Aktyvios įtraukties koncepcija ir trajektorijos: Lietuvos atvejis

ĮVADAS

Aktyvios įtraukties (toliau AĮ) kategorija akademinėje erdvėje atsirado jau XX a. pabaigoje (The State 1997). Iš dalies tai buvo susieta su naujais iššūkiais, su kuriais susidūrė tradicinė socialinė politika: skurdo kultūros paplitimas (Zabarauskaitė, Gruževskis 2015), nesimokančio ir nedirbančio jaunimo atsiradimas, skurdo spąstai ir kt. Taip pat galima teigti, kad AĮ koncepcijos atsiradimą paskatino gerovės valstybės transformacija (Karwacki et al. 2014), gerovės augimas ir socialiniai pokyčiai išsivysčiusiose šalyse, kuriems įtakos turi pasaulio ūkio globalizacijos procesai (The State 1997). Su šiais pokyčiais išryškėjo būtinybė užtikrinti pagarbą žmogaus orumui, numatytą Europos Sąjungos (toliau ES) sutartyje ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (Assessment 2012).

Pripažįstama, kad AĮ yra pagrindinė priemonė (priemonių sistema) mažinant skurdą ir socialinę atskirtį bei siekiant kitų socialinių tikslų šalyse (ne tik ES). Visų pirma galimybė gauti tinkamas pajamas yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių (Assessment 2012). Kita vertus, pakankamos minimalios pajamos traktuotinos kaip automatinis ekonomikos stabilizatorius. Tinkamos minimalių pajamų programos suteikia pažeidžiamoms grupėms saugumą (pajamų garantijas), reikalingą ieškant darbo ar įgyvendinant kitas integracijos priemones. Be minimalių pajamų užtikrinimo ir sąlygų integruotis į darbo rinką sudarymo, AĮ apima pagrindinių paslaugų, būtinų palaikyti aktyvią socialinę ir ekonominę integraciją, teikimą. Sumažintos galimybės naudotis minėtomis paslaugomis riboja naudos gavėjų teises ir galimybes gyventi visavertį gyvenimą, dirbti ir išsaugoti savo darbo vietas. Reikia pažymėti, kad šalys, labiausiai pasinaudoję AĮ koncepcijos praktiniais elementais (taikę integruotą metodą, remiantį galimybes gauti tinkamos kokybės darbą, paslaugas ir pajamas), su 2008–2009 m. krize susidorojo geriausiai (Assessment 2012).

Straipsnio tikslas – apžvelgti AĮ koncepcijos turinį, įvertinti AĮ rodiklių dinamiką ir tendencijas Lietuvoje 2009–2018 metais. Remiantis kiekybiniais rodikliais, siekiama įvertinti šalies socialinės apsaugos sistemos ir užimtumo politikos pokyčius, integruojant labiausiai pažeidžiamus asmenis į darbo rinką.

Straipsnio empirinių duomenų bazės yra Lietuvos statistikos departamento (toliau – LSD), Lietuvos užimtumo tarnybos, Sodros, SPIS (Socialinės paramos šeimai informacinė sistema), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO), ES statistikos agentūros „Eurostat“, Europos bendrijų komisijos (toliau EK) ir Darbo rinkos politikos duomenų bazės (toliau – EC LMP).

AKTYVIOS ĮTRAUKTIES KONCEPCIJA

1992 m. birželio 24 d. Europos bendrijos taryba priėmė rekomendaciją Nr. 92/441/EEB dėl pakankamų išteklių ir socialinės paramos socialinės apsaugos sistemose, tapusiu tuo metu vienu svarbiausių Bendrijos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi politikos dokumentu. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po minėto dokumento priėmimo, prieita prie išvados, kad per pastarąjį dešimtmetį įvykusi socialinė pažanga nėra pakankama, nes skurdo ir socialinės atskirties problemos tapo dar sudėtingesnės. Tai paskatino EK imtis ryžtingesnių ir kompleksinių priemonių valstybėse narėse, kurios galėtų paskatinti „aktyvią įtrauktį“ tiek iš darbo rinkos išstumtų, bet galinčių dirbti, asmenų (neįgaliųjų, vyresnio amžiaus, specialiuosius poreikius turinčių asmenų ir pan.), tiek ir dirbančiųjų bei negalinčiųjų dirbti (Europos bendrijų komisija 2008b).

Sąvoka „aktyvi įtrauktis“ (angl. active inclusion) dažniau pradėta vartoti 2008 m., kai EK priėmė komunikatą (Europos bendrijų komisija 2008b) ir rekomendaciją (Europos bendrijų komisija 2008a) dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties. Šie dokumentai parodė, kad reikalinga išsami strategija, kurioje būtų integruotai derinamos trys strateginės kryptys: tinkamas pajamų rėmimas, įtrauki darbo rinka ir galimybės pasinaudoti kokybiškomis paslaugomis. Pirmoji AĮ strategijos kryptis (tinkama finansinė parama) siejama su asmens „teise naudotis ištekliais ir gauti socialinę paramą“ (Europos bendrijų komisija 2008a). Antroji AĮ strategijos kryptis (įtrauki darbo rinka) orientuota į pagalbos „ieškant darbo, grįžtant į darbą arba tęsiant darbą“ užtikrinimą asmenims, „kurių būklė yra tinkama darbui“ (Europos bendrijų komisija 2008a). Trečioji kryptis (galimybė naudotis kokybiškomis paslaugomis) nukreipta į socialinės ir ekonominės įtraukties politikai skirtų paslaugų prieinamumo ir kokybės didinimą bei pritaikymą asmens poreikiams (Europos bendrijų komisija 2008a). Taigi, AĮ politika siekiama užtikrinti orų gyvenimą negalintiems dirbti, ir kokybiškas bei tvarias darbo vietas dirbantiesiems (European Commission 2017: 1).

Minėtos trys AĮ strategijos kryptys turėjo tapti pagrindinės formuojant AĮ politiką ES šalyse narėse, modernizuojant socialinės apsaugos sistemas bei mažinant skurdą ir socialinę atskirtį. Kad būtų įgyvendinta AĮ, sukurtos prielaidos naudoti Europos socialinio fondo (ESF) lėšas: 2007–2013 m. programos periodu ES šalims narėms socialinei įtraukčiai buvo rekomenduota skirti 14 % visų ESF investicijų, nuo 2014 m. – ne mažiau 20 % ESF investicijų (European Commission 2017: 19).

AKTYVIOS ĮTRAUKTIES TYRIMAI

AĮ politikos tyrimų, tiesiogiai analizuojančių AĮ diskursą, nėra daug. Daugiau dėmesio (užsienyje, kaip ir Lietuvoje) sulaukia pirmoji AĮ strateginė kryptis – adekvatus minimalių pajamų rėmimas. Lietuvoje minimalių pajamų apsaugos sistemą analizavo R. Lazutka (2014), į piniginių socialinių išmokų vaidmenį skurdo mažinimui gilinosi J. Navickė (2015), socialinių išmokų poveikį skurdo mažinimui nagrinėjo R. Balvočiūtė (2019), socialinės paramos sistemų sąlygas analizavo R. Matulionytė ir J. Navickė (2018). Užsienio literatūroje taip pat daug dėmesio skiriama minimalių pajamų sistemų analizei (Bahle, Hubl, Pfeifer 2011a, 2011b; Künzel 2012, Figari, Matsaganis, Sutherland 2013; Arlotti, Sabatinelli 2017). Tai tik dalis mokslininkų ir tyrėjų, kurie savo darbuose gilinosi į minimalių pajamų apsaugą.

Teoriškai AĮ analizavo S. Künzelis (2012). Jis, atsižvelgdamas į vyraujančią individo sampratą (individas kaip socialinis pilietis, klientas, naudos gavėjas, autonomiškas pilietis), išskyrė tris AĮ strategijas: į rinką orientuotą, biurokratinę ir dalyvaujančią strategijas (Künzel 2012: 5). Praktinį AĮ vertinimą pateikė H. Johanssono (Johansson et al. 2013) tyrimas, kuriame autoriai nagrinėjo nacionalinių AĮ modelių pritaikymą vietos AĮ politikai ir aiškinosi, kokią įtaką AĮ politikai įgyvendinti turi vietos valdžios autonomija ir kiti veiksniai skirtingose gerovės valstybėse.

S. Marchal ir N. Mechelen (2017) atliko reikšmingą tyrimą. Analizuodamos ES šalyse naudojamas AĮ strategijas, autorės išskyrė keturis pagrindinius AĮ vertinimo elementus – adekvačią piniginę paramą; įtraukią darbo rinką per skatinimą; įtraukią darbo rinką per įgalinimą; kokybiškas paslaugas (Marchal, Mechelen 2017: 177). Atlikę AĮ palyginamąją analizę šalyse, autorės priskyrė Lietuvą skatinančiam + AĮ tipui, kur, autorių įsitikinimu, didelis dėmesys skiriamas „finansinių paskatų, griežtų elgesio sąlygų ir plačiai apimančių socialinių paslaugų“ derinimui (Marchal, Mechelen 2017: 187). S. Marchal ir N. Mechelen (Ten pat 2017: 189) pabrėžė, kad Pietų ir Rytų Europos šalys didesnį dėmesį skiria skatinimui (naudojami nefinansiniai ir finansiniai stimulai, pvz., mažos pašalpos, griežti prieinamumo apribojimai arba griežtos laiko ribos, kurie mažina kritinę darbo užmokesčio ribą^* ir taip skatina įsitraukimą į darbo rinką) bei tiesioginiam aktyvinimui, kai Vakarų Europos šalyse daugiau dėmesio skiriama į žmogiškojo kapitalo didinimą nukreiptiems AĮ elementams.

EK ataskaita (European Commission 2013) apie AĮ strategijos vykdymą 2008–2012 m. taip pat yra viena iš pagrindinių informacijos apie AĮ ES šalyse šaltinių. Ataskaitoje įvertinta ES šalių narių pažanga dėl AĮ politikos, įvardijamos pagrindinės su pajamų rėmimu susijusios problemos (mažos socialinės pašalpos, nepakankamas jų įsisavinimas ir ribota aprėptis) ir pagrindiniai įtraukios darbo rinkos iššūkiai: dirbančių asmenų skurdas ir tam tikrais atvejais neskatinančios dirbti mokesčių ir pašalpų sistemos (European Commission 2013).

AKTYVIOS ĮTRAUKTIES RODIKLIŲ VERTINIMAS

Adekvačių pajamų užtikrinimas

Adekvačių pajamų užtikrinimas yra esminė AĮ strategijos kryptis. Minimalių pajamų sistema / schema sukuria saugumo tinklą labiausiai pažeidžiamiems asmenims, užtikrina jiems minimalų gyvenimo lygį ir sudaro sąlygas visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime (Gerbery, Miklošovič 2018).

Vienas iš rodiklių, suteikiantis galimybes įvertinti minimalių pajamų sistemos efektyvumą, yra EBPO skaičiuojamas paramos minimalioms garantuojamoms pajamoms adekvatumo rodiklis (angl. Adequacy of guaranteed minimum income benefits) (toliau – pajamų adekvatumo rodiklis). Pagal EBPO metodiką, pajamų adekvatumo rodiklis nusako bedarbių šeimų pajamas, gaunamas iš minimalių pajamų schemų (procentinė išraiška nuo gyventojų disponuojamų pajamų medianos). Šį rodiklį iš dalies galima palyginti su skurdo riba, nes jis apibrėžiamas kaip fiksuota pajamų medianos procentinė dalis.

1 pav. parodyta, kad ekonominės krizės ir iš karto pokriziniu laikotarpiu (2008–2011 m.) pajamų adekvatumo rodiklis Lietuvoje buvo gana aukštas, t. y. garantuojamos minimalios pajamos pakilo, palyginti su gyventojų disponuojamų pajamų mediana, ir socialinio saugumo tinklas pasirodė esantis gana veiksmingas. Kartu išryškėjo skirtumai tarp skirtingą šeiminį statusą turinčių asmenų. 2009–2011 m., kai garantuojamų minimalių pajamų adekvatumo rodiklis buvo aukščiausias, vienišo asmens su dviem vaikais garantuojamos minimalios pajamos siekė vidutiniškai 77,7 % gyventojų disponuojamų pajamų medianos; du vaikus auginančios poros, kur vienas iš partnerių dirbo, – 51 %; vieno asmens – mažiau nei 30 % populiacijos disponuojamų pajamų medianos.

Duomenų šaltinis: EBPO Išmokų, mokesčių ir darbo užmokesčio duomenų bazė (OECD Benefits, taxes and wages database).

Atsigaunant šalies ekonomikai (2012–2017 m.), skirtingą šeiminį statusą turinčių asmenų garantuojamų minimalių pajamų adekvatumo rodiklių dydžiai skyrėsi mažiau, tačiau 2018 m. vėl ėmė didėti. Apibendrinant galima teigti, kad 2009–2017 m. garantuojamų minimalių pajamų adekvatumas Lietuvoje nuolatos mažėjo, be to, matomi ryškūs skirtumai tarp skirtingą šeiminį statusą turinčių asmenų. Svarbu, kad garantuojamų minimalių pajamų adekvatumo mažėjimo tendencija stebima ir kitose ES šalyse, o tai, EK duomenimis, reiškia, kad prastėja pašalpas gaunančių asmenų ir jų šeimų santykinis gyvenimo lygis, palyginti su likusios visuomenės dalies gyvenimo lygiu (European Commission 2016: 65). Kaip teigiamą tendenciją galima paminėti 2018 m. padidėjusius pajamų adekvatumo rodiklius Lietuvoje – tą galėjo lemti ir valstybės remiamų pajamų dydžio nuo 102 Eur iki 122 Eur padidinimas. Nuo šio dydžio priklauso socialinė parama mokiniams, socialinės pašalpos, kompensacijų už šildymą ir kitų išmokų dydis, deja, išlieka didelė diferenciacija tarp vienišų asmenų ir šeimų su vaikais. Jei šeimų su vaikais garantuojamos minimalios pajamos 2018 m. siekė vidutiniškai 70 % gyventojų disponuojamų pajamų medianos, tai vienišo asmens be vaikų – 36,7 % populiacijos disponuojamų pajamų medianos.

Kaip per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kito socialinės paramos išlaidos skirtingoms socialinėms grupėms, matyti 2 pav. Prasidėjus ekonominei krizei, išlaidos šeimoms, auginančioms vaikus, drastiškai sumažėjo ir itin išaugo išlaidos socialinėms pašalpoms. A. Poviliūno (2017) nuomone, krizės metu „iš socialinių pašalpų nuaustas tinklas turėjo sušvelninti krizės padarinius“, dėl to valstybės išlaidos saugumo tinklui padidėjo kelis kartus (Poviliūnas 2017: 109). Nuo 2013 m., atsigaunant šalies ekonomikai, išlaidos socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms nuosekliai mažėjo.

Būtina paminėti 2018 m. Lietuvoje įvykusius socialinių išlaidų pokyčius, kuriuos lėmė pakeista kai kurių socialinių išmokų mokėjimo tvarka. 2018 m. padidėjo išmokos šeimoms, auginančioms vaikus. Pradėti mokėti vaiko pinigai – nuo 2018 m. sausio 1 d. kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo tėvų darbinio statuso ar turimų pajamų, vaiko pinigai siekė 30,02 Eur, nuo 2019 m. sausio 1 d. – 50,16 Eur. Vertinant 1 pav. pateikto pajamų adekvatumo rodiklio duomenis, matyti, kad 2018 m. išlaidos vaikus auginančioms šeimoms padidino atotrūkį tarp skirtingą šeiminį statusą turinčių asmenų. Mokslininkų teigimu, socialinės pašalpos skirtumai tarp skirtingą šeimos statusą turinčių asmenų sukuria neaktyvumo spąstus vaikus auginančioms šeimoms, nes neskatina įsidarbinti, o vienišiems asmenims parama yra akivaizdžiai per menka ir neužtikrina jiems minimalaus gyvenimo lygio (Lazutka 2014).

Didelis pokytis matomas ir nedarbo draudimo išlaidų srityje (2 pav.). 2018 m. išlaidos nedarbo draudimo išmokoms, palyginti su 2017 m., padvigubėjo. Reikia pažymėti, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. Lietuvoje buvo pakeista nedarbo draudimo išmokų mokėjimo tvarka, kuri leido padidinti darbo netekusių asmenų pajamas: nedarbo draudimo išmokų mokėjimo trukmė buvo pailginta nuo 6 iki 9 mėn., o nedarbo išmokos dydžio pastovioji dalis susieta su minimalia mėnesine alga (MMA) (23,27 % MMA).

Panašios tendencijos matyti ir analizuojant socialinės paramos gavėjų skaičių pagal skirtingus paramos tipus 2009–2018 m. Lietuvoje (1 lentelė). Didžiausias socialinės pašalpos gavėjų skaičius Lietuvoje buvo pasiektas 2011–2012 m. (apie 221 tūkst.), kai buvo fiksuotas ir didžiausias ilgalaikio nedarbo lygis šalyje (2 lentelė).

1 lentelė. Socialinės paramos gavėjų skaičius pagal skirtingus paramos tipus 2009–2018 m. Lietuvoje (tūkst.)

Duomenų šaltiniai: LSD, * – SPIS, ** – atvirieji Sodros duomenys.

2 lentelė. Užimtumo ir nedarbo lygio rodikliai 2009–2018 m. Lietuvoje

Duomenų šaltinis: LSD.

Nuo 2014 m. (nepaisant vis dar aukšto bendro ir ilgalaikio nedarbo lygio šalyje) socialinės pašalpos gavėjų skaičius nuolatos mažėjo. Tai negali būti atsieta nuo 2012–2014 m. Lietuvoje vykdytos piniginės socialinės paramos pertvarkos, kai piniginės socialinės parama tapo savarankiška savivaldybių funkcija, finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų (nepanaudotos socialinėms pašalpoms lėšos liko savivaldybėms). Dėl šių priežasčių sugriežtėjo socialinė kontrolė. A. Poviliūnas (2017) pažymi, kad būtent sugriežtėjusi socialinė kontrolė galėjo nulemti reikšmingą socialinės pašalpos gavėjų ir išlaidų socialinėms pašalpoms mažėjimą (po 2014 m.) (Poviliūnas 2017: 118). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos socialinės paramos sistema, remiantis R. Matulionytės, J. Navickės (2018) socialinės paramos griežtumo indekso skaičiavimais, yra viena iš griežčiausių ES. Tai lemia, kad didelės dalies gyventojų minimalūs poreikiai lieka nepatenkinti. Valstybės kontrolė 2019 m. atliko atvejo tyrimą. Buvo suskaičiuota namų ūkiams faktiškai suteikta socialinė parama (piniginė parama, paslaugos, lengvatos) ir kitos gautos pajamos (pvz.: darbo užmokestis, nuomos pajamos, bedarbio pašalpos ir kt.), nustatyta, kad tik 13 % atrinktų atvejų 2017 m. II pusmetį ir tik 14 % atvejų 2018 m. I pusmetį buvo užtikrinti minimalūs poreikiai (Valstybės kontrolė 2019).

Nuo 2016 m. LSD skaičiuoja absoliutaus skurdo ribą, kuri 2016 m. siekė 234 Eur, 2018 m. – 245 Eur per mėnesį. Kaip matyti, nei vidutinis socialinės pašalpos, nei nedarbo išmokos dydis šios ribos nesiekia. Tokia situacija rodo, kad socialinė parama neužtikrina asmens minimalių poreikių.

ĮTRAUKI DARBO RINKA

Antroji AĮ strategijos kryptis – įtrauki darbo rinka – apima daug veiksnių, pavyzdžiui, kokybiškos darbo vietos užtikrinimą, dirbančiųjų skurdo prevenciją, investavimą į žmogiškąjį kapitalą, aktyvių darbo rinkos politikos (toliau – ADRP) priemonių ir asmeninių paslaugų, tenkinančių poreikius, plėtrą. Ir nors įtraukią darbo rinką charakterizuojančių rodiklių yra labai daug (pvz., sukurtų naujų darbo vietų skaičius, darbo užmokestį charakterizuojantys rodikliai ir pan.), straipsnyje dėmesys skiriamas mokesčių / paramos sistemos skatinimui ilgesniu laikotarpiu. Mokslininkai pastebi, kad skatinamasis poveikis įsitraukti į darbo rinką yra susijęs su atotrūkiu tarp socialinės paramos ir darbo užmokesčio: esant didesniam atotrūkiui tarp socialinės paramos ir uždirbamų pajamų, atsiranda didesnis skatinamasis poveikis įsitraukti į darbo rinką (European Commission 2013).

Vienas iš rodiklių – neaktyvumo spąstai, kai ekonomiškai neaktyviam asmeniui nėra tikslinga dirbti, kadangi įsidarbinus prarandama teisė į socialinę pašalpą. Neaktyvumo spąstų rodiklis per 2009–2018 m. sparčiai mažėjo: vienišo asmens – 1,89 karto, vieno dirbančiojo su dviem vaikais – 3,4 karto (3 lentelė).

3 lentelė. Paskatas dirbti charakterizuojantys rodikliai Lietuvoje 2009–2018 m.

Duomenų šaltinis: LSD.

Bedarbio motyvaciją pradėti dirbti apibūdinantis rodiklis – nedarbo spąstai. Remiantis LSD metodika, šis rodiklis parodo, kokią bruto darbo užmokesčio dalį sudaro darbuotojo mokamas gyventojų pajamų mokestis ir valstybinio socialinio draudimo įmokos, jam pradėjus dirbti ir nebegaunant socialinių išmokų. Rodiklis skaičiuojamas vienam, neturinčiam vaikų, asmeniui, kuris uždirba 67 % vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio. Nedarbo spąstų rodiklis Lietuvoje 2009–2018 m. išliko aukštas, o 2017 m. jis buvo net 15 punktų didesnis, palyginti su ES-28 vidurkiu (3 lentelė). Aukštas rodiklis rodo, kad šalyje yra didelės paskatos likti bedarbiu, kadangi pajamos, gaunamos pradėjus dirbti, bus tik nedaug didesnės už išmokas, gaunamas nedirbant.

Nedarbo spąstų rodikliui įtakos menkai turėjo ir nuo 2013 m. birželio 1 d. ir nuo 2018 m. sausio 1 d. šalyje įsigalioję LR piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 pakeitimai. 2013 m. buvo numatyta, kad socialinės pašalpos gavėjui įsidarbinus, jeigu jis atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, turi būti papildomai mokama 50 % dydžio socialinė pašalpa, tokiu būdu motyvuojant asmenį įsidarbinti (nuo 2019 m. sausio 1 d. socialinės pašalpos mokėjimas pratęstas nuo 6 iki 12 mėn.). Nuo 2018 m. sausio 1 d., siekiant skatinti piniginę socialinę paramą gaunančių žmonių motyvaciją dirbti, skiriant minėtą paramą, į šeimos (asmens) pajamas gali būti neįskaitoma dalis darbo užmokesčio (nuo 15 iki 35 %, atsižvelgiant į šeimos struktūrą). Nepaisant minėtų pakeitimų, 2019 m. Valstybės kontrolės ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į socialinės pašalpos gavėjų priklausomybę nuo socialinės paramos sistemos: „2018 m. 46 % jų socialinę pašalpą be pertraukos gavo ilgiau nei metus; ilgiau nei 5 metus su pertraukomis pašalpą gavo 36 % gavėjų“ (Valstybės kontrolė 2019: 8). Taigi Lietuvoje susidaro kontraversiška situacija – viena vertus, bedarbis turėtų būti skatinamas įsidarbinti, nes, kaip matome iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, net 62,3 % bedarbių patenka į skurdo riziką. Kita vertus, nedirbantys asmenys netgi gaudami mažas išmokas nesuinteresuoti dirbti, nes įsidarbinus pajamų padidėjimas nebus didelis dėl mažo darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, keturių asmenų šeima, negaunanti jokių pajamų, turi galimybę gauti apie 390 Eur socialinę pašalpą, kai minimali mėnesinė alga yra 395 Eur (2019 m.).

Taip pat reikia paminėti mažo darbo užmokesčio spąstų rodiklį, kuris parodo mažai uždirbančio darbuotojo perspektyvą siekti didesnio uždarbio (dirbant daugiau valandų ar perėjus į geriau apmokamą darbą). Rodiklis apskaičiuojamas kaip procentinė bruto pajamų dalis, kurią praranda darbuotojas dėl padidėjusių mokesčių ir prarastų išmokų, pajamoms išaugus nuo 33 % iki 67 % (LSD 2018). 2017 m. du vaikus auginantys sutuoktiniai, kurių tik vienas dirbo, buvo mažiau motyvuojami gauti didesnį darbo užmokestį nei vieniši vaikų neturintys asmenys (3 lentelė).

Galiausiai, ar individams sudaromos galimybės integruotis į darbo rinką, rodo ir kiti įtraukios darbo rinkos rodikliai. Kad šalies darbo rinka nėra „įtrauki“, atskleidžia ne savo noru ne visą darbo laiką dirbančių asmenų gausa (30,6 % – 2017 m.), taip pat nuo 2011 m. beveik kiekvienais metais mažėjantis perėjimo iš darbo pagal terminuotas darbo sutartis į darbą pagal nuolatines darbo sutartis rodiklis. Tyrimai rodo, kad dirbančiųjų skurdas tarp ne visą darbo laiką dirbančių asmenų, taip pat pagal netipines darbo sutartis dirbančių asmenų yra kelis kartus didesnis, palyginti su dirbančiaisiais visą darbo laiką ir pagal tipines darbo sutartis (Miežienė, Krutulienė 2017). Ypač aukštas skurdo rizikos lygis yra tarp ne savo noru ne visą darbo laiką dirbančių asmenų (Horman, Marx 2013). Mažėjantis perėjimo iš darbo pagal nenuolatines darbo sutartis į darbą pagal nuolatines darbo sutartis rodiklis rodo, kad didelė dalis asmenų patenka į „prastai apmokamų darbų spąstus“ (European Commission 2013: 33).

Teigiamos tendencijos paskutinį dešimtmetį stebimos motyvuojant žmones dirbti – 2009–2017 m. darbo rinkos motyvacinių politikos programų 100-ui norinčių dirbti asmenų padaugėjo dvigubai, taip pat beveik du kartus išaugo išlaidos aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms (ADRP). 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus LR užimtumo įstatymui atsirado naujų ADRP priemonių, pavyzdžiui, stažuočių, įdarbinimų pagal pameistrystės sutartį, o kai kurios buvo panaikintos (darbo rotacija, viešieji darbai). Kol kas naujų ADRP priemonių efektyvumą vertinti sudėtinga, nes nėra pakankamai statistinių duomenų. Valstybės kontrolė pažymi, kad nuo 2017 m. savivaldybių įgyvendinamos užimtumo didinimo programos iš esmės nukreiptos į laikiną įdarbinimą atlikti nekvalifikuotus darbus, jos nedidina socialinės paramos gavėjo galimybių įsidarbinti (Valstybės kontrolė 2019: 22).

IŠVADOS IR DISKUSIJA

Jau beveik 30 metų AĮ koncepcija analizuojama akademiniu lygmeniu, o ypač socialinės apsaugos specialistų, tačiau prieštaravimų ir kritinių balsų nemažėja. AĮ politikos kritikai atkreipia dėmesį į papildomas viešųjų finansų išlaidas, kritikuoja pastangas įdarbinti darbo rinkoje pažeidžiamus asmenis, kai darbo vietų dažnai trūksta turintiems tinkamą profesinę kvalifikaciją ir sveikiems gyventojams (Rymsza 2013). Socialinės politikos įgyvendinimo srityje dažnai kritikuojamos šalys, oficialiai pritariančios AĮ koncepcijos įgyvendinimui arba net pasirašę atitinkamus įsipareigojimus, tačiau jų tinkamai nesilaiką. Analizė parodė, kad prie tokių šalių reikėtų priskirti ir Lietuvą.

Galima teigti, kad 2009–2017 m. garantuojamų minimalių pajamų adekvatumas Lietuvoje nuolatos mažėjo, o riba tarp skirtingą šeiminį statusą turinčių asmenų didėjo. 2018 m. pajamų adekvatumo rodikliai Lietuvoje šiek tiek pakilo, tačiau išlieka didelė diferenciacija tarp vienišų asmenų ir šeimų su vaikais. Kad dalies gyventojų, nedalyvaujančių darbo rinkoje, minimalūs poreikiai lieka nepatenkinti, rodo ir tai, kad 2018 m. vidutinės socialinės pašalpos ir nedarbo išmokos dydis šalyje nesiekė absoliutaus skurdo ribos, o bedarbių skurdo rizikos lygis Lietuvoje sudarė 62,3 %.

Pažymėtina, kad Lietuvos darbo rinką galima vertinti kaip nepakankamai įtraukią dėl palyginti žemo ir nemotyvuojančio dirbti darbo užmokesčio. Kaip parodė tyrimo rezultatai, 2009–2018 m. nedarbo spąstų rodiklis šalyje išliko aukštas, o 2017 m. jis buvo 15 punktų didesnis nei ES-28 vidurkis. Aukštas rodiklis rodo, kad šalyje žmonėms nėra motyvacijos dirbti, kadangi darbo pajamos bus tik truputį didesnės nei bedarbio išmokos. Kad šalies darbo rinka nėra „įtrauki“, atskleidžia ne savo noru ne visą darbo laiką dirbančių asmenų gausa (30,6 % – 2017 m.), taip pat nuo 2011 m. beveik kiekvienais metais mažėjantis perėjimo iš darbo pagal terminuotas darbo sutartis į darbą pagal nuolatines darbo sutartis rodiklis. Neužtikrinamos adekvačios minimalios pajamos ir nepatraukli darbo rinka (ypač nedarbo spąstai) išstumia dalį gyventojų iš ekonominio aktyvumo erdvės. Tai mažina žmonių pilnaverčio gyvenimo galimybes (skatina skurdo atsiradimą, institucinę priklausomybę, kitas socialines destrukcijas) ir didina viešųjų finansų poreikį.

AĮ politikos priemonės tikrai reikalauja papildomų viešųjų finansų, tačiau tokios išlaidos greitai atsiperka, jeigu įgyvendinami su ūkio poreikiais tinkamai koordinuojami veiksmai. Kita vertus, AĮ koncepcija reikalauja nuoseklių, kompleksinių ir ilgalaikių veiksmų gyventojams teikiant individualizuotas paslaugas. Trumpalaikės, fragmentinės ir netinkamai finansuojamos priemonės dažniausiai tik švaisto finansinius išteklius ir menkai mažina skurdą bei socialinę atskirtį.

Literatūra ir šaltiniai

SANDRA KRUTULIENĖ, RASA MIEŽIENĖ, BOGUSLAVAS GRUŽEVSKIS

The Concept and Trajectory of Active Inclusion: Lithuanian Case