Lietuvos upių baseinų litologijos įtaka hidrologiniam režimui

Abstract

Dėl pastaruoju metu vis dažniau pasitaikančių ekstremalių upių nuotėkio režimo pokyčių mokslinėje literatūroje aptariami nuotėkio formavimosi ypatumai. Atliekami darbai nagrinėjant klimato pokyčius, taip pat daug dėmesio skiriama žemėnaudos struktūroms. Šiame straipsnyje išsamiai išnagrinėjus upių baseinų litologinę struktūrą atskirais priekrančių ruožais siekiama įvertinti upių nuotėkio formavimosi ypatybes. Baseinų litologinis veiksnys buvo skaičiuojamas remiantis Lietuvos kvartero M 1 : 200 000 ir upių M 1 : 50 000 žemėlapiais ArcGis programine įranga. Nagrinėjamų teritorijų išsamesnei litologijos įtakai analizuoti išskirti 0–50 m, 50–200 m, 200–500 m, 500–800 m, 800–1000 m ir >1000 m iki takoskyros ruožai, skaičiuojant atstumu metrais nuo kranto. Atrinkti ir ištirti 8 tipingos litologinės struktūros (smėlingi, priemolingi, molingi) upių baseinai. Analizuoti 1960–2007 laikotarpio metai, kuriais iškrito daugiausia kritulių (iki 33 % tikimybės), bei nustatyti debito ir kritulių ryšiai, o suformavus hidromodulį – ir litologinės struktūros. Tyrimai parodė, kad daugiau negu 50 % smėlių plotai baseinuose, atskirose baseinų dalyse ar ruožuose atvirkščiai proporcingai veikia upės nuotėkį. Didesni (daugiau kaip 12 km2) vienalyčiai molingi plotai nuotėkį veikia dvejopai: tiesiogiai – 11,78–55,17 % ir atvirkščiai proporcingai – 69,63–98,55 % kritulių tikimybės laikotarpiu. Esant mažiau kaip 70 % priemolio upės baseino, baseino dalies ar ruožo ploto, kritulių ir nuotėkio priklausomumo savybės yra panašios kaip smėlingų baseinų grupių, o per 70 % – kritulių ir nuotėkio ryšys panašus kaip molinguose baseinuose. Raktažodžiai: litologija, upių nuotėkis, krituliai, baseinas