 101), bei išvykusių suaugusių vaikų šeimų, kurie išvykimo laikotarpiu turėjo Lietuvoje likusius gyventi tėvus / vieną iš tėvų ir jiems buvo reikalinga priežiūra (N = 100). Siekiant tyrimo tikslo išnagrinėti transnacionalinę nepilnamečių vaikų globą, šiame straipsnyje sutelksime dėmesį į dviejų kvotinių grupių – išvykusios motinos (N = 100) ir išvykusio tėvo (N = 104) – respondentų atsakymus. Šių grupių respondentai turėjo tiesioginės transnacionalinės nepilnamečių vaikų globos patirties. Klausimyną sudarė daugiau kaip 100 klausimų. Transnacionalinei vaikų globai išanalizuoti naudojome keturių klausimų blokus. Pirmasis skirtas vaikų transnacionalinės globos organizavimui išvykus tėvams (8 klausimai)², antrasis – tėvų atliekamoms globojimo veikloms per atstumą (9 klausimai)³, trečiasis – vaikų globėjų pasirinkimui (4 klausimai)⁴, ketvirtasis – tėvų požiūriui į globėjų veiklas (8 klausimai)⁵. Formuluojant klausimus buvo remiamasi D. H. Morgano (2011) ir J. Finch (2007) teorinėmis idėjomis apie kasdienes, pasikartojančias veiklas, siejamas su šeimos daryba ir demonstravimu. Empirinių duomenų analizei naudojama aprašomoji statistika; duomenys apdoroti ir skaičiavimai atlikti pasitelkus SPSS statistinį paketą.

Siekiant atskleisti COVID-19 pandemijos sukeltus iššūkius transnacionalinėms šeimoms ir globos organizavimui, 2021 m. sausio–vasario mėn. išnagrinėjome šešių transnacionalinių šeimų atvejus. Dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo tyrimui negalėjome pakviesti kvotinėje apklausoje dalyvavusių respondentų. Šeimos buvo tikslingai atrinktos, atsižvelgiant į keliamą tikslą išsiaiškinti judumo ribojimo iššūkius: atrinktos „skrajūnų“ šeimos, kaip labiausiai pažeidžiamos judumo ribojimų; abiejų tėvų šeimos (santuoka / sugyvenimas), kuriose mobilusis narys turi trumpalaikės (1–3 metai), vidutinės (5 metai) ir ilgalaikės (10 metų) tiesioginės transnacionalinės globos patirties; keturios išvykusio tėvo ir dvi išvykusios motinos šeimos; Lietuvoje likusių gyventi vaikų skaičius (1–2), kurių amžius varijavo nuo 3 iki 15 metų. Tyrime dalyvavo mobilusis šeimos narys.

Atvejų tyrimas atliktas vizualiuoju žemėlapio metodu (Juozeliūnienė 2014), leidžiančiu sužinoti tyrimo dalyvių nuomonę apie pandemijos poveikį transnacionaliniam šeimos gyvenimui, išryškinti judumo ribojimo iššūkius. Pirmoje tyrimo pakopoje klausta apie pokyčius, prasidėjus pandemijai, antroje dėliotas pokyčių žemėlapis, trečioje atliktas giluminis interviu, integruojant vizualųjį pokyčių žemėlapį. Atvejų tyrimo metodologinį sąryšį su kvotiniu tyrimu užtikrino giluminio interviu gairės, parengtos pagal anksčiau aptartus keturis transnacionalinei globai sudarytus klausimų blokus. Atlikta interviu išrašų turinio ir žemėlapių analizė.

JUDUMAS KAIP INTEGRALI TRANSNACIONALINĖS NEPILNAMEČIŲ VAIKŲ GLOBOS DALIS

Kvotinio tyrimo duomenimis, transnacionalinėse Lietuvos šeimose yra įsitvirtinusios globojimo praktikos, užtikrinančios Lietuvoje likusių gyventi nepilnamečių vaikų materialinį aprūpinimą, šeiminius ryšius ir globojimo kontrolę. Pavyzdžiui, išvykę tėvai vaikams siunčia pinigų (12 %), dovanų ir siuntinių su drabužiais, batais, žaislais ir saldainiais (25 %). Siekdami neprarasti ryšių su vaikais, išvykusieji į užsienį daug dėmesio skiria „pasiteiravimų ir kontrolės“ (79 %) ir „emociniams“ pokalbiams (7 %), nuolat palaiko ryšį telefono skambučiais, SMS žinutėmis, informacinėmis technologijomis / programėlėmis (Skype, Snapchat, Whatsapp, Facebook, Viber, el. laiškai), dalijasi nuotraukomis ir videoįrašais. Tėvai stengiasi sukurti „draugišką aplinką“ Lietuvoje likusiems vaikams, pasitelkdami draugus, kaimynus, mokytojus. Judumu grįstas gyvas bendravimas susitikus arba „fizinis buvimas drauge“ reikšmingai papildo anksčiau išvardytas distancinio bendravimo formas, palaiko šeiminius ryšius ir atlieka globos kontrolės vaidmenį (žr. 1 pav.).

Išvykę tėvai lanko vaikus Lietuvoje, kviečia vaikus apsilankyti užsienyje, atvyksta į Lietuvą vaikų globos kontrolei. Dėl dažnų vizitų juos galima vadinti „skrajūnais“. Remiantis respondentų atsakymais į atvirus klausimus, trumpuosius vizitus paprastai paskatindavo vaikų ilgesys ir noras gyvai bendrauti, „prisiglausti“ prie vaikų, juos „pabučiuoti“ ir „apkabinti“, kas neįmanoma bendraujant nuotoliniu būdu. Vizitais tėvai norėdavo parodyti, kad vaikai yra mylimi, kad, nepaisant geografinio atstumo, jie, kaip ir anksčiau, dalyvauja vaikų kasdieniame gyvenime. „Gyvai“ bendraujama su vaikais per šventes, kartu praleidžiamos atostogas, visa šeima vyksta į turistines keliones.

Paveiksle pateikti duomenys leidžia palyginti transnacionalinės tėvystės ir motinystės judumo praktikas. Nors medijose transnacionalinė motinystė sulaukia daugiau kritikos nei transnacionalinė tėvystė dėl neatitikimo tradiciniam požiūriui į lyčių vaidmenis ir gyvenimą viename namų ūkyje (Juozeliūnienė, Budginaitė 2018), kvotinio tyrimo duomenys parodė, kad iš esmės tėvo ir motinos judumo praktikos nesiskiria. Nustatėme, kad transnacionalinėse šeimose suaktyvėja domėjimasis šeimos ir giminės istorija, išryškėja šeiminės atminties palaikymo tendencijos – net 78 % išvykusiųjų patys inicijuodavo šeiminę atmintį palaikančius pokalbius, šiems klausimams skirdavo dėmesio susitikę gyvai. Taigi, „antijudumo režimai“ gali būti itin nepalankūs „skrajūnams“ ir trikdyti šeiminį bendrumą, vaiko globojimo kontrolę ir šeiminės atminties darybą užtikrinančias veiklas.

„Globos trikampio“ teorinis konstruktas primena apie tai, kad transnacionalinėje globoje aktyviai dalyvauja vaikų globėjai. Jiems deleguojami svarbūs vaikų globos įpareigojimai, todėl globėjo pasirinkimas yra reikšminga transnacionalinės globos organizavimo grandis. Kvotiniame tyrime dalyvavę respondentai (N = 204) buvo pasirinkę 276 giminystės ryšiais susijusius ir nesusijusius vaikų globėjus, dažniausiai prokreacinės šeimos narius (53 %) arba savo kilmės šeimos narius (dažniau moteriškos nei vyriškos lyties) (45 %). Šeiminių ir giminystės ryšių dominavimas transnacionaliniuose globos tinkluose atitinka Lietuvoje jau nustatytą familializmo gerovės režimą ir familializmo normatyvųjį kontekstą (Kraniauskienė 2013; Nygren et al. 2018).

Kai tėvus ir vaikus skiria geografinis atstumas, pasirinktų vaikų globėjų veiklos yra itin svarbios šeiminio bendrumo išsaugojimo požiūriu. Globėjų veiklų struktūra yra orientuota tiek į išvykusius tėvus, tiek ir į likusius gyventi Lietuvoje. Tėvų ir vaikų judumui ir jų gyvam bendravimui skiriama panašiai dėmesio kaip ir skatinimui rodyti dėmesį dovanomis, siuntiniais, piniginėmis perlaidomis. Remiantis kvotinės apklausos duomenimis, 54 % respondentų nurodė, kad globėjai su jais kalbėjosi apie Lietuvoje gyventi likusius vaikus bei skyrė dėmesį pokalbiams su vaikais apie išvykusius tėvus; 19 % nurodė, kad globėjai skatino atvykti aplankyti vaikus Lietuvoje ir vaikus aplankyti juos užsienyje; 19 % teigė, kad globėjai skatino juos siųsti vaikams pinigų, siuntinių ir dovanų (Juozeliūnienė ir kt. 2020).

Taigi, kvotinė apklausa parodė, kad galimybė laisvai judėti yra integrali transnacionalinio šeiminio gyvenimo dalis. Šeiminių praktikų požiūriu judumas yra transnacionalinės tėvystės ir motinystės būtinoji sąlyga daryti ir demonstruoti šeiminius ryšius, taip pat reikšminga globėjo / globėjos veiklų grandis, leidžianti jam / jai vykdyti vaikų globos įsipareigojimus.

JUDUMO RIBOJIMO IŠŠŪKIAI TRANSNACIONALINĖMS ŠEIMOMS

Siekiant valdyti COVID-19 pandemijos grėsmes nuo 2020 m. formuojasi antijudumo režimai⁶. Atlikdami šeimų atvejų tyrimus nustatėme, kad šie režimai sutrikdo transnacionalinių šeimos narių įprastas judumo praktikas ir kelia iššūkių šeiminiam bendrumui ir vaikų globai per atstumą. Išskyrėme iššūkius, susijusius su keliavimo tvarkų pokyčiais, abejonėmis dėl vizitų į Lietuvą tikslingumo, įtampomis tarp migrantų ir vietos bendruomenių, kartų bendradarbiavimo globojant vaikus (žr. 2 pav.).

Keliavimo kliūtys. Transnacionalinės šeiminės praktikos yra grindžiamos greitu, pigiu ir patogiu judėjimu tarp valstybių. Pasikeitusios judumo tvarkos, jų nenuspėjamumas sutrikdė išbandytus keliavimo maršrutus. Juos reikėjo skubiai koreguoti, ieškoti tuo metu prieinamų sugrįžimo būdų. Pavyzdžiui, uždraudus skrydžius tekdavo keliauti automobiliu, patirti nepatogumų ir papildomų išlaidų, nuolat įveikti iškylančias kliūtis. Tyrimo dalyviai nurodė, kad pasigesdavo valstybės pagalbos išvykti ir sugrįžti. Judėjimą trikdė baimė užsikrėsti virusu oro uostuose, autobusuose, keltuose. Gebėjimas judėti tapo konkurencijos dalyku – negebančius sugrįžti į Lietuvą imta vadinti „našlaičiais“. Keliavimo kliūtys paskatino suabejoti trumpalaikių vizitų tikslingumu.

Abejonės dėl trumpalaikių vizitų. Dėl ilgiau užtrunkančių kelionių į Lietuvą ir dėl dvigubos izoliacijos (Lietuvoje ir sugrįžus į užsienio šalį) trumpalaikius vizitus imta vadinti „beviltiškai prarastu laiku“, o Lietuvoje praleistas laikas dėl judumo suvaržymų buvo palyginamas su„savotišku kalėjimu“. Pastaruoju atveju nepasitenkinimą kėlė ne tik finansiniai praradimai, bet ir emocinis nusivylimas dėl nerealizuotų lūkesčių artimai bendrauti su šeima, pramogauti, keliauti. Tam trukdė prievolė izoliuotis visai šeimai, kai kuriais atvejais, gyventi atskirai nuo šeimos nuomojamame bute, pirtyje, garaže.

Naujosios stigmos. Baimė užsikrėsti virusu sukuria įtampas tarp „skrajūnų“, „vizituojančių“ ir vietos bendruomenės narių. Vietos gyventojams judumas atrodo pavojingas ir tampa stigmatizavimo šaltiniu. Atvykstantieji pavadinami „vaikščiojančiu karantinu“, „maro nešiotojais“, priekaištaujama dėl to, kad „sugrįžo ir parvežė užkratą“. Kyla konfliktų su kaimynais, net tenka nutraukti ryšius su vietos bendruomene. Dėl transnacionalinių praktikų savitumo buvo kilusi transnacionalinės motinystės stigmatizavimo banga (Juozeliūnienė, Budginaitė 2018), o vėliau sugrįžtančiųjų migrantų ženklinimas dviguba stigma – „pabėgusiais iš Lietuvos, kita vertus, nevykėliais, nesugebėjusiais įsikurti užsienio šalyje <...>“ (Juozeliūnienė ir kt. 2019: 31).

Anksčiau aptarėme, kad trumpalaikiai sugrįžimai į Lietuvą užtikrina šeimos narių „buvimą drauge“ ir yra reikšmingas šeiminių ryšių palaikymo ir vaikų globojimo kontrolės būdas. Vizitų neigiamos patirtys ir ženklinimai gali trikdyti transnacionalinėms šeimoms būtinus gyvus susitikimus. Tokia patirtis jau formuojasi. Tyrimo dalyviai teigė, kad nuo 2020 m. pavasario neturėjo galimybių kartu švęsti šv. Velykų, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų. Tai pavojingi signalai, nes, kaip nurodo V. Česnuitytė (2020), susitikimai atostogaujant bent kartą per metus, šeimos narių pasimatymai per Kūčias ir šv. Kalėdas sutelkia abipus sienų gyvenančius šeimos narius ir parodo, kad jie yra šeima nepaisant geografinio atstumo.

Iššūkiai kartų ryšiams ir „globos trikampiui“. Baimė užsikrėsti virusu arba užkrėsti šeimos narius tapo iššūkiu vaikų–tėvų, senelių–anūkų ryšiams ir nepilnamečių vaikų globai. Rizikos grupei priklausantys seneliai atsisakydavo bendrauti su anūkais, dalyvauti jų globojimo veiklose. Pavyzdžiui, tyrimo dalyviai pasiskųsdavo, kad jų tėvai „nenori savo anūkų per tą pandemiją“. Dėl baimės užsikrėsti vyresnio amžiaus žmonės vengė gyvų susitikimų su atvykstančiais iš užsienio. Ribotas senelių dalyvavimas globos tinkluose gali neigiamai paveikti familializmo praktika grįstas Lietuvos transnacionalines šeimas. Anksčiau aptartas kvotinis tyrimas parodė, kad seneliai dažnai tampa anūkų globėjais, tėvams išvykus dirbti į užsienį (45 % išvykusiųjų vaikų globėjais rinkosi savo tėvus, paprastai motinas). Be to, mokslininkai pabrėžia senelių įtraukimo į vaikų globą svarbą (Dunifon, Bajracharya 2012), išryškina senelių–anūkų emocinių ryšių glaudumą (Silverstein, Marenco 2001), parodo, kad seneliai yra vieni svarbiausių šeiminės atminties puoselėtojų (Žilinskienė 2020). Mokslininkai pabrėžia, kad močiučių, ypač per moterišką liniją, ryšiai su anūkais daro didžiulį poveikį nepilnamečių vaikų ugdymui (Barnett et al. 2010). Taigi, šie iššūkiai gali koreguoti tradicinius kartų įsipareigojimus ir peržiūrėti moralinius imperatyvus transnacionalinei vaikų globai.

Vaikų globą gali koreguoti ir Lietuvoje ilgą laiką galiojusi „vieno namų ūkio“ pandemijos valdymo strategija, ypač tais atvejais, kai globėjas nėra namų ūkio narys arba Lietuvoje likęs(-ę) gyventi vaikas(-ai) turi kelis globėjus. Straipsnyje aptariamo kvotinio tyrimo duomenimis, 38 % išvykstančių tėvų Lietuvoje likusiems nepilnamečiams vaikams paskirdavo vieną globėją, paprastai orientacinės šeimos narį, tačiau buvo skiriami du (16 %) ir trys (1 %) globėjai. Globėjai ne visada buvo susiję giminystės ryšiais (2 %), be to, vaikų globa buvo deleguojama grupei asmenų, gyvenančių skirtinguose namų ūkiuose. Tokiu būdu vaiką globojantys asmenys vykdė skirtingas globojimo veiklas ir nepriklausė vienam namų ūkiui. Prievolė bendrauti išskirtinai pagal namų ūkius ir judėjimo tarp savivaldybių ribojimas sutrikdė įprastas „globos trikampio“ praktikas ir paskatino ieškoti naujų (net laikinų) globėjų ar kitų globos būdų.

IŠVADOS

Lietuvoje jau įsitvirtino transnacionalinės globos praktikos, familializmo normatyvųjį kontekstą atitinkantis globėjų pasirinkimas, globojimo ir šeiminių ryšių cirkuliacija „globos trikampiuose“. Nors abipus sienų gyvenančių šeimų kasdienis bendravimas persikelia į virtualią erdvę, šeimos nariai labai vertina „gyvus“ susitikimus, kurie įvairiais lygiais (pokalbiais, keliavimu, fizine pagalba, emocine parama) patvirtina šeiminę bendrystę. COVID-19 pandemijos valdymui skirti judumo ribojimai kelia grėsmę šiems „gyviems“ susitikimams. Dėl keliavimo tvarkų trikdžių, izoliacijos prievolės ir „vieno namų ūkio“ strategijos vizitai į Lietuvą tampa nepatrauklūs finansine ir emocine prasmėmis. Baimė užsikrėsti ir apribotas namų ūkių bendravimas kelia iššūkių kartų ryšiams šeimose ir trikdo įprastas giminystės ryšiais grįstas globos praktikas. Be to, pandemijos ribojimai koreguoja globojimo tvarkas šeimoms, turinčioms kelis globėjus, atsakingus už skirtingas veiklas. Judumas tarp valstybių tampa naujų stigmų šaltiniu – atvykstantys iš užsienio šeimos nariai yra ženklinami, kyla įtampų su vietos bendruomene. Pagaliau besikeičiančios transnacionalinio bendravimo praktikos koreguoja įsipareigojimus šeimoje. Viena vertus, galime tikėtis moralinių imperatyvų sugriežtinimo, kita vertus, naujosios transnacionalinės praktikos gali pastūmėti link defamilializmo režimo.

Literatūra

IRENA JUOZELIŪNIENĖ, GINTĖ MARTINKĖNĖ, IRMA BUDGINAITĖ-MAČKINĖ, LAIMUTĖ ŽILINSKIENĖ

Mobility Restrictions and Transnational Families: How COVID-19 Pandemic May Affect Families and Caring for Children?