Lietuvos vandens telkinių antropogeninių pokyčių žalos vertinimas

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos ūkinės veiklos neteisėtų veiksmų sukeltos žalos hidroelektrinių vandens telkiniams, kaip kraštovaizdžio objektams, nustatymo problemos. Siūloma žalą upei, ežerui ar tvenkiniui skaičiuoti priklausomai nuo vandens telkinio vertės, kurią lemia teritorijos gamtosaugos tikslai, vandens telkinio dydis ir būklė bei pažaidos lygis. Paliekant galioti dabartinius žalos kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo pagrindinius principus Lietuvoje, siūlome pasitelkti patikimus hidrografijos šaltinius, objektyvius, nuotoliniu būdu stebimus, hidrologijos rodiklius ir hidroenergetikos duomenis. Svarbiausias upės, ežero ar tvenkinio morfometrinis rodiklis yra vandens paviršiaus plotas, kuris nustatant žalą patikimai ir objektyviai paimamas iš upių, ežerų ir tvenkinių kadastro. Ežero (tvenkinio) vandens lygio ar upės debito pokyčiai dėl neteisėtos ūkinės veiklos stebimi nuotoliniu būdu ir registruojami. Skaičiuojant žalą, vietoje absoliučios vandens lygio pokyčių reikšmės siūlome vertinti pažeidimą santykiniu lygio arba debito pokyčiu, apskaičiuotu kaip neteisėto lygio ar debito pokyčio santykis su maksimaliu ežero (tvenkinio) gyliu arba atitinkamai reglamentuotu upės debitu. Toks santykinio pokyčio vertinimas atspindi esminį vandens telkinio režimo skirtumą tarp didelių bei gilių ir mažų bei seklių telkinių. Straipsnyje pasiūlyta žalos kraštovaizdžiui dėl neteisėtos ūkinės veiklos vandens telkiniuose vertinimo metodika, paremta objektyviais hidrologiniais ir morfometriniais rodikliais bei stebėjimų duomenimis.