Policininkas ar socialinis darbuotojas? Probacijos pareigūnų profesinių vaidmenų tyrimas

ĮVADAS

Straipsnyje aptariame probacijos pareigūnų kiekybinės apklausos rezultatus, kurie atsklei­džia, su kokiu vaidmeniu probacijos pareigūnai sieja savo profesinę veiklą. Daugumai pro­bacijos sistemų yra būdingi kontrastuojantys resocializacijos ir visuomenės saugumo užti­krinimo tikslai (West, Seiter 2004). Siekdami šių tikslų, probacijos pareigūnai įgyvendina dvi tarpusavyje sunkiai suderinamas funkcijas – asmens elgesio kontrolės bei socialinės ir asmeninės pagalbos teikimo  – vadinamąsias „dvigubu mandatu“ (Sakalauskas, Jarutienė 2015: 10). Kad būtų įgyvendintas „dvigubas mandatas“ ir pasiekti minėti tikslai, probacijos pareigūnas turi prisiimti skirtingus vaidmenis ir juos atitinkančias bendravimo su klientu formas.

Probacijos pareigūnų elgesio su klientais stiliams apibūdinti vartojami „policininko“, „socialinio darbuotojo“ vaidmenų terminai (Fulton  et  al. 1997) ir kitos panašios sąvokos, pavyzdžiui, „baudžiantysis pareigūnas“ ir „pagalbos pareigūnas“ (Clear, Latessa 1993; Al­lard et al. 2003). Probacijos pareigūnas prisiima policininko vaidmenį, kai siekia užtik rinti probuojamojo elgesio kontrolę bei teisminį ir visuomenės pasitikėjimą probacija (Allard et al. 2003). Tuo metu jis stengiasi atidžiai sekti tokio asmens vykdomas probacijos sąlygas, ypa­tingą dėmesį kreipdamas į menkiausius pažeidimus, neleistiną elgesį, kurį pastebėjęs, iš karto kreipiasi į teismą dėl probacijos panaikinimo arba jos sąlygų griežtinimo. Atlikdamas policininko vaidmenį probacijos pareigūnas būna griežtas, o su probuojamuoju sukuriamas šaltas, kontroliuojantis santykis. Pats pareigūnas, atlikdamas šį vaidmenį, save vertina kaip teisinių ir organizacinių reikalavimų laikymosi garantą (Allard et al. 2003).

Probacijos pareigūnas prisiima socialinio darbuotojo vaidmenį siekdamas padė­ti probuojamajam išspręsti asmenines problemas: konsultuoja ir nukreipia jį pas įvairius socialinius partnerius, padeda jam ieškoti darbo ar įgyti išsilavinimą, suteikia socialinę, emocinę, psichologinę pagalbą ir t. t. Šis probacijos pareigūno vaidmuo kuria su probuoja­muoju šiltą, nesmerkiantį santykį, pagrįstą supratimu, priėmimu, pasitikėjimu ir pagarba (Allard et al. 2003).

Svarbus veiksnys, nulėmęs Lietuvos probacijos pareigūnų profesinius vaidmenis, gali būti istorinė probacijos sistemos raida: 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bausmių vykdymo institucinės sistemos valdymo struktūra buvo paveldėta iš sovietinio periodo ir priklausė LR vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai, o bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, iki 2000 m. vykdė policija. Probacijos persiorientavimas į resocializacijos tikslus ir priemones teisiniu lygmeniu įvyko tik 2012 m., įgyvendinus probacijos reformą, įsigaliojus Lietuvos Respublikos probacijos įstatymui ir jį įgyvendinantiems teisės aktams. Naujas tei­sinis reguliavimas buvo orientuotas į resocializacijos ir recidyvo prevencijos įgyvendinimo tikslus ir tokias juos įgyvendinančias priemones, kaip rizikos vertinimas, elgesio korekcijų programų vykdymas, socialinės ir psichologinės pagalbos teikimas. Po įstatymo įsigaliojimo resocializacijai skiriama vis daugiau dėmesio ir praktikoje, pavyzdžiui, nuo 2013 iki 2018 m. asmenų, kuriems taikytos elgesio korekcijos programos, skaičius išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 2 227 iki 4 798) (Kalėjimų departamentas 2013; 2018). Kita vertus, resocializacijos funk­cijų įdiegimas nebuvo labai palankus probacijos pareigūnams, nes jiems padaugėjo darbo, kurį atlikti buvo reikalingos naujos žinios ir įgūdžiai. Padidinus funkcijų skaičių, ėmė trūkti ir pareigūnų specializacijos, todėl jiems būdingas daugiafunkciškumas: probacijos pareigūnas atsakingas ir už klientų kontrolę, ir resocializacijos bei pagalbos priemonių vykdymą, ir nu­teistųjų dokumentacijos tvarkymą.

Svarbu pridurti, kad probuojamųjų priežiūrą vykdantys darbuotojai yra uniformuoti statutiniai pareigūnai, jų veikla yra griežtai reglamentuota ir subordinuota. Tai leidžia da­ryti prielaidą, kad probacijos pareigūnai, nepaisant deklaruojamų resocializacijos tikslų, gali būti labiau linkę į policininko arba kontrolės vaidmenis. Svarbią įtaką profesiniams pareigūnų vaidmenims gali turėti ir Lietuvos kriminologų akcentuojama griežta šalies baudžiamoji poli­tika ir baudimo kultūra (Sakalauskas ir kt. 2012; Sakalauskas 2014; Petkevičiūtė 2015).

TYRIMO METODIKA

Probacijos pareigūnų apklausa vykdyta 2017 m. lapkričio–gruodžio mėn. Tyrimo dalyviams atrinkti buvo naudojama netikimybinė visuminė atranka. Apklausos vykdymo metu į visų Lietuvos probacijos tarnybų padalinių vadovų bei probuojamųjų priežiūrą vykdančių parei­gūnų elektroninius paštus (išskyrus tuos, kurie tyrimo metu atostogavo, buvo vaiko priežiū­ros atostogose, nedirbo dėl ligos, mokymų, komandiruočių ir pan.), buvo nusiųstas prašy­mas dalyvauti tyrime su nuoroda į internetinį apklausos puslapį. Iš viso buvo susisiekta su 178 pareigūnais. Toks atrankos būdas pasirinktas, nes visi apygardų probacijos tarnybų ir jų padalinių vadovai bei pareigūnai turi ir nuolat naudoja elektroninius paštus, todėl šiuo būdu buvo įmanoma surinkti norimą kiekį tyrimo dalyvių. Taip pat toks bekontaktis duomenų rinkimo būdas buvo pasirinktas siekiant išvengti bet kokios galimos tyrėjų įtakos respon­dentams.

Reikia paminėti, kad dalis tyrimo dalyvių buvo pasiekti tiesiogiai – lankantis Vilniaus ir Panevėžio probacijos tarnybose, kur tuo metu vyko pareigūnų mokymai. Kadangi pareigūnų veikla yra griežtai reglamentuota ir subordinuota, siekiant nepakenkti tyrimo rezultatams, jų dalyvavimas tiesioginėje apklausoje buvo visiškai savanoriškas. Gavę informaciją apie vyk­domą tyrimą (el. laišku ar pristatant gyvai jų mokymų metu), respondentai turėjo galimybę laisvai apsispręsti dalyvauti apklausoje. Pažymėtina, kad nebuvo taikoma jokio tiesioginio ar netiesioginio spaudimo. Pristatant tyrimą respondentai buvo tik motyvuojami prisidėti savo atsakymais prie mokslinio tyrimo jiems svarbia tema.

Klausimynu nebuvo renkami jokie duomenys, galintys padėti identifikuoti tyrimo daly­vius (pvz., jų vardai, pavardės, kontaktai, gimimo metai, užimamos pareigos ar pan.). Taigi, tiek pasirinktas apklausos metodas, tiek ir pats tyrimo instrumentas garantavo dalyvių ano­nimiškumą, kurio laikytis tyrėjai įsipareigojo kviesdami probacijos pareigūnus dalyvauti šioje apklausoje. Tyrimas buvo suderintas su visų penkių probacijos apygardų tarnybų vadovais ir gautas jų sutikimas.

Apklausoje dalyvavo 129 probacijos pareigūnai, tad buvo pasiektas apie 70 % atsakomu­mas. Tyrimo imties struktūrą sudarė 94 moterys ir 31 vyras (lyties nenurodė 4 asmenys). Re­miantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktais duomenimis (pagal individualią straipsnio autorių užklausą), tiriamuoju laikotarpiu apygar­dų probacijos tarnybose dirbo 78 % pareigūnių moterų ir 22 % vyrų. Taigi imties struktūra pagal lytį atitinka realiai probacijos tarnybose dirbusių vyrų ir moterų santykį. Respondentų amžius tyrimo metu buvo nuo 24 iki 55 metų (M = 38,7, SD = 7,87, amžiaus nenurodė 9 asmenys). Didžioji dalis dalyvių turėjo aukštąjį išsilavinimą (n = 108, 83,7 %, išsilavinimo ne­nurodė 3 asmenys) bei teisinės srities specialybę (n = 36, 27,9 %, išsilavinimo srities nenurodė 21 asmuo). Probacijos pareigūnų įgytas darbo stažas siekė nuo 0,5 iki 24 metų (vidurkis 9 me­tai). Šiek tiek daugiau nei pusės (52 %) respondentų darbo vieta buvo didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose), likusiųjų (46 %) – mažes­niuose miestuose.

Apklausai sudarėme klausimyną – probacijos pareigūno vaidmens skalę. Ji skirta įvertinti, kokį vaidmenį – socialinio darbuotojo ar policininko – vykdydamas probuojamųjų priežiūrą mieliau renkasi probacijos pareigūnas. Ši skalė sudaryta remiantis B. Fulton ir bendraauto­rių (1997) Subjektyvaus vaidmens ir Subjektyvios strategijos skalėmis bei Lietuvos Respublikos probacijos įstatymu, reglamentuojančiu probacijos tikslus ir probacijos pareigūnų funkcijas. Teiginių ir atsakymo variantų pavyzdžiai pateikti 1 lentelėje.

Siekiant įvertinti klausimyno turinio patikimumą, buvo atliktas pradinės jo versijos ekspertinis vertinimas. Jį atliko penki ekspertai, probacijos pareigūnai, turintys ne mažesnę kaip penkerių metų darbo šioje srityje patirtį. Ekspertų vertinimu atrinkti klausimai yra būdingi ir atitiko situacijas, su kuriomis darbe susiduria probacijos pareigūnai. Taip pat jie pateikė pas­tabų dėl tyrimo instrumentų, į kuriuos buvo atsižvelgta ir klausimynas pakoreguotas. Verta paminėti, kad probacijos pareigūnams buvo pateiktas platesnis klausimynas, taip pat apiman­tis ir klausimų blokus, susijusius su pareigūnų diskrecija ir indėliu siekiant probacijos tikslų. Šių klausimyno dalių analizė pateikta kituose straipsniuose (Nikartas, Rinkevičiūtė 2018; Ni­kartas 2019).

1 lentelė. Probacijos pareigūnų vaidmens pasirinkimo skalės teiginiai ir atsakymų variantai

TYRIMO REZULTATAI: PAREIGŪNŲ VAIDMENS PASIRINKIMO REZULTATŲ TENDENCIJOS

Kaip matome 2 lentelėje, 36,4 % probacijos pareigūnų mano, kad jų funkcijos labiausiai susijusios su policininko, o 23,3 % – su socialinio darbuotojo vaidmeniu. Tai reiškia tam tikrą kontrolės vaidmens pasirinkimo tendenciją. Dar aiškesnė kontroliuojančiojo probacijos pareigūno elgesio stiliaus tendencija aiškėja iš 2 lentelėje pateiktų 2 ir 3 klausimų procenti­nių išraiškų: atitinkamai 58,5 % ir 38 % respondentų probacijos pareigūno profesiją sieja su į kontrolės vaidmenį orientuotais elgesio modeliais. Ypač didelę disproporciją atskleidžia 2 klausimas: tik 9,4 % respondentų yra linkę savo svarbiausias funkcijas labiau sieti su elgesio keitimo programų taikymu ir net 58,5 % mano, kad pirminė jų funkcija yra priversti klien­tą laikytis įstatymų. Tokia atsakymų tendencija taip pat gali reikšti, kad didžioji dauguma probacijos pareigūnų savo svarbiausių funkcijų nesieja su elgesio keitimo (korekcijos) pro­gramų taikymu.

Visose pateiktose klausimų kategorijose trečdalis ir daugiau pareigūnų (atitinkamai 40,3; 32; 41,9 ir 28,9 %) yra linkę pasirinkti subalansuotą vaidmenį. Mokslinėje literatūroje tokiems pareigūnams priskiriamas apsaugančiojo pareigūno (angl. protective agent) vaidmuo, nes jie pirmenybę teikia tam, kad atitiktų abi funkcijas (Allard et al. 2003). Panašios tendencijos atskleidžiamos ir kitų autorių tyrimuose, nes dauguma pareigūnų pirmenybę teikia šiam su­balansuotam vaidmeniui (Allard et al. 2003; West, Seiter 2004).

Atkreiptinas dėmesys į 4 klausimu atskleistas tendencijas. Šis klausimas buvo orientuo­tas į vertybinį vaidmens aspektą – tikėjimą esminiu probacijos tikslu – siekiu asmeniui padėti pakeisti savo elgesį. Procentinis atsakymų pasiskirstymas parodė, kad didelė dalis pareigūnų (37,5 %) nemano, jog jų klientų elgesį įmanoma pakeisti. Nors ¾ apklaustųjų buvo moteriškos lyties pareigūnės (72,9 %), o visi tyrimo dalyviai dar gana jauni (didžioji dauguma (n = 45) tarp 40–45 metų imtinai), tokia atsakymų tendencija galėtų būti aiškinama nebent gana dide­liu pasiektu darbo stažu (iš atsakiusiųjų (n = 114) didesnė dauguma (n = 61) jau išdirbę šioje srityje 10–24 metus imtinai). „Naujus ratus“ probacijos tarnybose besukantys pakartotinai nuteisti klientai, didelis darbo krūvis, stresas bei pervargimas ir panašūs veiksniai veikiausiai irgi gali turėti įtakos minėtiems pareigūnų pasirinkimams.

Apibendrinant galima teigti, kad pareigūnai yra labiau linkę sieti savo profesiją su suba­lansuotu ir kontrolės vaidmenimis, kuriems prioritetą skyrė panašus respondentų skaičius.

2 lentelė. Probacijos pareigūnų vaidmens pasirinkimo procentinis pasiskirstymas

Tai rodo, kad pareigūnai vis dar neprioretizuoja Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo deklaruojamų resocializacijos tikslų. Galimas to priežastis aptarsime išvadų ir diskusinių as­pektų dalyje.

IŠVADOS IR DISKUSINIAI ASPEKTAI

Mūsų tyrimas pagrindžia prielaidą, kad Lietuvos probacijos pareigūnai yra labiau linkę sieti savo profesiją su subalansuotu ir kontrolės vaidmenimis.

Subalansuotą vaidmenį taip pat būtų galima vadinti prisitaikymo (adaptacijos) arba kompromiso ieškojimo vaidmeniu. Darytina prielaida, kad probacijos pareigūnai, teisės aktų įpareigoti vykdyti tiek resocializacijos, tiek kontrolės funkcijas, priima šiuos vaidmenis kaip savo profesinės veiklos būtinybę. Vis dėlto, kaip teigia T. R. Clearas ir E. J. Latessas (1993), probacijos pareigūnai klientams negali būti nei pagalbos šaltiniai, nei kontroliuojantys vei­kėjai, kartu nekurdami prieštaringų „pranešimų“ ir nesukeldami painiavos tiek jiems, tiek ir sau patiems. Pasak T. J. Allardo ir kt. (2003), pagalbos ir kontrolės (baudimo) aspektų įgyvendinimas gali sukurti neužtikrintumo ir vidinio prieštaravimo situaciją, kai nėra aišku, kaip laviruoti tarp šių priešingų vaidmenų. Toks vidinis konfliktas mokslinėje literatūroje dar vadinamas intervaidmens konfliktu (angl. interpersonal role conflict), jis atsiranda, kai asmenys užima kelis vaidmenis, o lūkesčiai ir elgesys, susiję su vienu iš jų vaidmenų, neatitinka lūkes­čių ir elgesio, susijusio su kitu jų vaidmeniu (Grace 1972; Forsyth 2010). Pavyzdžiui, vykdyda­mas pagalbos ar motyvavimo funkcijas probacijos pareigūnas gali susidurti su supratingumo ir palaikymo lūkesčiu iš kliento pusės, tačiau vykdydamas kontrolės ar baudimo funkcijas jis nebegali patenkinti šių lūkesčių. Kaip rodo tyrimai, šis vidinis konfliktas atsiliepia probacijos pareigūnams darbe patiriant didesnį stresą, emocinį išsekimą, profesinį perdegimą (Gayman, Bradley 2013) bei palaikant probacijos pareigūno ir probuojamojo tarpasmeninius santykius (West, Seiter 2004). Subalansuoto vaidmens dominavimą „užprogramuoja“ probacijos tikslai, ypač jeigu pareigūnams trūksta specializacijos ir jie atlieka kontrastuojančias kontrolės ir re­socializacijos funkcijas to paties kliento atžvilgiu.

Kontroliuojančio vaidmens pasirinkimo tendencija sietina su tokiais šio straipsnio įvade minėtais veiksniais, kaip griežta baudžiamoji politika ir baudimo kultūra bei probacijos siste­mos raida nuo probacijos kaip policinės ir kontroliuojančios iki resocializacijos ir socialinės pagalbos institucijos. Kaip atskleidė K. Kras ir kolegų (2017) JAV atliktas tyrimas, bausmių vykdymo sistemos pareigūnai patyrė profesinių vaidmenų konfliktus vykstant organizaci­niams pokyčiams, susijusiems su organizacijos tikslų (filosofijos) persiorientavimu (nuo bau­dimo link resocializacijos): pareigūnams, kurie buvo prisitaikę prie ankstesnių, į baudimą orientuotų organizacijos tikslų, buvo sudėtinga persiorientuoti ir adaptuotis prie naujų, į re­socializaciją orientuotų vaidmenų. Galima daryti prielaidą, kad Lietuvos probacijos sistema, kurios esminė reforma buvo įvykdyta 2012 m., o tam tikri teisiniai, struktūriniai ir organiza­ciniai pakeitimai vyksta iki šiol, vis dar išgyvena ideologinės ir atitinkamai pareigūnų profe­sinių vaidmenų transformacijos etapą. Svarbu atkreipti dėmesį į T. R. Clearo ir E. J. Latessa’o (1993) tyrimą, kuriuo šie autoriai nustatė, kad tada, kai policininko vaidmens pasirinkimą veikia tiek asmeninė filosofija, tiek ir organizacinė politika, socialinio darbuotojo vaidmens pasirinkimą tarp pareigūnų dažniau lemia organizacinė politika. Kitaip tariant, organizacijos pastangos pabrėžiant reabilitacijos tikslų svarbą gali būti esminis veiksnys, skatinantis proba­cijos pareigūnus vertybiškai orientuotis į resocializacijos ir pagalbos vaid menis.

Atliktas tyrimas turi tam tikrų ribotumų. Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad šiuo tyrimu atskleidžiame tik bendras pareigūnų vaidmenų pasirinkimo tendencijas. Mūsų naudota tyri­mo metodika neleidžia atskleisti kitų moksliškai reikšmingų aspektų, pavyzdžiui, vaidmenų pasirinkimo veiksnių, subjektų, dalyvaujančių probacijos procese, lūkesčių sąveikų, kurios daro įtaką probacijos pareigūnų išgyvenamiems vaidmenų konfliktams. Šiuos aspektus tikslinga analizuoti tolimesniuose tyrimuose. Be to, didesnio kontrastuojančius vaidmenis atspindinčių teiginių skaičiaus įtraukimas į klausimyno skalę galėtų dar labiau padidinti tyrimo rezultatų patikimumą. Nors kiekybiniuose tyrimuose visada yra abejonių, ar respondentai tiksliai suprato jiems pateiktus klausimus (mūsų tyrime pareigūnai galėjo skirtingai suvokti, ką reiškia keisti nuteistųjų elgesį), probacijos pareigūnų dalyvavimas rengiant klausimyną padėjo sumažinti šią riziką.