Demografinių grupių migracijos skirtumai ir tendencijų pasikeitimai Lietuvoje

ĮVADAS

Įvertinti demografinių pokyčių įtaką šalies socialinei raidai vienareikšmiškai sudėtinga, nes augant ekonomikai ir didėjant užimtumui gyventojų Lietuvoje paskutiniaisiais metais mažėjo. Tačiau abejonių nekelia tai, kad mažėjant gyventojų skaičiui mes prarandame darbuotojų išteklius, kurie šalyje užtikrintų harmoningesnę visuomenės socialinę plėtrą ir solidesnį ekonomikos augimą. Vienas esminių veiksnių, nuo kurio priklauso gyventojų skaičiaus pokyčiai, – yra gyventojų migracija.

Demografinių grupių elgsenos skirtumai ir pokyčiai yra itin svarbus tyrimų objektas sociologiniu požiūriu. Gyventojų migracija šalyje analizuojama kaip vientisas reiškinys, o jos skirtumai pagal atskiras socialines demografines grupes neanalizuojami arba analizuojami nepakankamai, apsiribojant bendromis migracijos tendencijomis. Straipsnio aktualumas nekelia abejonių ne tik todėl, kad pati migracijos problema Lietuvoje yra labai aktuali, bet ir todėl, kad skirtingų gyventojų grupių migracinės elgsenos skirtumai beveik netyrinėjami.

Straipsnio tikslas – įvertinti skirtingų demografinių grupių migracijos skirtumus ir tendencijų pasikeitimus Lietuvoje.

MIGRACIJOS TYRIMŲ ĮŽVALGOS

Migracija – nėra naujas, tačiau sudėtingas ir sunkiai įvertinimas reiškinys (Dobson, Sennikova 2007; Bernard 2017; Djajic 2017; Niedomysl, Ernstson, Fransson 2017). Jis nevienareikšmiškai apibūdinamas, nes neturi vieningos apibrėžties. Remiantis mokslinės literatūros analize, matome, kad autoriai skirtingai interpretuoja migracijos sąvoką, ją siedami su gyventojų judėjimu (Krupickaitė, Poviliūnas 2012, Bernard 2017), gyvenamosios vietos keitimu ir su tuo susijusiais gyventojų struktūros pokyčiais (Heid, Larch 2012; Berlemann, Steinhardt, Friedrich 2017), ilgalaikiu išvykimu iš šalies ir pan. Analizuojant tarptautinės migracijos procesus, pažymėtinas migracijos sąvokos problemiškumas ir migracijos teorijų įvairovė, aprėpianti įvairių tipų migrantus ir pristatanti skirtingas mokslų šakas, todėl bendros ir visapusiškos migracijos teorijos nėra.

Migracijos veiksniai yra labai įvairūs ir gali būti klasifikuojami į įvairias grupes ir lygius (makroekonominio ir mikroekonominio lygio veiksnius). Akcentuojama, kad emigraciją pirmiausia lemia ekonominiai veiksniai (šalies išsivystymo lygis, darbo užmokestis, gyvenimo lygis, nedarbo lygis ir pan.) (Wrede 2015; Zhang, Zheng 2015; Manole, Panoiu, Paunescu 2017; Jauer, Liebig, Martin 2019; Herndrics, Schoellman 2019; Ivlevs, Nikolova, Graham 2019), tačiau aktualūs išlieka ne tik ekonominiai migracijos motyvai (socialiniai, politiniai, teisiniai, kultūriniai ir kt.) (Josifidis et al. 2014; White, Buehler 2018). Didelį poveikį daro globalizacija, lemianti migracijos procesus (Stancu, Popescu 2018).

Emigracijos procesų tyrimai Lietuvoje apima platų ir įvairialypį analizuojamos problematikos lauką: analizuojami grįžtamosios migracijos procesai (pvz., Sipavičienė et al. 2009; 2018; Barcevičius, Jonavičienė 2012 ir kt.), ekonominės emigracijos priežastys ir pasekmės, stūmimo ir traukos veiksniai (pvz., Dudzevičiūtė, Čekanauskas 2014; Štreimikienė et al. 2016 ir kt.), išryškinamai transnacionalinės šeimos ypatumai emigracijos procesų kontekste (Maslauskaitė 2009; Puur et al. 2012; Juozeliūnienė 2013 ir kt.), akcentuojami šiuolaikiniai lietuvių emigracijos procesai (Taljūnaitė, Labanauskas 2009; Čiubrinskas ir kt. 2014).

BENDROSIOS MIGRACIJOS RAIDOS TENDENCIJOS LIETUVOJE

Analizuojant migracijos tendencijas Lietuvoje būtina pažymėti, kad 2010 m. emigracijos srautai iš Lietuvos buvo didžiausi. Situacija pasikeitė 2011 m., kai emigrantų skaičius sumažėjo. 2012 m. iš Lietuvos emigravo 41,1 tūkst. gyventojų, tačiau, palyginti su 2010 m., emigrantų sumažėjo 12,8 tūkst. ir 3,3 tūkst. padidėjo į Lietuvą grįžusių (reemigravusių) Lietuvos Respublikos piliečių skaičius. Vis dėlto emigravo 2,1 karto daugiau žmonių nei imigravo. Statistinį emigrantų skaičiaus padidėjimą nuo 2010 m. iš dalies lėmė Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas – nuolatiniai šalies gyventojai privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Nuolatinę gyvenamąją vietą – užsienio valstybę – galėjo deklaruoti ir tie, kurie gyveno užsienyje jau anksčiau.

Statistikos departamento paskelbtais duomenimis¹, 2010 m. tūkstančiui gyventojų šalyje teko 26,9 emigranto (gerokai mažiau jų buvo 2009 m. – 12,2) ir 1,7 imigranto. Dauguma atvykusiųjų į šalį buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. 2012 m. tūkstančiui gyventojų teko 13,7 emigranto (2011 m. – 17,8). 2013–2014 m. santykinis emigracijos rodiklis gerokai sumažėjo – iki 12,5 emigranto tūkstančiui gyventojų. Laikinai išaugęs, šis santykinis emigracijos rodiklis 2018 m. sumažėjo iki 11,5 emigranto tūkstančiui gyventojų.

Vertinant situaciją pagal formalius statistinius duomenis, emigracijos pikas iš Lietuvos buvo pasiektas 2010 m., tačiau stebimas emigracijos augimas tūkstančiui gyventojų 2008–2010 m. (3,2 karto) buvo pernelyg ryškus, kad jį būtų galima paaiškinti ekonominės krizės poveikiu. Siekiant išvengti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, didelė dalis anksčiau išvykusių iš Lietuvos gyventojų deklaravo savo išvykimą nuo 2010 metų. Pakartotina šalies gyventojų emigracijos augimo banga stebima dabartinio ekonomikos pakilimo laikotarpiu (2014–2016 m.). 2017–2018 m. išvykusiųjų skaičius iš šalies sumažėjo iki 32,2 tūkst. Bendrąsias imigracijos ir emigracijos tendencijas kiekybiškai leidžia palyginti žemiau pateiktos diagramos kreivės (1 pav.).

Santykinės imigravusiųjų pasiskirstymo struktūros tendencijos nesutampa su absoliutinėmis. Į Lietuvą sugrįžusių asmenų skaičius augo per visus 2010–2014 m. (ypač pirmaisiais stebimo laikotarpio metais). Iš Statistikos departamento duomenų apskaičiuota, kad 2010–2014 m. reemigravusių žmonių skaičius išaugo net 4,7 karto (nuo 4,15 iki 19,5 tūkst.). Nepaisant šios teigiamos tendencijos, pastarieji pokyčiai negalėjo kompensuoti vis dar aukštų emigracijos mastų. Kita vertus, į Lietuvą grįžusių mūsų šalies piliečių skaičius vėliau pradėjo pastebimai mažėti. 2014–2017 m. jis sumažėjo nuo 19,5 iki 10,1 tūkst.

2015–2017 m. ne ES piliečių imigrantų skaičius Lietuvoje padidėjo net 3,2 karto (nuo 2 934 iki 9 513), tačiau bendras imigrantų skaičius šalyje dėl mažesnio sugrįžtančių Lietuvos piliečių srauto 2014–2017 m. turėjo tendenciją mažėti. Neigiamą gyventojų neto migracijos sumažėjimą šalyje 2017 m. daugiausia lėmė bendras emigracijos mažėjimas tais metais. Kitaip tariant, išvykusiųjų skaičius iš Lietuvos sumažėjo.

Nepaisant pozityvių tendencijų, 2018 m. pagrindinis veiksnys, lėmęs neto migracijos sumažėjimą (palyginti su ankstesniais metais), buvo spartus emigracijos apimties mažėjimas (šį sumažėjimą 65 % lėmė emigracijos ir tik 35 % imigracijos pokyčiai). Bendrai šalies gyventojų migracijos kaitai vis daugiau įtakos turėjo emigracijos, o ne imigracijos tendencijos. 2018 m. (palyginti su ankstesniais metais) emigrantų skaičius sumažėjo 15,7 tūkst., o imigrantų išaugo 8,5 tūkst.

Kitas svarbus demografinis mėnesio rodiklis – gyventojų neto migracija. Esminis paskutiniųjų metų migracijos tendencijų lūžis įvyko 2017 m., kai neigiamos mėnesio neto migracijos rodiklio reikšmė pastebimai sumažėjo, kol metų pabaigoje ji tapo teigiama (2 pav.). Šis procesas tęsėsi beveik visus 2017 metus. Reikia pažymėti, kad 2018 m. neto migracijos rodiklio reikšmės pagal atskirus mėnesius buvo daug palankesnės nei ankstesniųjų, nes į Lietuvą atvyko dirbti daugiau užsieniečių nei prieš metus, maždaug pusė jų – iš Ukrainos (Statistikos departamentas 2019). Gegužės–liepos mėn. migracijos rodiklio reikšmės buvo netgi teigiamos. Tai galima paaiškinti išaugusiu sezoninių darbuotojų poreikiu (daugiausiai statybų sektoriuje).

MIGRACIJOS TENDENCIJŲ ANALIZĖ PAGAL DEMOGRAFINES GRUPES

Jei lygintume absoliučius skaičius, vyrų kiekvienais metais atvyko daugiau nei moterų. Imigravusių moterų skaičius 2015–2018 m. mažėjo, o vyrų – didėjo. Beveik 70 % imigrantų 2018 m. sudarė vyrai, apie 30 % – moterys. Migracijos tendencijas pagal lytį faktiškai lemia darbuotojų išteklių poreikis. Į Lietuvą imigruoja daugiausia vyriškų profesijų darbuotojai – statybininkai ir vairuotojai, todėl į mūsų šalį atvykusių potencialių darbuotojų moterų yra mažuma.

Beveik visose amžiaus grupėse 2014–2017 m. išvyko daugiau piliečių nei atvyko (išskyrus 2018 m.) (3 pav.). Didžiausią dalį neto migracijos sudarė išvykę jauni 20–29 metų žmonės. Šios amžiaus grupės išvykusių žmonių skaičius didėjo 2014–2017 metais. Galima teigti, kad bendras neigiamo neto migracijos masto augimas 2014–2017 m. vyko daugiausia dėl jaunimo amžiaus grupių emigracijos, kitose amžiaus grupėse stebimi pokyčiai buvo mažesni. 2018 m. neigiamas jaunimo migracijos saldo itin sumažėjo, tačiau jau buvo stebima ryški teigiama neto migracija vidutinio amžiaus (30–49 metų ) gyventojų amžiaus grupėse.

Vertinant absoliutų emigrantų skaičių, galima teigti, kad didžiausią jų dalį kiekvienais metais sudaro 20–30 metų žmonės. Emigrantų skaičius 20–29 metų amžiaus grupėse 2014– 2017 m. didėjo labiausiai. Tačiau nuo 2017 m. stebima nauja tendencija. Nepaisant jaunimo emigracijos augimo šiuo laikotarpiu, pastebėta, kad 2017 m. emigrantų skaičius pradėjo mažėti būtent vyresnių žmonių amžiaus grupėse. 30–39 metų emigrantų skaičius 2017 m., palyginti su 2016 m., sumažėjo net 21 %, o 2018 m. (palyginti su 2017 m.) sumažėjo dar 33 %.

Kitokios amžiaus tendencijos būdingos imigruojantiems į Lietuvą, nors didžiausią dalį atvykusių imigrantų taip pat sudaro jauni žmonės. Iki 2017 m. buvo stebima priešinga tendencija – gana sparčiai mažėjo 20–29 ir 30–39 metų imigrantų. Atskirose vyresnių gyventojų amžiaus grupėse imigruojančių asmenų skaičius išaugo, pavyzdžiui, 40–50 metų amžiaus. Vyresnių nei 70 metų imigrantų beveik nebuvo. 2014–2017 m. daugiau imigravo vyresnių žmonių, o emigrantai šiuo laikotarpiu pamažu jaunėjo.

Apibendrinančių imigracijos ir emigracijos tendencijų palyginimą matome 4 pav. Emigrantų skaičius 2014–2017 m. didėjo beveik visose amžiaus grupėse, tačiau, palyginti 2018 su 2014 m., išvykusiųjų augimą matome tik iki 30 metų jaunimo grupėse. O imigracijos tendencijų kryptys pagal amžių pastebimai skyrėsi. Šiuos pokyčius lėmė jaunų ir vidutinio amžiaus bei vyresnio amžiaus žmonių imigracijos tendencijų skirtumai.

2014–2018 m. daugėjo emigravusio jaunimo iki 30 metų (5 pav.). Taip yra todėl, kad jaunų emigrantų iki 2017 m. buvo mažiau nei kitose amžiaus grupėse, nors jau 2018 m. stebimos tendencijos pasikeitė. Imigrantų santykinės rodiklių tendencijos rodo, kad 2014–2018 m. jų sparčiau augo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių grupėse.

Pažymėtina, kad nuo šio dešimtmečio vidurio į Lietuvą atvykdavo vis vyresnio amžiaus imigrantai, o iš šalies išvykstantys emigrantai pamažu jaunėjo. Jei 2014 m. skirtumas tarp vidutinio emigrantų ir imigrantų amžiaus buvo palyginti nedidelis, tai paskutiniaisiais metais siekė net penkerius metus (6 pav.). Vidutinis imigrantų amžius paskutiniaisiais metais buvo 34 metai, emigrantų – 29, nors nuo 2018 m. vidutinio migrantų amžiaus rodiklių kreivės pradėjo artėti viena prie kitos bei atotrūkis tarp imigrantų ir emigrantų amžiaus kiek sumažėjo. Kadangi didelė dalis atvykstančiųjų į Lietuvą vis dar buvo mūsų šalies piliečiai, šį išaugusį migrantų amžiaus atotrūkį galima didele dalimi sieti su jų reemigracija. Dalis lietuvaičių pagerinę savo materialinę padėtį užsienio šalyse sugrįžo į Lietuvą. Kadangi imigrantų ir emigrantų vidutinio amžiaus atotrūkis išaugo, tai tikėtina, kad 4–5 metai gali būti vidutinis laikotarpis, kurį, nusprendę sugrįžti Lietuvos piliečiai, dirba užsienio šalyse. Vienas iš vyresnio amžiaus imigruojančių gyventojų pranašumų galėtų būti tas, kad į šalį grįžta turintys aukštesnę kvalifikaciją, įgiję darbinės patirties ir brandesni žmonės – reemigrantai.

Dar didesnis vidutinio amžiaus atotrūkis 2017 m. buvo stebimas tarp emigrantų ir imigrantų vyrų (6 metai, nors 2018 m. jis sumažėjo iki 5 metų), o tarp moterų jis buvo palyginti nedidelis (2 metai). Tikėtina, kad vyrai iš Lietuvos išvyksta uždarbiauti į užsienio šalis gerokai ilgesniam laikotarpiui nei moterys. Sugrįžtančių į Lietuvą moterų imigracija yra daugiau trumpalaikio pobūdžio. Žinoma, dalis jaunų žmonių išvyko iš Lietuvos laikinai – studijuoti. Kita vertus, iš šalies emigruojančių vyrų ir moterų vidutinio amžiaus skirtumas yra labai nedidelis, nors pagal lytį šie skirtumai tarp imigrantų yra dideli (7 pav.).

IŠVADOS

Migracijos tendencijas pagal lytį lemia darbo išteklių poreikis. Atvykusių moterų yra mažuma, nes Lietuvoje didesnė paklausa vyriškų profesijų darbuotojų. Didžiausią įtaką neigiamai neto migracijai turėjo jaunų (20–29 metų ) žmonių migracinė elgsena. Šios amžiaus grupės išvykusių žmonių skaičius didėjo 2014–2017 m. ir pasiekė piką šio laikotarpio pabaigoje, kai bendras emigravusių asmenų skaičius šioje amžiaus grupėje itin išaugo. Vertinant imigrantų statistikos pokyčius, buvo stebima visiškai priešinga tendencija – gana sparčiai sumažėjo atvykusio jaunimo. 2018 m., palyginti su ankstesniais metais, bendras emigrantų skaičius itin sumažėjo, o imigrantų – išaugo.

Tai, kad didžiąją dalį šalies migrantų sudaro jauni žmonės, žinoma seniai. Kita vertus, autorių vertinimai įgalino išskirti stebimų migracijos tendencijų pasikeitimus pagal amžiaus grupes. Nustatyta, kad nuo šio dešimtmečio vidurio į Lietuvą atvykdavo vyresnio amžiaus imigrantai, o emigrantai pamažu jaunėjo. Vidutinis imigrantų amžius paskutiniaisiais metais siekė 34 metus, emigrantų – 29. Kadangi didelė dalis atvykstančiųjų į Lietuvą buvo mūsų šalies piliečiai, todėl vienas iš imigruojančių gyventojų senėjimo pranašumų galėtų būti jų įgyta aukštesnė kvalifikacija, darbinė patirtis ir brandumas.

Didelis migrantų vidutinio amžiaus atotrūkis paskutiniaisiais metais buvo stebimas tarp emigrantų ir imigrantų vyrų (6 metai). Tarp moterų jis buvo palyginti nedidelis (2 metai). Tikėtina, kad vyrai iš Lietuvos išvyksta uždarbiauti į užsienio šalis gerokai ilgesniam laikotarpiui nei moterys.

Literatūra

LAIMA OKUNEVIČIŪTĖ NEVERAUSKIENĖ, ARŪNAS POCIUS

Differences and new trends in migration of demographic groups in Lithuania