Nuolydžio įtaka salų pasiskirstymui Lietuvos upėse

Aldona Baubinienė

Abstract


Upių salos yra beveik visose natūraliose ir reguliuojamose upėse. Tai skendinčių ir dugninių nešmenų sankaupos arba liekaniniai dariniai, kurių atsiradimą sąlygoja upės vagoje, slėnyje, visame upės baseine vykstantys procesai. Nešmenys, patekę į vagą iš upės baseino plokštuminės nuoplovos, linijinės erozijos, intakų pagalba, taip pat kaip erozinių procesų produktas pačioje vagoje (krantų ir dugno erozija), yra perklostomi. Kai srautas nebepajėgia jų pernešti, akumuliuojami vagoje – formuojasi seklumos, kurios, susidarius palankiom hidrologinėm sąlygom, perauga į salas. Salos – ilgesnę metų dalį virš vidutinio vandens lygio išnirusios nešmenų sankaupos, nuo kranto atskirtos protakomis bei atšakomis, iš dalies arba visiškai apaugusios augalais ir geriausiai atspindinčios išorinį upės vaizdą.
Viena iš salų susiformavimo ar išnykimo priežasčių – išilginio vagos profilio nuolydžio nevienodumai. Dėl kvartero ir ankstesnių darinių nuogulų nevienalytiškumo upių nuolydis gali ryškiai kisti atskirose upių atkarpose, upei graužiantis per morenų grandines, žemiau susidariusių kliūčių. Upės geologinę geomorfologinę veiklą komplikuoja užtvankos. Esant vienodoms visoms kitoms sąlygoms, salos klostomos mažesnio nuolydžio atkarpose. Tačiau natūralioje aplinkoje turi įtakos ir kiti veiksniai, lemiantys salų sklaidą upėse. Neries, Širvin­tos, Merkio, Lėvens upėse salingumas didesnis sąnašaujančiuose žemupiuose. Nevėžyje, Minijoje, Jūroje, Dubysoje – vidurupyje. Šventosios upės salingumas didelis ir vidurupyje, ir žemupyje. Mūšos, Nemunėlio, Šešupės, Ventos žemupiai yra kitų valstybių teritorijose, todėl išskirtos tik pavienės salingos vidurupio atkarpos. Nemuno žemupyje salos ir seklumos iškasamos, pati vaga sureguliuota bunomis ir dambomis, todėl sunku vertinti natūralų salų pasiskirstymą. Mažiausiai salų žemesnės kategorijos upėse: Šušvėje, Šešuvyje, Mituvoje. Salų pasiskirstymo priklausomybė nuo nuolydžio Lietuvos upėse nepastebėta. Visoms upėms būdingas dėsningumas  –  aukštupiuose salų nėra arba jų labai mažai. Didelėje dalyje tirtų upių vidutinis atstumas tarp salų – 2 km (Ventoje, Mūšoje, Širvintoje, Nemunėlyje, Minijoje, Dubysoje, Jūroje,); Šventojoje ir Lėvenyje – 1 km; Šešupėje, Merkyje, Šušvėje – 3 km; Neryje ir Nevėžyje – 4 km; Šešuvyje – 7 km; Nemune, Mituvoje – 8 km. Skirtingomis fizinėmis-geografinėmis sąlygomis tekančių upių salų pasiskirstymas priklauso nuo tam rajonui būdingų klimatinių, geologinių, geomorfologinių, hidrologinių, antropogeninių ir kitų sąlygų. Tų sąlygų visuma lemia upės ruožo salingumą.

Keywords


upių salos; nuolydis; salų pasiskirstymas

Full Text:

PDF


DOI: http://dx.doi.org/10.6001/geografija.v50i2.3001

Refbacks

  • There are currently no refbacks.


ISSN 1392-1096